Jei nepriklausomos Lietuvos politikos kaitą norėtume pavaizduoti kaip bėgimo varžybas, turėtume pastebėti, jog liberalios idėjas turėjo tikrai neblogą startinę poziciją.
Šalyje, kuri siekė išsilaisvinti iš komunistinės praeities, užtikrinti asmens laisvę ir išmokti laisvos rinkos žaidimo taisykles liberalizmas galėjo pritraukti nemažai ištikimų pasekėjų. Deja, istorija mums sako, kad tie žmonės, kurie dar 1990 m. pradėjo liberalų klubo veiklą Vilniaus Universitete ar Kauno „Liberalijos“ klube ne tik išklydo iš bėgimo takelio, bet ir, vaizdžiai tariant, iš viso bėgimo stadiono. Buvę idėjiniai lyderiai netgi paskelbė, jog liberalių idėjų sklaida visuomenės sveikatai yra labai kenksmingas užsiėmimas, kurį derėtų drausti ar kaip galima labiau apriboti, jog jie nesužalotų jaunų protų. Garbė liberalų dievui, sveikam protui, jog nusivylusių korifėjų pranašystėms ir gąsdinimams pasidavė ne visi.
Po nesekmės 1992 metų rinkimuose, kai Lietuvos liberalų sąjunga negavo nei vieno mandato Seime ir surinko vos kelis procentus rinkėjų balsų, prasidėjo ne tik partijos, bet ir pačių idėjų erozija. Tai lėmė partijos beveidiškumą ir reitingų stagnaciją, kurią nutraukė tik perspektyvaus ir tuo metu visuomenėje labai palankiai vertinto konservatoriaus Rolando Pakso perėjimas. 2000 metai tapo neįtikėtino Lietuvos liberalų sąjungos triumfo tiek savivaldybių tarybų rinkimuose (kur buvo užsitikrintos septynios merų, tarp jų ir Vilniaus, vietos), tiek Seimo rinkimuose, kur buvo gauti net 33 mandatai. Rolando Pakso era liberalizmo arimuose baigėsi taip pat efektingai, kaip ir prasidėjusi. Premjeru tapęs ir septynis ministrų portfelius užtikrinęs R. Paksas savo ambicijomis peraugo LLS partijos ribas ir kai po metų (politiniuose žaidimuose jau praradusiam postą) jam buvo pareikštas partijos tarybos nepasitikėjimas, jis pasitraukė iš frakcijos ir partijos. Kaip tęsėsi R. Pakso politinė karjera, manau nereikia priminti gerbiamam skaitytojui. Trumpai apžvelgiant politinio velionio dabarties pozicijas, galima tik pacituoti dainos apie berniukus, kuriems reikėjo dangaus, žodžius: „dar kartais iš popieriaus lanksto sparnus“.
Liberalų ir centro sąjunga įkurta 2003 metais, susijungus Lietuvos liberalų sąjungai, Moderniesiems krikščionims demokratams ir Lietuvos centro sąjungai turėjo tęsti liberalizmo idėjų atstovavimą politinėje arenoje. Tačiau neprabėgus nei trims metams liberaliai angažuotų rinkėjų interesus įkūnyti turėjusi partija vėl iširo, neišlaikiusi dar vieno, taip pat itin veiklaus vadovo, Vilniaus miesto mero Artūro Zuoko, ambicijų. Daugeliui politikos apžvalgininkų tuo metu atrodė, kad liberalių idėjų likimas atsidurs konkuruojančių dešiniųjų partijų malonėje, o liberalų partijos bus pasmerktos reitingų dugnui. Rinkėjų akivaizdoje tiek kultūrinės, tiek ekonominės liberalizmo idėjos buvo chaoso ir korupcijos sinonimas. Atskilusi „sveikoji“ liberaliai mąstančiųjų dalis pabandė feniksą dar kartą pakelti iš pelenų ir sukurti partiją, kuri pagaliau deramai atstovautų Lietuvos žmones, puoselėjančius skaidrumą ir demokratinį valdymą bei vienijamus liberalių idėjų.
Net ir su labai neįspūdingu politinių kortų deriniu rankose Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis komandinio darbo dėka sugebėjo greitai bei stabiliai augti. 2008 metų Seimo rinkimai jaunai partijai davė optimizmą keliančius rezultatus ir 11 vietų Seime bei galimybę dalyvauti valdančios koalicijos veikloje. Atsirado vis daugiau žmonių, asocijuojančių save su liberalizmo idėjomis ir būtent šia partija, kaip jų atstove valdžioje. Dar didesnį postūmį davė po metų vykę Europos parlamento rinkimai, kuriuose liberalų sąrašo priekyje stovėjo profesorius Leonidas Donskis ir psichiatras Dainius Pūras. Vis aiškesnis darėsi Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio, kaip kultūrinio liberalizmo idėjas atstovaujančios partijos, įvaizdis. Manau, kad tai didele dalimi prisidėjo ir prie tos dešimttūkstantinės bendruomenės bendraminčių, vienijančių partiją, subūrimo. Tiesa, kaip ir ankstesniai metais, liberalų balsai dažniausiai vis dar ateina iš išsilavinusių jaunesnio amžiaus miestiečių. Regionuose liberalizmas vis dar matomas su visais kapitalizmo baubais ir tariamo vakarietiško amoralumo kauke. Kitaip sakant, liberalioms idėjoms vis dar sunku peržengti komunizmo laikų vadovėlių dvasią, kuria gyvena mažiau savo edukacija besirūpinantys Lietuvos piliečiai, gyvenimo tiesų besimokantys iš žydrųjų ekranų ar rudosios spaudos.
Dabar atėjo metas, kai liberalams tenka kovoti jau ne dėl savo idėjų legitimumo ar vietos kitų partijų tarpe, o su vis aukščiau kylančia lūkesčių kartele. Vis labiau konsoliduojama liberalias idėjas palaikančiųjų grupė kelia ir aukštesnius reikalavimus partijos lyderių sprendimams. Remigijaus Ačo perbėgimo istorija įrodė, kad ilgai viešojoje erdvėje kurtas Liberalų sąjūdžio įvaizdis gali griūti kaip kortų namelis, jei tik įnoringam elektoratui bus leista suabejoti moraliniu partijos įvaizdžiu. Nors panašu, kad iš Raseinių skyriaus užvirtos košės partijos valdyba išsikapstė sėkmingai, bet grėsmių ateityje gali tik daugėti. Rimtus klausimus kelia partijos pasirinkimas būsimuose Europarlamento rinkimuose antruoju numeriu sąraše (po partijos senbuvio, buvusio Švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus pozicija) deleguoti verslininką Antaną Guogą. Nors ir būdamas puikus pokerio žaidėjas bei Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės rėmėjas, buvęs vadovas bei federacijos viceprezidentas, ponas Guoga turi labai menką politinę patirtį. Galima spėti, kad išankstines stiprias pozicijas A. Guogai nulėmė jo žinomumas visuomenėje, drąsios investicijos bei didelis entuziazmas įsilieti į partijos veiklą, tačiau sunku įsivaizduoti tvirtą politinę organizaciją, kurioje aukštas vietas lemtų ne įdirbis, o pasiryžimas veikti visų labui. Juolab, kad kandidatas į Europarlamentą kol kas nepasižymi ir konkrečiais pasiūlymais ar aiškia strategija, bent jau tokia, kurioje būtų galima išvysti jo idėjų spindesį liberalizmo kontekste.
Belieka tikėtis, jog Petrą Auštrevičių, Vytautą Grubliauską ar Dalią Teišerskytę sąraše aplenkęs politikos naujokas sugebės įrodyti, kad jo politinės ambicijos nėra blefas. Vis solidžiau atrodančiam partijos įvaizdžiui visiškai nereikalingas grįžimas į 90-ųjų pradžios padėtį, kai liberalizmo kauke dangstėsi verslo interesų įgyvendinimo politikoje ieškantys įvairaus plauko veikėjai. Kaip ten bebūtų, aiškus lieka kultūrinio liberalizmo atsitraukimas nuo politikos, o gal tiksliau kartų kaitos procesas, kai partija pati pradeda auginti žmones, kurie gali atstovauti principinę poziciją įvairiais klausimais. Nežinia, ar tai simbolizuoja savotišką stabų saulėlydį, o gal tiesiog savaiminį perėjimą į kompleksišką partijos veiklą socialiniuose procesuose, tačiau aktyvus liberalaus jaunimo dalyvavimas politiniame gyvenime vis labiau juntamas. Turbūt pirmą kartą Lietuvos istorijoje galima stebėti procesą, kai dešinųjų pažiūrų atstovai perima žmogaus teisių klausimų estafetę iš kairiųjų ir ryškiai prisideda prie vakarietiškų vertybių sklaidos visuomenėje. Kartu akivaizdus ir liberalių idėjų poveikis bei jų inkorporacija kitų dešiniųjų partijų veikloje. Nors akivaizdžiausias simpatijas galima įžvelgti konservatorių premjero A. Kubiliaus rate, bet panašu, kad bent jau ekonominio liberalizmo idėjas sugėrę konservatoriai pamažu (nors ir skausmingai) jaukinasi ir liberalesnį socialinį bei kultūrinį pasaulėvaizdį.
Liberalizmas Lietuvoje vis dar stovi ant pakankamai plono ledo ir turbūt blogiausias dalykas, kuris jam gali nutikti – prasta idėjų reprezentacija bei augančios rinkėjų kartos atbaidymas. Jau kelių partijų šešėliuose savo įvaizdį sukompromitavusi liberali mintis vis dar turi puikias perspektyvas sąmoningai į Vakarus orientuoto elektorato akyse. Silpstanti regionų įtaka ir jauno bei veržlaus politinio mąstymo poreikis žada liberalams puikius derinius prie politinio pokerio stalo, ir jei tik sveikas protas nenuskęs ambicijose paimti visą banką vienu ypu, Lietuvai gali grėsti vis ryškesnė laisvos minties šviesa.
