Žemės drebėjimas ir atominė katastrofa Japonijoje, truputis faktų ir pabirų (II)

Paskelbė: Data: 2011-03-21 11:14

Spausdinti | Komentarai

(c) Rokiskis.popo.lt archyvo nuotr.

Kokia didelio žemės drebėjimo tikimybė Lietuvoje?

Atsakymas išties yra elementariai paprastas: tikimybė, kad Lietuvoje kils žemės drebėjimas, siekiantis 7 ar daugiau balų, t.y., galintis sukelti daugybines žemės drebėjimams neatsparių pastatų griūtis – tokia pati, kaip tikimybė, kad čia ims ir iškils pilnavertis ugnikalnis. Vieni daugmaž koreliuoja su kitais – kur žemės drebėjimai, ten ir ugnikalniai. Ir atvirkščiai – kur ugnikalniai, ten ir žemės drebėjimai. Šis ryšys – ne koks statistinis, o priežastinis: ir žemės drebėjimus, ir ugnikalnių išsiveržimus sukelia tie patys tektoniniai procesai. Artimiausias Lietuvai ugnikalnis – beveik už 1500 kilometrų, prie Liuksemburgo, tiesa, jis jau porą tūkstančių metų, kaip užgesęs. Artimiausia vulkaniškai aktyvi zona – kažkur Italijoje, beveik už 2000 kilometrų. Ten ugnikalnių išsiveržimų kartais pasitaiko.

Taigi, kai koks nors politikas ar šiaip pezalas ima šnekėti, kad Lietuvoje gali kilti stipresnis, nei 7 balų pagal Richterį žemės drebėjimas, galit jį vadinti durnium, besmegeniu, nusišnekėtoju ir tyčiotis, nesismulkindami. Beje, Ignalinos atominė elektrinė buvo projektuojama taip, kad atlaikytų 7 balų žemės drebėjimą, o tai, kaip žinia, maždaug 100 kartų daugiau, nei toje vietovėje išvis kada nors būta. Ir tai net nekalbant apie perteklinį konstrukcijų tvirtumą, kuris pastatams leidžia atlaikyti dar kelis kartus daugiau, nei jie būna suprojektuoti. Kadaise kažkur teko skaityt, kad realybėje Ignalinos AE galėtų atlaikyti maždaug iki 8 balų, bet kita vertus, nežinau, negaliu tvirtinti, nesu specialistas.

Šiaip jau Pabaltijys laikomas vienu iš seismiškai pasyviausių pasaulio regionų, net pačių menkiausių žemės drebėjimų čia veik nebūna, o Lietuva laikoma bene mažiausiai seismiška šalimi iš visų Europos ir Pabaltijo valstybių, t.y., absoliučiai seismologams neįdomia skyle. Bene dažniausiai užregistruojami vietiniai seisminiai įvykiai – tai kokie nors kartą per mėnesį kažkur nukenksminami II Pasaulinio karo sprogmenys, nuvirtęs statybinis kranas, žemėn kalami statybiniai poliai ar dar kas nors panašaus.

Apie žemės drebėjimo stiprumo skales – Richterio ir kitas

Žemės drebėjimai matuojami dviem visiškai skirtingais būdais – vienos skalės yra paremtos moksliniais žemės judesių energijos matavimais, o kitos – išimtinai sugriovimų ir aukų mastais, kitaip tariant, žemės drebėjimo pasekmių intensyvumu. Vienos rūšies skalės nėra tiesiogiai pervedamos į kitos rūšies skales, nes sugriovimų mastai labai smarkiai priklauso nuo daugybės faktorių – pvz., mediniai namai griūna daug sunkiau, nei mūriniai, o mūriniai – irgi būna įvairaus atsparumo, negana to, sugriovimų ir aukų skaičius labai smarkiai priklauso nuo to, koks dirvožemis, koks vietovės kalvotumas ir pan.. Esant nepalankioms sąlygoms, netgi saikingas žemės drebėjimas gali sukelti baisias pasekmes, pvz., žemės nuošliaužas ar kokių nors užtvankų griuvimus. Kita vertus, jei pasiruošta gerai, o gamtinės sąlygos – irgi tinkamos, net ir milžiniškas žemės drebėjimas gali apsieiti beveik be aukų.

Žiniasklaidoje dažniausiai naudojama Richterio skalė, nes ji yra gan universali – žymi santykį tarp žemės drebėjimo realios galios ir amplitudės. Šią skalę sukūrė amerikietis Čarlzas Richteris (Charles Richter) dar prieš II Pasaulinį karą, bandydamas įvertinti žemės drebėjimo metu kylančių sugriovimų priklausomybę nuo žemės judesių energijos. Richterio skalė yra logaritminė su 10 pagrindu, t.y., vienas balas reiškia 10 kartų stipresnį žemės drebėjimą. Kitaip tariant, 7 balų žemės drebėjimas pagal Richterį yra 10 kartų galingesnis, nei 6 balų žemės drebėjimas. Ir 100 kartų galingesnis, nei tas pats maždaug 5 balų drebėjimas, prieš 6 metus buvęs Karaliaučiuje. Žemės drebėjimas Japonijoje, kartu su pora kitų susijusių drebėjimų bei 10 metrų aukščio cunamiu sukėlęs Fukušimos atominę katastrofą, buvo 8,9 balo pagal Richterį, t.y., gerą pusšimtį kartų galingesnis, nei legendinis 1909 metų drebėjimas Mesinoje ir bent keliasdešimt tūkstančių kartų galingesnis už tą, kuris 2004 buvo Karaliaučiuje.

Richterio skalė sukurta, bandant patobulinti, prie fizinės realybės pririšti sugrioviminę (pasekmių intensyvumą žyminčią) 10 balų Giuseppe Mercalli skalę, dar XXa. pradžioje sukurtą Italijoje. Vėliau pastaroji skalė buvo visaip tobulinta, jos pagrindu sukurta 12 balų Mercalli-Concani-Sieberg skalė, paprastai vadinama MCS. Šios skalės pavadinimas kilo iš pirmų žemės drebėjimus ir vulkanų išsiveržimus klasifikavusių mokslininkų pavardžių raidžių – italo Giuseppe Mercalli, kito italo Adolfo Cancani – (šis skalę išplėtė iki 12 balų), o jau galutinį, perkurtą variantą sukūrė vokietis August Heinrich Sieberg. Galima dar pridurti, kad ir Mercalli skalė buvo ne pirmoji – ji sukurta, remiantis Rossi–Forel skale.

Kiek vėliau Sovietų Sąjungos pastangomis buvo sukurta MSK-64 12 balų skalė, labai artima tai pačiai MCS (MSK – tai Medvedev-Sponheuer-Karnik, iš ruso Sergej Medvedev, vokiečio Wilhelm Sponheuer ir čeko Vit Karnik). Galų gale, Europos Sąjungos pastangomis rusiškos MSK skalės pagrindu sudaryta europinė EMS-98 skalė. Lietuvos seismologai dažniau mini tą pačią MSK-64, galimai tai susiję su tuo, kad sovietiniai SNiP standartai, pagal kuriuos pas mus pastatyta dauguma pastatų, buvo kuriami atsižvelgiant būtent į MSK skalę, t.y., šioji, matomai, vis dar aktualesnė.

Sugriovimų priklausomybė nuo žemės drebėjimo galios pagal Richterio skalę

Žemės drebėjimo mastai Japonijoje ir truputis pabirų minčių

Skirtumai tarp magnitudinių ir sugrioviminių (intensyvumo) skalių milžiniški, tačiau būtent jie leidžia suprasti tai, kas išties įvyko Japonijoje. Padarius prielaidą, kad šviežias 8,9 balo pagal Richterį žemės drebėjimas Japonijoje nusinešė 50 kartų mažiau gyvybių, nei 50 kartų silpnesnis žemės drebėjimas Mesinoje 1909, galim pamatyti, kad aukų skaičiaus skirtumas, priklausomai nuo šalies seisminio pasiruošimo, gali sudaryti ištisus 2500 kartų. Galim spėti, kad jei japonai būtų žemės drebėjimams pasiruošę taip pat, kaip XXa. pradžios italai, žuvusiųjų būtų buvę mažiausiai keli milijonai. Turint omeny didelį gyventojų skaičių ir tankį – gal net ir dešimtys milijonų, t.y., pagal MSK skalę būtų ne mažiau X, o gal ir pati ta viršutinė riba – XII balų.

Negana to, tai buvo ne šiaip pavienė banga, o toks atvejis, kai žemės drebėjimas virto trimis: priešbangė Kovo 9 ir pobangė, praėjus kelioms valandoms po didžiojo Kovo 11 drebėjimo, t.y., dešimtis kartų silpnesnės išankstinės ir liekamosios drebėjimo bangos, buvo daugiau, nei 7 balų pagal Richterį stiprumo. T.y., tokios, kaip ta pati mano palyginimuose vis minima Mesinos katastrofa. Kitaip tariant, tasai baisusis žemės drebėjimas siaubė pastatus, kurie jau spėjo patirti didžiulį žemės drebėjimą. Ir po to didžiojo žemės drebėjimo kilo dar vienas, irgi toks, kad mums atrodytų, kaip košmaras.

Nežmoniškai daug aukų nusinešęs 2010 metų Haičio žemės drebėjimas buvo ~7 balų pagal Richterį stiprumo. Tiesa, po jo užfiksuota dar keliasdešimt sekusių mažesnių drebėjimų, keliolika iš jų buvo maždaug 5-6 balų, tad matomai tiesiog pribaigė griūti pradėjusius pastatus. Taip ar anaip, tai kokį šimtą kartų silpnesnis žemės drebėjimas, nei tas, kuris įvyko Japonijoje.

Būtent tą nežmonišką žemės drebėjimo galią reikia įsisamoninti pirmiausiai: aukų ir sugriovimų skaičius Japonijoje yra tiesiog neadekvačiai, neįtikėtinai mažas, nors tai, jei neklystu, yra pats galingiausias iš Japonijoje buvusių žemės drebėjimų, kokius tik žino šios šalies istorija. Kai kas nors sako, kad Lietuvoje neliktų nei vieno pastato – tai ne perdėjimas. Lietuvoje esančios statybinės normos, jei mano kiaura atmintis nemeluoja, numato patikimą pastatų atsparumą maždaug iki 4-5 balų pagal Richterį. Net ir nebūdami dideliais optimistais, galėtume tikėtis, kad dauguma statinių atlaikys 6 balus (prisiminkim, kad rimtesnių sugriovimų Kaliningrade nuo 5,3 balo drebėjimo beveik nebuvo). Tačiau žemės drebėjimas Japonijoje – maždaug 1000 kartų galingesnis.

Jei toksai 8,9 balo žemės drebėjimas kada nors kiltų Lietuvoje, išties neliktų nei vieno mūrinio pastato, griūtų netgi tvirti nauji medinių rąstų namai, o smarkiau kalvotose vietovėse (kaip aplink Vilnių ir dalyje Vilniaus) kardinaliai keistųsi net reljefas, pvz., Gedimino ir Trijų kryžių kalnai susmuktų žemyn ir Vilnelė grįžtų į senąją, dabar užpiltą vagą. Kas dėtųsi kur nors kalvotame Antakalnyje – sunku net įsivaizduoti. Galim tik spėti, kad daugelis namų ne tik nugriūtų, bet ir būtų palaidoti po daugiametrinio storio žemių nuošliaužomis. Beje, pas mus paplitę visokie birūs smėlynai su visokiomis giliai išgraužtomis upių vagomis per stiprius žemės drebėjimus keistųsi itin smarkiai ir greitai – toks gruntas, drebant žemei, linkęs tapti takiu, lyg košė. Taigi, galiu spėti, kad Lietuvoje tai būtų cieli XII balų pagal MSK skalę. Kita vertus, tos pačios gilios upių vagos bei neįtikėtino statumo kalvos (neretai – su kelių dešimčių metrų aukščio išgraužtais šlaitais) rodo, kad jokių bent kiek stipresnių už 4-5 balus žemės drebėjimų Lietuvoje nebūta mažiausiai nuo ledynmečio pabaigos – t.y., nuo tada, kai ir formavosi Lietuvos reljefas.

Bet grįžkim prie Japonijos. Tai, kad 8,9 balo pagal Richterį žemės drebėjimas daugumai japonų tevirto išgasčiu – štai kas turėtų stebinti. Tai, kad negriuvo, o tik grakščiai siūbavo japoniški dangoraižiai – tai yra stebuklas, kuris demonstruoja, kad žmogiška technologija, ypač – vėlesnio periodo – leidžia nugalėti tai, kas anksčiau atrodė nenugalima. Japonijoje statybos ir projektavimo metodologijos, koriose atsižvelgiama į žemės drebėjimus, imtos kurti apie 1960-1970 – ko gero, susirūpinus ~7,6 balo Niigata drebėjimo 1964 bei ~8,2 balo Misawa drebėjimo 1968 pasekmėmis. Po 1978 įvykusio Miyagi žemės drebėjimo, turėjusio ~7,7 balo galią, priešseisminę konstrukciją turintys pastatai tapo nekvescionuojama vertybe – kokios nors abejonės tokių pastatų būtinumu dingo galutinai: nauji pastatai stovėjo puikiai, o seni – byrėjo. Beje, tasai Miyagi žemės drebėjimas irgi vyko Sendai regione – kaip ir dabartinis. Ir nieko nepridarė tuo metu jau veikusiai Fukušimos elektrinei.

Kalbant vaizdžiai, vidutinė pasaulio valstybė po tokio žemės drebėjimo būtų pavirtusi ištisinėmis dykromis, kur išgyvenę pavydėtų mirusiems, kur lavonų niekas net neieškotų, kur jau siaustų visokios dizenterijos ir šiltinės, o žmonės žudytų vieni kitus ne dėl pinigų, o dėl maisto, vandens ir beprotybės. Kažkas panašaus prieš šimtmetį vyko Mesinoje, po dešimtis kartų silpnesnio žemės drebėjimo. Tačiau Japonijoje vis dar tvarka.

Originalus įrašas tinklaraštyje rokiskis.popo.lt

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt