Septintojo dešimtmečio pabaiga ir aštuntasis dešimtmetis dėl daugelio priežasčių iki šiol laikomi vienais stipriausių Amerikos kino epochų. Po Vietnamo karo ir Votergeito skandalo Holivude prasidėjo ryškus dešimtmetis, kai į sceną žengė nauja autorių karta, kuri sukūrė daugybę ribas peržengiančių šedevrų, atspindinčių savitą to meto nuotaiką, ir kurie vis dar išlieka aktualūs šiandien.
Didelėms studijoms leidžiant „sunkvežimius“ pinigų drąsiems ir eksperimentiniams projektams, kuriuose vyravo cinizmas, kino teatrų kasose suklestėjo daugybė skirtingų žanrų, kurie išsikovojo savo nišą – nuo „Blaxploitation B“ filmų, neo-noir ir „skin flicks“ iki kung-fu ir itališkų „Giallo“ filmų, kaip tik tuo metu pasirodė pirmosios studijos prodiusuojamų blokbasterių bangos ir pakeitė visą kino kraštovaizdį ateinantiems dešimtmečiams.
Tuo tarpu Akademija dirbo savo darbą ir pripažino geriausius dešimtmečio pasiekimus, o dauguma jos išrinktų geriausio filmo „Oskaro“ apdovanojimų, žvelgiant retrospektyviai, visiškai verti dėmesio. Šiose juostose, kurios atsiėmė pagrindinį Akademijos prizą, nėra silpnosios grandies – nuo didžiulių kriminalinių epų, permainingų istorijų apie nevykėlius iki nostalgiškų kaprizų su žvaigždėmis.
10. „Patonas“ (Patton, 1970)
„Man tai patinka, Dieve, padėk man, man tai taip patinka. Myliu tai labiau nei savo gyvenimą.“ Taip apie karą kalba generolas George’as S. Patton‘as jaunesnysis filme „Patonas“. Šio kūrinio bendraautorius daugeliui puikiai žinomas režisierius Francis Fordas Coppola ir jis šioje juostoje pasakoja mums generolo Patono istoriją.
Savo paties akyse Patonas buvo didesnis už gyvenimą ir nepriklausė laikui. Stovėdamas Šiaurės Afrikos mūšio lauke, kur Kartaginą užpuolė Roma, jis sako: „Aš jau buvau čia“. Jis tiki reinkarnacija ir likimu, o kai invazijos į Europą išvakarėse atsiduria ant atsarginių suolelio, prabyla: „Paskutinė didžiulė gyvenimo galimybė, o aš likau už jos ribų? Dievas neleis, kad tai įvyktų.“ Tas apsukrumas buvo jo stiprybė ir silpnybė. Jis galėjo įkvėpti vyrus didvyriškiems žygdarbiams, buvo puikus strategas, bet mokėjo ir genialiai įsivelti į bėdą. Per karą, kuriame siaubingai žuvo milijonai žmonių, jis smogė į kaktą sužeistam kareiviui ir jo karjera žlugo.
Franklino J. Schaffnerio „Patonas“ (1970), išleistas pačiame nepopuliaraus karo Vietname įkarštyje, daugelio to meto apžvalgininkų buvo apibūdintas kaip „tikrai“ antikarinis filmas. Tačiau jame nebuvo nieko panašaus, tai buvo griežtas karinės etikos šlovinimas, įkūnytas žmogaus, kurio trūkumai ir ekscentriškumas jį nustūmė į šalį taikos metu, bet kuris mūšyje rado idealų teatrą. Kaip ir Čerčilis generolas Patonas naudojo ryškumą, ekscentriškumą ir savireklamos dovaną, kad įkvėptų savo pasekėjus ir suglumintų priešą. Tai, kad Patonas tam tikra prasme buvo pamišęs, nekyla abejonių (bent jau šio filmo kūrėjams), tačiau jo pasiekimai nustelbė, netgi pažemino atsargų ir sveiko proto britų varžovą Montgomerį.
Filmas trunka beveik tris valandas, o pagrindinį veikėją įkūnijęs aktorius George’as C. Scottas didžiąją laiko dalį praleidžia ekrane, kai nematome mūšio scenų ar nacių planuotojų. Tai vienas iš tų didingų vaidmenų, kai aktoriaus ir personažo asmenybės išsipildo viena kitoje. Jo komiškasis generolas Buckas Turgidsonas filme „Daktaras Streindžlovas“ (1963) daugiau nei šiek tiek atspindi Patono nutrūktgalviškumą ir jo neapykantą rusams. Scottas (1927 – 1999) buvo didelis, galingas, vienišas, genialus, geriantis, perfekcionistas, stovėjo taip toli už Holivudo ribų, kad buvo galima numanyti, jog jis nepasirodys per „Oskarų“ apdovanojimus. Savo karjeroje jis ieškojo tokių iššūkių kaip Šekspyro, O’Neilo ir Milerio pjesės, lygiai taip pat, kaip ir jo vaidmuo Patonas troško mūšio. Jie abu žmonės be tikslo, kai nebūdavo scenoje, todėl šis vaidmuo puikiai tiko aktoriui.
„Patonas“ yra ne tiek karinis filmas, kiek pasakojimas apie asmenybę, kuri atrado tinkamą vaidmenį. Scotto teatrališkumas yra įelektrinantis. Būdamas Patonu jis visada išdidžiai stovi savo džipe, mėgsta sakyti kalbas tribūnose, pasineria į veiksmą, kad asmeniškai pamokytų savo vyrus, net vadovauja eismui. Jame yra šiek tiek maniakiškumo. Atrodo, kad jis neturi asmeninio gyvenimo. Filme nekalbama apie šeimą, vaikus, net artimus draugus… Jo pokalbiai iš širdies į širdį vyksta tik su pačiu savimi. Jis nepaprastai išprusęs, skaito savo pavaldiniams paskaitas apie mūšio laukų istoriją, Napoleono pamokas, ankstesnių vadų, kurie buvo nuėję šį kelią, patirtį.
Scotto vaidyba nėra vienaplanė, jis vaizduoja daugiasluoksnį žmogų, kuris nori atrodyti vienaplanis. Užuot pridėjęs varginančių elgesio štrichų, jis leidžia mums mažomis detalėmis pažvelgti į tai, kas gali vykti asmens viduje. Jau filmo pradžioje, naciams netikėtai pradėjus puolimą iš oro, jis stovi vidury gatvės ir šaudo į juos iš revolverio. Beprotiška, taip, bet tai papildo legendą. Puiki juostą apie Patoną ir jo asmenybę, kuri tikrai nusipelnė „Oskaro“ ir jį, žinoma, gavo.
9. „Rokis“ (Rocky, 1976)
Būtent šis filmas pradėjo visiškai naują etapą Sylvesterio Stallone‘s biografijoje. Iki jo jaunas aktorius vaidino vien nereikšmingus epizodus, o debiutavo suvis pornografiniame filme „Kitės ir Stiudo vakarėlis” (1970 m.), po kurio jam ilgam prilipo „Itališko eržilo“ pravardė. Su tokiu pradiniu bagažu galvoti apie rimtą karjerą buvo sunku, tačiau kaip tik tada ambicingas jaunuolis ryžosi realizuoti svarbiausią amerikietišką priesaką „Sukurk save pats“. Jis kelioms savaitėms užsibarikadavo savo kambarėlyje ir parašė scenarijų apie jauną boksininką, kuriam ilgai nesisekė, bet pagaliau nenuspėjamoje gyvenimo ruletėje iškrito laimingas skaičius.
Susilaukęs net 10 nominacijų „Oskarui“ ir pripažintas geriausiu 1976 metų filmu „Rokis“ (rež. Johnas G.Avildsenas) pasakoja apie italų emigrantų palikuonį Rokį Balboa. Vakarais jis kaunasi vieno Filadelfijos sporto klubo ringe, kur už pergalę gauna keturias dešimtis dolerių. Netekęs šio uždarbio vaikinas kurį laiką dirba „skolų išmušinėtoju”, bet greitai gauna šansą sugrįžti į ringą. Mat visai prieš pat lemiamas bokso rungtynes svarbiausias juodaodžio čempiono Apolo Krydo konkurentas gavo traumą. Rokis supranta, kad tokios progos praleisti negalima.
Nors geriausio aktoriaus „Oskarą“ tąsyk gavo kitas aktorius, S.Stallone buvo pavadintas ir „didžiausiu atradimu“, ir net „naujuoju Marlonu Brando“. Vėliau buvo sukurti dar penki filmo tęsiniai (1979, 1982, 1985, 1990 ir 2006 m.), o filme „Krydas: Gimęs kovoti“ (2015 m.) Rokis tapo treneriu. (Gediminas Jankauskas)
8. „Kramer prieš Kramerį“ (Kramer vs. Kramer, 1979)
Šis režisieriaus Roberto Bentono filmas ekranuose pasirodė 1979, kai triumfavo triukšminga bei plačiaformatė F.F. Coppolos „Mūsų dienų apokalipsė“, juodai baltas Martino Scorsese‘s šedevras „Įsiutęs bulius“, paskutinis Bobo Fosse‘o kino šedevras „Visas tas džiazas“, šiurpą ir šleikštulį keliantis Ridley Scotto fantastinis trileris „Svetimas“.
Šių plačiai skambėjusių kino hitų fone tikrai nepasimetė jokių specialiųjų efektų neturėjusi šeimyninė drama „Kramer prieš Kramerį“, tapusi reikšmingu kinematografiniu įvykiu ir žiaurios konkurencijos sąlygomis net išsikovojusi penkis Oskarus – už geriausią metų filmą, režisūrą, scenarijų ir aktorystę (Dustinas Hoffmanas už pagrindinį vaidmenį, o Meryl Streep – už antraplanį).
Amerikiečiai tada juokavo, kad aštuntasis dešimtmetis prasidėjo sentimentalia melodrama „Meilės istorija“ (Love story, 1970, rež. Arthuras Hilleris), o baigėsi panašia sentimentalia (tik ne taip tragiškai pasibaigiančia juosta „Kramer prieš Kramerį“.
„Meilės istorijoje“, kaip pamename, dviejų romantiškų širdžių sąjungą brutaliai perbraukia merginos mirtis nuo leukemijos. „Krameryje“ jauną šeimą išardo kur kas banalesnės priežastys.
Amžinai užsiėmusio Tedo Kramerio žmonai Džoanai (M. Streep) kartą pabosta ramus šeimyninis gyvenimas ir ji lengvabūdiškai nusprendžia palikti vyrą su penkiamečiu sūnumi „vienus namuose“. Tik dabar Tedas (D. Hoffmanas) pajunta tikrą tėviškos atsakomybės jausmą ir visokiais būdais bando stiprinti savo autoritetą mažojo Bilio akyse. Savarankiškumo egzaminą Tedas išlaiko puikiai ir tampa tikru savo sūnaus draugu, bet kaip tik tuomet Džoana kreipiasi į teismą ir pareikalauja sūnaus sau. (G.J.)
7. „Elnių medžiotojas“ (The Deer Hunter, 1978)
Šis filmas sovietų valdomose šalyse buvo kaltintas politinės nesantaikos kurstymu. Berlyno festivalio metu pagal Kremliaus dirigentų komandą „Elnių medžiotoją“ demonstratyviai boikotavo visų socialistinių šalių atstovai. Jų politinę garbę ir partinį orumą užgavo tai, kad filme žiaurūs vietnamiečiai verčia į nelaisvę paimtus amerikiečių kareivius žaisti tikrą „rusišką ruletę”.
O prasideda filmas labai taikiais vaizdais. Veiksmas plėtojasi Pensilvanijoje išgalvotame Klertono miestelyje, kur vietinėje plieno liejykloje dirba trys rusų emigrantų palikuonys: Maiklas (Robertas De Niro), Stivas (Johnas Savage‘as) ir Nikas (Christopheris Walkenas). Pradiniai filmo kadrai rodo juos dirbančius, o vėliau prasideda labai ilgai trunkanti Stivo ir jo išrinktosios Andželos vestuvių scena su begale pravoslaviškų ritualų ir ceremonijos detalių.
Bet dar nepasibaigus linksmybėms visi trys draugai gauna šaukimus į karinę tarnybą. Tiesiai iš vestuvių pokylio bičiuliai keliauja į elnių medžioklę aukštai kalnuose, o jau kitą dieną vyksta atlikti savo pilietinę pareigą gūdžiose Vietnamo džiunglėse.
Veiksmui persikėlus į Vietnamą mūšių lauke draugus regime labai trumpai, nes autoriams labiau rūpi parodyti, kas kariams atsitiko pakliuvus į priešo nelaisvę.
Fizinės ir moralinės kančios čia pavaizduotos itin realistiškai, ir aktoriai pasinaudoja gerai įsisavintais psichologinės vaidybos įgūdžiais.
Visiems šis patriotizmo priepuolis baigsis tragiškai. Bet juk kitaip ir būti negalėjo. Dar gerokai anksčiau blaiviai mąstantiems tautiečiams Williamas Faulkneris aiškino, kad iš karo negalima grįžti nugalėtoju.
Nedideliame Maiklo mylimosios Lindos vaidmenyje matome tada aktorės karjerą tik pradedančią Meryl Streep, jau tada spinduliavusią kažkokią ypatingą nežemišką šviesą.
Filmas pelnė penkis Oskarus: už geriausią metų filmą, režisūrą (Michaelas Cimino), geriausią antraplanį vaidmenį (Christopheris Walkenas), geriausią montažą ir garsą.
Maiklą suvaidinęs Robert De Niro filmo problematiką ir savo vaidmenį komentavo taip: „Aš supratau, kad šis karas iš pat pradžių buvo didelė klaida, bet mane labiau jaudino tai, kad į karą einantys žmonės tampa aukomis. Jie tapo žaisliukais ambicingų politikų rankose. Nemanau, kad tie, nuo kurių priklauso svarbūs politiniai sprendimai, turi daug smegenų. Ir daugelis žmonių turėjo teisę klausti, kodėl aš turiu veltis į šį nešvarų reikalą ir dėl jo aukoti savo gyvybę? Galų gale tokios abejonės atveda į permainas“.
Pacitavau šias legendinio aktoriaus mintis ir net šiurpas nukrėtė – atrodo, kad apie šių dienų realijas pasakyta. (G.J.)
6. „Prancūzų ryšininkas“ (The French Connection, 1971)
„Prancūzų ryšininkas“ kartu su „Bullitt“, „Diva“ ir „Indiana Džounsas ir dingusios Sandoros skrynios ieškotojai“ nuolat įtraukiami į trumpą filmų su geriausiomis visų laikų persekiojimo scenomis sąrašą. Tačiau ne visada prisimenama, koks geras filmas tai yra be persekiojimo scenos. Jame puikiai vaidino ankstyvasis Gene’as Hackmanas, pelnęs „Oskarą“, be to, filmas pelnė ir „Oskarus“ už geriausią filmą, režisūrą, scenarijų ir montažą.
Filmas yra paviršinis, judantis, smurtinis ir įtemptas. Tik vienas iš personažų iš tikrųjų tampa trimatis: Džinas Hackmanas, Niujorko narkomanas, kuris yra piktas, apsėstas ir šiek tiek pamišęs. Kiti personažai neišryškėja, nes jiems išryškėti nėra laiko. Viskas vyksta pernelyg greitai.
Siužeto linija irgi beveik nesvarbi. Ji susijusi su 32 milijonų dolerių vertės aukštos kokybės heroino siunta, kontrabanda gabenama iš Marselio į Niujorką, paslėpta automobilyje „Lincoln Continental“. Sudėtingas sandoris sudaromas tarp prancūzų, amerikiečio finansininko ir mafijos. Doilui, griežtam policininkui, kurio reputacija abejotina ir kuris sulaiko daug gatvės narkomanų, reikia didelės pergalės, kad išlaikytų karjerą. Jis užkliūva už heroino sandorio ir siekia jo žiaurumu, kuris yra atvirai amoralus. Jis persekioja kontrabandininkus ne dėl to, kad jie pažeidžia įstatymus, jis persekioja juos, nes jo darbas jį žaloja.
Režisierius Williamas Friedkinas sukūrė „Prancūzų ryšininką“ taip užtikrintai, kad žiūrovai liko priblokšti. Tam tikra prasme visas filmas yra gaudynės. Filmas prasideda prancūzų detektyvo, stebinčio „Continental“, kadru, o nuo tada kontrabandininkai ir teisėsaugos pareigūnai be perstojo sukasi ir šniukštinėja vieni kitus. Tik kartais gaudynės pagreitėja, kaip, pavyzdžiui, garsiojoje traukinio scenoje. Palaipsniui gaudynės tampa dar baisesnės psichologiniu požiūriu, be to, jos pasižymi ir vizualiai.
Filmas nufilmuotas šaltą ir pilką Niujorko žiemą, todėl jis atrodo pasmerktas, žiaurus. Kraštovaizdis – dykvietė, o personažai beveik negyvi. Jie juda iš įpročio ir prievartos, ilgai po to, kai įprasti žmogiški jausmai prarado galią juos išjudinti. Pats Doilis yra blogas policininkas pagal įprastus standartus, jis persekioja ir žiauriai elgiasi su žmonėmis, yra rasistas, per persekiojimo sceną (kuri yra greita ego kelionė) kelia pavojų nekaltiems žmonėms. Tačiau jis išgyvena. Jis taip pat laimi, bet tai vargu ar svarbu. „Prancūzų ryšininkas“ yra toks pat amoralus kaip ir jo herojus, toks pat žiaurus, apsėstas ir bauginantis.
Kitas svarbus filmo elementas, žinoma, yra Hackmanas. Jis jau buvo gerai žinomas, bet tikriausiai būtent „Prancūzų ryšininkas“ pradėjo jo, kaip pagrindinio herojaus, karjerą – žmogaus, turinčio unikalų gebėjimą įtikinamai perteikti beveik bet kokį dialogą. Vaidindamas Popajų Doilą, jis sukūrė beveik gąsdinančią vienatvę, šaltą pasiryžimą laimėti bet kokia kaina, dėl kurios istorijos azartas iš paprastų policijos katės ir pelės gaudynių virto Popajaus patologijos išraiška. Persekiojimo scena tam tikra prasme buvo nevienareikšmė, atitraukusi dėmesį nuo kitų filmo savybių. Tikrai puiki juosta, verta aplodismentų.
5. „Apgaulė“ (The Sting, 1973)
Septintojo dešimtmečio pabaigoje startavęs „Naujasis Holivudas“ ne tik plačiai atvėrė vartus jauniems gabiems debiutantams, ne tik atnešė į didįjį ekraną naujas temas ir anksčiau uždraustas socialines problemas, bet ir suteikė naują pagreitį retro kinui. Po Arthuro Penno kriminalinės dramos „Boni ir Klaidas“ (1967) Amerikoje paplito trečiojo dešimtmečio aprangos, aksesuarų, dizaino bei automobilių banga.
Aštuntajame dešimtmetyje toks kinas dar labiau išpopuliarėjo. Sociologai tai lengvai paaiškino tuo, kad anuo metu amerikiečiai pavargo nuo užsitęsusių politinių sukrėtimų (karas Vietname, rasinio nepakantumo provokuojami konfliktai, Votergeito skandalas ir pan.). Žurnalas „TIME“ naujajam „neokonservatizmo“ reiškiniui rado tokį paaiškinimą: „Pasiilgę paprastumo žmonės atsigręžia į savo šaknis, kad apsigintų nuo socialinės dezintegracijos, taip stipriai krėtusios mūsų šalį du dešimtmečius“.
Psichologai konstatavo, kad stipriai (iki 43 procentų) išaugo konservatoriškas vertybes išpažįstančių žmonių. O kartu su šiomis permainomis padidėjo nostalgija seniems geriems laikams.
Filmų kūrėjai greitai suvokė staiga pasikeitusią konjunktūra ir atsakė galingomis nostalgiško kino salvėmis plačiu frontu. Peteris Bogdanovichius graudino „prarastojo laiko“ ilgesiu („Paskutinis kino seansas“, „Popierinis mėnulis“), George‘as Lucasas suteikė naują pagreitį jaunystės nostalgijai („Amerikos grafičiai“), Jackas Claytonas aukštai iškėlė Amerikos klasikinio romano ekranizavimo kanoną („Didysis Getsbis“).
Ypatingą vietą šio nostalgiško kino panoramoje užima 1973 m. ekranuose pasirodžiusi kriminalinė komedija „Apgaulė“ (rež. George’as Roy’us Hillas), susilaukusi ir didelio populiarumo žiūrovų tarpe, ir apdovanota net septyniais Oskarais.
„Apgaulės“ (galima originalų pavadinimą The Sting versti ir kaip „Geluonis“) veiksmo vieta – sukčių ir gangsterių sostinė Čikaga. Apsukrus aferistas Džonis Hukeris (Robertas Redfordas) per klaidą bando apiplėšti gangsterių bosą ir už tai vos nepaguldo savo galvos. Išnešęs sveiką kailį, jis randa savęs vertą kompanioną Henrį Gondorfą (Paulas Newmanas) ir nusprendžia atsikeršyti.
Draugai iki valios pasityčios iš patiklios aukos ir privers ją plačiai atskleisti savo piniginę. Ir tai teisinga. Juk sakė išminčiai: “Apgauti apgaviką nėra apgavystė”.
Įtakinga anų laikų kino kritikė Judith Crist „Apgaulę“ pavadino „aukščiausios prabos auksu, įkūnyta rafinuotos pramogos svajone, kurią malonu tiek žiūrėti, tiek ir klausyti: siužetą lydinčiuose nuostabiuose Scotto Joplino fortepijono pursluose girdisi, kaip juokiasi visi filmo dalyviai, besimėgaujantys savo darbu“. (G.J.)
4. „Skrydis virš gegutės lizdo“ (One Flew Over the Cuckoo’s Nest, 1975)
Veiksmas vyksta 1963 m. Oregane, JAV. McMurphy (Džekas Nikolsenas), vyras turintis kelis kaltinimus dėl užpuolimų, vėl atsiduria kalėjime. Šį kartą – už išprievartavimą, kai paaiškėja, kad jo mergina melavo apie savo amžių (ji 15-os, o ne 18-os; arba, kaip teigė pats Murphy, „penkiolikmetė, atrodanti kaip 35 m.“). Tačiau vietoje to, kad atsėdėtų jam skirtą laiką kalėjime, jis įtikina sargus, kad yra pakankamai pakvaišęs, kad būtų perkeltas į psichiatrinę ligoninę. Čia jis tikisi išvengti kalėjimo disciplinos, pagyventi komfortabiliai ir prabangiai.
Ligoninės skyriui, kuriame yra McMurphy, vadovauja seselė Ratched – nepasiduodanti tironė, kuri tampa vyro asmeniniu kryžiumi, nes jo priešinimasis ligoninės rutinai veda seselę iš proto. Jie nuolat neakivaizdžiai kovoja tarpusavyje dėl pacientų simpatijų. Savo viešnagės metuMcMurphy labai susidraugauja su dviem pacientais: Billy Bibbit’u, linkusiu į savižudybę, mikčiojančiu suagusiu vaiku, kuri seselė Ratched pažemino ir pavertė nemąstančia mase; ir „Šefu“ Bromden’u, dviejų metrų ūgio raumeningu indėnu, kuris serga šizofrenija. Pastarasis yra McMurphy artimas draugas, nes jie abu puikiai supranta visiško pasidavimo jausmą, o Billy vyras mato kaip jaunesnįjį brolį, kurį reikia išmokyti linksmintis.
Šalčiausias ir grėsmingiausias institucinio brutalumo paveikslas koks tik kada buvo sukurtas. Režisieriaus Roberto Altmano numylėtinė Louise Fletcher turėjo pasirodyti „Nešvilyje,“ bet kai tai neįvyko ji tapo laisva filmui „Skrydis virš gegutės lizdo.“ Ir ten ji visam laikui įėjo į kino istoriją. Tapant monstrės portretą aktorei pavyko parodyti neapykantą paslėptą po paslaugia šypsena. Savo viešnagės psichiatrinėje įstaigoje metu McMurphy pritampa prie ligonių siaubingai gerai, o jo skleidžiamas požiūris į gyvenimą netgi padeda kai kurių ligonių sveikimui. Juostoje matome širdį veriančią, tačiau tuo pačiu ir cinišką dramą apie žmones, kurie be vienas kito palaikymo daugiau nieko neturi – net savęs pačių. (G.J.)
3. „Enė Hol“ (Annie Hall, 1977)
Specialistai paprastai šį filmą vadina bene geriausiu Woody Alleno darbu, apdovanotu keturiais Oskarais. Pasakoti jo turinį nėra prasmės – vis tiek nepavyks perteikti nostalgiškos, graudžios, lyriškos ir komiškos šio šedevro nuotaikos. Tai tiesiog išmintinga “žmogiškoji komedija”, besirutuliuojanti režisieriaus mylimame Niujorke.
Taip pat režisieriaus kūrybos tyrinėtojai teigia, kad tikras kinomanas Woody Allenas šį kartą norėjęs ne tik autobiografiniais motyvais dar vieną filmą sukurti, bet ir pasistengė išreikšti modernų požiūrį į klasikines Holivudo komedijas, kuriose vaidino Spenceris Tracy ir Katharine Hepburn, penktojo dešimtmečio amerikiečiams buvusi ideali pora. Aišku, Woody Alleno vaidinamą Alvį Zingerį idealiu sutuoktiniu vadinti galima tik nerimtai, bet režisierius ir pagrindinio vaidmens atlikėjas autoironijai negaili jokių išraiškos priemonių.
Nors anksčiau Woody Allenas kūrė tik komedijas, „Enė Hol“ yra greičiau komedijos ir psichologinės dramos hibridas (jį net galima vadinti „dramedija“ – kol kas pas mus toks žanrinis hibridas sutinkamas retai, bet Vakaruose jis jau senokai vartojamas net ir akademiniuose kino leidiniuose). Toks Alvis Zingeris, kokį matome filme, yra greičiau intelektualo snobo parodija. Nuo šio filmo panašiam W. Alleno personažui, skirtingais vardais keliaujančiam iš vieno filmo į kitą, „prilipo“ kritikų dažnai vartojama „Manheteno neurotiko“ etiketė.
Beje, kad ir ką sakytų W. Allenas apie tai, kad filme pasakojama Alvio istorija nėra autobiografinė, jo panašumas su pagrindiniu herojumi yra toks akivaizdus, kad tai negali būti vien scenaristų išmonė (o scenarijų rašė pats W. Allenas su gerai jį pažįstančiu dramaturgu Marshallu Brickmanu) arba paprasčiausias sutapimas. Apie konkrečius biografinius motyvus kalba ir tai, kad pagrindinį moters vaidmenį vaidinančio ilgai buvusios W. Alleno „mūzos“ Diane Keaton tikroji pavardė yra Diane Hol, o mažybinis vardas – Enė.
Enė Hol yra emancipuota jauna moteris, intelektualė ir feministė, nors dar neišmokusi nuo svetimų akių paslėpti savo provincialios prigimties. Ją ir Alvį supažindina jųdviejų bendras pažįstamas Robas (Tony Robertsas). Netrukus pažintis perauga į meilės romaną, kuriame tarpusavyje persipina žydiškas humoras (kaip gi be jo W. Alleno filmuose!), egzistencialistų citatos, šmaikštūs seksualinių problemų komentarai, postmodernistinė žaismė, intelektualūs pokalbiai apie kino klasiką (dažniausiai linksniuojamas Ingmaras Bergmanas) ir kiti mieli dalykėliai, kurie mus žavi ankstyvuose W. Alleno filmuose. (G.J.)
2. „Krikštatėvis II“ (The Godfather Part II, 1974)
„Krikštatėvio“ tęsinyje (The Godfather: Part II, 1974) dono Vito Korleonės kriminalinė imperija atitenka jo sūnui Maiklui. Bet autoriams svarbu priminti, kokiais keliais iš mažo kaimelio Sicilijoje į Ameriką atvyko galingo italų mafijos klano įkūrėjas.
XX a. pradžioje Jungtinės Amerikos Valstijos viliojo emigrantus iš viso pasaulio. Perpildytais laivais iš Europos į naująjį kontinentą atvykusius naujakurius pasitinkanti Laisvės statula įkūnijo neribotas galimybes ir žadėjo tikrą rojų žemėje. Deja, realybė pasirodė esanti kur kas rūstesnė, ir už savo vietą po saule teko kovoti. Jaunas Vio Korleonė sugebėjo pasipriešinti „Mažosios Italijos“ regioną valdžiusiai organizacijai „Juodoji ranka“, o nužudęs savo tautiečius reketavusį doną Fanučį, jis pats tapo nusikaltėlių klano vadovu. Jam pavyko integruoti šeimyninėmis vertybėmis pagrįstą organizaciją į milžiniškas Amerikos verslo struktūras.
Vėliau jau Maiklui bus lemta Korleonės klaną paversti galinga korporacija, kurioje organizuotas nusikalstamumas tampriai persipina su politika. Tai reiškia, kad nauji iššūkiai pagimdo dar didesnes problemas, o priešų ratas neišvengiamai plečiasi. Dabar tampa sunku pasitikėti net artimiausios aplinkos žmonėms.
Al Pacino transformacija – tiesiog tobula. Jo žvilgsnis šaltas, o gąsdinimas – žiaurus ir labai baisus. Taip pat didžioji dalis pirmojo filmo pagrindinių aktorių pasiliko ir šiame filme, kas lėmė tobulą darbo rezultatą.
Filmas pelnė šešis Oskarus. Jauną Vitą Korleonę suvaidinęs Robertas De Niro uždirbo pirmą savo gyvenime Oskarą (dar kaip geriausias antraplanis aktorius). Kiti penki atiteko režisieriui, scenaristams, muzikos autoriui, dailininkui ir prodiuseriams už geriausią metų filmą.
Po to, kai dvi „Krikštatėvio“ dalys atnešė studijai „Paramount“ devynis Oskarus ir per 800 milijonus dolerių pelno, F.F. Coppola buvo raginamas toliau tęsti šią epopėją, tačiau režisierius neskubėjo ir prie pamėgtų herojų grįžo tik po 15 metų pertraukos. Ir tai tik tuomet, kai sužinojo, jog Holivudo bosai ruošiasi tai daryti be jo. (G.J.)
Tikriausiai geriausias kada nors sukurtas filmo tęsinys (tai buvo pirmas tęsinys, laimėjęs „Oskarą“ už geriausią filmą) ir jis toks geras (laimėjo 6 „Oskarus“ ir buvo nominuotas dar 5 „Oskarams“), kad būtų beveik įžeidimas vadinti jį tęsiniu.
1. „Krikštatėvis“ (The Godfather, 1972)
Baigiantis septintajam dešimtmečiui Amerikoje įvyko daug socialinio ir politinio gyvenimo permainų, kurios taip pat stipriai įtakojo ir ženklius pasikeitimus JAV kino pramonėje. Rezultatas fantastiškas: net 80 procentų filmų Amerikoje tada gimsta ne didžiosiose studijose. O JAV Aukščiausiam teismui panaikinus kelis dešimtmečius veikusį draudimų sąrašą, vadinamą „Heiso kodeksu“ (vietoj jo studijos buvo įpareigotos nurodyti amžiaus cenzą žiūrovams), filmų kūrėjai tapo drąsesni, o jų kūrinių siužetai – gerokai tikroviškesni ir žiauresni.
Pastaroji aplinkybė į naudą išėjo ir tradiciniam amerikiečių žanrui – kriminaliniam kinui, o ypač filmams apie gangsterius. Ledus pralaužė režisieriaus Arthuro Penno filmas „Boni ir Klaidas“ (Bonnie and Clyde, 1967), o netrukus atėjo eilė ir savo žanro klasika iš karto tapusiam „Krikštatėviui“. Be jokios abejonės tai – ikoniškiausias visų laikų gangsterių filmas ir vienas geriausių kada nors sukurtų filmų. Šis puikus 1972 m. šedevras, kurį režisavo Francis Ford Coppola, sukurtas pagal populiarųjį Mario Puzo romaną (jie abu dirbo rašant scenarijų). Jame vaidina tokios meistriškos žvaigždės kaip Marlonas Brando, Al Pacino, Diane Keaton ar Jamesas Caanas.
Sudėtingas, bet sklandus siužetas su švelniu galios ir moralės atspalviu išsivysto į elegantišką ir nepriekaištingą Don Vito Corleone asmens, jo šeimos, kuri yra viena galingiausių Niujorko mafijos šeimų, ir jo veiklos portretą. Tokioje „amerikietiškoje svajonėje“ gyvenantis italų imigrantas sukūrė savo kriminalinę šeimą iš nieko. Nuo noir atmosferos iki žymiojo garso takelio – viskas šiame filme puiku ir žiūrovams sukuriama neįtikėtina atmosfera.
Pirmojo filmo (1972) siužeto foną sudaro žūtbūtinė gangsterių kova. Autorių simpatija yra dono Vito Korleonės pusėje, nes ši mafijos grupuotė susijusi giminystės ryšiais, tvirta draugyste ir tarpusavio meile. Garsi kriminalinė trilogija dažnai vadinamą įspūdingiausiu visų laikų filmu apie gangsterius. Vieną geriausių savo vaidmenų čia suvaidinęs Marlonas Brando teigė, jog jo mafijos vadovas yra „tik paprastas amerikietiško verslo atstovas, o jo veiksmai niekuo nesiskiria nuo „General Motors“ kovos prieš konkurentus“. Prieš keturis dešimtmečius tokia paralelė dar galėjo šokiruoti. Dabar ji jau netrukdo žvelgti kur kas giliau.
Filmo pradžioje kontrapunktu susiejami mafijos boso dono Vito Korleonės gyvenimo ir profesijos reikalai. Net per dukros Konės vestuves šis patriarchalinių šeimos tradicijų puoselėtojas negali pamiršti neatidėliotinų problemų. Vieniems jis yra tikras tėvas ir globėjas – paskutinė instancija, į kurią kreipiasi tie, kurie nusivylė Amerikos valdžia ir policija. Kitiems donas Vito – negailestingas priešas, nieko nepamirštantis ir neatleidžiantis išdavystės. Jis jau galvoja apie tai, kuriam iš savo sūnų perduoti visą kriminalinę valdžią. Daugiausiai šansų paveldėti Korleonės imperiją turi ką tik iš kariuomenės grįžęs jaunėlis sūnus Maiklas (akt. Alas Pacino), bet jis savo ateitį regi visai kitokią. Deja, pasaulis keičiasi, ir konkuruojantys banditų klanai stengiasi pašalinti Korleonės šeimą iš kriminalinio verslo, ir Maiklui tenka imti iniciatyvą į savo rankas.
Pirmasis „Krikštatėvis“ buvo apdovanotas trimis Oskarais. Marlonas Brando, beje, jam skirtą statulėlę atsisakė priimti, protestuodamas prieš indėnų genocidą Amerikoje. (G.J.)
