© Wikimedia Commons nuotr.

Pastarieji dešimt metų – puikus laikas indie folk grupėms, kurios pradėjo dygti lyg po lietaus. Vieni pirmųjų, iškilusių ir pardavusių milijonus įrašų, buvo Mumford and Sons, tada sekė Bon Iver, Fleet Foxes ir kiti. Kai kurios grupės, susikūrusios seniau, nesulaukė sėkmės būtent iki šio laikotarpio (pvz. The Lumineers). Viena iš šio laikotarpio grupių – Islandai Of Monsters and Men.

Iš Islandijos kilę Of Monsters and Men puikiai paneigia stereotipą, kad Šiaurės šalys gali kurti tik depresyvią ir tamsią muziką. Atvira ir šviesi muzika, dažniausiai įgrojama tradiciniais folk instrumentais, jau tapo grupės parašu.

Of Monsters and Men istorija siekia 2009-uosius, kai grupės vokalistė Nanna Bryndís Hilmarsdóttir savo soliniam projektui Songbird ieškojo papildomų narių. 2010-aisiais grupė laimėjo konkursą „Músíktilraunir“, o jau po metų išleido savo debiutinį albumą „My Head Is an Animal“. Pirmasis singlas „Little Talks“, kurį pradėjo groti ir JAV, išgarsino grupę visame pasaulyje ir jau metų gale jie pasirašė leidybinę sutartį su „Universal“.

Albumas prasideda su daina „Dirty Paws“ – vienu iš garsiausių grupės singlų. The Lumineers menantys pritariamųjų vokalų šūksniai, energinga akustinė gitara ir gana paprasta, neperkimšta aranžuotė skamba kaip puikus indie folk singlas. Viena mintis, kuri kyla klausant – negi ir viskas? Nepaisant optimizmo, kurį norom nenorom pajauti klausydamas šios muzikos, jaučiasi žanro ribotumas, kurį patyrė visos mano minėtos indie folk grupės.

Iš šios problemos sukasis ir patys Of Monsters and Men, su kitomis dainomis pereinantys nuo tradicinės akustinės gitaros prie elektrinės ir netgi pridėdami atsargių sintezatoriaus garsų. Tradicinis folk tampa labiau indie roko muzika su užuominomis į klasikinį folką.

Of Monsters and Men stilius pasikeitė dar stipriau po pernai išleisto „Beneath the Skin“, prie kurio dirbo du metus. Pianinas, daugiau sintezatoriaus ir dar daugiau alternatyvos – grupė akivaizdžiai juda nuo savo šaknų, kurios albume skamba tik kaip atsiminimas.

Vien albumo pavadinimas (liet. „Po oda“) implikuoja, jog grupė leidosi į gilesnio skambesio paieškas. Grupės vokalistas bei gitaristas Ragnar Þórhallsson tam pritaria – viename interviu jis sakė: „mūsų pirmasis albumas buvo nerūpestingas ir nekaltas. Tuo metu mes buvome geri draugai, bet vis dar bandėme suprasti vienas kitą. Dabar mes jau esame atradę bendrus taškus džiaugsme kuriant kartu. Manau, jog tai prisidėjo prie albumo formavimo“.

Perėjimas prie alternatyvaus/indie roko gali būti įtakotas ir bendradarbiavimo su prodiuseriu Rich Costey, dirbusio su tokiomis grupėmis kaip Muse bei Interpol. Pasikeitęs skambesys nepadarė didelės įtakos albumo pardavimams – vien per pirmąją savaitę buvo parduota 61 000 kopijų (6 000 daugiau, nei debiutinis darbas).

Prie grupės sėkmės prisideda ir tai, kad savo muziką jie dažnai licenzijuoja filmams bei reklamoms. Jų dainos skambėjo seriale „Gyvi Numirėliai“ („The Walking Dead“), filme „Bado žaidynės. Ugnies medžioklė“ („The Hunger Games: Catching Fire“) bei daug kitų.

Jei norisi muzikos, kuri turėtų gylį, tačiau nepamirštų ir šiltumo bei šviesių jausmų, Of Monsters and Men jau turėtų gulėti Jūsų grotuvuose.

Taip pat skaitykite: TOP 10 Šiaurės šalių muzikos grupių ir atlikėjų

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: