Kartais kiekvienam iš mūsų tenka sutikti unikalų žmogų, kurį ne tik sunku apibrėžti vienu žodžiu, bet ir daugelis apibūdinimų nelabai kuo tepadeda. Visgi teks pabandyti. Šį kartą „Miesto pokalbiuose“ svečiuojasi buvęs mokslininkas, VU dėstytojas, verslininkas, o dabar – įvairių socialinių iniciatyvų kūrėjas, anarchistų judėjimo narys Darius Pocevičius. Jis yra literatūrinės svetainės „tekstai.lt“ autorius, vienas iš naujienų portalo „anarchija.lt“ įkūrėjų, Laisvojo universiteto (LUNI) steigėjas, vertėjas, publicistas bei plačiai pagarsėjęs kultūrinis chuliganas.
– Dariau, jei tektų išsirinkti vieną iš daugybės savo veiklos sričių, kuri tau būtų pati svarbiausia?
– Pasirinkti vieną užsiėmimą ir jam paskirti visą gyvenimą reikštų įkalinti save specializuotos ir robotizuotos darbo rinkos kalėjime. Pasaulis pernelyg spalvingas, kad nuo jo nusigręžtum ir atsidėtum kokios nors vienos, itin siauros srities studijoms ar monotoniškai parsidavinėjimo rutinai, kuri vadinama darbu.
Nors dabartinė sociumo sistema mus agresyviai grūda į griežtai apibrėžtų profesijų, kompetencijų, rangų, postų ir socialinio statuso matricą, bet gerai pasistengus viso to galima išvengti. Sąmoningai stengiuosi neužimti jokios iš anksto nustatytos vietos socialinėje hierarchijų piramidėje, todėl veiklos neskirstau į svarbią ir nesvarbią. Ryte būnu medžiotojas, po pietų – žvejas, o vakarop – kritikas. Tapti „kompetentingu specialistu“ ar „profesionalu“ reikštų tapti gyvu lavonu.
– Galbūt galėtum mūsų skaitytojams daugiau papasakoti apie anarchistų judėjimą ir jo veiklą Lietuvoje?
– Anarchistų judėjimai Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, nėra formalizuoti, todėl apie juos sunku kalbėti mūsų visuomenei įprastomis kategorijomis. Jie neturi fiksuotų organizacinių struktūrų, nėra narystės, jokių lyderių ar fiurerių. Anarchistai specialiai nekuria konkrečių politinių visuomenės pertvarkymo programų, nes mano, kad visuomenė turi būti tokia, kokią pasirinks patys žmonės. „Jei turėtume programą, būtume suknisti marksistai arba dar suknistesni socdemai“, – juokauja jie.
Žinoma, tam, kad žmonės galėtų laisvai pasirinkti, būtinos dvi išankstinės sąlygos: 1) žmonės turėtų spręsti patys – be jokių „ekspertų“, „specialistų“ ir „atstovų“ pagalbos; 2) žmonėms turėtų būti pasiekiama visa informacija, o ne tik valdžios ir korporacijų sugromuliuoti pranešimai, kuriais juos dozuotai maitina šiandieninė žiniasklaida. Patenkinus šias dvi sąlygas, t.y. pašalinus atstovaujamosios valdžios ir korporacinės žiniasklaidos įtaką, jau būtų galima kalbėti apie anarchistinės visuomenės užuomazgas. Taigi anarchija nėra betvarkė ir bevaldystė, kaip kad daugeliui yra įteigta, o pačių susikurta tvarka (galbūt netgi griežtesnė nei įvesta valdžios) ir savivalda.
Lietuvos anarchistų judėjimas per represinį sovietmetį prarado visas prieškario aušrininkų, socialistinių revoliucionierių ir socialistų maksimalistų tradicijas, todėl pirmosios anarchistinės iniciatyvos pasirodė gana vėlai (kita vertus, stiprų anarchistinį pradą turėjo ir ankstyvasis Sąjūdžio judėjimas). Vieni sako, kad šiuolaikinis anarchizmas Lietuvoje prasidėjo 2001 m. gegužės 27 d. surengus pirmąją antimilitaristinę demonstraciją „Stop NATO“, kiti šią pradžią sieja su pirmosiomis kontrkultūrinėmis akcijomis, treti – su Vilniaus kairiųjų klubo įkūrimu (2005-ųjų gruodis) ir „anarchija.lt“ portalo gimimu (2006-ųjų kovas).
Lietuviškas anarchistinis judėjimas, visų pirma, nėra monolitinis ir vienalytis. Kairįjį socialinį anarchizmą propaguoja žmonės, besuburiantys apie „anarchija.lt“ portalą; radikalioms insurekcionizmo (anarchistinio sukilimo) idėjoms simpatizuoja visiškai autonomiškai veikiantys anarchopankai, kuriuos vienija „hardcore.lt“ iniciatyvos; anarchofeminizmo sparne vis labiau reiškiasi Feministinis frontas (FeF), neseniai surengęs kolektyvinę apostazės (atsiribojimo nuo Romos Katalikų Bažnyčios) akciją; liberalų dumblą judina ir pavieniai dešinieji anarchokapitalistai, savo portaluose propaguojantys laisvąją rinką be valstybės.
– Koks žmogus galėtų laikyti save anarchistu?
– Neverta laukti, kol kas nors ims dalinti anarchistų pažymėjimus. To niekada nebus, anarchistu reikia tapti pačiam. Mano nuomone, yra dvi svarbiausios anarchisto savybės: pirmoji – stipriai išreikštas nepakantumas bet kokiam diktatui ir prievartai, antroji – stiprus empatijos, solidarumo ir tarpusavio pagalbos jausmas. Anarchistams iki koktumo šlykščios tokios konservatyvios sąvokos, kaip tradicija ir hierarchija, šeima ir nuosavybė, klusnumas ir disciplina. Dauguma jų nelaukia revoliucijos ar klasių kovos protrūkio, anarchizmo principus – savivaldą ir saviorganizaciją – jie siekia įgyvendinti čia ir dabar.
Aišku, tą padaryti ne visada sekasi. Itin didelių sunkumų anarchistai patiria Lietuvoje ir visose postsovietinėse šalyse, kuriose iki pat šiol dominuoja „geros valdžios“, „mielaširdingo caro“ ar „dosnaus fiurerio“ kultas. Daugelį Lietuvos gyventojų galima laikyti pusiau anarchistais. Jie akivaizdžiai nepatenkinti valdžia ir norėtų ją pašalinti, bet didžiausia blogybė ta, kad vietoj pašalintosios jie nori pasistatyti kitą, kuri neva viską pakeistų. Vis dėlto yra kitaip – niekas nepasikeis, kol žmonės nepakeis autoritarinio mąstymo ir nenutrauks nesibaigiančios valdžių kaitos grandinės.
– Kaip manai, ar internetas padeda visuomeniniams judėjimams? Juk jis ne tik skatina susirasti bendraminčių, bet ir „kanalizuoja“ aktyvių žmonių energiją, paversdamas ją virtualia.
– Anarchistinę veiklą internetas „kanalizuoja“ ne labiau nei visą visuomenę. Į tokią bjaurią „kanalizaciją“ anarchistai nutekės paskutiniai, nes jie yra visų karščiausi gyvo bendravimo ir realių tiesioginių veiksmų šalininkai. „Anarchija.lt“ yra tik nedidelė veiklos dalis, nors ir geriausiai matoma. Kur kas mažiau pastebima kasdienė veikla, nukreipta prieš autoritarinį mąstymą, konservatyvias vertybes ir visuomenės centralizavimą. Šia prasme esu labai patenkintas Laisvojo universiteto (LUNI) veikla, kuri, manau, sparčiai augina kritiško proto daigus unifikuotų tautinių mokyklų sugadintose jaunimo makaulėse.
– Kaip gimė mintis įkurti naujienų portalą „Anarchija.lt“? Ar jis yra populiarus, ir kiek žmonių jame darbuojasi?
– Tokia mintis gimė labai natūraliai, kaip noras plėsti informacinę erdvę be jokių žiniasklaidos bosų ir redaktorių cenzūros, dabar vadinamos „redagavimu“. Redakcinėje kolegijoje darbuojasi 9 žmonės, turime bent 12 nuolatinių autorių, 3 iš jų gyvena užsienyje – Londone, Dubline ir Berlyne. Lankomumas per dieną siekia 1200-1500 skaitytojų. Jų skaičius itin padidėja tada, kai nušviečiamos didesnė akcijos. Pvz., 2008 m. spalį anarchistams inicijavus „meninių rinkimų“ akciją (buvo siūloma meniškai sugadinti rinkiminius biuletenius – ką nors ant jų nupiešti), per dieną portale apsilankydavo 5-6 tūkst. žmonių, panašus lankytojų pagausėjimas pastebimas ir per kiekvieną gegužės 1-ąją, kada anarchistai pražygiuoja Vilniaus gatvėmis su tradiciniu užrašu „Bubilius Kybys“.
– Dažnai spaudoje pasirodo tavo bei tavo bendraminčių pasisakymai dedantys į šuns dienas valdančiuosius bei visą valstybės valdymo konstrukciją apskritai. Kokią alternatyvą esamai sistemai galėtumėte pasiūlyti?
– Kaip minėjau, anarchija yra savivaldos sinonimas. Prie šios sąvokos dar reiktų pridėti tiesioginę demokratiją, ir gautume užbaigtą būsimos anarchistinės visuomenės konstrukciją. Žodžiu, anarchistiniai judėjimai siekia sukurti tokią visuomenę, kuri būtų pagrįsta savivaldos ir tiesioginės (ne atstovaujamosios) demokratijos principais. Kuo mažiau centralizmo ir kuo daugiau savarankiškumo, tuo didesnė anarchija. Paprasta, ar ne?
Tuo tarpu didžioji žiniasklaida pateikia visai kitokį anarchistų įvaizdį. Jai anarchistai yra paprasčiausi gatvės chuliganai ar net teroristai, po užančiu slepiantys jei ne bombą, tai bent „Molotovo kokteilį“. Tikrų teroristų, besidedančių anarchistais, gal vienas kitas ir yra, bet į juos kreivai žiūrima ir pačiame anarchistiniame judėjime – dažniausia kaip į provokatorius, kurių veiksmai atneša vien žalą.
– Kam ir kaip gimė mintis steigti Laisvąjį Universitetą? Papasakok šiek tiek plačiau apie jo veiklą, paskaitas, dėstytojus, studentus. Kaip sekasi Laisvojo Universiteto Kauno filialui?
– LUNI idėja kilo per didžiuosius studentų protestus prieš aukštojo mokslo komercializavimą. Buvo daug mitingų, piketų, kartoninių ir net tikrų barikadų. Deja, viskas baigėsi niekuo – uždrausti keli mitingai, suimta porą studentų, ir prastumta neoliberali reforma. Tada nedidelė studentų judėjimo aktyvistų grupelė pagalvojo: „Kokio velnio mes turime konfliktuoti su politine ir universitetų valdžia, kam keisti šitą sustabarėjusią komercinę diplomų kepyklą? Juk greta mes galime susikurti savo universitetą – tokį, kokio panorėsime!“ Prie studentų aktyvistų prisidėjo keletas pankų, ir 2008 m. rugsėjį LUNI pakvietė į pirmąją paskaitą. Na, dabar LUNI turi filialus 8 Lietuvos miestuose, o Vilniuje užsiėmimai vyksta 3-5 kartus per savaitę.
LUNI veikia visiškos autonomijos ir decentralizavimo principu, todėl apie Kauno „lunatikų“ sėkmes ir nesėkmes reikėtų klausti pačių kauniečių. Iš šono žiūrint atrodo, kad jiems sekasi neblogai, nors, girdėjau, turi didelių problemų su patalpomis. Sunku patikėti, kad Laikinojoje sostinėje neatsirastų nė vienos 30-50 žmonių talpinančios erdvės, kuri nemokamai priglaustų mokytis norinčius žmones!
– Ilgą laiką kultūros savaitraščiuose rašei aštrias ir bekompromises knygų apžvalgas, kurios savo įžūlumu papiktino ne vieną lietuvių literatūros korifėją. Kaip tau atrodo šiandieninė lietuvių literatūros situacija, ar atsiranda naujų įdomių vardų?
– Mano manymu, lietuvių literatūroje buvo vos du svarbūs periodai, iš esmės pakeitę ir literatūrinę kalbą, ir formą, ir idėjas. Ir abu jie susiję su maištu prieš tuometines realijas. Tai 1922-1928 m. keturvėjininkų maištas prieš maironiškąjį romantizmą ir 1965-1975 m. „ezopininkų“ maištas prieš socialistinį realizmą. Būtent jie nulėmė ateinančių kartų literatūrinius skonius ir patį kūrybinės mąstysenos būdą.
Žiūrėdamas į mūsų laikmetį, jokio maišto niekaip neįžiūrėsi. Visa nepriklausomybės 20-mečio literatūra ir toliau surakinta brežnevinės stagnacijos retežiais. Kaip sakė rusiškos literatūros revoliucionierius E. Limonovas: „Visi tarnauja. Niekas į priekį neveda. Niekas naujų kelių nepramina. Keliai tušti.”
