Kiekvieną kart norėdami ką nors pasiekti, privalome kažką „statyti ant kortos“.
Šią temą norėčiau pradėti viena (o gal tiksliau trim susijusiomis) istorija.
Pirmą kartą, kad manęs paklausius nieko neverta daryti, pasakė mano žentas, po eilės pokalbių apie jaunos šeimos perspektyvas užsiimti vienu ar kitu verslu, bei statytis namą.
Antrą kartą tai pasakė elektrikas, su kuriuo kažkada dirbome Achemos profilaktoriume. Vėliau jis buvo įnikęs į alkoholį, Anoniminių alkoholikų draugijos padedamas, šią problemą išsprendė, bet kai nustojo gerti ir „pradėjo save laikyti žmogumi“, teko iš Achemos išeiti. Einamuoju metu jis turėjo nedidelį savo elektromontavimo verslą (du samdomi žmonės). Kai kalbėjomės jis buvo užsidegęs idėja su nauju verslo partneriu atidaryti „solidų UAB“ ir plačiai imtis ne tik elektros darbų, bet ir statybų bei nekilnojamojo turto verslo ir prekybos. Aiškiai matėsi, jog žmogus mažumėlę prisisvaigęs. Kai papasakojau savo bendravimo su verslo partneriu „gerąsias patirtis“, jis irgi pasakė: „Tavęs paklausius nieko neverta daryti“.
Trečiasis, buvo mano kaunietis draugas, Bulgarijoje suinvestavęs į NT virš trijų milijonų savų ir skolintų litų. Mes buvom nuvažiavę pažiūrėti jo sklypo, netoli Varnos, palei trasą Varna – Burgasas (tai du pagrindiniai Bulgarijos uostamiesčiai). Draugas pasakė, jog prie nuvažiavimo už jam priklausančio sklypo parduodamas dar vienas, keleto ha žemės ūkio paskirties sklypas, kurį nupirkus ir pakeitus paskirtį, galima parduoti tris kart brangiau. Aš prieš tai jau buvau pirkęs keletą mažų sklypelių Varnos miesto ribose. Nors krize dar nekvepėjo, pasakiau jam, jog čia turėčiau investuoti, mano masteliais, gan ženklią sumą (apie 350 000Lt) ir tai jau nebūtų pasportavimas, pagyvinantis atostogas. Tokiu atveju reikia įsigilinti į situaciją, aiškintis įstatymus ir t.t. vienžo rimtas ir atsakingas darbas. Ir galutiniame rezultate, jei viskas pavyks sėkmingai, gal būt, tą sklypą parduosiu už milijoną. O kas toliau? Tada jau teks pirkti tris tokius sklypus ir viską pradėti iš naujo???
Vakare, viešbutyje kalbant kažkokia panašia tema, mano draugas pasakė jau labai piktai: „Blyn, tavęs paklausius nieko neverta daryti“.
Yra toks posakis: „Jei tau trys žmonės pasakė, kad esi girtas – eik namo ir išsimiegok. Nesvarbu kad tądien negėrei nei lašo“.
Todėl labai rimtai susimasčiau. Gal aš kažkur darau loginę klaidą. Kas kad šiuo metu gyvenu pakankamai gerai ir be rūpesčių. Gal kažkada ateis laikas kai labai gailėsiuos, jog patingėjau imtis vieno ar kito verslo projekto?
Tačiau, kaip žinoma, tinginiai labai išradingi ir turi begales laiko tam, kad rastų pasiteisinimus savo neveikimui. Taigi, bandydamas išsisukti, aš sugalvojau labai patogų konstruktą – gyvenimo etapus. (Deja, vėliau pasirodė, jog jie žinomi jau seniaiL).
Taigi iškilus vienam ar kitam panašiam klausimui teisinga būtų sakyti: “MAN šito daryti neverta“, arba „MANO ligšiolinė patirtis sako, kad šis verslo planas nepavyks“. Visi mes esame skirtingose gyvenimiškose situacijose: skiriasi žmonių amžius, patirtis, sveikatos būklė, finansinės galimybės, polinkiai ir poreikiai, galiausiai neįgyvendintų svajonių kiekis ir mąstai. Kiekvieną kart norėdami kažką naujo pasiekti, privalome daugiau ar mažiau „statyti ant kortos“ tai ką jau turime. Paprasčiausias pavyzdys loterijos ar lažybų punktai. Nenusipirkęs bilieto, tikrai nelaimėsi. Jei pirkai ir nelaimėjai, pinigų tikrai niekas negražins. Net į tuos projektus, kurie nereikalauja finansavimo, mes investuojame savo laiką, mintis ir dalelę širdies. Tai galima vadinti alternatyviaisiais kaštais.
Grįžtant arčiau prie gyvenimo etapų temos, galiu pasakyti, jog yra labai didelis skirtumas tarp bankroto, su viso turto praradimu, kai tau 25 metai ir kai tau 55 metai. 25 metų pilietis prarandamo turto, kaip taisyklė, turi kur kas mažiau nei 55 m., o jėgų ir laiko vėl atsistoti ant kojų – žymiai daugiau. Abu piliečiai gauna labai gerą gyvenimo pamoką, tik vyresnysis turi daug mažiau galimybių pasinaudoti įgyta išmintim, nei jaunesnysis. Dar vienas svarbus momentas: jei bankrotas ar kitas rimtas praradimas žmogaus visiškai nesužlugdo, jis užsigrūdina, įgauna psichologinio atsparumo, reikalingo tvarkantis su kitomis gyvenimo krizėmis ir problemomis. Tikėtina, kad jaunesnis žmogus daugiau kartų dar susidurs su situacijomis kur šio atsparumo prireiks.
Pradiniame gyvenimo (ekonominio) etape žmogus savo tikslus pasiekia daugiau naudodamasis atkakliu darbu ir energija. Darydamas rizikingus žingsnius jis mokosi ir ieško savo vietos po saule. Vyresniame amžiuje tampa daug svarbiau nepadaryti klaidų ir neprarasti to kas jau pasiekta. Kartais labai svarbius darbus mes nuveikiame nedarydami nieko. Mes didžiuojamės tais, kurie karo metais nėjo šaudyti žydų ar pokariu nedalyvavo tremiant kaimynus į Sibirą, nors galėjo ir netgi buvo verčiami tai daryti. Šiais laikais kartais galime daug laimėti kažkurio metu nepirkdami ar neparduodami vieno ar kito objekto, arba nepradėdami „amžiaus statybų“. Kartais net elementarus daržo nenuravėjimas padeda apsaugoti derlių nuo ilgapirščių. Apibendrinant galima pasakyti, jog vertę sukuria ne tik atkaklus darbas, bet ir teisingi, savalaikiai sprendimai. (nors tai ir labai žeidžia NLP fanų ausį, kartais jie gali prasidėti priešdėliu NE… )
Šioje vietoje labai tiktų keletas sakinių apie intuiciją. „Pasitelkdami intuiciją – sako daktaras Carlas Rodžersas – mes naudojamės pasąmonėje, per gyvenimą, sukaupta informacija, kurios didžioji dalis neprasiskverbia į mūsų sąmonę. Tai nereiškia, jog intuityvus sprendimas visada yra pats optimaliausias. Priimdami sprendimą intuityviai, mes tik naudojamės žymiai didesniu informacijos kiekiu, o tai padidina teisingesnio sprendimo priėmimo tikimybę“.
Atkaklus darbas ir ryžtingas tikslo siekimas anaiptol tikrai nepadeda išgirsti silpno intuicijos balselio, tačiau jauno žmogaus ryžtas ir energija žymiai geresni pagalbininkai nei intuicija, nes jo pasąmonės informacijos saugykloje dar „švilpauja vėjai“. Metams bėgant jėgų ir energijos mažėja, bet auga sąmoningos ir pasąmonėje sukauptos patirties kiekis. Taip pat auga statomų ant kortos alternatyviųjų ir realiųjų kaštų vertė, o laimimi prizai tampa vis mažiau vertingi dėl „asmeninės rinkos“ įsisotinimo. Todėl sveikas žmogus, vyresniame amžiuje, mažiau linkęs pradėti naujus turboprojektus. Nebent tai yra neurotinis viduramžio krizės blykstelėjimas – dabar arba jau niekada.
Išeinant iš aukščiau pasakyto, kyla labai rimtas klausimas: Ar turime teisę bandyti visomis jėgomis sulaikyti savo vaikus, draugus ar kitus artimuosius, nuo gyvenimo idėjos, ar verslo projekto, kuris mūsų nuomone aiškiai pasmerktas nesėkmei?
Drįsčiau suabejoti teigiamu atsakymu į tokį klausimą. Ir ne tik todėl, kad patyrus bankrotą būnant 25 m., sumažėja bankroto tikimybė sulaukus 55 metų (skiepų efektas) . Yra dar vienas svarbus momentas: mes nesėkmę pranašaujame remdamiesi savo asmenine patirtimi arba iš knygų išmoktomis teorijomis. Nors verslo ir psichologijos teorijos aprašo daugybę standartinių situacijų, kurių pabaiga, teoriniu požiūriu, vienareikšmiškai aiški, tačiau visiškai vienodų situacijų versle ir žmonių gyvenime nebūna. O mūsų asmeninė patirtis dažniausiai įgyta kitame laikmetyje, ne visiškai tokioje situacijoje ir bendraujant su kitais žmonėmis. Taigi kas gali šimtaprocentinai paneigti galimybę, kad jaunimas sugebės sėkmingai įgyvendinti savo sumanymą?
Iki krizės Lietuvoje buvo plačiai paplitęs požiūris, jog plėtra yra pagrindinis verslo stabilumo garantas (kai kas ir šiandien taip masto). Kalbant apie statybų bendroves, kurios ankstesnius objektus užbaiginėja naujai pradedamų objektų pinigais, tai plėtra iš tikro yra vienintelis gelbėjimosi ratas, bet, deja, aiškiai laikinas. Jei galvojam apie vieno žmogaus arba šeimos verslą (ir gyvenimą), tai besaikė plėtra man asocijuojasi su nevaldomai augančiais vėžiniais audiniais.
„Juk tiesa, kad – tiek terapijoje, tiek ir gyvenime – mes pasiekiame tam tikrą etapą, kai svarbiausi mūsų poreikiai iš esmės yra patenkinti ir jie mūsų nebevaldo, kad „nėra priežasčių“ ta prasme, jog priežastys nustoja savo svarbos. Viena vertus, konfliktas patenka į aklavietę ir apima nuobodulys, kita vertus, žmogus atsiveria naujoms galimybėms, pagilėja sąmonė, jis gali pasirinkti naujus gyvenimo būdus ir jiems įsipareigoti.“(p.113) RolloMay, Meilė ir valia, Vaga, Vilnius 2010.
Paskutinė Rolo Mėjaus mintis, deja, galioja ne visiems. Dauguma, pasak gyvojo klasiko Erlicko, „taip ir žūsta proceso metu“
