Sausio 25 dieną Graikijoje vyks išankstiniai parlamento rinkimai. Apklausose pirmauja kairioji „Syriza“ partija, pabrėžtinai pasisakanti prieš taupymo politiką. „Grexit, Grexit?“ burzgia pasaulio žiniasklaida, o Angela Merkel jau atvirai sako, kad Graikijos išėjimą būtų galima „iškęsti“. Ar tikrai?
Lietuvoje ką tik matėme kilometrines eiles prie bankomatų dėl neracionalios euro atėjimo panikos; Graikijoje dabar matome eiles dėl galbūt racionalesnės euro išėjimo panikos. Drachma ir valstybės bankrotas? Gruodžio mėnesį graikai išsigrynino per 2,5 milijardo eurų, pranešė vokiečių „Die Zeit“. Tai nėra tikras bankų šturmas, bet tendencija apibūdina nuotaiką: po sausio 25 d. nemažai graikų tikisi blogiausio ir kemša pinigais savo pagalves.
Jeigu dar iki pat gruodžio mėnesio vidurio, kai parlamente žlugo prezidento rinkimai ir Graikija pasiruošė dar vienam valdžios perkrovimui, iš pirmo žvilgsnio nebuvo pagrindo manyti, kad kas nors bus kitaip nei paskutinius kelerius metus. Net ir po to, kai apklausose ėmė pirmauti „Syriza“. Juk iki 2011 m. premjeras ten irgi buvo socialistas, ir nieko. Nebuvo jokio „grexit“. Visos pusės susiderėjo. Tai gal ir dabar taip bus?
Vokietijai neberūpi?
Bet štai „Der Spiegel“ ką tik paskelbė kažką visiškai naujo. Vokietijos kanclerė A. Merkel ir finansų ministras W. Schäuble, abu esantys gravitaciniu tašku, nuo kurio smarkiai priklauso Graikijos orbita euro zonoje, dabar esą pasakė, kad jiems nebesvarbu. Galite eiti, euro zona dabar stipresnė nei 2012 m., grandininės reakcijos pavojaus nebėra. Vokietijoje jau folkloru tapusio A. Merkel išsireiškimo „alternativlos“ („alternatyvos nėra“ vokiškai industrializuojasi į žodį-federaciją) neliko. Alternatyva atsirado, priešais ją perkirptas raudonas kaspinas.
Kalbant apie raudonus kaspinus: apklausų favoritė marksistinė „Syriza“ ir jos lyderis Alexis Tsipras. „Marksistinė“ daugeliui skamba kaip įrodymas, kad vaiduokliai egzistuoja, bet šios partijos nariai savęs tiesiai įvardinti nevengia. Jeigu vis dar esamasis šalies premjeras, centro-dešinysis Antonis Samaras 2011 m. apie taupymą sakė, kad „šitie vaistai Graikijai nepadeda“, o po išrinkimo praktikoje nuomonę pakeitė, tai A. Tsipras atrodo kur kas neįtikinamesnis kandidatas tokiam apsigalvojimui. Sunku apsigalvoti, kai tavo vietinio garso radikalios partijos reitingai per tris metus pakyla keturis kartus ir tampi viena didele visos Europos laikraščių antrašte.
Tsipras reikalauja skolų nurašymo Graikijai, „kaip tai buvo padaryta pokarinei Vokietijai 1953 m. konferencijoje Londone“. Tsipras sako, kad vienašališkai nutrauks visus Graikijos taupymo įsipareigojimus ir sustabdys palūkanų mokėjimus. Tsipras nori persiderėti finansinės pagalbos Graikijai sąlygas. Tos finansinės pagalbos teikėjai, tuo tarpu, vadinamoji Troika – euro zona, Europos Centrinis Bankas ir Tarptautinis Valiutos Fondas – prieš savaitę įšaldė tolesnius mokėjimus Graikijai, kol po sausio 25 d. pasitrauks dūmų uždanga ir bus galima stoti akistaton su kažkuria konkrečia realybe.
Reakcija į visų šių naujų faktų sinergiją pakankamai dramatiška. Euro kursas vakar nukrito vienu procentu iki 1.18 JAV dolerio už eurą, tai žemiausias euro vertės taškas nuo 2006 metų. Kol kas tai savaime nežada nieko blogo: jeigu euro zonai būtų ko nerimauti, tai nebent dėl ateityje galimos defliacijos, o ne nedidelės infliacijos. Kylanti valiutos vertė tik didintų realią valstybių skolų naštą ir stabdytų vartojimą, o čia jau japoniškos dešimto dešimtmečio stagnacijos receptas. Iš kitos pusės, sveika infliacija turėtų būti tolygi, o tokie staigūs euro judesiai rodo tik šviežią situacijos neužtikrintumą.
Taigi, jeigu Graikija palieka euro zoną
Grįžtame prie „euro išėjimo“ panikos prie Graikijos bankomatų. Kaip mano „Bloomberg“, tokiai panikai priežasčių yra. Graikijos grįžimas prie drachmos pareikalautų devalvacijos, privestų prie nemokumo, o tarptautiniai finansiniai mechanizmai Graikijos tada atsižadėtų taip, kad skolintis šaliai tektų trumposiomis žinutėmis iš lietuviškų greitųjų kreditų kioskų. Praeitais metais nedrąsiai vėl augti pradėjusi Graikijos ekonomika grįžtų į reanimaciją ir praktiškai taptų „Venesuela be naftos“.
O ar Vokietija galėjo nuoširdžiai apsigalvoti ir dabar manyti, kad Graikijos išėjimas euro zonai nesuduos smūgio ir bus skausmingas tik pačiai Graikijai? Greičiausiai, kad ne, ir „Der Spiegel“ nuskambėjęs pareiškimas, tikėtina, tėra blefas. Tai tegali būti blefas: nors tai faktas, kad euro zona dabar stipresnė nei 2012 m., bet kitos dar pilnai neatsigavusios Pietų Europos šalys vis tiek galėtų būti paliestos šio precedento. Jos vis dar stagnuoja, euroskeptiškos partijos vis dar populiarios, o grįžimas prie nuosavos valiutos, sąmoninga devalvacija ir toks skolų naštos sumažinimas daugeliui tose šalyse gali atrodyti patrauklus. Pirmojo išėjimo precedento galios nuvertinti toms šalims vis dar negalima.
Ką jau kalbėti apie psichologinį poveikį niekada neplanuotos, konkrečios teisinės procedūros šaliai pasitraukti iš euro zonos sukūrimą, ar apie klausimą ką daryti su staiga į orą išsibarsčiusiomis ir nieko nebevertomis Graikijos obligacijomis. Pats euro kursas jau vien į kalbas apie Graikijos pasitraukimą žiūri neramiai.
Vokietija bando apsidrausti nuo galimos „Syriza“ pergalės ir sako: mes nelaikysime jūsų euro zonoje bet kokia kaina. A. Merkel bando išmušti iš jų rankų „jeigu neleisite atsilaisvinti diržų, išeisime“ derybinę kortą, teigdama, kad jai nesvarbu. A. Tsipras tuo pačiu yra sakęs, kad palikti euro zoną nėra jo tikslas pats savaime; jis supranta jo šaliai gresiančius didelius sukrėtimus tokio išėjimo atveju. Jis to nenori, todėl irgi blefuoja, sakydamas, kad taupymo atsisakys nepaisant nieko.
Čia, „Syriza“ pergalės atveju, kol kas matosi mažai erdvės esminiam ramybės garantui – kompromisui. A. Merkel jau pasakė, kad nenusileis, A. Tsipras, iš esmės – irgi. A. Tsipras tikisi, kad atsitrauks Merkel, Merkel tikisi, kad atsitrauks Tsipras. Kai statymai tokie aukšti, atsitraukti nenori niekas. O kol kas visi euro zonos ramybės svertai – pas graikų rinkėjus. Jie nuspręs, ar reikės išsiaiškinti, kas geresnis blefuotojas.
