Wikimedia Commons archyvo nuotr.

Prancūzija ir Vokietija antradienį mini Prancūzija ir Vokietija mini 50 metų sukaktį nuo to laiko, kai buvo pasirašyta istorinė sutartis, įtvirtinusi abiejų šalių susitaikymą po karo, siekiant išspręsti nesutarimus tarp dviejų kaimyninių Europos galybių.

Prancūzijos prezidentas Francois Hollande’as (Fransua Holandas) pirmadienį vakarą atvyko į snieguotą Vokietijos sostinę dalyvauti kartu su kanclere Angela Merkel įtemptoje renginių programoje, per kurią bus pagerbta Eliziejaus sutartis, pasirašyta 1963-aisiais, kai abiem būsimiems politikos lyderiams tebuvo aštuoneri metai.

Praėjus 18 metų po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, tuometis Prancūzijos prezidentas Charles’as de Gaulle’is (Šarlis de Golis) ir Vakarų Vokietijos kancleris Konradas Adenaueris 1963-ųjų sausio 22 dieną pasirašė Vokietijos ir Prancūzijos draugystės sutartį.

Šis bendradarbiavimas tapo pagrindu abiejų šalių suartėjimui po karo, taip pat padėjo kertinį akmenį Prancūzijos ir Vokietijos susivienijimui ir Europos susitaikymui.

Tačiau šios metinės minimos tuo metu, kai Prancūzijos ir Vokietijos ekonomikos keliai išsiskiria, o abiejų šalių santykiai patiria politinių išbandymų dėl euro zonos krizės, todėl patikinimai dėl abipusės draugystės kai kada atrodo tik tušti žodžiai.

Abiejų šalių vyriausybės susirinks kanceliarijoje Berlyne, o Prancūzijos nacionalinės asamblėjos įstatymų leidėjai prisidės prie Bundestago narių per dvi valandas truksiančius debatus istoriniame Reichstago pastate.

A.Merkel ir F.Hollande’as taip pat planuoja surengti bendrą spaudos konferenciją.

Šiuo renginius vainikuos koncertas Berlyno filharmonijoje, kuriame bus atliekami Ludwigo van Beethoveno (Liudviko van Bethoveno) ir prancūzų kompozitoriaus Camille’io Saint-Saenso (Kamilio Sen Sanso) kūriniai.

F.Hollande’ui atvykus į Berlyną, jiedu su A.Merkel stengėsi demonstruoti vienybę per televizijos debatus su maždaug 200 jaunuolių iš Vokietijos ir Prancūzijos, nors tebejaučiama įtampa dėl euro zonos skolų krizės, dėl kurios Berlynas iškilo į Europos lyderio pozicijas.

Karybos srityje Paryžiaus ir Berlyno bendradarbiavimas buvo ribotas, kaip pademonstravo dabartinė krizė Malyje ir Vokietijos nesikišimas į krizę Libijoje 2011 metais, tačiau A.Merkel pabrėžtinai stengėsi nesureikšminti pozicijų skirtumų.

“Žingsnis po žingsnio mes visada pasversime, ką galime nuveikti ir ko negalime…” – pažymėjo ji, tvirtindama, kad Vokietija nepaliks savo partnerės sunkioje padėtyje.

Tuo metu, kai Prancūzijos pajėgos kartu su Malio armija kaunasi su islamistais kovotojais toje Vakarų Afrikos valstybėje, Vokietija pažadėjo skirti šiai operacijai du transporto lėktuvus ir milijono eurų (3,45 mln. litų) vertės humanitarinės pagalbos”.

Tuo tarpu F.Hollande’as gyrė Vokietijos “betarpišką” palaikymą Malyje.

Kita vertus, abiejų lyderių nuomonės išsiskyrė dėl geriausio būdo pažaboti sumaištį euro zonoje: F.Hollande’as ragina skirti naujų lėšų ekonomikos augimui skatinti, o jau mantra tapę A.Merkel reikalavimai laikytis griežto taupymo pavertė ją nemėgstama veikėja sunkiai besiverčiančiose Europos Sąjungos (ES) šalyse, tačiau įtinka daugeliui rinkėjų Vokietijoje.

Nors abiem lyderiams teko ieškoti kompromisų, Vokietija, kuriai per šią krizę sekėsi daug geriau negu daugeliui jos partnerių, reiškė viltis, kad Prancūzijos ekonomikai pavyks grįžti prie tvirto augimo.

F.Hollande’as pripažino, kad jo šalis turi “konkurencingumo problemų”, sakydamas, kad Vokietija, daugiausiai sumokanti į Europos bendrąjį iždą, “dėjo pastangas” tuo metu, kai Prancūzija “gaišo laiką”.

A.Merkel savo ruožtu pareiškė, kad nei negali būti vienintelio ekonomikos vystymosi modelio, net jeigu Vokietijos eksporto sukuriama galia dažnai pateikiama kaip pavyzdys.

Rekomenduojame

Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto
tinklalapiuose be raštiško UAB “BNS” sutikimo draudžiama.

 
Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: