Aš – žilas. Jei apskritai galima įvardinti kelių belikusių plaukelių ant viršugalvio spalvą. Aš vienišas, jei nežiūrėsi į visas moteris, kurios man tiktų į anūkes, o su manimi būna tik dėl tos pačios priežasties, dėl kurios daugelis anūkių lanko savo senelius.
Aš laimingas, jei laimė yra didelis tuščias namas, vakarais prisipildantis dar tuštesnių žmonių. Aš turiu viską, jei viskas yra įkūnijamas daiktais, o ilgesys yra niekas palyginus su begaliniu liūdesiu, kaip kad mano senatvė neturi nieko bendra su amžiumi.
Aš nugyvenau savo gyvenimą linksmai, bet ar prasmingai?
Kiek žmonių priverčiau šypsotis, ne todėl, kad jie noretų man įtikti, o todėl, kad jie norėtų man padovanoti savo šypsenas? Lygiai nulį.
Tad ką reiškia septyni nuliai mano banko sąskaitoje? Ką reiškia šeši nuliai ant mano automobilio numerių? Ką reiškia 0 apklausoje, kai klausiama, kiek turiu vaikų?
Vaikų verta turėti vien tam, kad galėtum kažką išmokinti nekartoti tavo klaidų, o klaidas verta daryti tam, kad kažkas iš jų mokytųsi. Bet gal aš jų padariau per daug?
O gal būt senatvė tam ir skirta, kad dar kartą pereitum savo gyvenimo autostrados pakraščiu, pradėtum vaikščioti į bažnyčią, o paklūpojęs ir pakilęs nesivalytum kelių? Gal tam, kad užrašytum visą savo turtą kažkokiai sektai?
Laimei, mano plaukai dar nėra žili – net nepradėjo retėti. Banko sąskaitoje žiba nulis, o automobilio numerio ženklai neturi sąryšio su kažkokiu kompleksu, dažniausiai dydžio..
Bet tada kokio velnio galvoju apie tokius dalykus? Kodėl mane kartais apima senatvės jausmas?
Gal todėl, kad laikas bėga pasiutusiai greitai.. O gal todėl, kad taip noris kažką priversti šypsotis?
