Alistair Spalding „Sadler’s Wells“ šokių teatro Londone meno direktorius. Meno ir kultūros sektoriaus profesionalas, kuriam per septynerius vadovavimo metus savo nerimstančiu vidiniu entuziazmu pavyko sukurti ne tik naują Londono teatro ir šokių namų veidą, bet tiesiogine ta žodžio prasme ištraukti jį iš užsitęsusio skolų liūno bei pasiekti daugiau nei 70 proc. pajamų iš bilietų pardavimų rekordą. Dar svarbiau, kad 300 metų istoriją skaičiuojantį Londono teatrą jis vėl pavertė žiūrovų numylėtiniu ir naujuoju viso pasaulio modernaus šokių talentų traukos centru. Kaip? „Sėkmė mėgsta tuos kurie nebijo rizikuoti“, – ne kartą šio interviu metu prisipažino Alistair.

Žingsniuojant link Europos namų „Westminster Abbey“ pro Jungtinės Karalystės parlamento rūmus bei jame iškilusį garsųjį „Big Ben“ nesudėtinga pajusti čia tvyrančią nuotaikų atmosferą. Tarp turistų spūsčių čia nuolat kur nors skuba dalykiškai susikaupę kostiumuoti vyrai ir moterys, vienas jų tą dieną buvo Alistair Spalding. Aukštas, pasitempęs ir diplomatišką juodą kostiumą dėvintis vyras tą dieną visiškai neišsiskyrė iš kitų praeivių. Europos Sąjungos šalių Kultūros institutų ir kultūros atašatų ambasadose tinklo Londone (EUNIC London) inicijuotas renginys š.m. birželio pabaigoje Europos namuose Londone subūrė įvairių tarptautinio menų ir kultūros sektoriaus ekspertus, menininkus, akademikus, kūrybinių industrijų profesionalus bendram tikslui – išplėtoti diskusijas kultūros, komercijos ir kultūros lyderystės temomis.

Dabar jau visiškai nenuostabu, kad Alistair Spalding komunikabilumas, lengva ir sklandi kalbėjimo maniera jį natūraliai išskyrė iš būrio kitų pranešėjų, o komercijos bei kultūros lyderystės pranešimas iškart įgavo dar spartesnį pagreitį :
„Sunkus darbas ir perfekcionizmas“– vieni pirmųjų Alistair žodžių po kurių nusprendžiau įdėmiai įsiklausyti į jo komentarus bei pastebėjimus. Dar po keleto minučių įsitikinau, jog šis žmogus toli gražu nėra tik vienos srities žinovas, jis lyderis puikiai sugebantis laviruoti tarp menininkų interesų ir komercijos subtilumų. Akimirkos kai Alistair galėjo skirti asmeninio laiko šiam interviu teko palaukti dar porą mėnesių, tačiau jo asistentė mane mielai įtraukė į tolimam laikotarpiui suplanuotą savo direktoriaus dienotvarkę.

Artėjant pokalbiui noras iš arčiau žvilgtelti į užkulisius šokio meno pasaulyje tik sustiprėjo ypač tada, kai įdomu sužinoti nuo ko prasideda idėjų realizavimas, kaip menas sugeba būti komerciškai sėkmingas ir kaip modernaus šokio kultūra sudominti viskuo prisisotinusius londoniečius? Alistair vėliau pabrėžė: „Šokis šiandien didingas ne vien savo grožiu, jausmingumu ar žmogaus kūrybiniu potencialu. Šokis taip pat yra priklausomas nuo XXI amžiaus kultūros kuri įpareigoja visas meno rūšis prisitaikyti prie vartotojo, komercijos, uždirbti pelną ir iš to leisti sau dar daugiau, šiuo atveju ne ko kito kaip kūrybinės laisvės, kuri taip pat nemažai kainuoja“.

Alistair Spalding 2004 metais buvo paskirtas naujuoju meno ir generaliniu direktoriumi „Sadler’s Wells“ Londono teatre. Trijų šimtų metų kontrastingą, labai permainingą istoriją tęsiantis teatras prieš tai išgyveno vienus sunkiausių savo laikotarpių, jame nuolat keitėsi vadovai kuriems niekaip nepavyko išbristi iš skolų liūno. Teatras nuolat balansavo ties išlikimo riba, tačiau jau po vienerių metų Alistair vadovavimo situacija pradėjo keistis į gerąją pusę. Alistair Spalding savo meilę moderniam šokiui sukoncentravo kaip prioritetinę „Sadler’s Wells“ teatro kryptį ir pasiekė, jog būtent toks taptų naujasis jo veidas bei komercinės sėkmės magnetas. Netrukus jis įgyvendino šią idėją, todėl „Sadler’s Wells“ tapo ta vieta kurioje šokis yra ne tik rodomas, bet ir kuriamas remiant perspektyviausius šokėjus ir jų pasirodymus.


Sadler’s Wells salė

Susitikimo dieną Alistair luktelėjau „Sadler’s Wells“ kavinukėje, kurioje manęs paprašė prisėsti administratorė, pamaniusi jog aš dar viena kandidatė laukianti interviu dėl hiphopo mokytojos jauniesiams „Sadler’s Wells“ auklėtiniams, jų naujam šokių projektui. Štai čia galėjau akivaizdžiai įsitikinti koks gyvas ir judrus šio teatro gyvenimas, pradedant nuo visur zujančio jaunimo į kurio saviraišką nebijoma investuoti, ateityje tikintis išauginti dar vieną pasaulinio pripažinimo sulauksianti talentą. Jungtinėje Karalystėje turbūt nėra nei vieno nežinančio ilgamečio „Sadler’s Wells“ profesionalių šokėjų bendruomenės rezidento Matthew Bourne – „Gulbių ežero“ interpretacijos pelniusios net 30 įvairiausių apdovanojimų režisieriaus. Vienintelio pasaulyje baleto pastatymo pasakojančio istoriją apie dviejų gulbinų (šiuo atveju vyrų) besąlygišką meilę šiuolaikinės visuomenės stereotipų ir vidinių baimių kontekste.


Garsusis Matthew Bourne „Gulbių ežeras“ pelnė daugiau nei trisdešimt apdovanojimų.

„Būtų labai nesudėtinga išnuomoti visas patalpas šokių kompanijoms, atlikėjams ir viską paversti tik verslu, tačiau man vadovaujant „Sadler’s Wells“ niekada net nesvarstė tokios galimybės“- vėliau pabrėš Oliveris.
Netrukus jam prisijungus iš pirmo žvilgsnio supratau, jog galiu nebesijaudinti. Draugiška šypsena bei malonus pasisveikinimas mane užtikrino, kad laukia labai įdomus pokalbis. Nors Alistair pasiūlė persikelti į jo kabinetą nusprendžiau, jog neformali aplinka kavinėje su languotais marškiniais ir klasikinius džinsus šį kartą dėvinčiu direktoriumi šiam interviu suteiks daugiau laisvumo. Prisėdę prie nuošalesnio staliuko pagaliau galėjome pradėti pokalbį.

„Sadler’s Wells“ teatras jums pirmiausia yra šeima ar didžiulė kompanija už kurios sėkmę ir ateitį esate atsakingas?
Sunku vienareikšmiškai atsakyti, bet „Sadler’s Wells“ teatro darbuotojų tarpusavio santykiai labai artimi. Mūsų kolektyvas nėra toks didžiulis kaip kitų teatrų, jame dirba tik kiek daugiau nei šimtas žmonių. Yra malonu, kad galiu atpažinti ir pasisveikinti su visais savo darbuotojais. Be to iškilus įvairiems klausimams visada turiu galimybę problemą aptarti su žmogumi, dirbančiu būtent tame sektoriuje kur ji yra aktualiausia. Glaudus kolektyvo tarpusavio ryšys padeda sustiprinti bendradarbiavimą ir nuoširdžiau dirbti siekiant bendrų tikslų.

Šiandien „Sadler’s Wells“ šokių teatras 70 proc. pajamų gauna iš bilietų pardavimo, 2009-2010 metais pasiekėte 600 tūkstančių lankytojų ir 872 pasirodymų rekordą, o 2008 jūsų teatro bendras biudžetas pasiekė 22 milijonus svarų sterlingų. Ar galėtumėte atskleisti kokie sprendimai jums padėjo pasiekti tokių fantastiškų rezultatų ir tapti komerciškai sėkmingu teatru?
Pirmiausia mes užsibrėžėme tikslą kiekvienais metais padidinti bilietų pardavimą, nes norėdami didesnio biudžeto mes negalime tikėtis, jog valstybinis menų sektorius padidins mūsų finansavimą. Nuomojame savo patalpas privačioms šokių studijų treniruotėms. Įkūrėme labdaros fondą ir aktyviai pradėjome ieškoti tų, kurie galėtų paremti mūsų tikslus, šio fondo lėšos yra gana reikšmingos. Dar dalį pelno prisidedame rodydami komerciškai sėkmingus ilgamečius projektus „Peakock“ teatre už kurio nuomą patys sumokame. Žinoma mus taip pat remia vyriausybė, bet Jungtinės Karalystės „Arts council“ skiriamos lėšos šiuo metu sudaro tik apie 13 proc. mūsų bendro metinio biudžeto.

Kaip jūs manote koks esminis lūžis ar asmeninė vertybė jums padėjo įgyvendinti sau kaip vadovui užsibrėžtus tikslus ir performuoti pagrindinius teatro komercinės veiklos principus?
Atsakomybė. Esu atsakingas už visus teatre dirbančius ir kuriančius žmones. Dabar turiu atsargiau įvertinti visus „UŽ“ ir „PRIEŠ“ jei noriu neprarasti tai, ką per tiek laiko pavyko įdirbti pertvarkant komercinį teatro modelį. Tai mane šiek tiek pristabdė nuo impulsyvių sprendimų, kadangi rizikuoti pasidarė dar labiau rizikinga.

Seminare diskutuodamas kultūros lyderystės tema jūs pabrėžėte, jog labai svarbu gebėti sunkiai dirbti ir visada būti perfekcionistu? Ar tokios yra pagrindinės asmeninės lyderio savybės, leidžiančios teatro kolegoms Jumyse įžvelgti kompetentingą ir gerbiamą autoritetą.
Taip tai tiesa, tačiau dar labai svarbu yra optimizmas. Labiausiai toks vidinis pozityvumas gelbsti tada, kai situacija yra itin sudėtinga, tačiau tu vis tiek nenurimsti tol, kol nesurandi teisingos išeities. Taip pat lyderiui svarbu patirtis, kuri suformuoja profesionalumą ir pasitikėjimą savo jėgomis leidžianti išvengti reikšmingų klaidų.

Kokie ženklai jums padeda atpažinti bei prognozuoti būsimo projekto sėkmę?
Sunku pasakyti, kadangi dažnai yra labai didelis projektų pasirinkimas. Neretai stengiuosi perprasti žiūrovą, nuspėti jo lūkesčius. Žmonės labai mėgsta naujus projektus, o modernieji šokiai vis dar turi didelį potencialą progresuoti, laisvę reikštis gal dėl šio aspekto turi papildomą pliusą pritraukiant įvairių skonių žiūrovus. „Sadler’s Wells“ visada suinteresuotas tarptautiniais bei užsienio projektais, kiekviena kultūra šiuo atžvilgiu turi kažką savito bei daugeliui žmonių dar nežinomo, unikalaus, visiškai naujo. O jo sėkmė? Niekada negali šimtu procentų nuo visko apsidrausti.

Ar Jūsų šokių teatro vadovavimo metu pasitaikė koks nors rizikingas sprendimas, kuris pranoko visus lūkesčius ir netikėtai tapo viena sėkmingiausių idėju?

Tokių buvo ne vienas, tačiau kuo puikiausiai prisimenu kasmetinio festivalio lotyniškų šokių ir sambos „Brasil Brasileiro“ istoriją. Tiesą sakant jo metu visada yra siekiama uždirbti bei komerciškai būti pelningu. Visgi tą vasarą bilietų pardavimas toli gražu nebuvo labai intensyvus ir mes tikrai sunerimome dėl galimų nuostolių, todėl su kolegomis vis svarstėme ką dar galėtume padaryti. Kaip tik pirmą šio šokių festivalio dieną Kylie Minogue repetavo vienoje iš mūsų išnuomotų studijų. Po ilgos pertraukos ši visame pasaulyje populiari atlikėja pristatė savo pasaulinio turo pasirodymą „Showgirl“. Netikėtai visai ekspromtu aš nusprendžiau surizikuoti. Nuėjau į jos studiją ir tiesiog paprastai papasakojau apie šio braziliškų šokių festivalio atidarymą bei pakviečiau vakare užsukti. Prisimenu ji atsakė, jog pagalvos. Aš kuo puikiausiai supratau, jog po tokios ligos kurią ji neseniai išgyveno, prabėgus repeticijai Kylie gali būti paprasčiausiai jau pavargusi bei nebeturėti jėgų, bet daugelio nuostabai ji tą vakarą atėjo. Jos puiki nuotaika, vidinė energija bei lotyniškų šokių judesiai netrukus pritraukė būrį fotografų. Kitą dieną šios nuotraukos pasirodė spaudoje su skambiomis antraštėmis pranešančiomis apie jos sugrįžimą į sceną. Vos per keletą valandų mes išpardavėme beveik visus bilietus į „Brasil Brasileiro“.

Tai visgi ar šiame versle taip pat dažnai esama tinkamo laiko, tinkamos vietos, atsitiktinės idėjos ar pasitaikiusios galimybės, kuri viską apverčia aukštyn kojomis?

Būtent. Jame yra daug rizikos, planai bet kurią akimirką gali netikėtai pasikeisti, priimdamas sprendimus tu nuolat rizikuoji, bet kartais tiesiog privalai atrasti ir išnaudoti visas progas.

Olsteri jūsų vadovaujamo šokių teatras garsus ne tik Jungtinėje Karalystėje, bet ir visame pasaulyje. Kas jo vardą daro tokiu išskirtiniu ir unikaliu?
Tiesa, tuo metu kai aš atėjau į „Sadler’s Wells“ jis nebeturėjo ryškaus veido ir nelabai išskyrė, buvo tiesiog viena iš tų vietų kurioje vyksta įvairus kultūriniai renginiai, meno ir šou pasirodymai. Mano idėja buvo šį teatrą sukoncentruoti į vieną perspektyvią meno kryptį, šiuo atveju šokius. Aš nusprendžiau, jog tai bus pasiekta tada kai mes užtikrinsime aukštą kokybę ir vientisumą savo programoje. Įtraukėme moderniųjų šokių, tango, hiphopo ir kt. pasirodymus į repertuarą, t.y. pasiekėme pirminės idėjos realizavimo tikrovėje ir daug dirbome, kad tai ką darome, darytume gerai.

Ar XXI a. meno ir kultūros pasaulyje, tai laikotarpis kuriame daugelis talentų išsiskiria savo unikalumu, idėjų lankstumu, kūrybine laisve, progresu, sunkiu darbu, tolerancija, integracija, kultūriniais mainais tarp skirtingų valstybių ir kartų? O gal visgi menas šiandien turi didesnį potencialą tapti komercišku, vartotojišku, priklausomu nuo marketingo ir viešųjų ryšių, žūt būt siekiančiu lanksčiai prisitaikyti skirtingose rinkose bei aplinkose?
Pirmiausia jau seminare buvo užsiminta, kad praėjusios krizės laikotarpis daug ko pamokė kultūros ir meno sektorių, o labiausiai savarankiškumo ir organizuotumo stengiantis nepriklausyti vien nuo valstybinių fondų ar dotacijų, kurios pirmiausia buvo apkarpytos būtent čia. Organizacija kurioje dirba žmonės negali kalbėti tik apie meną, talentą, kilnius tikslus ir gražią ateities viziją bei laukti pinigų iš vyriausybės, kuri be išimties privalo ją remti. Netgi jeigu tave subsidijuoja valstybinis sektorius tu privalai užmegzti stiprų ryšį su žmonėmis, savo žiūrovais, nes tai juk jie moka mokesčius. Tai žmonės kurie priklauso įvairiems visuomenės sluoksniams ir grupėms, turi skirtingus skonius ir lūkesčius. Aš džiaugiuosi galėdamas būti tarpininku tarp meno, kultūros ir visuomenės, nes puikiai sugebu komercinę aplinką ir viešuosius ryšius išnaudoti šokio, saviraiškos ir meno projektų įgyvendinimui. Turiu galimybę meilę šokiui skatinti tarp jaunų žmonių, taip investuodamas į kultūrinį tęstinumą, o juk ne mažai teatrų suinteresuoti dirbti tik su profesionalais.

Ar galima teigti, kad šiais laikais ryšis su žiūrovu kartais neišvengiamai pakoreguoja pasirodymų kryptį ir įspraudžia į atitinkamus rėmus? Kaip pasiekti, kad dažnai besikeičiantis žmonių norai neperžengtų ribų, juk publika šiais laikais neretai tokia kaprizinga ir išranki?
Tai lemia vadovo kompetencija ir sugebėjimas pastebėti net smulkiausius, atrodo ne tokius reikšmingus niuansus. Vienas jų kaip pavyzdys galėtų būti, pasirodymų trukmė. Pastebėjau, jog šiandien žmonės sunkiai išsėdi dvi valandas teatre. Būkime objektyvus, juk dažnai po teatro jie būna numatę kitų vakaro planų, tad pasirodymas nebėra vienintelis prioritetas. Atsižvelgę į šias aplinkybes mes siekiame, kad pasirodymas užtruktų pusantros valandos, tačiau tą laiką norime, kad žiūrovas būtų susikoncentravęs į tai kas vyksta scenoje. Ryšis su žiūrovu ir visuomene vienas svarbiausių tikslų siekiant kūrybinės laisvės ir komercinės sėkmės „Sadler’s Wells“ šokių teatre ir mano profesiniame kelyje.

Originalus įrašas tinklaraštyje B-uk.lt

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: