Kur geriausia propaganda? Aišku, kad reklamoje. Taigi komerciškai kuriama, žymiai efektyvesnė už politinę, puikiausiai pateikianti visas gėrybes – geras gerai, o kitas – dar geriau, nei realybėje.
Prekių katalogai Neckermann, Otto, Quelle ir reklaminis šlamštas
Otto, Neckermann ar Quelle prekių katalogai, kitaip tariant, fufeliška 1000 puslapių storumo reklama – tai buvo vėlyvojo sovietmečio turtingumo simbolis. Juodojoje rinkoje panašūs katalogai kainavo apie 100 rublių, priklausomai nuo nutrintumo. Primeskit, tai maždaug vidutinis to periodo mėnesinis atlyginimas. Tokį katalogą žmonės pirkdavo ne todėl, kad labai kažką galėtų užsisakyti (nors berods nuo kokių 1989 Vnešposyltorgas padarė galimybę užsakinėti per kažkurį iš jų). Tiesiog visiems norėdavosi pažiūrėti į prekes, kurių niekas nematydavo gyvai. Į tą visą neįsivaizduojamą prabangą – mašinų jų detales, magnetofonus, televizorius, drabužius ir t.t.. Į viską, kuo turtingi Vakarai. Į tai, kaip galima gyventi.
Užsieniuose šie katalogai buvo nemokami. Ir kai kurie laimingieji, dirbantys kokiose nors ambasadose ar jūreiviaujantys, prisidurdavo sau antrą atlyginimą vien iš to, kad atveždavo tokį šlamštą ir parduodavo. Ir žinot, kažkuriais atžvilgiais SSRS sugriovimui šie katalogai padarė gal net daugiau, nei Amerikos Balsas, Laisvės Radijas ir pan.: žmonės tiesiog žiūrėdavo į tą gausybę prekių ir banaliai suprasdavo, kad Vakaruose yra visko, nes visą tai gali nusipirkti kiekvienas.
SSRS trūko visko. Netgi, atsiprašant, džinsai – tai buvo lygis. Džinsai ne tik kainavo normalaus žmogaus mėnesio uždarbį – jų beveik neįmanoma buvo gauti. Per visą Sovietų Sąjungą džinsus siuvo vienintelė siuvykla kažkur Lietuvoje, besivadinanti “Šatrija”. Šie džinsai buvo gan prasti, bet net ir juos gaut įmanoma buvo tik per didelį blatą. Beje, jau dabar primiršta sąvoka – blatas, tačiau tada ji reiškė viską. Blatas buvo tiesiog pažintys ir galimybės ką nors gaut.
Beje, blatas galiojo visur, ne tik tarp šiaip žmonių, bet ir pačiuose aukščiausiuose sluoksniuose – Algirdas Mykolas Brazauskas, LTSR vadas, garsėjo savo sugebėjimu susitarti su kuo reikia (matyt iš to ir visas socdemų šūkis – “svarbiausia žmogus”). Gal dėl to sovietinė karta jį taip ir gerbė.
Tačiau grįžkim prie mūsų avinų. Tiesiog pabandykim pamedituoti ir pajusti, kaip čia taip buvo, kad už spaminį katalogą žmonės būdavo pasiryžę sumokėti mėnesio atlyginimo didumo sumą. Tai labai svarbu bendram to periodo pajautimui. Kas šiais laikais turėtų atsitikti, kad už spaminį katalogą sumokėtum kokį tūkstantį litų ar daugiau ir dar džiaugtumeis, didžiuotumeis, kad pavyko tą daiktą gauti, kad dabar turi ypatingą vertybę?
Pameditavę, suprasit, kodėl žmonės dešimtis metų atidžiai saugodavo ir iškilmingoje vietoje salone, kaip ant altoriaus pastatytą (paprastai – ant specialiai tam skirtos nėrinių servetėlės, toje sekcijos nišoje, kur laikomas televizorius ar net ant žurnalinio staliuko vidurio!) laikydavo kokią nors sunaudotą skarbonkę nuo “Coca Cola” limonado. Arba kodėl paprastas polietileninis maišelis su “Marlboro” reklama buvo kietesnis už… Už, ko gero, bet kokią aprangos detalę.
Primeskit, žmogus, nešdamas rankoje polietileninį maišelį su užsienine reklama, pasipuošia iki tokio lygio, kad žmonės į jį atsisuka gatvėje!
Originalus įrašas tinklaraštyje rokiskis.popo.lt
