Timbuktu: Muzika draudžiama. Šokti ir dainuoti – draudžiama.

Paskelbė: Data: 2015-10-10 09:03

Spausdinti | Komentarai

Kino filmo "Timbuktu" kadras

Jeigu kartais jums teko atostogauti kokiame nors egzotišku vadinamame musulmoniškame krašte, tuomet jau žinote, koks įdomus ir tuo pačiu neprieinamas atrodo tas vietinių gyvenimas.

Kelionės gidas jums pasakoja apie vietos tradicijas, eidami į šventyklas greičiausiai nusiaunate batus ir prisidengiate atviras kūno vietas, čiupinėjate griuvėsius, skaitote muziejaus eksponatų aprašymus, galbūt net apsiperkate vietos daržovių turguje. O vietiniai, su turizmo industrija nesusiję žmonės, net alkūnėmis įsirėmę į jus spūstyje, vis tiek atrodo nepasiekiami ir nesuprantami, kito pasaulio gyventojai.

Žiūrėdami „Timbuktu“ pasijusite įsibrovę į labai intymią erdvę. Tikroviškumu filmas primena dokumentiką, šį įspūdį sustiprina ne tik labai natūrali aktorių vaidyba, bet ir egzotiška jų išvaizda. Tačiau faktų čia minima nedaug. Žiūrovui tenka pačiam susiprasti ir svarstyti kodėl ir kur baigiasi ekstremaliųkų islamistų galios. Tykiose dykumų miesto Timbuktu gatvėse turbanais apsimuturiavę vyrai per mikrofonus skelbia naujus įstatymus: „Muzika draudžiama. Šokti ir dainuoti – draudžiama. Moterys privalo visada mūvėti pirštines ir kojines.“ Pirštinių taisyklė galioja net žuvies pardavėjai. Naktį dainuojant užkluptas jaunimas baudžiamas aikštėje nuplakant rykštėmis. Merginos ištekinamos per prievartą. Miesto gyventojai įbauginti, tačiau žavi savo naivia narsa besipriešinant absurdiškam rėžimui. Tuo tarpu šalimais plytinčioje dykumoje išlikusi vienintelė klajoklių genties šeima mėgaujasi romantišku gyvenimu po žvaigždėmis, kol vieną dieną nužudoma mylima šeimos karvė…

Kino filmo “Timbuktu” kadras

Filmas lepina ne tik akis, apdovanodamas smėlėtais Malio kraštovaizdžiais, margais kilimais išklotos klajoklių palapinės jaukumu ir molio namo interjeru, į kurį visada taip norisi kyštelėti nosį turistams;  tykią naktį suskambus gitaroms ir merginai užtraukus ilgėsingą dainą, melodija dar ilgai skamba ausyse net ir jau pasirodžius paskutinėms subtitrų raidėms. Aš „Timbuktu“ garso takelio po filmo klausiausi tris dienas iš eilės…

Kino filmo “Timbuktu” kadras

Likimai tragiški, tačiau tragedijos čia pavaizduotos subtiliai ir skoningai, išlieto kraujo kiekį leidžiant tik įsivaizduoti. Moralas aiškus: islamo sąvoka turi daugybę atspalvių, ir mususlmonas musulmonui nelygus. Vis tik įspūdis  labiau nei politinis lieka ryškus poetinis, lyriškas. Gal dėl egzotikos faktoriaus, gal dėl ekrane vos telpančių rudų ašarotų akių, dėl senamiesčio gatvėmis vaikščiojančios gyvu gaidžiu nešinos išsipuošusios pamišelės, ar dėl meilės, kuriai nebaisi net mirtis…?

Taip pat skaitykite: „Kumiko – lobių ieškotoja“ – tobulas dramos ir komedijos derinys

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt