Vaguoliai autobuse - protokuolai.com archyvo nuotr.

Kai girdžiu visokias akademines nuolaužas ir dievobaimingas bobeles aiškinančias, kaip reikia ginti zekų teises ir padėti jiems integruotis į visuomenę, tai norisi vimtelti sau į burną sovietine daktariška dešra. Prisimenu ir vieną asmeninį encounterį (angliški žodžiai yra zjbs – duskit kalbajobai) su pora zonos gyventojų, kurie laisvėje ištvėrė penkiolika minučių neapsišiukšlinę.

Kartą ieškodamas aštrių pojūčių nusipirkau viešojo transporto bilietą ir jau buvau belipąs į autobusą, kai pamačiau, jog prieš mane stovi du skirtingo girtumo laipsnio vyručiai.  Abu jie pykstasi su vairuotoju, bruka jam savo paleidimo iš kalėjimo dokumentus, reikalauja nuolaidos bilietui. Perpykęs autobuso vairuotojas atkerta, kad jie turėjo išvykti ankstesniu reisu, kaip kad parašyta paleidimo dokumentuose. Zonos auklėtiniai nepasimeta ir pereina prie  atviraujančių nabagėlių strategijos: „nuėjom į kavinę-barą, prisigėrėm iš tos laimės ir užmigom.“  Per jėgą prasibroviau pro juos, bet kadangi alasas nerimo, atkišau jiems 10 Lt, o likusius penkis iš kitų keleivių  gana nuolankiai išprašė tas mažiau promilingas vaikinas.

Smarkiau prisišniojęs kalėjimo veteranas Sioma ilgai nelaukęs nulingavo į autobuso galą ir pradėjo parpti, o blaivesnis jo kolega Pavlikas atsirioglino prie manęs. Kadangi jis nebuvo nusiteikęs visą kelią tylėt it žemę pardavęs, tai pradėjome čiauškėti. Paaiškėjo, kad Sioma sėdėjo už plėšimą ir žmogžudystę desietką metų. Ir tikrai jis atrodė kaip iš užpraeito dešimtmečio – visas džinsinis.  O Pavlikas buvo teistas už užpuolimą ir sėdėjo pusantrų. Bet ir trumpesnis kalėjimo laikas jau spėjo apgraužti jo homo mobilis habitus‘ą: paskolinus mobilų sunkiai gaudėsi, kaip čia tie mygtukai spaudosi. Nenustebau, kai jis prabilo paties Ervingo Goffmano balsu skųsdamasis, kad palyginus menkas nusikaltimas gali sudrožti žmogui visą gyvenimą.  Tau iš karto jam priklijuojama nusikaltėlio etiketė, stigma, o jos jau nenusiplėši ir nenusiplausi, visai kaip tatuiruotės, juolab kai pats pradedi nejučia elgtis taip prastai, kaip iš tavęs aplinkiniai ir tikisi. Pavliko istorija iš dalies ir iliustruoja stigmatizaciją: pirmą kartą už užpuolimą gavo baudą, o antrą kartą – sėdo. Tarp teistumų turėjo problemų įsidarbinti. Kita vertus, jis buvo savikritiškas. Skundėsi savikontrolės trūkumu – žiauriai supyksta dėl menkiausių įžeidimų. Neslėpė, kad ir jo liežuvis ilgas bei skausmingas. Abiejų jo ydų demonstracijos ilgai laukti nereikėjo. Daužydamas į priekyje esančią sėdynę užrūstino kitą keleivį, stambų vyruką su „koža“, pradėjo vadinti jį „gai****“ ir „storu p*****“, na ir abu vos nesusimušė. Baimė grįžti į kaliūzę nespėjus laisvėje nė kojų apšilti sutramdė Pavliko vidinį eržilą. Vos nesusimovęs jis ėmė šnabždėti štai tokią mantrą: „Durnas aš, vėl uždarys. Valdykis, b***!“

On the bright side, kaip anglai sako, sėdynės bičiulis su pasididžiavimu gyrėsi savo keistokais poelgiais, pvz., grasinimu savo merginai padegti jos ilgus plaukus.*  Nors Pavlikas nevengė kalėjimo ir gatvės kultūra atsiduodančio juodojo humoro, tačiau kartu stengėsi pasirodyti išsilavinęs verslo klasės atstovas. Kai važiuodami keliu pamatėme laukuose didelius ūkinius pastatus, prie kurių knibždėjo darbininkai, jis bajoriškai puikuodamasis ėmė pasakoti ilgą laiką buvęs šitos įmonės (priklausančios jo tėvui) vienas iš vadovų. Gyrėsi buvęs gabus mokinys ir šiaip apsukrus vyrukas – „nesisuksi, negyvensi!“. Pokalbio metu ponaitis P. nevengė kalbėti apie akcijas, ekonomiką ir politikuoti, taip tarsi mėgindamas balansuoti tarp dviejų savo tapatybių ir dviejų savo įvaizdžių. Žodžiu, visai kaip Viktoras U. Kita vertus, kalėjimo ir šešėlinio verslo tapatybė vis tiek prasimušdavo (vėlgi, kaip ir  Viktorui). Iki nukritimo tipiškas man pasirodė jo aiškinimas, kaip įveikti sunkesnės svorio kategorijos priešininką gudriais judesiais, iš serijos: „žiek, seni, prijomą prodysiu!“ In the end, lengviau atsidusau, kai paaiškėjo, jog išlipsime skirtinguose miestuose: aš – Žvėryne, o jis – Tuputiškėse.

Po perkūnais! Užmiršau paminėti, kad Pavliko bendrazonis Sioma pakeliui namo vos nepaslydo. Jis užsimiršo, kad parduotuvėje šiaip jau negalima tiesiog čiupti degtinės butelio ir išeiti, kaip pas bobutę kaime. Kaip jo draugas ir sakė: kuo daugiau metų kalėjime, tuo sugrįžti į visuomenę darosi sunkiau. Vos vėl neprisidirbęs recidyvistas galiausiai išlipo Duobkasėnuose ir nukulniavo, visas džinsinis, savo mamos namų link. Štai jums dar vienas eilinis pavyzdys, kaip resocializacija kalėjime yra viso labo nusikaltėlių socializacijos pagal jų jau pažįstamą kultūrą tęsinys, na, bent jau dažniausiai.

Reziumuoti Pavliko gyvenimo istoriją galima būtų taip: perspektyvus verslininkas, kuris suklupo dėl savo karšto būdo ir nuteistųjų stigmatizacijos, ir, matyt, ateityje dėl to dar turės problemų. Aišku, visai tikėtina, kad jo nupieštas savęs vaizdas yra gerokai pagražintas. Stebint jo atėjusius pasitikti vaikiną ir merginą su krepšiais, iš kurių ropštėsi rudi „bambalių“ kakleliai, susidarė įspūdis, kad kito teistumo ilgai laukti nereikės. O apie Siomą nesinori daryti reziume, nes pats su juo nebendravau – per girtas buvo. Recidyvistas…

Bet tai dar ne viskas, turiu jums bonusą! Bonusas. Kartais man tenka pabendrauti su vienu benamiu Kęstu, kuris techniškai nėra benamis: gyvena šeimininkės rūsyje, dirba visokius ūkio darbus už maistą ir pastogę. Užsidirba jisai daugiausia iš paslaugų kitiems privačių namų savininkams: malkas kapoja, krauna ką nors ir pan. – nekvalifikuotas darbas. Kęstas taip pat ir metalurgas – renka juodąjį ir spalvotuosius metalus. Ir aš jam duodu visokių gelžgalių, puodynių, bet kai kartą pasižiūrėjo į mano aliuminines kopėčias ir tarstelėjo: „O, geros kopėčios, už jas 9 Lt gautum“, lauke nebepalieku tokių didžiai vertingų daiktų. Anksčiau samdydavau ir darbams, bet kuo toliau, tuo jis darėsi nepareigingesnis. Po to, kai malkas bekapodamas įsikirto su kirviu į plaštaką, nustojau samdyti. Beje, pažįstamas yra pasakojęs, kad su vienu „bomžu“ keisdavo metalą į informaciją apie „bomžų“ gyvenimą. Bet čia tik tarp kitko…

Kęstas taip ir nebaigė mokyklos, nors, atseit, geras mokinys buvo, tik baigiamuosius egzaminus „pradirbo“ ar tai pragėrė… Šiaip, su juo sunku susikalbėt, nes dažniausiai jis – girtas. O kol negirtas, prisiskaito žurnaluose visokių mokslo įdomybių ir po to tauzija visiems tuos niekus vėl ir vėl, kaip užstrigusi plokštelė. Beje, juodadarbis minėjo, kad siūlė jam balsą parduot per rinkimus, bet kad jis, vargšelis, pasą prateriojo, o naujo taip ir nepasidarė.

Manau, kad Kęstas yra gana tipiškas ne varguolių, o tiesiog užklasio ekonomikos dalyvis, kuris didesnę laiko dalį būna apsvaigęs nuo alkoholio, bet kartu ir mėgina dirbti nekvalifikuotą darbą, už kurį jam mokama natūra: maistu, pastoge, pilstuku, o kartais ir nedidelėmis sumomis pinigų. Tai nėra tas stereotipinis žiniasklaidos piešiamas benamis, bet jis yra kažkur tarp visiško benamio ir žemiausio rango darbininkų klasės. Kęstas man pasakojo, kad šiaip jau buvo iš pasiturinčios vokiečių kilmės šeimos, tačiau silpno charakterio – draugai jam lengvai galėdavo daryti įtaką. **

Prisipažinsiu, kad kartą ir pats pasijutau kaip benamis. Sugalvojau taupyti ir nepirkti malkų pakurai, o tiesiog susirinkti visokias šakas ir lentas iš kaimynų. Pamaniau sau pasportuosiąs, nes buvo pavasaris ir visur mėtėsi senų sudžiūvusių medžių šakos. Ėmiau sukiotis su karučiu ir prastais darbiniais drabužiais aplink žabų krūvas, kurias suvežė kvartalo žmonės. Renku tas šakas, o pagyvenęs ir gerai įmitęs pilietis iš kitos gatvės pusės šaukia: „Ateik, turiu čia visokių medgalių, paimsi?!“ Na, paėmiau, bet jausmas buvo tikrai ne koks, tarsi prašyčiau išmaldos kaip koks benamis, arba tie žmonės, kurie gauna maistą iš maisto banko. O ir to žmogaus žvilgsni buvo tarsi aš būčiau, na, betono džiunglių sanitaras. Šakas berinkdamas sutikau porą benamių ir jiems norėjau pasakyti, kad pasiimtų aprūdijusią metalo plokštę, kuri gulėjo po šakomis. Staiga mano viduje sukirbėjo labai žmogiškas jausmas – noras pasilikti metalą sau ir pasirodyti, koks aš „kietas bomžas“. Keista, koks stiprus žmogaus noras žaisti pagal vienų ar kitų socialinių grupių taisykles ir jose užimti dominuojančias pozicijas, netgi ir benamių tarpe.

—————————

* Žinoma, tai nėra stebėtina, juk kalinio ar gatvės vaikio habitus ir suformuoja tokia socialinė aplinka, kurioje grasinti ir tuos grasinimus įvykdyti yra tiesiog norma – gamtiškai natūralu! Tiek banditėliui, tiek kaliniui jo nuožmus būdas, jo išlavintas raumenynas, tatuiruotės, masyvios auksinės grandinėlės ir visi kiti išoriniai tapatybės bei prestižo atributai juk yra tas pats kas sertifikatai, mokslo laipsniai, prizai, medaliai, apdovanojimai, madingų klubų narystė ir prabangos prekės likusiai visuomenei.

**Sovietmečiu jam gyvenimas buvo visai nieko, nes darbo visada gaudavo, nepaisant nebaigto vidurinio išsilavinimo. O įmestas į laisvą darbo rinką neišsilaikė minimaliai apmokamo darbo pozicijoje ir tapo bedarbiu, o kartais ir benamiu tekdavo pabūt. Tai štai, kaltę už Kęsto dalią galima suversti socializacijai: tėvų lepinimas neskatinant atsakomybės už savo veiksmus, konformistiškas pasidavimas bendraamžių įtakai ir tiesus perėjimas nuo paaugliškų linksmybių į darbininkų ir skurdo kultūrą. Galima kaltų ieškoti jo psichologinėje konstitucijoje, o galima tiesiog remtis racionalaus pasirinkimo teorija bei Maksu Weberiu ir sakyti, kad jis pats taip pasirinko ir savo laiku jo pasirinkimas buvo racionalus, nors tik situaciškai ar formaliai.  Juk kam stengtis įgyti išsilavinimą sistemoje, kuri siekia užtikrinti padorų pragyvenimo lygį net ir labiausiai nemotyvuotiems, labiausiai skurstantiems. Pasikeitė politinė-ekonominė sistema, pasikeitė visuomenė ir išgaravo anksčiau padaryto pasirinkimo racionalumas. Praktiškai, objektyviai racionalu būtų buvę įgyti išsilavinimą nepaisant to, kokia dosni neišsilavinusiems buvo sistema.

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 

Sponsored video

Taip pat skaitykite: