Švintant į ežerą brenda neįtikėtino liesumo žmogysta. Maudosi. Gieda. Iš karto aišku, kad tai indijos sadhu, baba, atsiskyrėlis asketas.
Ir tik jam prabilus itališkai tenka iš nuostabos kilstelėti antakius. O aš kažin kodėl galvojau, kad vieną dieną (kažkur tarp trisdešimtojo ir trisdešimt penktojo gimtadienių) hipiai suauga, nusikerpa kasas, grįžta namo ir imasi mokėti būsto paskolas. Tada gi, žiūrint į kostiumuotą rimtuolį sunku patikėti kadaise jį mūvėjus lenarus. Bet šitas scenarijus aiškus ir nusibodęs, todėl žymiai įdomiau sužinoti, kas būna jei niekada nesurimtėji?
Dokumentinis režisieriaus Ulricho Grosenbacherio filmas pasakoja apie šešis dar nuo bitlų auksinių dienų indijoje užsibuvusius, jau senstančius gėlių vaikus. Juostoje jų šeši, skirtingi personažai, kuriuos, atrodo, tesieja, pasiutusios jaunystės prisiminimai. Tapytojas iš olandijos čia vedė jau antrą kartą, ir vėl indę – paprastą kaimo moterėlę.
Dvynės Erika ir Džilian iš Pietų Afrikos siuva drabužius Goa valstijos turistams. Jau minėtas italas Cezaris pasirinko jogo kelią (nors rezga mintį į savo olą įsivesti internetą). Šveicaras ūkininkauja ir medžioja, kartais lyg vien dėl smagumo pasivaidydamas su savo žmona. Operatoriuaus akis nuo ūkio darbų perkelia mus į Hampi ežero pakrantę, kur kaip tik metų seklumą pasiekia valtelė. Seklumon išlipusi jaunuolių pora eina į svečius pas seną moterį, savo išore kažkuo iš tiesų primenančia raganą. Iš Belgijos. Graži ir gracinga, bet jai šypsantismatyti, kad trūksta keleto priekinių dantų. Moteris Išbara mergaitę nepadoriai apsirengus ir liepia jai tučtuojau prisidengti. Šitaip netikėtai įsižiebia diskusija apie individo laisvę ir prasmę.
Dokumentinio filmo “Hippie Masala” kadras
Filmas rodo sodrią, spalvingą ir prie komforto pratusią akį paprastumu akinančią buitį. Herojai pasakoja savo istorijas linksmai, nevengdami nei pajuokauti, nei pasidalinti laukinės jaunystės atsiminimais apie vakarėlius ir narkotikus. Kartais ima juokas, ypač stebint įkaušusias apkūnias dvynes – “vakarėlis niekada nesibaigia!“, kartais – gailestis, kaip pavyzdžiui žiūrint į nuo ryto iki vakaro prie gyvulių triūsiantį Olandą. Va ir prisigyveno, norisi atsidusti, tačiau, kai jau rodosi, viskas aišku, ima aiškėti, kad veikėjai turi visas galimybes grįžti namo. Keliai atviri. Tai kodėl…?
Dokumentinio filmo “Hippie Masala” kadras
Įkvepiančios ir gluminančios istorijos atskleidžia tai, ko mažiausiai tikėjausi. Čia meistriškai užčiuoptos žmonių esmės, nedarant iš jų šou ir nežeminant orumo, tačiau tuo pačiu viso filmo metu išlaikant sveiką humoristinę nuotaiką. Juokiausi ne kartą, bet ne iš hipių – drauge su jais, nes šitie vėjavaikiai geba ne tik pinti gėlių vainikus, bet ir šypsotis net ragaudami pačius aštriausius Indijos prieskonius. Mėgstamiausias jų, matyt, vis dėl to – masala.
)
