(c) wikimedia commons archyvo nuotr.

Pirmajame aplink sveikatos apsaugos reformą JAV besirutuliojančios dramos veiksme padėtas taškas. Tiksliau – parašas. Po ilgai laukto Kongreso patvirtinimo prezidentas B. Obama pasirašė naująjį dokumentą. Atrodo, galima švęsti pergalę, tai, tiesą sakant, ir yra daroma. Bet pernelyg įsijausti nereikėtų, nes tai tik pirmas veiksmas.

Reformos tikslas labai paprastas ir kilnus – išplėsti ratą JAV gyventojų, galinčių gauti nemokamas sveikatos apsaugos paslaugas, apytikriais skaičiavimais tai padėtų maždaug 32 mln. žmonių, visų pirma – nepasiturinčiųjų, t.y. neišgalinčių susimokėti už šias paslaugas, kurios gana (o neretai – ir labai) brangios. Tačiau yra keletas aktualių problemų, lemiančių didelės dalies amerikiečių nepasitenkinimą. Pirmiausia – baiminamasi išaugsiančių mokesčių. Pagrindo tam yra. Bet svarbiausios priežastys tikriausiai yra netgi ne šios, o labiau ideologinės, lemiančios tai, kad priešinimosi esama ir tarp tų, kuriems (ironiška) ši sistema ir suteiks sveikatos draudimą. Čia paminėtina JAV federalizmo tradicija, iš principo besibaiminanti bet kokios valdžios centralizacijos ir koordinacijos. Daugelis amerikiečių mieliau matytų sistemą ir toliau dominuojamą privačių draudimo kompanijų, kurių savivalė menkai varžoma, nei koordinuojamą iš vieno, o juo labiau, valstybinio centro. Štai kodėl protestuotojai mitinguose skanduoja „socializmas!“. „Nematomos rankos“ ribojimas tampa gyvenimo būdo įžeidimu pats savaime šalyje, neturinčioje vertų dėmesio kairiųjų partijų. Tokį pasipriešinimą bandymui centralizuoti sistemą iliustruoja trylikos valstyjų pareiškimas, esą naujasis įstatymas prieštarauja Konstitucijai, pažeisdamas jų savarankiškumą. Kartu pats principas, jog politikai be didelių viešų diskusijų (šį vakuumą, tiesa, labai šališkai, bando užpildyti respublikonai su savo „tea party“) nusprendžia, kas geriausia žmonėms. Ir vėl – individualizmo citadelėje tai nėra priimtina. Pasipriešinimą suskubo išnaudoti respublikonai, siekiantys mobilizuoti nepatenkintuosius ir taip išlošti sau politinių taškų.

Tiesa, švęsti nėra itin daug ką. Nes reforma, tokia, kokią ją galiausiai patvirtino Kongresas ir pasirašė prezidentas, yra beviltiškai apkarpyta palyginus su pradiniu variantu, siūliusiu išties gana radikalią pertvarką. Deja, begalė kompromisų padarė savo. Tad net aktyviausi šalininkai dabar dvejoja, ar šis nei šioks, nei toks dokumentas tikrai buvo vertas įdėtų pastangų. Kitaip tariant, anapus išorinio džiaugsmo protrūkio, net ir pačių demokratų stovykloje jaučiamas nemenkas nusivylimas. Tiesiog ne to buvo tikėtasi. Be to, kyla pagrįstų abejonių ir dėl ateities.

Kas toliau? Esama keleto pavojų. Pirma, nevienareikšmiškai vertinamos reformos priėmimas neabejotinai sumenkins jau ir taip smukusį demokratų populiarumą. Jis gali sumenkti tiek, kad rudenį įvyksiančiuose rinkimuose demokratai praras daugumą Kongrese. Tai grėstų galimybe tiesiog atšaukti reformą, tiesiog nubraukiant visą iki šiol prezidento komandos pasiektą įdirbį. Galima tikėtis, kad tai taps vienu iš respublikonų rinkiminių lozungų ir įsipareigojimų savo elektoratui. O net jei nebus atšaukta visiškai, reforma gali būti lengvai apribota begale poįstatyminių aktų, kurie iš esmės padėtų sugrąžinti dabartinį status quo. Ir baigta istorija.

Kitaip tariant, tikrasis karas ne tik nesibaigė. Jis vyks ne mažiau intensyviai, tik kitomis formomis, ne visuomet taip viešai, su ginčais, demonstracijomis ir pompastiškais dokumentų pasirašymais. Tačiau didelės reformos niekuomet nebūna lengvos. Ir jei tai, ką darai, nepatinka tavo politiniams priešininkams, vadinasi, eini teisinga kryptimi.

www.sparnai.com

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: