„Šis romanas yra pavojingas“ filosofijos profesorius Gintautas Mažeikis
„Autorius peržengė ne tik barjerus, etikos ribas, bet ir pats save. Mane tai sujaudino, sužlugdė ir prikėlė. Geriausia, ką skaičiau per pastaruosius metus“ rašytoja Dalia Jazukevičiūtė
I
Šitame kvailame mieste, kur viskas gražu, jaučiuosi žiauriai vienišas, nors nuolatos bendrauju su žmonėmis, velkuosi į universitetą, kalbuosi su dėstytojais, rašau straipsnius, garsėju pačiais radikaliausiais anarchistiniais pareiškimais, esu liberalų partijos narys, bet vienatvė vis tiek pranoksta bet kokią veiklą. Ji smaugia, aš nebetikiu gyvenimu, o gal gyvenimas nebetiki manimi. Kažkokios dainos motyvas, neprisimenu kokios.
Bėgu atgal į miestą, susitinku su tariamais draugais, mes kažką geriam, žinoma, turintį laipsnių; jie nėra žmonės, su kuriais labai įdomu, tai žmonės, su kuriais galiu užsimiršti.
Kai buvau dvidešimties, atrodė prašmatnu, dabar tiesiog apgailėtina. Kiekvienas čia gyvena sau ir savo gyvenimą, tiesa, kartais žmonės dar sukuria tradicinę šeimą ir tada susitikimui turi tik valandą laiko. Nusprendęs, kad vakaras mane nužudys, rašau meilužei, kuri puikiai mylisi. Ji graži ir kvaila. Ko daugiau reikia. Atskrieja pirmu troleibusu į užkandinę miesto centre.
– Labas, Vili, – man graudu į ją žiūrėti. – Kaip išsilaikęs? – vos atėjusi jau alpsta, ir tai šiek tiek erzina, nes nemoku apsimetinėti, kad ji kažkuo ypatinga. Šiuo požiūriu esu ekonomiškas ir nešvaistau žodžių be reikalo. Tai, beje, vienintelis atvejis, kai būnu ekonomiškas. Visais kitais atžvilgiais esu paranojiškai švaistūniškas.
– Laikausi kaip vokietis prie žydų ar atvirkščiai, dabar neprisimenu, – nemeluoju.
– Baik tu.
Gal kas nors sugalvotų ką nors banaliau?
Einam į mano butą, mieste dega šviesos, kaip gražu, žiūriu į šviesas ir nežinau, kas yra blogiau: būti vienam ar su žmogumi, kurio nemyli, kurį laikai daiktu, kuris kalba kažką, kas visai nesvarbu, kurio reikia kaip kompiuterio?
Aš nevaidinu, kad čia esama kažko, kas būtų daugiau už terminą „lytinis aktas“: mes tiesiog mechaniškai nusirengiame, glamonėju jos švelnų kūną, stengiuosi užsimiršti, lengvai skverbiuosi, ji dejuoja tarsi vaidintų pornofilme, bet tikriausiai ji net nevaidina, trumpam protas nušvinta užmarštimi, man gera, aš namuose, aš turiu namus, pagaliau radau, kur pasislėpti nuo gyvenimo, aš gyvas, orgazmas trunka per trumpai, jis turėtų trukti bent jau visą gyvenimą, kad gyvenimas būtų prasmingas, kad jis būtų pakenčiamas. O tos kelios akimirkos – tik suerzina, nors, aišku, geriau susierzinti nei kankintis, kad nesusierzini, nes tai dar labiau erzina.
Po to geriam pigų vyną – nenoriu nusmigti gerdamas degtinę. Ji man pasakoja kažką, ko niekada neprisiminsiu, žiūriu į lubas, po sekso pasaulis trumpam tampa dar baisesnis. Orgazmo palyginimas su trumpa mirtimi tikslus: prisikėlęs jautiesi, kaip Neo iš „Matricos“, kai jis pamato tikrą pasaulį, – norisi vemti. Ji man nereikalinga, o turėsim kartu miegoti. Hormonai neturi harmonijos.
– Ar gali užsičiaupt? – susinervinu.
– Kas tau yra? – ji vos nepravirksta.
Vargšė mergaitė, nieko nesupranta, ji tikisi, kad čia pasaka, bet aš ne princas ant balto žirgo, aš greičiau depresuotas klounas su tuščia galva. Ji mano, jog mes kada nors imsim rimtai draugauti, kad šitie trumpi susitikimai – tai melodramos su laiminga pabaiga preliudas. Dieve, jaučiuosi kaip paskutinis niekšas, nes jau noriu ją pamiršti kaip košmarą ar šlapią sapną. Ji nuo manęs drėksta, o sušlampu aš.
– Nepyk, – teisinuosi. – Sunki diena buvo. Miegam.
Išgeriu dvi „Stilnox“ tabletes ir pabundu septintą ryto. Ji jau turi lėkti į darbą, dirba kažkokioje debiliškoje telekomunikacijų bendrovėje, kur pardavinėja telefonus ir visą dieną įtikinėja žmones įsigyti naują nereikalingą išmanųjį daiktą, su kuriuo nebus ką veikti, su kuriuo nebus kam skambinti, apie ką kalbėti, kuris tik tam, kad prarastum laiką.
Šiais laikais niekas neieško prarasto laiko, šiais laikais žmonės bando iš visų jėgų kaip nors jį prarasti ir niekada jo neieškoti. Nes kam jis reikalingas, – kad išdulkintum dar vieną naivuolę? Jau geriau dulkint vienuoles!
Aš kas rytą bėgioju, bet nuo alkoholio ir „Stilnox“ pykina, vynas buvo rūgštus ir bjaurus. Kai ji išeina, susirandu šiek tiek brendžio ir išgeriu kelis gurkšnius, kad prablaivėčiau. Išbėgęs atsigaunu – tai didžiausias gyvenimo malonumas. Įsivaizduoju, kad bėgu nuo savęs ir savo gyvenimo, bėgimas vietoj psichoterapijos. Nemokama ir daug veiksmingiau. Nuotaika pasitaiso. Šviečia skaisti ryto saulė, žmonės vedžioja šunis, nes neturi kuo daugiau rūpintis, o rūpintis savimi neįdomu, vaikai irgi užknisa, tik gyvūnai čia yra normalūs žmonės.
Miesto saloje treniruojuosi, nes čia įrengti treniruokliai. Endorfino daugiau nei buvo tame lytiniame akte šią naktį. Matyt, aš rimtai nesveikas. Visi mano kritikai teisūs, ačiū jums, kad pastebite net tai, kas akivaizdu! Tik, kaip rašė Sagan: „Žinau, kad mano žinojimas nieko nereiškia.“ Parbėgęs namo nusiprausiu po dušu, užkandu kažkokio sintetinio maisto ir einu į universitetą.
Viskas gražu, išskyrus mane.
***
Vakaras suplanuotas – prasideda gyvenimas. Turiu draugę, ji – Kalė (taip ją ir vadinsiu), su ja mes galime išsilaisvinti – paprastai tariant – darkytis ir darkyti gyvenimą. Ji turi daugybę vyrų, paskutinieji turėjo kodinius pavadinimus: „vedęs“ – tai rimčiausias variantas, bent jau finansiškai, „daunas“ – nori tuoktis, nelabai rimtai skamba, „lopas“ – sunkiai suprantamas, todėl teikia vilčių. Kitų neprisimenu, bet vieno niekada neužtenka, anot jos pačios, kaip yra iš tiesų, velnias žino, Dievui tokiais dalykais domėtis turbūt nepadoru.
Aš šiek tiek išgeriu prieš naktinę odisėją, kad atrodyčiau atsipalaidavęs. Daugiau negersiu, nes prisigerti galima ir be jokios progos, tiesiog iš idėjos. Einam į prabangų restoraną, kur daug užsieniečių, kur užsisakysime kavos, vaidinsim, kad atėjom pavakaroti, vėliau – kas kaip sugebės, bandysim prisigretinti prie kokios nors užsieniečių kompanijos. Nerūkau, bet visada paprašau cigaretės.
Sulaukiu komplimento, kad esu „handsome“ ir taip užsimezga pokalbis. Jei kažkam ir patinku – tai užsieniečiams ir užsienietėms. Jie mąstymo nepriskiria ydų kategorijai. Kiaurai šviečiasi, kad esu protingesnis už visus kinus kartu sudėjus. Užsieniečiams pavaišinti lietuvaičių porą – vienas juokas. Kartais gėrimais, maistu, kartais – koksu ar žole. Šiame žaidime svarbu ne rezultatas, o intriga, pats bendravimas. Mano draugė, Kalė, kaip ir aš – vieniša ir nori bendrauti. Manot, ieškom ko pavalgyti? Juokinga. Ieškom įdomių žmonių šitame mirštančiame mieste, šitoje totorių dykumoje. Šitoje oligarchų okupuotoje teritorijoje brangiausia ne koksas, o bendravimas ir įdomūs žmonės.
Ne visada pasiseka, bet įgūdžiai, kalbų mokėjimas ir tai, kad aš ir Kalė esam „handsome“, dažniausiai suveikia. Užsieniečiai mielai bendrauja su jaunais čiabuviais, kurie jais domisi. Jie irgi vieniši – tai vienintelis dalykas, kuris iš viso vienija šiuolaikinius žmones. Visi žmonės vieniši. Vedę ir neturintys antrų pusių – visi bijo atsiverti, būti įskaudinti, masinė vienišumo paranoja, atvirumo baimė, netikrumo kalėjimas, susvetimėjimo planeta. Šeimos ir yra tik tam, kad nebūtų taip sunku gerti vienam. Niekam daugiau jos nereikalingos. „Šeimos, aš jūsų nekenčiu“, – ar Andrė Židas skaitė mano mintis?
Restoranas prašmatnus. Net kava kainuoja brangiai, bet ko nepadarysi dėl to, kas neįkainojama…
Černobylio karta – katastrofos ištiktų vaikų karta. Mes nepritampam ir niekam netinkam, esam radioaktyvios atliekos. Nepersiorientavom iš kuklumo į cinizmą, į vulgarų vartotojiškumą, į apsimestinį „how are you?“ stilių. Kažkas vis dar verčia mus klausti nestandartinių klausimų. Ypač nestandartinis tas, apie gyvenimo prasmę.
Pusę vakaro gurkšnojame kavą, padavėja turbūt įtaria, kad atėjo nelabai rimta porelė, bet mes gerai atrodome – mano juodas velvetinis „Zara“ švarkas kainuoja beveik tiek pat kaip MMA. Svarbiausia – kaip atrodai. Visa kita nesvarbu. Šypsomės, nes su Kale išgyvenom tokių dalykų, apie kokius nepadoru rašyti net nepadorioje knygoje. Kiek apgautų ir apkvailintų žmonių… Patys kalti, mes tik vaikai, kurie nori dėmesio ir nesugeba suaugti. Dėl visko tikriausiai kalta radiacija.
Priėjęs prie lauke rūkančio vyriškio angliškai paklausiu, ar turi cigaretę, – jis mielai ją duoda, pridega. Norvegas, čia atvyko vienas, darbinė kelionė. Jie tik dėl darbo ir keliauja į atsilikusias šalis. Originalu.
Sakau, gal nori prisijungti, jis nudžiunga. Kalė instinktyviai užuodžia šviežios mėsos kvapą, matau iš jos žvilgsnio, kaip trokšta jį nučiulpti. Norvegas seilėjasi, paaiškinam, kad nesame pora, tik seni draugai, kurie ilgai nesimatę susitiko. Šita pasaka nesikeičia, vaidinimas, kurį atliekam, be abejo, vertas aukščiausio įvertinimo. Alkoholis liejasi laisvai. Stabdyti nėra prasmės – žinau, kad norvegas eis su Kale. Be to, nemokamas brangus alkoholis – irgi amžina vertybė.
Kalė eis su norvegu, aš eisiu namo žiūrėti serialo „Stebėk lubas ir gailėkis, kad gimei“. Geras alkoholis patogus dėl to, kad pagirios lengvesnės ir mažiau pykina ryte, tik reikia nepamiršti, kad pagirios vis tiek neišvengiamos.
Tai nejuokinga, tai nelabai rimta ir tuo nesididžiuoju, – bet nemoku bendrauti su neįdomiais žmonėmis. Žmogiškumo trūkumas verčia rinktis proto katapultą, verčia kvailai elgtis ir daryti absurdiškiausius dalykus, kurie nuskausmintų tuštumos jausmą.
Rašau šią knygą dar ir dėl to, kad noriu sužinoti, kodėl žmonės bijo bendrauti ir būti atviri, kodėl bendraujama serialų stiliumi – paviršutiniškai ir per atstumą, kodėl amerikietiškai šypsomasi ir klausiama vis to paties. Kodėl žmonės bijo įsileisti vieni kitus į savo gyvenimus? Kas įskėlė žmonių bendravimą, kas jį sudaužė? Turiu sužinoti, o kad ką nors sužinotum, turi tai aprašyti. Arba Umberto Eko variantas: „Tai, ko negali pasakyti, turi papasakoti.“ Turi tyrinėti save, kapstyti tas šiukšles galvoje, vadinamas prisiminimais, turi analizuoti, kažkaip suvirškinti tuos trauminius simptomus.
Grįžtu namo. Kalė nuėjo su norvegu. Ji tikra kalė, pateisino savo vardą.
Per girtumą erekcija neįmanoma – gyvenimas praktiškai tampa katorga. Išsimaudau po dušu, norisi verkti, nes žinau, kad viskas galėtų būti kitaip, bet ir aš bijau būti atviras su žmonėmis – su jais nebendrauju, naudojuosi jais kaip skydu nuo vienatvės ir nenoriu būti įskaudintas, įsileidęs į savo vidų. Aš pats esu savo kritikos objektas. Be abejo, tai turbūt nuostabiausias dalykas manyje.
Neišeina gyventi kaip kasininkui prekybos centre – būti robotu. Sergu mirtina liga – mąstau, vadinasi, mirsiu. Arba, kaip sakė Nyčė: „Neviltis yra kaina, kurią mokame už sąmoningumą.“ Neklydo – kai lieki vienas su naktimi ir aiškiai suvoki, kad tik užsimiršime egzistuoja laimė, paskęsti neviltyje. Kam gyventi, jei laimė yra, tiesiogine prasme, negyvenimas?
Per daug nusifilosofavau – išgeriu „Stilnox“, ryte visada geriau stovi nei vakare. Masturbuojuosi priešais kriauklę. Malonumas trumpam užgožia realybę. Kelios akimirkos užmaršties gelmių ir vėl normalus gyvenimas, juk negali smaukytis visą laiką. Dažniausiai pats esi visą laiką smaukomas. Nors gėriau kokybišką brendį, pykina ir sunku prisiversti išbėgti, tačiau, jei nebėgsiu, kaip sustojęs vanduo virsiu pelke.
Bėgu ir nuo šalto vėjo rieda ašaros. Sukaupiu paskutines jėgas – žinau, kad taip paprastai nepasiduosiu, žinau, kad kažkur manęs laukia žmogus, su kuriuo gyvenimas gali būti gražus. Ir nuo šitos kvailos minties nusišypsau. Kai nesugalvoji nieko protingo – griebiesi iliuzijų, fantastinių žanrų, prasideda meksikietiški serialai.
Jokia antroji pusė nebus vienatvės tvarstis, tai žinau, nes visi vedę draugai dar vienišesni, jiems dar blogiau, jie laikosi tik dėl to, kad nedaro nieko įdomaus. Jie saugiai iriasi ir tikisi pasiekti Itakę. Ir paskęs kažkur pusiaukelėje, vaikų šūduose.
***
Mados keistos: grįžta totalitarizmas, tik dabar jo geidžiama, geidžiama kalėjimo: darbo, karjeros, įvaizdžio, populiarumo pavidalu. Kalbama apie mėgstamą darbą. Susinervinęs nuo to imu gerti, nenoriu gyventi, nors gyvenimą laikau aukščiausia Meno forma ir žinau, kad tinkamai išreikštas jis virsta geriausiu narkotiku. Noriu tapti realybės narkomanu, nebūti alkoholiku.
Tik šiame minų lauke pernelyg dažnai man smogia į širdį – kai einu į darbo pokalbį, vėliau sužinau, jog buvau palaikytas per protingu, per pavojingu. Problema? Niekas iš manęs nesitiki lojalumo. Netinku pasauliui, nes noriu būti laisvas, o čia kalėjimas. Laisvės trokštantis kalinys negali būti laisvai priimtas į kalėjimą.
Vienatvė tampa vienintele bendravimo forma. Masturbacija pakeičia mylėjimąsi, nes niekas nebetiki meile. Ir lytinis aktas tėra dar blogesnė masturbacijos forma, nes kitas žmogus yra tik įrankis – kaip ranka, o tu jam ar jai nieko neduodi. Alenas Badju sugalvojo teoriją apie meilę be įsimylėjimo – ir jis teisus. Tik ar tai meilė? Kaip be įsimylėjimo mylėti? Galima tik naudoti kitą kūną, bet niekas nesidalija jausmais. Žmonės tapo prekėmis, kažkur sistemoje įsivėlė žiauri klaida.
Dėl darbo nesijaudinu – pykstu dėl to, kad draugai buvo išblaškyti, ir vis dar niekas nedrįsta pripažinti, jog esame valdomi užsienio kapitalo. Kalu save prie kryžiaus – už tuos žmones, kurie nusižudė, už tuos, kurie emigravo, už tuos, kurie neturi laiko, už tuos, kurie nekenčia patys savęs. Mano misija neįmanoma, bet geriau būti ambicingu lūzeriu negu niekingu difuzoriu, iš žmogaus į robotizuotą vienmatį mechaninį aparatą išsklidusiu debilu.
II
Nuo sekso troškimo nepabėgsi.
Neverta net mėginti. Maniakiškai trokštu to, kas vėliau sukelia savigraužą. Rašau savo naiviajai meilužei, ji skuba, nes mane myli, ji tiki ir viliasi, o aš su ja žaidžiu. Nejaučiu sau neapykantos dėl to. Viskas, ką sau jaučiu, – sartriškas šleikštulys.
Ji daro viską, ką noriu. Čiulpia, kad man apskritai nereikėtų stengtis dėl malonumo, iš visų jėgų bando patenkinti nesveikas šizofreniko fantazijas. Mėgaujuosi savo niekšiškumu. Oralinis seksas suteikia daugiau malonumo nei įprastas, nes vyrai, žemindami moteris, jaučiasi pranašesni. Šis pranašumas netikras, kaip viskas šiame pasaulyje, – moteris, kuri čiulpia, vis tiek greičiausiai patiria daugiau malonumo už nevykėlį, kuris nesugeba jos išdulkinti.
Ji glosto sėklides, meistriškai (nes tikriausiai daro tai nuo kokių dvylikos metų, spartuolė) susigrūda visą varpą į burną, laižo galvutę (tikriausiai matė tai pornofilmuose, pažengusi praktikantė), nuryja kiekvieną sėklos lašą, nes žino, kad spermos boikotas dar labiau sumenkins menkystos meilužio pasitikėjimą savimi (altruistė).
Malonumas narkotizuoja, negaliu atsispirti pagundai trumpam užsimiršti, nuo gyvenimo gydausi malonumu. Skausmingu malonumu. Šiąnakt negeriu alkoholio, nes prisirijau potenciją skatinančių maisto papildų, kurie pardavinėjami laisvai, tarsi saldainiai. Jei kas nors suprastų, kaip tai pavojinga, iš karto uždraustų. Orgazmų skaičius gali būti praktiškai neribotas, kol pradeda skaudėti vyriškumo ir galios simbolį.
Kai mano sugulovė grįžta iš vonios, kur išsiplovė burną, esu labiau susijaudinęs, nes ji padėjo prikelti mirusias emocijas. Dulkinu ją tarsi tai būtų gyvybės ir mirties klausimas (galbūt taip ir yra, tik neaišku, ko trokštu – dar gyventi po to ar joje numirti). Beveik nemiegame, patiriu kelis orgazmus, žinau, kad vėliau gailėsiuosi, bet apie pasekmes iš anksto negalvoju.
Mergaitė užkimsta nuo dejavimo. Ryte išeina ir palieka mane tuščią visom prasmėm. Nuo nemigos nuotaika pakyla (nemiga dažnai pasitelkiama nuotaikos sutrikimams gydyti). Jaučiuosi pilnas džiaugsmo. Trumpam nemiga ir naktis, kurioje buvo patirta per daug orgazmų, suveikia gaivinamai. Svarstau, kur išnaudoti šį pozityvios energijos pliūpsnį, – susitikti su paskutiniais įdomiais žmonėmis ir gerais draugais, eiti į kino teatrą, koncertą?
Galiu daryti, ką noriu, ir dėl nieko nereikia stengtis. Užtenka norėti. Su geru draugu einam pavalgyti į turbūt brangiausią miesto kavinę, paskui einam į kiną, kai jis turi grįžti atgal į normalumą, t. y. šeimą, einu siaubti parduotuvių. Vartoju vartojimą.
Nusprendžiu ignoruoti universitetą. Bet kokią protinę veiklą, bet kokį normalumą, bet kokį nuobodulį. Visą dieną leidžiu tarp turtingų draugų, pažįstamų ir bičiulių. Negeriu alkoholio, valgau egzotiškus patiekalus, daug juokiuosi, kalbuosi tik įdomiomis temomis, trumpam pasaulis tampa tobulas. Kasdien tai atsibostų, bet po keletos prastų dienų suveikia stebuklingai.
Ar čia verta aprašinėti kavinių interjerą? Patiekalų pavadinimus? Draugų ir draugių veidus? Aprašai tokie nuvalkioti, o gražios mintys tokios retos. Visos kavinės vienodos, visi veidai panašūs, visi skanūs valgiai teikia malonumą, o mano mintys neįkainojamos.
Oskaras Vaildas buvo absoliučiai teisus teigdamas, kad Huismansas yra pirmasis dirbtinybės pranašas. Jo romanas „Atvirkščiai“ – vienas mano mėgstamiausių kūrinių. Pagrindinis veikėjas Dezesentas – kaip šiuolaikinis Vilis Normanas (blogąja prasme). Jis vėliau įkvėps Vaildą parašyti „Doriano Grėjaus portretą“ – dar vieną šiuolaikinės demokratijos utopijos variantą, kur pagrindinis veikėjas, kaip Vilis Normanas, ieško ne laimės, o malonumų.
© Vilis Normanas, 2014
© „Kitos knygos“, 2014
