Kasmet susirenka Europa, kas gyvai, kas prie televizoriaus ekranų. Ten šmėsčioja tik ne visada įspūdingus vokalinius gebėjimus dengiančios suknios ir skamba painiausi angliško akcento variantai.
O mes kasmet vis laukiam, tikimės tarsi kokio išganymo: „Gal šiais metais mums pasiseks laimėti įsivaizduojamą garbę, prisiimti milijonus kainuosiantį, bet be abejonės, turtingų fanų pritrauksiantį, projektą. Gal pagaliau mus pastebės…“ Bet aukščiau šeštos vietos nekylam nors tu ką. O juk teigdami, kad važiuojame savęs parodyti, iš tiesų taip beviltiškai trokštame gauti tą aukščiausią kitų įvertinimą, tą pripažinimą, kurio kažkodėl vis ne gana.
Kad Eurovizija yra labiau šou elementų, blizgančių kostiumų, ekscentriško troškimo pasirodyti, šokiruoti ir šiokių tokių politinių aktualijų konkursas turbūt jau senai buvo aišku. Žinoma, kartais tarp tų, kuriuos dėl kažkokių nežemiškų priežasčių išrenka į finalą, atsiranda ir nuoširdžių grynuolių, tiek skambesiu, tiek pasirodymu užkabinančių bei tikro melomano ausį paglostančių. Tiesa, tokius, pasibaigus konkursui, radijo stotys labai greit nudrožia iki tokio lygio, kad norisi imti klausytis „Marijos radijo“.
Na, o šiais metais milijonus žiūrovų pritraukiančio konkurso nugalėtoja tapo Austrija ir lyg iš pelenų pakilęs feniksas – Conchita. Daug diskusijų sukėlęs personažas: vienų išpeiktas, kitų nuoširdžiai palaikytas. Žinoma, niekam neužkliuvo lenkaičių išvirtę, taip sakant, apvalumai, nes turbūt sudaiktintos pornografinės moters archetipas mūsų sąmonėje yra susigulėjęs patogiau negu moters su barzda ar vyro su suknele, ar kaip ten – pasimetė dauguma „dorovingųjų“ konservatorių. Vienaip ar kitaip Conchita nugalėjo, ir su kiekvienu aukščiausiu įvertinimu vis labiau jaudinosi. Nors lietuviai jai skyrė 10 balų, tačiau nebuvo susilaikyta nuo komentaro: „Laikas skustis“. Atlikėja širdingai dėkojo visiems, tikintiems vienybe bei laisve. Pati Conchita viename interviu teigia, nors ir banaliai, bet besižavinti tokiomis pop divomis kaip Celine Dion, Madonna, Cher, Lady Gaga.
Antrieji liko nuoširdieji Nyderlandų atlikėjai „The Common Linnets“ su daina „Calm After the Storm“. Ko gero, originalumo skalėje jie buvo šiek tiek aukščiau už „Rise like a Phoenix“, nors kažkuo labai priminė „The police“ dainą „Every breath you take“.
Trečią vietą užėmė Švedija ir Sanna Nielsen su daina „Undo“.
Ketvirtieji liko Armėnijos atstovai su daina „Not Alone“, penktoje vietoje Vengrija su daina „Running“. Žemesnes vietas atitinkamai pasidalino Ukraina, Rusija, Norvegija, Danija, Ispanija, Suomija, Rumunija, Šveicarija, Lenkija, Islandija, Baltarusija, Jungtinė Karalystė, Vokietija, Juodkalnija, Graikija, Italija, Azerbaidžanas, Malta, San Marinas, Slovėnija ir Prancūzija.
Nepasisekė šiais metais mūsų Vilijai: ir daina gera buvo, ir pasirodymas atliktas puikiai, nors pats nufilmavimas buvo skurdokas. Lyg po nesėkmingo S. Jasaičio tritaškio prieš makedonus, nuleido galvas tauta, kai antrojo pusfinalio dešimtuke, mūsų vardo niekas neištarė. Ir vėl neįvertinti, vėl nepatenkinti. Kita vertus, bent neigiamų komentarų lavina atlikėjos atžvilgiu itin nežymi. Vieningai lietuvaičiai džiaugėsi savo atlikėja, vieningai keikė į finalą patekusius mažiau vertus. Taip pat vieningai vietoje piktų komentarų laimėjusio transvestito atžvilgiu, sekmadienį galėtų ir šalies Prezidento rinkimuose pabalsuoti, nes apie Euroviziją šnekėjus pastaruosius du mėnesius, po dviejų dienų jos niekas neatsimins, kai kalbant apie pilietinius sprendimus, su jais gyvensime mažiausiai ketverius metus.
