V.Normano asmeninio archyvo nuotr.

Straipsnyje analizuojama, kaip įmanoma ir apskritai, ar įmanoma kritinės ideologijos kritika postmodernizmo kontekste.

Vieni autoriai tvirtina, kad kritikos vieta bet kuriuo atveju turi likti tuščia, kiti teigia, kad ideologijos kritikos (kritinės ideologijos) galimybes riboja pasąmonės ir fantazijos paslėptys, kurios sąlygoja negalimybę aiškiai identifikuoti pačią ideologiją, todėl ir galimybių prieiti „prie jos kritikos“ nėra. Straipsnyje kvestionuojamas toks kritinės ideologijos suvokimas ir bandoma ieškoti būdų, kaip būtų įmanoma nagrinėti tiek pasąmonę, tiek fantazijas, taip bandant dekonstruuoti pačią ideologiją. Dar nuo L. Althusserio laikų ideologija yra laikoma nekritikuojama, nes tik per ją mes pažįstame pasaulį, bet čia ir kyla mintis: ar tikrai bet kokia ideologija yra mistifikacija ar nėra taip, jog tai, ką mes linkę vadinti ideologija nėra jokia mistifikacija ir mums nereikia suprasti jos senąją – klasikine – apgaulės prasme? Galbūt būtent ideologija yra pati didžiausia tiesa? Fikcija, kurioje įmanoma rasti „tiesą“?

Reikšminiai žodžiai: ideologija, Louisas Althuseris, Slavojus Žižekas, pasąmonė, fantazija.

Prieš pradedant kalbėti apie kritinės ideologijos kritiką, pradžioje reikia pasakyti, kad kontekstas, kurio struktūriniuose rėmuose imamasi klausti, ar yra įmanoma ir kas yra kritinės ideologijos kritika, neišvengiamai bus kalbama apie postmodernizmą, nebandant aprėpti visos ideologijos istorijos, – toks mėginimas reikalautų daug išsamesnio tyrimo ir kitaip formuluojamų ideologijos sąsajų su pasąmone ir fantazija.

Klasikine Karlo Marxo prasme „beveik visa ideologija tėra arba iškreiptas šios (žmonių, – aut. past.) istorijos supratimas arba visiškas abstrahavimasis nuo jos. Pati ideologija tėra viena iš šios istorijos pusių“[i]. Kitaip sakant, tai „švietimo projekte suformuota ideologijos samprata, kuri pripažįsta ir įtvirtina metafizinį „tikrovės“ ir reprezentacijos dualizmą“[ii]. Ši ideologijos ir neišvengiamai – jos kritikos samprata yra tarsi išvirkščias postmodernios ideologijos kritikos variantas, nes „postmoderni“ ideologijos kritikos versija siekia ne atskleisti, kokia realybė yra „iš tikrųjų“, bet parodyti, jog realybė negali produkuoti savęs be vadinamųjų ideologinių mistifikacijų<…>Pamatinį ideologijos sluoksnį sudaro ne iliuzijos, maskuojančios „tikrovę“, bet pasąmonės fantazijos, struktūruojančios išsklidusią socialinę realybę“[iii].

Taigi, kalbant apie šiandienos ideologijos kritiką, mes turime tarti, kad ideologija yra ne tai, kas slepia tiesą, bet tai, kas ją atskleidžia. Tuomet didžioji ideologijos kritikų užduotis ir sunkiausias klausimas – kaip kritikuoti tai, kas jau nebėra „melaginga sąmonė“, o „akiniai, kurie leidžia matyti“? Analizuodama Slavojaus Žižeko filosofiją, Audronė Žukauskaitė prieina išvadą: „Nors aiški skiriamoji riba tarp realybės ir ideologijos nėra įmanoma, nors visa, ką suvokiame kaip realybę, jau yra infekuota šmėkliško papildymo, vis dėlto turime stengtis išlaikyti kritinę distanciją, kuri ir sudaro sąlygas ideologijos kritikai. Paradoksaliu būdu ideologijos kritikos vieta turi nuolat likti tuščia, jos negali užimti jokia pozityviai apibrėžta realybė“[iv].

Klausimas – ar tokia „tuščia vieta“ nėra ideologija par excellence? Užuot mėginus atgręžti žvilgsnį į save, raginama užsimerkti ir ištuštini sąmonę. Ir tai vadinama postmodernia ideologijos kritika, kuri tik nekritikuodama savęs gali likti kritiška. Čia verta prisiminti K. Marxo ir Frydricho Engelso knygą „Šventoji šeima arba kritinės kritikos kritika“ ir pačią kūrinio pradžią: „Kritinė kritika, kad ir kaip aukštai ji įsivaizduotų esanti pakilusi virš masės, vis dėlto jaučia tai masei begalinį gailestį. Ir štai kritika taip pamilo masę, jog pasiuntė į žemę savo vienatinį sūnų, norėdama, kad visi jį tikintieji nežūtų, o pelnytų kritinį gyvenimą. Kritika pati tampa mase ir gyvena tarpe mūsų, ir mes matome jos didybę kaip dangiškojo tėvo vienatinio sūnaus didybę“[v]. Atrodytų, kad klasikinė ir postmoderni kritika negali susitikti, bet jos susitinka „nuliniame taške“ – nesugebėjime kritikuoti savęs.

LOIUSAS ALTHUSSERIS IR PASĄMONĖ 

Savo garsiausioje esė „Ideologija ir ideologiniai Valstybės Aparatai“ Louisas Althusseris iš esmės pakeitė ideologijos sampratą ir tai galima laikyti postmodernios ideologijos pradžia. Pirmiausia jis grįžo prie K. Marxo „Vokiečių ideologijos“ ir frazės, kad „ideologija neturi istorijos“, bet interpretavo ją visiškai kitaip: „Viena vertus, aš manau, kad įmanoma, jog ideologija turėtų savo pačios istoriją (nors ji determinuota paskutinės klasių kovos instancijos); ir kita vertus, aš manau, kad įmanoma, jog ideologija iš esmės neturi istorijos, ne neigiama prasme (jos istorija jai yra amžina), bet absoliučiai teigiama prasme“[vi]. Kalbėdamas apie amžiną ideologijos istoriją, jis tai susiejo su Sigmundo Freudo pasąmonės, kaip belaikės ir amžinos struktūros koncepcija. Ideologija neturi istorijos reiškia, kad ji yra pirmesnė už subjektą, kad ji kuria subjekto istoriją, bet pati niekuomet netampa subjekto istorija. Ir interpeliacijos teorija, kurią vėliau išdėstė L. Althusseris, paaiškina, kaip ideologija gali neturėti istorijos: „Klasikinis Althusserio pavyzdys yra šis: policininkui gatvėje sušukus: „Ei, tu!”, kiekvienas praeivis nesąmoningai reaguoja į kreipimąsi ir „atpažįsta“ jį kaip adresuotą jam. Būtent tokiu principu veikia kiekviena ideologija: ji kreipiasi į subjektus, ragindama „atpažinti“ jiems skirtą kreipinį; net jei šis atpažinimas yra klaidingas, jis jau konstituoja ideologinę subjekto identifikaciją ir – savo ruožtu – pačią ideologiją“[vii].

Ideologinė subjekto konstituacija įvyksta kaip „atsitiktinis“ veiksmas, be abejo, čia turime atmesti specialiai konstruojamas ideologijas, kuriomis siekiama sukurti tam tikrą subjektą. „Ideologija reprezentuoja įsivaizduojamą individų santykį su konkrečiomis egzistavimo sąlygomis“[viii], tai reiškia, kad L. Althusseris neatmeta klasikinės ideologijos kaip „įsivaizduojamos“ pasaulio reprezentacijos sampratos, bet teigia, kad tai ir pasaulio pažinimo forma, todėl negalima ideologijos laikyti tik tuo, kas „nerealu“, kas yra iliuzija ar apgaule. Tuomet kyla klausimas: kam reikia įsivaizduojamo santykio su tuo, kas realu?  Ar neįmanoma išsiversti be jo? Painiavą čia sudaro tai, kad neišvengiamai reikia aptarti ir tris pagrindinius Jacqueso Lacano psichikos registrus – Įsivaizduojamą (pranc. imaginaire) Simbolinį (prac. symbolique) ir Realų (pranc. réel), kurie ir padėjo L. Althusseriui sukurti savąją ideologijos teoriją. Įsivaizduojamas registras, savo ruožtu, kilo iš J. Lacano „Veidrodžio pakopos“ teorijos, kuri teigia, kad kūdikis pažįsta pasaulį per įsivaizduojamą santykį su motina, kuri yra tarsi veidrodis, kuriame kūdikis mato save. Simbolinis registras reiškia priklausymą Didžiajam Kitam (pranc. Autrui), apibendrintai galime tarti, socialiai angažuotai kalbai, tuo tarpu Realus yra registras, apie kurį sužinome tik iš traumų, sapnų ar simptomų. Visa ši paini teorija iš esmės buvo pastanga sukurti paaiškinimą pasąmonei, kaip teigė J. Lacanas: „pasąmonė yra Kito diskursas“[ix].

Taip galime aiškiau suprasti, kam buvo kuriamos tokios painios teorijos: „Per kalbą Įsivaizduojamos plotmės subjektas (moi) yra socializuojamas, jis išsilaisvina nuo infantilios priklausomybės savo vaizdinio atžvilgiu ir įsitvirtina per komunikaciją su sociumu. Kita vertus, subjektas nusavinamas bei pajungiamas Kito priklausomybei, nes kalba ne tik yra nukreipta į Kitą, bet Kitas visuomet jau  kalba ja ir joje“[x].

Nors galima įžvelgti tam tikrų neatitikimų tarp L. Althusserio ir J. Lacano teorijų, bet iš principo jos abi kalba apie tą patį, apie Kitą, kuris sukuria subjektą ir  jį valdo. Vienam tai ideologija, kitam pasąmonė. Pirmajam ideologija yra materiali ir reiškiasi per praktikas, o antrajam – taip pat per praktikas, bet per kalbos praktikas. Šie nedideli neatitikimai, greičiau yra papildantys vienas kitą, nes iš principo čia tinka visa tai apibendrinantis žodis „diskursas“ – pokalbis, kalbėjimo praktika.

Nepaisant to, kad L. Althusseris neįžvelgė Ideologiniuose Valstybės Aparatuose gilios Simbolinio registro įtakos, jis pabrėžė Įstatymo kaip ideologinės praktikos pagrindo svarbą[xi]. Tuo tarpu J. Lacanas puikiai suvokė, kad pasąmonė veikia per Simbolinį registrą, kuris, čia jo ir L. Althusserio mintys sutampa – taip pat grindžiamas įstatymu: „Įstatymas sutampa su kalbos tvarka. Čia kalba ir kalbos struktūra nurodo viena į kitą. Svarbu pabrėžti, kad Simbolinis registras ir yra įstatymas“[xii].

Taigi, analizuojant postmodernią ideologiją ir jos kritiką, kuri sakosi negalinti kritikuoti to, kas ji pati yra, – šiuo atveju galime daryti išvadą, kad Įstatymas negali kritikuoti pats savęs.  Mes negalime atskirti ideologijos nuo savęs, nes esame jos kūrinys ir jos palaikomi subjektai.

DIDINGA ŽIŽEKO KRITINĖS IDEOLOGIJOS KRITIKA

Savo pirmoje angliškoje knygoje „Didingasis ideologijos objektas“, S. Žižekas kiek kitaip nei L. Althusseris interpretuoja ideologiją, jo nuomone: „Ciniškas subjektas visiškai suvokia atstumą tarp ideologinės kaukės ir socialinės realybės, tačiau nepaisydamas to, vis tiek pasirenka kaukę“[xiii]. Taip slovėnų filosofas tarsi atmeta ir J. Lacano pasiūlytą Simbolinį registrą, kurio neįmanoma atskirti ir išlaikyti „atstumą“ nuo jo. Tačiau tai tik viena iš šio mąstytojo pasiūlytų ideologijos versijų. Kita, pasinaudojant garsiąja K. Markso fraze: „Jie nežino, ką daro, bet jie tai daro“, skamba visai kitaip: ideologinę apgaulę jis regi ne žinojime, o veikloje:

„Jie nežino, ką daro, bet jie tai daro“: iliuzija yra ne žinojimo pusėje, ji yra pačios realybės, to, ką žmonės daro, pusėje. Tačiau jie nežino, kad pati socialinė realybė, jų veikla vadovaujasi iliuzija, fetišistiniu apvertimu. Jie nepastebi, neatpažįsta ne realybės, bet iliuzijos, kuri struktūruoja jų realybę, jų realią socialinę veiklą. Jie labai gerai žino, kaip yra iš tikrųjų, bet vis tiek elgiasi taip, lyg nežinotų. Taigi iliuzija yra dviguba: ją sudaro nematymas iliuzijos, kuri struktūruoja mūsų realų, tikrą santykį su realybe. Ši nepastebėta, pasąmoninė iliuzija yra tai, ką galime pavadinti ideologine fantazija.

Jei mūsų ideologijos samprata vis dar yra klasikinė, numatanti, jog iliuzija glūdi žinojime, šiandienos visuomenė turėtų būti laikoma postideologine: čia dominuojanti ideologija yra cinizmas; žmonės jau netiki ideologine tiesa; jie nepriima ideologinių teiginių rimtai.  Tačiau pamatinis ideologijos lygmuo nėra iliuzija, maskuojantį tikrą dalykų padėtį, bet (pasąmoninė) fantazija, struktūruojanti mūsų socialinę realybę. Šis lygmuo atskleidžia, jog esame labai toli nuo postideologinės visuomenės. Ciniška distancija yra tik vienas būdas – vienas iš daugelio – nematyti struktūruojančios ideologinės fantazijos galios: net jei netraktuojame tikrovės rimtai, net jei išlaikome ironišką distanciją, mes vis tiek joje dalyvaujame.[xiv]

S. Žižekas apverčia K. Markso ideologijos sampratą ir pritaiko jai L. Althusserio ideologijos variantą. Apgaulės „nėra“, nes žmonės mano, kad žino, jog yra apgaudinėjami, nors iš tiesų jie apgaudinėjami dėl to, kad mano, jog žino, kad yra apgaudinėjami. Apgaulė jau ne šalia realybės, apgaulė realybėje. S. Žižekas tarsi ir norėtų pasakyti, kad ideologija struktūruoja tikrovę, tačiau marksistiškai laiko tai apgaule. Nelabai aišku, kur yra ta apgaulė. Dažniausiai jo pateikiami politiniai pavyzdžiai yra liberalioji demokratija, kapitalizmas, žmogaus teisės, Laisvės idėjos, Teisė. Jis teigia, kad žmonės suvokia, jog „Laisvės idėja maskuoja tam tikrą išnaudojimo formą, bet vis tiek laikosi šios Laisvės idėjos“[xv] arba „Vertė pati savaime neegzistuoja, esama tik individualių daiktų, kurie, be kitų savybių, turi vertę“[xvi], bet ar iš to seka logiška išvada, kad žmonės yra apgaudinėjami neišvengiamos ideologijos? Altiuseriška prasme tai net nebūtų ideologija, S. Žižekas sąmoningai supainiojo K. Markso ir L. Althusserio ideologijų sampratas, kad galiausiai būtų sunku suprasti, kas yra ideologija? Jis pats atsako: „Ideologija gali reikšti bet ką – nuo kontempliatyvaus požiūrio, kurio laikantis nesuvokiama priklausomybė nuo socialinės realybės, iki įsitikinimų, skatinančių veikti, nuo nepakeičiamos terpės, kurioje individai realizuoja savo priklausymą socialinei struktūrai, iki klaidingų idėjų, įteisinančių dominuojančią politinę galią“[xvii].

Apskritai, S. Žižeko unikalumą ir didžiausią atskirtį nuo L. Alhusserio žymi būtent tai, kad jis kitaip, nei jo pirmtakas, ideologiją suvokia kur kas plačiau. Jis visiškai sutinka, kad – kaip teigia L. Althusseris – ideologiją „pakviečia“ subjektą, tik papildo tai mintimi, kad ideologija iš anksto sukuria mums gyvenimo formą, kaukę, kuri leidžia mums matyti pasaulį, o mūsų ideologinė fantazija, kad ir kokia asmeniška atrodo, yra tik ideologijos atspindys mumyse. Kitaip sakant, S. Žižekas ideologijai suteikia dar daugiau vietos, jis ją regi kone visur ir jam nereikia būtino L. Althusseriui praktinio veikimo, kad ideologija būtinai priklausytų Ideologiniams Valstybės Aparatams.

Čia vėl susiduriame su paradoksu – S. Žižekas nekalba apie veikimą, jis kalba apie žinojimą. Galiausiai, jis ir pats susipainioja, pridėdamas J. Lacano geismo teoriją, „jog ideologinė fantazija struktūruoja pačią realybę“[xviii]. Pasak S. Žižeko  Tikrovė yra tai, su kuo susiduriame tik sapne, tai ką mes galėtume vadinti neideologizuota realybe[xix]. Vadinasi, žinodami, kas yra mūsų geismo Tikrovė, galėtume kritikuoti pačią kritinę ideologiją, kuri atsisako pretenzijų į kritiką. Dar J. Lacanas teigė, kad „geismas yra žmogaus esmė“[xx]. Geismas yra ideologijos pagrindas, nes būtent jis produkuoja subjekto poreikius. Ir neišvengiamai yra geidžiama Didžiojo Kito.

Geismas taip pat yra santykis su Simbolinės plotmės Didžiuoju Kitu (Autrui). <…> Geidžiama ne tik to, ko nori Kitas, bet geidžiama tuo pačiu būdu; žmogus išmoksta geisti kaip kitas, lyg jis būtų kitas asmuo. Šis Kitas negali būti suvoktas nei kaip konkretus individas, nei bendrai kaip subjektas; veikiau jis apibrėžiamas kaip socialumo, intersubjektyvumo sfera, kurioje subjektas suvokiamas skirtingumo pagrindu. Didysis Kitas yra simbolinės identifikacijos konstrukto dalis, žyminti žvilgsnį, su kuriuo subjektas susitapatina ir žvelgia į save tarsi kito akimis. Taigi čia susiduriame su egzistencijos filosofijoje aprašytu „susvetimėjimo“ fenomenu, kuris psichoanalizės teorijoje įgauna ne „moralinę“, bet veikiau struktūrinę reikšmę: tai, jog subjektas suvokia save iš kito perspektyvos, panaikina sau tapataus ir sąmoningo subjekto sampratą ir jo vietą rezervuoja, „perbraukto subjekto“ sąvoką, kuri nurodo subjekto nesutapimą su savimi pačiu. Šitas atstumas arba neatitikimas tarp „tikro“ subjekto ir Simbolinės plotmės „perbraukto subjekto“ ir yra geismo judėjimo sąlyga. Kitas įsiteigia kaip tai, kas pradeda geismą, tačiau kieno dėka geismas niekada nepasiekia galutinio tikslo.[xxi]

Čia neminimas žodis ideologija, bet iš esmės kalba yra apie socialinės realybės konstravimą, taigi, apie ideologiją. S. Žižekas nėra toks „švarus“ ir dažniausiai suplaka daugybę dalykų į vieną, taip tapdamas mistiškesniu, bet mažiau patraukliu autoriumi. Ir jo kritinės išeities taškas iš esmės skamba mistiškai: „Vienas iš būdų suvokti Lacano teiginį, jog tiesa turi fikcijos struktūrą: per tuos sujauktus perėjimo iš „realiai egzistuojančio socializmo“ į kapitalizmą mėnesius „trečiojo kelio“ fikcija buvo vienintelė vieta, kuri neištrynė socialinio antagonizmo. Būtent tai ir yra vienas svarbiausių „postmodernios“ kritikos uždavinių: egzistuojančių socialinėje tvarkoje reikia išskirti elementus, kurie – nepaisant „fikcijos“, t. y. „utopinių“ naratyvų apie galimas, bet neišsipildžiusias istorines alternatyvas – nurodo antagonistinį sistemos pobūdį ir taip mus „atitolina“ nuo šios sistemos sukurtos tapatybės savaiminio suprantamumo“[xxii]. Kitaip sakant, siūlymas „apmąstyti kritiškai“. Atsitraukti nuo konkretaus sprendimo priėmimo. Paliekant tuščią erdvę.

FANTAZIŠKAS KRITINĖS IDEOLOGIJOS KRITIKOS DEKONSTRAVIMAS, ARBA VIETOJ POST SCRIPTUM

Nepaisant, kad daugelyje knygų, kad ir garsiojoje „Didingasis ideologijos subjektas“ S. Žižekas ideologijos kritikos vietą palieką tuščią, jis visgi nepalieka mūsų ties tuščia praraja, kai mes negalime kritikuoti pačios kritinės ideologijos. S. Žižeko kritinės ideologijos tyrinėtojas Robertas Porteris pažymi, kad viena išeitis šioje aklavietėje vis dėl to yra – tai fantazija (pranc. fantasme)[xxiii]. Sekdamas J. Lacanu, kuris teigė, kad „Realumas palaiko fantaziją, fantazija sukuria Realumą“[xxiv], S. Žižekas teigia, kad mūsų ideologijos kritikos vietą maskuoja fantazija[xxv]. Mes negalime „žinoti“, kur prasideda ir baigiasi ideologija, nes ji yra nuo pradžios iki pabaigos fantazminė, tai yra, ji yra tarpe tarp Realumo ir Įsivaizduojamo registrų  –  būtent tai užkerta kelią „išvalyti“ mūsų protą ir sąmonę nuo ideologijos, būtent dėl to tai yra akiniai, per kuriuos mes regime pasaulį[xxvi]. Savo knygoje „Fanatazijų maras“ S. Žižekas daugiausiai ir kalba apie tai, kad mes esame per daug infekuoti fantazijos, visas mūsų ryšys su pasauliui remiasi fantazija.

„Fantazija neleidžia mums kaip socialiniams aktoriams represuoti ar pašalinti dalykų iš mūsų požiūrio taško; ji taip pat neleidžia matyti dalykų tokių, kokie jie yra.“[xxvii]

S. Žižeko siūlymas, aiškus ir paprastas – tai identifikuoti fantaziją ir taip išvalyti protą nuo jos įtakos, bet ar tai viskas?

Ar nėra įmanoma pripažinti, kad Realumas, apie kurį kalba J. Lacanas ir kurį jis priešina fantazijai, nėra pati realybė? Ar nėra taip, kad visos politinės ir socialinės ideologijos neatpažįstamos būtent dėl baimės, kad yra manipuliacinės ir laikantis senos marksistinės doktrinos tariama, kad yra apgaulė? O gal apgaulė slypi kaip tik čia, kad mes manome, jog tai apgaulė, nors jokios apgaulės nėra? Jeigu fantazija palaiko Realumą, vadinasi, visa, kas realu ir yra fantazija. Todėl kritinės ideologijos kritika turėtų būti tokia, kuri bando įžvelgti fantazijoje ne apgaulę bet patį realumą. Gal būtent ideologijos matymas kaip fantazmiškos yra ideologija par excellence?

Politikoje jau seniai nėra ideologijų, tėra pragmatiniai troškimai[xxviii], kurie ideologizuojami kaip tam tikras „sąmokslas“, o iš tiesų tėra paprasti pragmatiniai sprendimai, kuriems suteikiamas ideologinis – fantazinis „demonizavimas“. Pati ideologijos kritika tampa ideologija, nes žūt būt bandomas pamatyti sąmokslas, kurio arba nėra, arba jis visai ne ideologinės. Taigi, kritinės ideologijos kritika gali remtis mintimi, kad mes a priori įžvelgiame sąmokslą ir norime to ar ne, praleidžiame tai, kas galbūt nėra jokia ideologija. Kitaip sakant, nustoti įsivaizduoti save kaip neišvengiamai ideologizuotą, reikštų ne bėgimą nuo ideologijos, o savo ideologinės fantazijos kontroliavimo pradžią. Ir būtent tai leistų brėžti ribą tarp ideologijos ir jos kritikos – kuomet mes tariame, kad realybė ir jos subjektai yra ideologijos konstruktai, bet jie gali veikti „anapus“ ideologijos esančiame lauke – atpažintose ideologijose, kurios būtent dėl to, kad yra atpažintos, negali „naudoti“ prievartinio paklusimo joms t.y., mes galime mąstyti ir apie ideologijos kritiką,  bet  tam, pirmiausia, turime suvokti ideologiją kaip „tarp“, kuris sujungia pasąmonę ir fantaziją. Ir šiame tarp ieškoti ideologijos logikos: tik taip galime ją kritikuoti ir išsilaisvinti nuo jos absoliučios hegemonijos.

The critique of the critical ideology: in between the unconsciousness and fantasy

In the article it is analyzed how it is possible, and overall, whether the critique of the critical ideology is possible in the context of post-modernism. Some authors claim that the place of criticism in any case must remain vacant, the others argue that the potentiality of the critique of ideology (critical ideology) is being limited by the latents of the subconsciousness and fantasy, that determine the impossibility of clearly identifying ideology itself, therefore there are no possibilities of getting to „its criticism“. In the article such perception of the critical ideology is questioned and there are attempts to find ways in which it would be possible to examine the subconsciousness as well as fantasies, in this way attempting to deconstruct the ideology itself. From the times of L. Althusser ideology has been considered non-criticisable since it is only through it that we recognize the world, however here the thought springs up: is really every ideology a mystification, or isn‘t it that what we are used to call ideology is no mystification and we do not need to understand it in its old – classical – sense of deception? Perhaps precisely ideology is the real truth? A fiction where it is possible to find the „truth“?

Keywords: ideology, Louis Althusser, Slavoj Zizek, unconsciousness, fantasy



[i] Marksas, K.  Vokiečių ideologija. Vilnius: Mintis, 1974, p. 14

[ii] Žukauskaitė, A. Anapus signifikanto principo. Vilnius: Aidai. 2001, p.122.

[iii] Ibid.

[iv] Žukauskaitė, A. Slavojaus Žižeko tikrovės filosofija // Žižek S. Viskas, ką norėjote sužinoti apie Slavojų Žižeką, bet nedrįsote paklausti Lacano. Vilnius: Lietuvos rašytojų Sąjungos Leidykla, 2005,  p. 15.

[v] Marksas K. , Engelsas F. Šventoji šeima arba kritinės kritikos kritika. Vilnius: Politinės ir mokslinės literatūros leidybos leidykla. 1960, p. 11.

[vi]Althusser, L. Essays on Ideology. London & New York: Verso, 1993,  p.  P. 34-35.

[vii] Žukauskaitė, A. Slavojaus Žižeko tikrovės filosofija.  Op. cit., 2005,  p.16.

[viii] Althusser, L. Essays on Ideology. 1993. Op. cit.,  p. 36.

[ix] Lacan, J. Écrits. New York and London: W.W. Norton & Company, 1999, p. 10.

[x] Žukauskaitė, A.  Op. cit., 2001, p. 83.

[xi]  Althusser, L. Op. cit., 1993,  p. 41.

[xii] Lacan, J. Écrits. Op. cit., 1999, p.66

[xiii] Žižekas S. Viskas, ką norėjote sužinoti apie Slavojų Žižeką, bet nedrįsote paklausti Lacano. Vilnius: Lietuvos rašytojų Sąjungos Leidykla, 2005,  p.16.

[xiv] Ibid, p. 40 – 41.

[xv] Ibid, p. 41.

[xvi] Ibid, p. 40.

[xvii] Ten pat. 71.

[xviii] Ibid, p. 53.

[xix] Ibid, p. 54.

[xx] Lacan, J. The Four Fundamental Concepts of Psychoanalysis, London, New York: W. W. Norton&Company. 1998. p. 275.

[xxi] Žukauskaitė, A. Op. cit., 2001, p. 104.

[xxii] Ibid, p. 76.

[xxiii] Porter, R. Ideology: contemporary social, political and cultural theory. Cardiff: Universitety of Wales press. 2006, p. 53.

[xxiv] Lacan, J. Op. cit., 1998,  p.41.

[xxv] Porter, R. Op. cit., 2006, p. 53.

[xxvi] Ibid.

[xxvii] Ibid, p. 56.

[xxviii] Ibidi, p. 57.

Rekomenduojame

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: