Žodžio ir nuomonės laisvės problematiškumas iškyla grėsmės akivaizdoje. Kontekstas žinomas, todėl: ar turime kažkaip apriboti žodžio laisvę ir jeigu taip, tada kaip ir kad Lietuva tos kovos įkarštyje netaptų nacionalistine diktatūra dėl baimės neduoti peno priešo propagandai? Dešinieji kaip tik taip neprotingai ir elgiasi. O kraštutiniai dešinieji dar ir padeda kategoriškai neigdami paties LGGRTC turimus faktus rodančius, kad tarp pokario partizanų buvo ir bendrapiliečių žydų žudikų, kad kai kurie sukilimo vadai tiesiogiai arba morališkai susimovė. Toks faktų neigimas gera dovana Kremliui. Įdomu, kiek ji sąmoninga. Naudingų idiotų ir tarp dešiniųjų, regis, nestinga.
Visai šalia yra Izraelio pavyzdys, kuris, žinia, yra nuolatiniame karo stovyje nuo 1948 metų ir tas karas visą laiką vyksta pasaulinio politinio spaudimo prieš Izraelį būdu, arba konkrečiais puolamaisiais karais. Bet Izraelis išlieka demokratija. Štai jums pavyzdys: Izraelio prezidentui Moše Katsavui (Moshe Katsav) yra pastatytas biustas, kaip ir kitiems Izraelio prezidentams. Bet, šis prezidentas buvo nuteistas už išprievartavimą. Ar jo biustas buvo pašalintas? Ne. Tiesiog prie jo pridėjo lentelę, kurioje informuojama apie jo nusikaltimą ir teistumą. Taip suderinamas istorinis faktas ir teisė žinoti. Izraeliui nemotais, kaip panaudos šį įvykį jo priešai.
Lietuvos atveju, kaip elgtis, kad demokratinės laisvės ir teisės nebūtų pažeistos, nors ir baiminantis dezinformacinio karo? Kaip elgtis, kad visuomenės pasipiktinimas netaptų pasirinktiniu ir nevirstų Lynčo teismu baltomis pirštinėmis? Turiu omenyje, kai šventą pasipiktinimą eskaluoja kai kurie dešiniųjų pažiūrų intelektualai. Taip, akivaizdu, kad šis pasipiktinimas elementariai nepadoriu Rūtos Vanagaitės pareiškimu dėl pokario partizano Adolfo Ramanausko – Vanago yra pagrįstas, jos „klausimai“ nieko bendro neturi su istorine tiesa.
Tačiau šis šventas pasipiktinimas kvepia dvigubais standartais. Mat, pasipiktinimo banga nekyla, kai kalba pakrypsta apie herojizavimą asmenų dokumentuotai dalyvavusių nusikaltimuose žmoniškumui (Holokaustas). Nekyla, net kai jų vardais pavadinamos gatvės, aikštės, mokyklos, kabinami bareljefai ant mokslo akademijų sienų. Tokių dvigubų standartų pasekmė yra pačios istorijos politizavimas. Pavyzdžiui, kad ir J. Noreikos – Generolo Vėtros mokyklos vardu pavadintos mokyklos istorijos mokytojas priverstas rinktis tarp melo ir tiesos, užglaistant mokiniams tiesą apie J. Noreikos moraliai nepateisinamą dalyvavimą Holokauste.
Dešiniųjų pasipiktinimo rašytojos Rūtos Vanagaitės nusikalbėjimais pasekme tapo Alma Litera sprendimas pašalinti visas R. Vanagaitės knygas iš prekybos Lietuvoje. Mano nuomone, Alma Litera sprendimas neadekvatus. Jis sukuria R. Vanagaitei neužtarnautą aukos ir persekiojamosios aurą. Kokiu pagrindu priimtas toks ekstremalus Vakarų demokratijų kontekste sprendimas, atsakymu galėtų tapti buvusio premjero, konservatoriaus Andriaus Kubiliaus pastebėjimas jo FB poste, kad „Alma Litera savininkas ir vadovas Arvydas Andrijauskas, kaip rašoma jo biografijoje, kažkada baigęs fiziką, po to, kaip nurodyta viešai skelbiamuose buvusių KGB bendradarbių sąrašuose, keletą metų (iki pat 1990.06.13) dirbo KGB “Z” tarnybos 1 skyriaus 2 poskyrio operatyviniu įgaliotiniu.“. Tai girdint, nori nenori peršasi klausimai apie Alma Litera sprendimo pašalinti knygas iš prekybos tikrąsias prielaidas. Juk aišku kaip diena, kad šia žinia būtinai pasinaudos ir pasinaudojo Kremliaus „žiniasklaida“. Bet visai gali būti, kad gavęs ultimatyvų publicisto Andriaus Tapino laišką, kuriame jis informuoja, kad nebeduos savo knygų jų leidyklai, kol jie leis R. Vanagaitės knygas, gal leidyklos savininkas knygų išėmimu nusprendė parodyti savo patriotizmą? Na, idant niekam nekiltų mintis dėl jo nelojalumo. Nedarau jokių išvadų, bet, kaip sakė viena žymi konservatorė „mintys kyla visokios“.
Šioje vietoje verta atkreipti dėmesį į dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus reakciją paskelbus žinią apie R. Vanagaitės knygų išėmimą iš apyvartos: „O gal vertėtų pabandyti surengti viešą diskusiją, su argumentais, ramiai, civilizuotai… Nes šitokia isteriška reakcija yra pats geriausias kąsnis Rusijos propagandai. Tiesiog desertas. Jei tarp kitų knygų bus uždrausta (išimta iš prekybos) knyga “Mūsiškiai”, visas Lietuvos pastarųjų metų progresas bus nubrauktas. Pasaulis transliuos tik šią žinią, visiškai neatsižvelgdamas į tai, kas šį veiksmą išprovokavo.“.
Šiuo konkrečiu atveju reikėjo palikti pasipiktinimą ir jo išraišką visuomenei „Nepirk R. Vanagaitės knygų“ boikoto būdui. Juolab, kai jos „juokelis“ Sankt Peterburgo klausytojams, esą norint sustabdyti emigraciją iš Lietuvos reikia leisti Putinui okupuoti Lietuvą, pagrįstai Lietuvoje niekam juoko nesukėlė. Tai tas pat, kas pasakoti antisemitinį anekdotą apie Holokaustą jį išgyvenusiųjų tarpe.
Tačiau šventas pasipiktinimas priverčia perlenkti lazdą. Andrius Tapinas, kurio visuomenine veikla, „Laisvės televizija“ nuoširdžiai džiaugiuosi, tą lazdą ir perlenkė. Taip, jis turi teisę protestuoti bet kokia jo pasirinkta forma. Tačiau žinant priešo kontekstą, negalima pamiršti, kad lazda turi du galus. Ypač turint tokį visuomenės veikėjo svorį, kokį pasiekė A. Tapinas ir kai kurie kiti dešinieji intelektualai, spontaniškumas reikalauja apynasrio.
Kitaip tariant, kritika turėtų būti solidi ir pasverta. Šioje vietoje ir iškyla dilema, kurią žodžio laisvės kontekste nėra lengva spręsti. Pavyzdžiui, dešiniųjų klegesį sukėlė LSDP pirmininko Gintauto Palucko pareiškimas apie raganų medžioklę Lietuvoje pateikiant makartizmo laikus JAV kaip pavyzdį. (Joseph McCarthy 1947-1956 anti komunistinės veiklos metai, kai bet kas, tik įtartas esant komunistu ar išdaviku be jokių įrodymų stalinistiniu analogu galėjo būti sukompromituotas.). Rusijos dezinformacija G. Palucko pasisakymu tuojau pasinaudojo, nors jis kalbėjo tik Lietuvos žiniasklaidai. Kalti, žinoma, liko visi socialdemokratai.
Todėl ir vėl eskaluojamas socialdemokratų neva nelojalumas Lietuvai, nors buvusių komunistų netrūksta ir konservatorių partijoje. Vien tik „krikdemas“ R. Dagys ko vertas jam iš komjaunuolio pavirtus elementariu talibu. Arba, LVŽS pirmininkas Ramūnas Karbauskis, postuluojantis meilę lietuviškam pagoniškam rūtų darželiui tuo pat darant milijoninį biznį su Rusija. Kitaip tariant, išvertus skūrą, tuojau tampi aklu patriotu šventesniu už Romos popiežių. Tokios yra švento pasipiktinimo šaknys.
Neginu R. Vanagaitės įžeidžiamų pasisakymų tikro Lietuvos didvyrio adresu. Tačiau kalbu daugiau apie pačią idėją pašalinti asmenį iš visuomenės gyvenimo dar jo elgesio teisiškai neįvertinus būdais, kuriais jau naudojasi V. Putino propaganda ir dezinformacija.
Precendentas pavojingas mums patiems ir mūsų demokratijai. Matau pasirinktinį pasipiktinimą, dvigubus standartus. Juk, kartoju, niekas iš dešiniųjų masiškai nesipiktina dėl sprendimų nusikaltėlių arba dokumentuotai kontroversiškai vertinamų asmenų vardais pagerbti gatves, mokyklas, aikštes. Vyrauja išraiškinga spengianti tyla. Gal, kad lengviau beatodairiškai pulti vieną žmogų, nei prisipažinti klydus dėl kai kurių „herojų“? Keista, nors visai šalia yra tikras partizanas A. R. Vanagas, žydų gelbėtoja Ona Šimaitė. Pastarajai ir visų žydų bendrapiliečių gelbėtojų garbei jau senai turėjo būti pastatytas paminklas.
Taigi, visuomenės pasipiktinimas kaip vėjas: šiandien į vieną pusę, rytoj į kitą. Šiandien pagrįstas pasipiktinimas R. Vanagaitės pasisakymais, bet turėjome ir violetinį marą, kai gatvė diktavo dienotvarkę visam Lietuvos politiniam elitui. Kai turime priešus už vartų, mažiausiai reikia, tai tapti savo pačių priešais. Pagarba demokratijai, teisės viršenybei, adekvačios reakcijos ir veiksmai, kaip rodo Izraelio demokratija, yra geriausias būdas išvengti niekam nereikalingo ir pavojingo visuomenės supriešinimo. Dešiniesiems reikėtų rimtai pagalvoti apie savo švento pasipiktinimo pasekmes.
