„Adelės gyvenimą“, beje, angliškai pavadintą „Blue is The Warmest Colour“ (taip vadinosi ir grafinė knyga, kuria paremtas filmo scenarijus), siūlyčiau žiūrėti kino teatre ar bent jau prie puodelio kavos – kitaip veiksmo ir įtampos mylėtojai rizikuoja užmigti.
Tačiau kino gurmanai čia turės kuo mėgautis. Man labiausiai patiko pati Adelė, organiška, nepadailinta jokiais dirbtinumais, mergina įkvepianti tiesiog būti savimi. Į ją gražu žiūrėti, net į nemandagiai kalbančią pilna burna, o ką jau kalbėti apie raustančią užkalbintą prie baro – taip ir įsimylėti galima, tik dar nesu tikra ką – aktorę ar vaidybą, kuri tokia įtaigi, kad kyla klausimas ar aktorė vaidino save?
Kartais norisi nubraukti jai nuo kaktos erzinančiai užkritusią plaukų sruogą, kartais – kad viskas vyktų greičiau. Ar būtina rodyti Adelę kepančią koldūnus? Lėtojo kino mylėtojai sakys, kad aš kažko nesuprantu, bet, man regis, geras kinas kaip gera knyga turi būti be nei vieno nereikalingo žodelio, ką jau kalbėti apie visus „o, bet, nagi vagi…“ O tokių čia yra. Gulėjimas ant lovos žiūrint į lubas, priartinti veidų kadrai, nuobodulys per literatūros pamokas – režisierius A. Kechiche niekur neskuba, ir užuot kūręs filmą tiesiog leidžia pajausti gyvenimą, būti kartu su Adele nejaukiose tylos pauzėse, išgyventi muistymąsi ir įtampą prieš pirmą bučinį. O gal nesibučiuoti? Gal atstums?
Kino filmo „Adelės gyvenimas. I ir II skyriai“ kadras
Taigi… jei užteko kantrybės paskaityti iki čia, tai turbūt užteks ir visam filmui. Adelės gyvenimas iš šalies niekuo nesiskiria nuo kitų moksleivių – už pamokas čia svarbiau aptarti kas į ką žiūri ir kas su kuo miegos. Adelės paauglystės misija yra ne surasti save – ji jau žino ko nori, bet surasti sau vietą ir žmonių, kurie nesmerktų dėl akimirksniu įsiplieskusios meilės mėlynplaukei merginai. Ne tik nepažįstamosios plaukai, ir jos akys, ir patalai, ir suknelė, kurią Adelė apsivelka svarbią dieną – tai filmas, kurio mėlyna nuotaika, bet jokiu būdu ne niūri. Net meilės scenos čia kažkodėl atrodo mėlynos, švelnios, beje – lesbietiškos. Taip, sekso čia yra. Daug. Gražaus. O tie, kas sakė „šokiruoja“ – puritonai arba laimingieji, niekada anksčiau nesusidūrę su vulgarumu, nes erotinėms filmo scenoms apibūdinti tiktų daugybė žodžių tik ne pastarasis. Atviros, estetiškos ir žymiai ilgesnės nei galima tikėtis. Ar jų būtinai reikėjo? Tuomet tą patį klausimą galima kelti apie visą filmą.
Kino filmo „Adelės gyvenimas. I ir II skyriai“ kadras
Istorija reikalauja kantrybės ir žiūrovo dėmesio, tačiau kaip atlygis už tai yra herojės, po filmo apsigyvensiančios galvoje lyg geros draugės, – ir turbūt čia liksiančios ilgam. Galbūt po kiek laiko jos nurims, nebesirangys meilės kančiose, ir vis tiek atmintyje kabės kaip sodrus mėlynais tonais nutapytas paveikslas, vaizduojantis goslią moterų meilę.
Apdovanotas „Auksine palmės šakele“ už režisūrą ir išimties tvarka – pagrindinį vaidmenį sukūrusioms aktorėms Adèlei Exarchopoulos ir Lea Sedoux; nominuotas „Auksiniam gaubliui“ ir gavęs daugybę kitų tarptautinių apdovanojimų, išliaupsintas kritikų „Adelės gyvenimas“ neabejotinai taps lesbietiškų santykių sinonimu, gyva iliustracija, skatinančia empatijos jausmą. O tokių filmų mums reikia – kuo daugiau.
