Susipažinkite su Aleksu Tsipru, būsimuoju Graikijos premjeru. Arba, veikiausiai būsimuoju premjeru, jei iki sausio 25-ą dieną vyksiančių rinkimų neįvyks kokių nors radikalių pokyčių. Aleksas Tsipras ir jo vadovaujama radikalių kairiųjų koalicija SYRIZA dėl savo politinių karjerų gali dėkoti Angelai Merkel ir vadinamajai „Troikai“ – Europos Centriniam Bankui, Europos Komisijai ir Tarptautiniam Valiutos Fondui. Taupymo (orig. austerity – beje, labai ideologizuotas vertimas į lietuvių kalbą) politikos architektai turėjo suprasti, kad anksčiau ar vėliau prie to bus prieita… Tačiau apie viską iš pradžių.

Graikija, kaip jau žinote, yra faktiškai bankrutavusi valstybė Pietų Europoje, bankų apžvalgininkų ir pop-ekonomistų laikoma finansiniu Mordoru, taigi vieta, į kurią niekas nenori vykti, ir iš kurios negrįžtama. Po finansinės-ekonominės-politinės krizės, kurią sukėlė vėlgi nekilnojamo turto krizė, apgailėtinos valstybės investicijos, beveik-Rusijos-lygmens politinis nepotizmas ir korupcija, tuo pat metu išlaikant itin solidų Europos šalių standartais karinį biudžetą (Pasaulio Banko duomenimis, 2010-2013 m. svyravusio tarp 2,4-2,7 proc. BVP, http://data.worldbank.org/indicator/MS.MIL.XPND.GD.ZS). Graikijos finansinis stabilumas ir Troikos kontrolė Graikijos politiniam gyvenimui grįsti tuo, kad Graikija yra ir ilgą laiką būtų visiškai priklausoma nuo ECB, EK ir TVF skiriamų lėšų refinansuoti Graikijos turimus įsipareigojimus – Graikijai nevykdant įsipareigojimų – „Troika“ grasina nutrauksianti finansavimą, ir bent jau centro dešinioji koalicija, vadovaujama Naujosios Demokratijos partijos lyderio, klusniai, su nedideliais papurkštavimais, vykdė šiuos reikalavimus.

Tarp 2010 vasario ir 2013 liepos Graikijai buvo patvirtinti net septyni milžiniški paramos ir paskolų paketai. Tačiau Troikos keltos sąlygos slėpė savyje nesibaigiančios krizės receptą – karpant viešąsias išlaidas smuko vartojimas, smunkant vartojimui mažėjo įplaukos į biudžetą, ir taip prasidėjo ciklinė krizė. Nors, techniškai, Graikijos biudžetas iki paskolų grąžinimo šiais metais yra perteklinis, bet dėl įsiskolinimų grąžinimo Graikijos ekonomika yra beveik pasmerkta keliems dešimtmečiams lėto ekonominio augimo ir net depresijos, laikant, kad per sekančią ekonominę krizę viso šio proceso nereikės kartoti vėl. Galų gale siūlomi „vaistai“ niekada Graikijos nepadarys panašia į Vokietiją. Nyderlandus ar kitas Šiaurės Europos valstybes, nes joje diegiamas itin atviras kapitalo „įėjimui“ ir „ištraukimui“ ekonomikos modelis gali atnešti sėkmę itin mažoms valstybėms arba miestams-valstybėms (pvz., Singapūras), tačiau abejotinas jo tvarumas Europoje. Galų gale, visi suprantame, kad Troika viso labo vykdė Europos ekonominio centro valstybių (šiuo atveju – Vokietijos ir Prancūzijos) finansinių institucijų užsakymą susigrąžinti neprotingai investuotus pinigus viešųjų finansų bei ES pietinės periferijos sąskaita.

SYRIZA (Radikalios kairės koalicija) kaip smulkių kairiųjų demokratinių socialistų, kairiosios krypties žaliųjų, maoistų, trockistų, eurokomunistų partijų rinkiminis aljansas veikė nuo 2004 metų, o 2013 metais didžioji dalis šių polinių jėgų susijungė į SYRIZA, kaip politinę partiją. 2012 metų Graikijos parlamento rinkimuose ši jėga liko antra rinkimuose (pakartotinuose tų metų rinkimuose surinko beveik 27 proc. balsų), o 2014 metais laimėjo Europos Parlamento rinkimus (26.5 proc. balsų) ir šiuo metu nedideliu skirtumu 28.1 proc. prieš 25.1 proc. pirmauja prieš centro dešiniąją dabartinę valdančiąją Naujosios Demokratijos partiją. Naujosios Demokratijos partija irgi prisidėjo prie SYRIZA populiarumo – SYRIZA palaikė protestus prieš 2013 metų vasarą itin negrabiai ir įtartinai atliktą Graikijos nacionalinės televizijos uždarymą. Didžioji dalis šios partijos palaikytojų nėra nei kairieji, nei antikapitalistai, tiesiog žmonės, katastrofiškos „taupymo“ politikos nustumti į nedarbą ar didesnį skurdą. Be to, tarptautinis tokių intelektualų kaip Tariq Ali ar Slavojaus Žižeko palaikymas padėjo sutvirtinti SYRIZA partijos, kaip rimtos alternatyvos, įvaizdį.

SYRIZA, kaip ir galima tikėtis, įgaudama didesnį populiarumą, pradėjo moderuoti savo pozicijas. Anot partijos ekonominės programos autoriaus Johno Milioso, SYRIZA neketina pasitraukti iš eurozonos, nesiruošia vykdyti deficitu grįstų išlaidų programos (nors veikiausiai Graikijai to finansų rinkos neleistų), bet stengtųsi vykdyti fiskalinį stimuliavimą žemiausias pajamas gaunantiems piliečiams tam, kad padidintų jų perkamąją galią. Anot J. Milioso, derybos su kreditoriais dėl tokių taupymo politikos pokyčių bei skolos restruktūrizavimo bus sunkios, tačiau tiek Graikija, tiek kreditoriai yra suinteresuoti Eurozonos finansiniu tvarumu. Galų gale, kaip teigia Euklidas Tsakalotos, SYRIZA šešėlinis finansų ministras, kreditoriai patys supranta, kad vykdyta paramos Graikijai politika žlugo, nes ji buvo prastai suplanuota, ir nebuvo įvertintos grėsmės. Čia galima pridurti tai, kad Troika šiuos pinigus dalinti ir „taupymo“ politiką vykdyti patikėjo tiems, kurie Graikiją ir įvėlė į šią kebeknę, ir pirmiausiai buvo dorojamasi su viešosiomis išlaidomis, o ne su klientalizmo, nepotizmo ar korupcijos kultūra.

Čia SYRIZA ir jos lyderiams gali pasisekti – kadangi Graikija vienaip ar kitaip yra nemoki, tad skolos susigrąžinimas tampa kreditorių, ne skolininko problema. Aršiausiai „taupymo“ politiką skatinančios jėgos tarytum ekvilibristas eina plonučiu lynu virš bedugnės, nes pernelyg didelis spaudimas Graikijai ar demokratiškai išrinktų institucijų sprendimų nepripažinimas gali reikšti ir tai, kad Graikija sumąstys atsisakyti vykdyti savo įsipareigojimus, taip smogdama eurozonai. Iš kitos pusės, SYRIZA lyderiai atsisakę galimos ir šiuo metu itin populiarios antieuropietiškos pozicijos, sukuria tam tikrą galimybę tartis ir keisti pačią „taupymo“ politikos esmę. Per pastaruosius kelis mėnesius A. Tsipro vykdyta europinių kontaktų mezgimo ir viešų kalbų kampanija Vokietijoje liudija. kad su SYRIZA atėjimu į valdžią ES lyderiai jau beveik susitaikė.

Platesniame kontekste SYRIZA iškilimas reiškia tai, kad ekonominė krizė tapusi institucine krize, pasiekė savo politinį krizės lygmenį – tradiciškai įsitvirtinusias centro kairės ir centro dešinės jėgas pamažu pradeda stelbti radikalesnės kairės ar dešinės jėgos, o „karjeros politikas“ tampa keiksmažodžiu. Kaip teisingai pastebėjo Čarlis Brookeris, jei populiariausiais D. Britanijos politikais tampa Raselas Brandas ir Naidželis Faragas, tai įsitvirtinusių ir pagal reitingus ir visuomenės apklausas savo pozicijas kuriančių politinių jėgų laikas jau praėjo, ir istorija prasidėjo iš naujo; ir tiek kairė. tiek dešinė yra ir bus (nesvarbu, ką apie tai bepasakytų politiškai neraštingi britų migrantai, kurie nenori Lietuvoje mokėti mokesčių). Jei „Fukujamos era“ buvo konsensusas apie tai, kas galima, tai kiek Jobbik ir Fidesz, ir UKIP, ir Podemos, ir SYRIZŲ reikės, kad būtų pripažinta, jog šis konsensusas daugiau nebeveikia?

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: