Šiame straipsnyje pristatome pasakojimą apie vieną iškiliausių XX a. pirmosios pusės Lietuvos operos atlikėjų, maestro Kiprą Petrauską bei jo veiklą Kaune.
Žymusis tenoras gimė 1885 m. Ceikiniuose (dabar Ignalinos rajonas), augo muzikalioje aplinkoje ir nuo mažumės galėjo ugdyti savo muzikinius gebėjimus (tėvas Jonas buvo vargonininkas, vyresnysis brolis – garsus kompozitorius Mikas Petrauskas (1873–1937 m.)). Dar būdamas paauglys K. Petrauskas dalyvavo įvairioje muzikinėje veikloje (grojo orkestruose, vargonininkavo, dalyvavo įvairiuose muzikiniuose vakaruose, 1906 m. Vilniuje vaidino pirmoje lietuviškoje operoje „Birutė“ (jos autorius – Mikas Petrauskas), 1907–1911 m. studijavo Peterburgo konservatorijoje. Tuometinėje Rusijos imperijos sostinėje Kipro Petrausko talentas buvo pastebėtas ir įvertintas, tad jo meninė karjera sparčiai kopė į aukštumas. 1911 m. K. Petrauskas debiutavo Maskvos Didžiajame teatre Š. Guno operoje „Romeo ir Džuljeta“. Talentingąjį K. Petrauską lydėjo sėkmė, jis tais pačiais metais tapo Peterburgo Marijos teatro solistu, kuriame įgavo itin vertingos patirties, subrendo kaip iškilus menininkas, turėjo galimybę dirbti su žymiais rusų operos grandais (F. Šaliapinu, L. Sobinovu, D. Smirnovu ir kt.).
1920 m. sulaukęs pripažinimo ir išpopuliarėjęs Kipras Petrauskas iš Peterburgo grįžo į Lietuvą. Būdamas veiklus žmogus jis įsitraukė į Meno kūrėjų draugijos veiklą (jos sudėtyje buvo tokios asmenybės kaip J. Tallat–Kelpša, A. Kačanauskas, B. Sruoga, J. Naujalis ir daugelis kitų) ir ėmėsi kurti operos teatrą Kaune. K. Petrauskas, turėdamas didelę sceninės veiklos patirtį bei autoritetą, būdamas savo srities profesionalas, tapo šios operos entuziaztų draugijos vadovu. Operos kūrimas buvo nelengva užduotis, nes jaunoje, besikūrusioje valstybėje trūko tiek profesionalių aktorių, tiek ir lėšų. To meto Lietuvoje opera žengė tik pirmuosius žingsnius, todėl teko ją populiarinti visuomenėje, lavinti operos klausytojų publiką. Lietuvos visuomenėje operos kūrimo idėja neliko be atsako, išsilavinusioji visuomenės dalis savo lėšomis stengėsi prisidėti prie operos steigimo Kaune. 1920 m. gruodžio 31 d. Kipro Petrausko talento šviesa sužibo Kauno miesto teatro rūmuose (dabar Kauno muzikinis teatras) pastatytame pirmajame spektaklyje – G. Verdi „Traviata“. Šis operos pastatymas sulaukė pasisekimo kaunietiškoje publikoje, juo buvo pradėta jau devynis dešimtmečius trunkanti nacionalinės Lietuvos operos istorija.
XX a. trečiajame dešimtmetyje Kipras Petrauskas kėlė operos prestižą Lietuvoje, sukurdamas įspūdingus vaidmenis: Hercogą – Dž. Verdžio operoje „Rigoletas“ (1921 m.), Kaniną – R. Leonkavalio operoje „Pajacai“ (1922 m.), Don Chosė – Ž. Bizė operoje „Karmen“ (1924 m.), Kavaradosį – Dž. Pučinio operoje „Toska“ (1924 m.), Turidu – P. Maskanjo operoje „Kaimo garbė“ (1925 m.), Romeo – Š. Guno operoje „Romeo ir Džuljeta“ (1925 m.), Germaną – P. Čaikovskio operoje „Pikų dama“. K. Petrausko kaip menininko asmenybė pasižymėjo ryškiu individualumu, jo vokalinis ir vaidybinis talentas kaskart atsiskleisdavo vis naujai, net ir atliekant tuos pačius vaidmenis, nes talentingasis tenoras ieškojo naujų interpretacijos būdų seniems vaidmenims atlikti.
Likusią pasakojimo dalį apie operos grandą Kiprą Petrauską skaitykite kitoje straipsnio dalyje.
