Šiandien susimąsčiau, kad gyvename itin pavojingame laikotarpyje. Taip, žinoma, niekas nesega žvaigždučių ant paltuko, nedraudžia eiti į bažnyčią ar kalbėti sava kalba, kita vertus, lyg mums tai labai rūpėtų, juk nuotaikos išraiškos draugams nuolat perteikiamos angliškai (it was the best weekend!!) gražiau skamba? Skausmą ar nusivylimą dažniausiai taip pat išreiškiame kita kalba. Bet ne apie tai dabar.
Kalbėdamas apie gyvenimą pavojingame laikotarpyje, turiu omenyje paslėptus pavojus. Štai kad ir šios dešrelės, kurios guli mano lėkštėje. Nėra E, bet yra F, stabilizatoriai ir dar kažkas, kas parašyta senaja šumerų kalba. Arklio kanopų milteliai – rašykit tiesiai šviesiai. Įdomu, kaip tai veikia mano organizmą. Gal yra manyje koks nors sandėliukas visam mėšlui, kurį suvalgau? Ir, kai jis persipildo, besigydydamas, dažnas netenka plaukų. Sargi, ateik čia, ai skani dešrelė.
Žinoma, tokie pavojai galbūt yra vieni juokai palyginus su baisiuoju viduramžių maru ar priverstine mobilizacija karo metu. Tačiau ir dabar mes kariaujame. Audi lenkia Mercedes‘ą, pastarasis – ne bailys, priima iššūkį, vienas „nuneša“ bobutę, per perėją bėgančią, kitas medį apsikabina, svarbiausia – nepasiduoti be kovos. O kovos vyksta ne tik gatvėse..
Blogiausia, kad dabar labai lengvai mulkinami jauni žmonės – išlaikyti brandos egzaminai, kelias rožėmis klotas, būsiu studentas! Taip besiglostydamas, gali būti skaudžiai apmautas. Anksčiau įstojęs į universitetą užsitikrindavai sau ateitį, žinoma, jei jį sugebėdavai baigti, o štai dabar viskas pasikeitė. Du šimtai istorikų kurse. Įdomu būtų paklausti universiteto rektoriaus, ką tie žmonės veiks baigę mokslus. Na taip, dirbs mokytojais, o kiti šimtas devyniasdešimt? Kurių velnių priimti į viešąjį administravimą ir politikos mokslus tokią galybę studentų, jeigu valstybė mažina tarnautojų skaičių, o jis ir taip dar per didelis? Juo labiau, nemaža dalis įstojusių neturi jokių politinių pažiūrų, o pasaulio suvokimą formuoja semiasi filmai masėms, kaip kad „Zeitgeist“. Oj prisiKaraliausim.
Tuo pavojai nesibaigia. Mokykloje besimokydamas, kartais patraukdavau dūmą su klasiokais, kur nors pasislėpę, žvalgą pastatę, kad tik kas nepamatytų, o dabar bėga zuikis mokyklon su kuprine už jį didesne, net rūksta! Pasirodo cigaretė. Tai gal dar po dešimt metų mano vaikai marichuaną per pamokas rūkys, ir viskas okei?
Vienaip ar kitaip, didžiausias pavojus šiuo metu slypi sąvokose „Viskas gerai“ bei „Viskas blogai“. Pirmąją vartoja žmonės, nenorintys nieko keisti, turintys neblogą darbo vietelę bei ruošiantys ją savo atžaloms (jei vaikų bus daugiau – pašnekės su bendradarbiu, tas nevedęs, pažintys yra pažintys). Antrieji į viską žiūrintys per pesimistinę prizmę, labai lengvai paveikiami kažkada Sovietų Rusijai padus laižiusio dėdės anūko kalbų, nedirbantys nes „nėra darbo“, o jei ir yra tai… Lengviau dejuot, nei dirbt.