(c) Wikimedia commons archyvo nuotr.

Per praėjusius metus Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo daugiau kaip 6 procentais. Iš 27 Europos Sąjungos valstybių daugiausiai lietuvių paliko savo šalį. Tai tiesioginis dabartinės Lietuvos valdžios ir valdančiųjų partijų veiksmų ir priimtų sprendimų įvertinimas. Valstybės, kurioje valdžia rūpintųsi savo piliečiais, skatintų smulkų ir vidutinį verslą, netrukdytų dirbti ir užsidirbti, skirtų pakankamą dėmesį švietimui, sveikatos apsaugos sistemai, jos piliečiai nepaliktų.

Visus valdančiosios daugumos bandymus pasigirti niekais paverčia negailestinga statistika. Jos duomenys aiškiai parodo, kad šiandien Lietuva yra anaiptol ne viena iš pirmaujančių Europos šalių, sėkmingai gebanti šalinti krizės pasekmes, bet nuolat sukasi tarp paskutinių. Pirmaudami pagal emigracijos mastą, šiandien mes patenkame ir į autsaiderių “prizinį” trejetą pagal mažiausią ES minimalų mėnesinį darbo užmokestį, kuris sudaro tik 232 eurus. Žemiau už Lietuvą – tik Bulgarija ir Rumunija.

To nelemto „prizinio” trejeto nuo galo kandidate Lietuva yra ir pagal mirtingumą. Praėjusiais metais mūsų šalyje jis buvo ketvirtas tarp visų ES valstybių ir tik 0,4 procento buvo mažesnis už mirtingumą Vengrijoje, 0,7 proc. – mirtingumą Latvijoje ir 1,2 proc. – mirtingumą Bulgarijoje.

Lietuva ne tik išsivažinėja. Ji – ir išmiršta. Ir matyt, tik retorinis klausimas, ar prie šito neprisideda ir dabartinės valdžios politika? Nepaisant motyvų, kuriais bandoma argumentuoti, bet valstybėje, kurioje mirtingumas vienas iš didžiausių, valdančiųjų siekis atitolinti pensijinį amžių yra tiesiog pasityčiojimas iš savo piliečių.

Ketvirtoje vietoje nuo galo Lietuva yra ir pagal nedarbo lygį ES valstybėse. Net 18 valstybių nedarbo lygis gegužės mėnesį nesiekė ir 10 procentų, tačiau Lietuvoje jis sudarė beveik 18 procentų. Remiantis to paties „Eurostato” duomenimis, penktadalis Lietuvos gyventojų jau gyvena žemiau skurdo ribos, tuoj penktadalis darbingo amžiaus žmonių bus bedarbiai. Kaip tie žmonės išgyvens artėjančią žiemą, iš kokių lėšų išgalės apmokėti sąskaitas už šildymą ir kitas komunalines paslaugas?

Juolab, kad statistiniai duomenys apie santykinį kainų lygį taip pat neguodžia. Pavyzdžiui, duonos ir grūdų kaina 2009 metais penkiose ES valstybėse buvo mažesnė negu Lietuvoje. Trijų valstybių piliečiai ES pirko pigesnę mėsą negu lietuviai, o benziną pigiau pylėsi aštuonių valstybių piliečiai. Be to, už dujas ir šilumą lietuviai pernai mokėjau daugiau negu kai kurių Europos šalių piliečiai.

Tad kaip čia yra, kad europiečiams uždirbant daugiau, perkant pigesnius maisto produktus ir pilant pigesnį benziną negu Lietuvoje, ES valstybių premjerai nesisiūlo rašyti vadovėlių kaip įveikti krizę? Ir net nepuola džiūgauti, jeigu procentu ar dešimtąja jo dalimi ūgteli šalies bendrasis vidaus produktas. Matyt dėl to, kad šių valstybių politikoje nuo seno laikomasi principo nemeluoti savo šalies piliečiams, o siekis tinkamai spręsti visuomenės interesus ir atsakomybė prieš tą visuomenę yra pagrindinis politikų bruožas.

Šiandien Lietuvoje yra taip, kad apie tuos pačius reiškinius Vyriausybė ir šalies piliečiai turi kardinaliai priešingas nuomones. Štai, remiantis naujausių apklausų duomenimis, tik 2 procentai gyventojų teigia, kad namų ūkio finansinė padėtis per praėjusius metus pagerėjo, 63 – kad pablogėjo, o 34 procentai mano, kad jų namų ūkio finansinė padėtis per metus nepasikeitė.

Tad ko reikia, kad ne du, bet šešiasdešimt du procentai po metų pasakytų, kad jų finansinė padėtis pagerėjo? Visą Vyriausybės politiką būtina perorientuoti nuo lėšų taupymo į jų uždirbimo politiką. Reikia konkrečiais darbais, o nebe kalbomis imtis valstybinės pastatų renovacijos programos. Atsigręžkime į naudingas iškasenas, glūdinčias Lietuvos gelmėse, įgyvendinkime skatinimo ir lengvatų politiką smulkiam ir vidutiniams verslui.

Man atrodo, kad šiandien šalies ekonomiką turime statyti mažiausiai ant trijų stulpų: investicijų, eksporto ir vartojimo. Kuo jie bus tvirtesni, tuo greičiau atsigaus Lietuva. Būtinas ir ketvirtas stulpas – įstatymais ir teisėsaugos institucijomis paremta kova su kontrabanda ir korupcija, viešųjų pirkimų kontrolė ir griežtas lėšų taupymas valstybės institucijų veikloje.

Tik šių priemonių visuma, tinkamai jas įgyvendinus, gali pakeisti šalies žmonių gyvenimo kokybę, priartinti Lietuvą prie ekonomiškai stiprių ir turtingų Europos valstybių.

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: