Michaelas Fassbenderis – universalus ir talentingas aktorius, per savo karjerą suvaidinęs daugybę įvairių vaidmenų. Nuo įtemptų dramų iki veiksmo kupinų kino hitų, M. Fassbenderis nuolat demonstruoja savo aktorinį meistriškumą ir gebėjimą pasinerti į įvairius personažus. Straipsnyje nagrinėsime kai kuriuos geriausius Michaelo Fassbenderio vaidmenis filmuose, gilinsimės į jo vaidybą, filmų poveikį ir kritikų atsiliepimus apie jo darbus.
Prieš pereinant prie filmų sąrašo, pirmiausia būtina apžvelgti Michaelo Fassbenderio karjerą ir jo iškilimą kino pramonėje. Gimęs Heidelberge, Vakarų Vokietijoje, M. Fassbenderis iš pradžių siekė aktoriaus karjeros po studijų Londono dramos centre. Jis sulaukė pripažinimo už vaidmenis HBO mini seriale „Band of Brothers“ ir filme „300“, tačiau būtent bendradarbiavimas su režisieriumi Steve’u McQueenu išties pakėlė jo, kaip įspūdingo aktoriaus, statusą. Bendradarbiaudamas su režisieriumi Steve’u McQueenu, Fassbenderis sukūrė vieną įtikinamiausių ir kritikų labiausiai vertinamų vaidmenų. Filme „Alkis“ (angl. Hunger) Fassbenderis suvaidino tikrą kovotoją už bado streiką Bobby Sandsą, ir suvaidino jį – įtaigų ir fiziškai permainingą. Tai vaidmuo, kuris sulaukė plataus pripažinimo. Filme nepajudinamai pavaizduotas sukrečiantis B. Sandso išbandymas ir Fassbenderio atsidavimas vaidmeniui sustiprino jo, kaip atsidavusio ir bebaimio aktoriaus, reputaciją. Nuo čia ir prasidėjo puikiojo aktoriaus šlovinga, pripažinimo sulaukusi karjera.
Geriausi Michaelo Fassbenderio vaidmenys filmuose – tai įvairūs personažai ir žanrai, įrodantys jo išskirtinį talentą ir gebėjimą pasinerti į sudėtingus vaidmenis. Nuo įtemptų dramų iki veiksmo kupinų filmų – M. Fassbenderis nuolatos demonstruoja įtikinamus vaidmenis, kurie palieka neišdildomą įspūdį tiek žiūrovams, tiek kritikams. Bendradarbiavimas su garsiais režisieriais, istorinių asmenybių vaidmenys, mokslinės fantastikos ir veiksmo kino filmai įtvirtino jo, kaip vieno įtikinamiausių savo kartos aktorių, reputaciją. Jis ir toliau imasi naujų ir sudėtingų vaidmenų, todėl akivaizdu, kad Michaelo Fassbenderio indėlis į kino pasaulį išliks kaip nepaprasto meistriškumo ir atsidavimo savo amatui liudijimas.
10. „Pavojingas metodas“ (A Dangerous Method, 2011)
Gana ilgai Kanados režisierius Davidas Cronenbergas vystė avangardinio kino tradicijas ir pagrįstai buvo nusipelnęs autorinio kino klasiko reputacijos. Neretai jo personažai patiria neįtikėtinas metamorfozes arba tampa fantastiškų mutacijų aukomis. Šio režisieriaus fanams pažįstamas ir jo firminis humoras, vadintinas pakaruoklišku arba juoduoju, bet būtent jis dažnai suteikia iš visų logikos ribų išsprūdusiai istorijai paradoksalaus absurdo ar intelektualios parodijos pavidalus.
Tačiau nuo XX a. pradžios Davidas Cronenbergas vis labiau linksta prie platesnei publikai suprantamo žanrinio kino. Po savotiškos kriminalinės dilogijos „Smurto istorija“ (A History of Violence, 2002) ir „Rytietiški pažadai“ (Eastern Promises, 2007) režisierius biografinėje dramoje „Pavojingas metodas“ narsiai nėrė į klaidžius ligotos sąmonės labirintus, kad paaiškintų masėms, kuo žmonijai nusipelnė psichoanalizės tėvas Siegmundas Freudas ir jo garsiausias mokinys Carlas Jungas (akt. Michael Fassbender).
1904 metais rugpjūčio vidury į vaizdingą Burgholzli kliniką Ciuriche buvo atgabenta keista pacientė, iš pažiūros atrodanti kaip tikra beprotė. Naujus gydymo būdus diegiantis gydytojas Carlas Jungas, susižavėjęs S. Freudo „Kalbėjimo vaistais“ pavadinta metodika, iš karto susidomi šia impulsyvia paciente. Rusų kilmės žydaitę Sabiną Spielrein (ją suvaidino Keira Knightley, pirmą kartą savo karjeroje drąsiai laužanti „rožinės“ romantikės įvaizdį), prieš kurią nuo ketverių metų smurtavo despotas tėvas, periodiškai kamuoja stiprūs mazochistinės isterijos priepuoliai. Kad mergina, kaip visos egzaltuotos natūros, linkusi į savižudybę, patyręs „sielų inžinierius“ supranta iš karto. Pajunta ir tai, kad naujoji pacientė jį sudomino ne tik dėl keistos klinikinės anomalijos. O pati mergina svajoja kada nors irgi tapti psichoanalitike. Ir, kaip parodys ateitis, ji savo tikslo pasiekė.
Biografinė drama „Pavojingas metodas“, sukurta pagal Johno Kerro knygą ir Christopherio Hamptono pjesę. Nors filmo temos solidumas ir realių psichoanalizės pradininkų portretai žadėjo rimtą pasakojimą apie žmonių pasąmonės gaivalus tyrinėjusius mokslininkus, „Pavojingasis metodas“ nestokoja ironijos , o pačios erotiškiausios scenos, kuriose Sabinos isteriją daktaras Jungas įkvėptai gydo „spankingu“ (žr. medicinos terminų žodyną) atrodo kaip parodija ir verčia prisiminti britų komediją „Mano didysis O!“ (Hysteria, 2011, rež. Tanya Wexler).
Smagu klausytis ir dviejų psichoanalizės titanų Freudo bei Jungo dialogų, tariamų rimtais veidais taip, kad neįmanoma nenusišypsoti. Atskiro komplimento nusipelnė prancūzų aktorius Vincentas Casselis „Pavojingajame metode“ persikūnijęs į dar vieną keistuolį pacientą – itin įdomų neurotišką „eksponatą“ Otą Grosą. (Gediminas Jankauskas)
9. „Akvariumas“ (Fish Tank, 2009)
Andrea Arnold „Akvariumas“ – tai piktos, izoliuotos penkiolikmetės mergaitės portretas, kuri visam gyvenimui gresia kančia. Ji tokia sužeista ir vieniša, kad mums jos gaila. Motina jos beveik nemato. Filmo veiksmas vyksta niūriame Didžiosios Britanijos visuomeniniame gyvenamajame rajone, gatvėse ir laukuose aplink jį. Nėra jokios užuominos apie vietą, kur mergaitė galėtų rasti pagalbą, rūpestį ar padrąsinimą. Ta mergina yra Mija, kurią vaidina Katie Jarvis, demonstruodama sukrečiantį priešiškumą. Ji išmesta iš mokyklos, iš jos tyčiojasi kaip iš keistuolės, ji neturi draugų, su mama ir seserimi kalbasi rėkdama ir galima sakyti gyvena tuščiame kambaryje, kur viena groja savo muziką, šoka ir geria alkoholį, kokį tik gali gauti.
O kur jos motina? Na, ji visą laiką čia, namuose. Džoana (akt. Kierston Wareing) atrodo tokia jauna, kad galėjo pagimdyti Miją būdama Mijos amžiaus. Džoana žemesnė, krūtininga, dažyta blondinė, rūkanti ir mėgstanti vakarėlius. Vakarėliai dažniausiai vyksta jos svetainėje. Vieną dieną ji parsiveda namo Konorą (akt. Michaelas Fassbenderis), išvaizdų vaikiną, kuris atrodo pakankamai malonus. Mija rėkia ir ant jo, taip siekia atkreipti į save dėmesį. Džoana atrodo laimingiausia, kai Miios nėra namie. Mergina klaidžioja gatvėmis ir įsivelia į muštynes, kai bando išlaisvinti arklį, pririštą grandinėmis negyvenamoje aikštelėje prie aptriušusių mobiliųjų namelių. Ji naršo interneto kavinėje, eina į seksualių šokėjų atranką ir atsitiktinai įsilaužia į kažkieno namus.
Tačiau viena diena skiriasi nuo įprastos. Konoras pasiima Miją, jos mamą ir mažąją sesutę Tailerę (akt. Rebecca Griffiths) į užmiestį. Tai nėra idiliškas piknikas, jie tiesiog pasistato automobilį lauke ir pėsčiomis keliauja prie upės, o Džoana lieka prie automobilio. Konoras pasiima Miją braidyti po upę. Vaikščiodama basomis, ji užsikelia jam ant nugaros ir smakru atsiremia į jo petį, ir tai, kas nuo pat pradžių tvyrojo ore, dabar tampa akivaizdu.
„Akvariumas“, bet kuriuo atveju yra ne tiek apie seksą, kiek apie bejėgiškumo spiralę, kurią išgyvena Mija. Filme yra dvi įtemptos, bet dviprasmiškos scenos – viena, kai ji eina į Konoro namus, kita, susijusi su jauna mergaite, – apie kurias galime daryti gana akivaizdžias prielaidas. Tačiau filmas jų neišsako. Viską matome Mijos akimis ir niekada neišeiname į šalį, kad dalykai būtų paaiškinti iš kito taško. Ji žino, kas yra ta jauna mergina, o mums belieka daryti prielaidas. Ką ji galvoja po apsilankymo Konoro namuose, mums konkrečiai nepasakoma. Filmas taip tvirtai susitapatina su Mija, kad gal net atsiranda nedidelė galimybė, jog Džoana yra geresnė už tą pabaisą, kurią matome.
8. „Prometėjas“ (Prometheus, 2012)
Ilgai reklamuotas „Prometėjas“ buvo vadintas didžiausia 2012 metų sensacija. Iš pavadinimo gali pasirodyti, kad tai dar viena istorija, kurią moderniomis technologijomis apsiginklavę filmų kūrėjai dabar štampuoja pagal senovės mitologijos vadovėlių legendas. Bet ši asociacija labai apgaulinga. Nes britų režisieriaus R. Scotto „Prometėjas“ su tokia literatūra neturi nieko bendra.
„Prometėjus“ – tai kosminis erdvėlaivis, kuriuo astronautai su specialia misija išvyksta į kažkur tolimoje galaktikoje esančią Dzetos tinklo sistemą.
Į pavojingą kelionę mokslininkai ir astronautai išsirengė tada, kai iššifravo daugiau nei prieš dešimtis tūkstančių metų rašytas egiptiečių, babiloniečių, majų ir šumerų piktogramas. Visos šios senovinės civilizacijos paliko keistus piešinius, kuriuose į žmones panašios milžiniškos figūros pirštu rodo į kosmosą, kuriame , kaip dabar supranta mokslininkai, yra nežinoma galaktika su savo Saule ir gyvybei tinkančia planeta.
Ši ekspedicija baigsis toje vietoje, kur prasidėjo „Svetimo“ (1979 m.) įvykiai.
Fantastams darosi vis sunkiau kuo nors nustebinti. „Prometėjaus“ kūrėjams tai, regis, pavyko. Jau pirmoje filmo scenoje pateikiama „alternatyvi“ gyvybės Žemėje atsiradimo versiją. Išblyškęs vyriškos lyties humanoidas (matyt, tuoj po Senajame testamente minimo pasaulio sutvėrimo) išgeria nuodų iš taurės, kad savo mirties akimirką savuoju DNK galėtų „apvaisinti“ iš chaoso gimusią planetą.
Po šio prologo, tarsi pamėgdžiodami Stanley Kubricko fantastinį šedevrą „2001 metų kosminė odisėja“ (1968 m.), „Prometėjaus“ autoriai peršoka į 2089-uosius metus ir į tuoj po jų sekantį kosminį skrydį.
Asociacijų su S. Kubricko filmu bus daug. Panašūs rakursai ir kosminio laivo interjerai. Tik, kaip pamenam, aukštesnio lygio protą 1968 metais sukurtame filme įkūnijo superprotingas kompiuteris, vardu HALAS, o „Prometėjuje“ šios funkcijos patikėtos žmogaus pavidalą turinčiam androidui Deividui (jį suvaidino dabar iš vieno filmo į kitą sėkmingai skraidantis aktorius Michaelas Fassbenderis).
Paklaustas kaip ruošėsi androido Deivio vaidmeniui, M. Fassbenderis pasakojo, jog sąmoningai atsiribojo nuo juostos „Svetimas“, ir įkvėpimo ieškojo žiūrėdamas tokius filmus kaip „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ („Blade Runner“, 1982), „Tarnas“ („The Servant“, 1963), „Arabijos Lorensas“ („Lawrence of Arabia“, 1962) bei „Žmogus, kuris nukrito ant Žemės“ („The Man Who Fell to Earth“, 1976).
Savo įkūnijamo personažo kūno judesius aktorius sugalvojo stebėdamas sportininko Gregory Louganiso eiseną bei stengdamasis nekopijuoti kitų kino istorijoje žinomų robotų ir androidų.
Fantastiškiausia šiame filme yra net ne pati kosminė odisėja, o teorinė prielaida, kad mūsų amžiaus pabaigoje suartės NASA ir Vatikano nuomonės apie pasaulio sutvėrimą. Mokslinį protą ir tikėjimą simbolizuojančių organizacijų atstovai pagaliau sutaria, kad gyvybės Žemėje atsiradimas buvo neįmanomas be kosminio proto įsikišimo. (Gediminas Jankauskas)
7. „Alkis“ (Hunger, 2008)
Klasikinio JAV kino gerbėjai dar prisimena populiarų amerikiečių kino aktorių Steve‘ą McQueeną, vaidinusi „kietus“ vyrukus, vesternų herojus („Šaunusis septynetas“), kariškius („Didysis pabėgimas“) ar charizmatiškus avantiūristus („Drugelis“). Tačiau jis mirė 1980-aisiais, nugyvenęs vos 50 metų ir suvaidinęs keturiasdešimtyje filmų.
O mes dabar geriau žinome visai kitą Steve‘ą McQueeną – juodaodį kino režisierių, gimusį 1969-aisiais Londone emigrantų iš Grenados šeimoje. Jis sukūrė tik tris pilnametražius vaidybinius filmus, bet visi jie susilaukė tarptautinio pripažinimo ir apdovanojimų svarbiausiuose kino festivaliuose („Alkis“ Kanuose, „Gėda“ – Venecijoje), o „12 vergovės metų“ gavo tris Oskarus.
Visuose trijuose filmuose pagrindinius vaidmenis suvaidino režisieriaus „talismanu“ tapęs Michaelas Fassbenderis.
Pirmą kartą Steve‘as McQueenas ir Michaelas Fassbenderis susitiko kuriant „Alkį“ (2008 m.). Režisierius už šį filmą buvo apdovanotas premija BAFTA „perspektyviausio debiutanto“ kategorijoje.
„Alkis“ yra ne tik vienas geriausių filmų kalėjimo tematika (jo herojus Airių revoliucinės armijos IRA kovotojas Bobby Sandsas mirė kalėjime po 66 savanoriško badavimo dienų), bet ir šiurpą kelianti mirties proceso studija.
Dramatiškus įvykius atkūręs režisierius sugeneravo labai įdomią politinės kovos metaforą: „Kūnas – tai tavo paskutinis nevilties veiksmas ir galutinė protesto priemonė“, – taip „Alkio“ idėjas tąsyk komentavo S. McQueenas.
Bobby Sandsas, tapęs aktyviu IRA kovotoju, 1977-aisiais buvo nuteistas kalėti 14 metų už revolverio laikymą. Balistinės ekspertizės parodė, kad iš šio ginklo buvo šauta į policininkus. Už grotų pasodintas vyras paskelbė bado streiką ir savo kankintojams parodė, kaip kūno mirtis gali reikšti triumfuojančios dvasios pergalę.
Paskelbęs bado streiką Sandsas siekė penkių tikslų. Keturi jų buvo skirti kalėjimo vidaus taisyklių pakeitimams – kad kaliniai galėtų nedirbti, nenešioti žmogaus orumą žeminančių kalinio drabužių, gautų iš laisvės siuntinius ir patys organizuotų savo laisvalaikį. Buvo ir dar vienas – politinis – reikalavimas: pripažinti visus įkalintus airių kovotojus ne kriminaliniais nusikaltėliais, bet politiniais kaliniais.
Bobbio Sandso pasiryžimas eiti ligi galo buvo išgirstas: dar būdamas kalėjime jis buvo išrinktas į Didžiosios Britanijos parlamentą (tokią valią išreiškė nedidelių miestelių – Fermanado ir Pietų Tairono – rinkėjai).
Beje, tuoj po šio akibrokšto parlamentarai skubiai priėmė įstatymą, draudžiantį kalėjime esantiems piliečiams būti renkamais į Jungtinės Karalystės parlamentą. (Gediminas Jankauskas)
6. „Frenkas“ (Frank, 2014)
Keista, bet kartu ir įtraukianti britų komedija „Frenkas“ – tai pasakojimas apie muzikos grupės susibūrimą, įrašinėjant atokioje kaimo apylinkėje studijinį albumą, kur svarbiausia tampa grupės santykių analizė, konkurencija dėl Frenko, kuris ant galvos nešiojasi plastikinę galvą, dėmesio.
Energingas, tačiau netalentingas muzikantas Džonas, norėdamas ištrūkti iš mažo miestelio rutininio gyvenimo, prisijungia prie alternatyvios muzikos grupės „The Soronprfbs”. Neištariamo pavadinimo grupei vadovauja ekscentriškas, talentingas, bet psichiškai nestabilus Frenkas, nuolat nešiojantis didžiulę netikrą galvą ir niekuomet jos nenusiimantis. Nors po nesėkmingo koncerto ne visi grupės nariai šiltai priima Džoną ir šis dėl jų dar išleidžia visas santaupas, vaikinas lieka su grupe. Šią tragikomediją įkvėpė kultinio muzikanto Franko Sidebottomo ir kitų muzikos pasaulio autsaiderių gyvenimai. Išskirtinis ir Michaelo Fassbenderio vaidmuo – jis ir įkūnija Frenką.
Keistas, šaltokas, bet originalus ir įdomus filmas, pasakojantis apie sudėtingus žmogaus sąmonės ir pasąmonės procesus. Daug kartų nominuotas bei nemažai apdovanojimų susilaukęs filmas tikrai pritrauks netradicinių filmų mėgėjų dėmesį. (Paulė Rakštytė)
5. „Iksmenai. Praėjusios ateities dienos“ (X-Men: Days of Future Past, 2014)
„Iksmenai. Praėjusios ateities dienos“ yra geresnis nei kiti filmai apie superherojus, tačiau iš esmės nesiskiria nuo jų. Jis toks pat vizualiai neryškus ir siužetinis, kaip ir dauguma „Marvel“ komiksų pagrindu sukurtų projektų. Šis kūrybinis deficitas yra pagrindinė „Praėjusios ateities dienos“ problema, nes filme pasakojama apie veikėjus, kurie keliauja laiku, kad užkirstų kelią būsimai apokalipsei. Laimei, filme yra pakankamai gerų dalykų, kad atsvertų tai, kas ne taip gerai. Režisieriaus Bryano Singerio užtikrinta režisūra dažniausiai kompensuoja gerai pažįstamas komiksų filmų problemas, įskaitant lėkštus aiškinamuosius dialogus ir užmirštamą veiksmą. Pasakojimas turi tokį pagreitį, kad nespėji suvokti, jog istorijai trūksta įtaigumo.
Filme, ateityje mutantus ir jiems padedančius žmones žudo galingi robotai, pavadinti Sentinelais. Profesorius X, Ernis, Magnetas, Audra, Kitty Pryde ir jos draugai susitinka vienuolyne Kinijoje ir Profesorius X paaiškina, kad nenugalimieji Sentinelai buvo sukurti naudojant Mistikos DNR, kuri buvo pagauta 1973 m., kai bandė nužudyti jų kūrėją daktarą Bolivarą Traską. Ksaveras pasako, kad vienintelis jų šansas – grįžti į 1973 m., pasinaudojant Pryde gebėjimu prisijungti prie Čarlzo Ksavero ir Eriko Lehnšerio, kad įtikintų Mistiką atsisakyti savo ketinimų. Tačiau tik Ernis gali atlaikyti kelionės laiku žalą. Ar jam pavyks sustabdyti Mistiką ir Sentinelus programą ir išgelbėti mutantus bei jų draugus žmones nuo sunaikinimo?
Atrodo, kad tai turėtų būti toks filmas, kuris žlugs nuo savo ambicijų svorio, tačiau viskas veikia stulbinamai gerai, o per visą filmą žongliruojama daugybe personažų. Fassbenderio vaidinamas Magnetas čia moraliniu požiūriu patenka į dar niūresnius vandenis, o tarp jo ir jaunojo Profesoriaus X užsimezgusi dinamika ir toliau išlieka įtikinama.
„Iksmenai. Praėjusios ateities dienos“ yra smagus superherojų filmas. Žiūrovams mėgstantiems tokio tipo filmus, šis tikrai patiks ir jie neturės priekaištų, nors ir filmo aktoriai, kurie tikrai puikūs, neturi pakankamai laiko pasireikšti, jie bent jau pakankamai žavūs, kad norėtųsi daugiau. Singeris užtikrintai valdo savo personažus, todėl jo Iksmenų filmai yra geriausi iš visų. Jis išskirtinai gerai valdo filmo tempą ir įgyvendina tokias scenografijas kaip Magneto pabėgimas iš kalėjimo ar pirmoji Sentinelų ir būsimųjų Iksmenų kova. Filme taip pat skiriama laiko žiūrovams mirktelėti, todėl nereikia žiūrėti įsitempus, kad tik nieko nepraleistum, pavyzdžiui, kai Ernis, dabar jau be metalinio skeleto, tyliai praeidamas pro metalo detektorių su palengvėjimu išleidžia sumišusį atodūsį. Toks užtikrintas ir išmanantis požiūris į jau žinomus personažus labai praverčia istorijoje, kuri dažnai atrodo kaip negailestingas bėgimo takelis.
4. „Stivas Džobsas“ (Steve Jobs, 2015)
Taip, Stivas Džobsas pakeitė mūsų gyvenimą, kaip ir visų milijonų kitų žmonių planetoje. Jo sukurti prietaisai daro tai, ką jis tikėjosi, kad jie darys: Jie palengvina mūsų gyvenimą. Jie estetiškai patrauklūs ir jie yra mūsų draugai.
Įspūdingas Danny Boyle’o filmas, kurio veiksmas vyksta trijų svarbiausių produktų pristatymo užkulisiuose per visą jau mirusio Džobso karjerą, prasideda tuo, kad vienas iš „Apple“ įkūrėjų 1984 m., likus kelioms minutėms iki „Macintosh“ kompiuterio pristatymo, išprotėjo, nes jo komanda negalėjo priversti jo pasisveikinti. Tai buvo smulkmeniška ir įkyru – savybės, kuriomis jis garsėjo, bet, kaip dabar žinome, jis taip pat kažką turėjo omenyje: idėją, kad technologijos yra nuolatinis ir paguodžiantis palydovas. Faktas, kad Džobsas buvo toks šaltas artimiausiems žmonėms – žmonėms, kurie iš tikrųjų jį mylėjo, – toks žavus prieštaravimas, vienas iš daugelio, kuriuos Boyle’as, scenaristas Aaronas Sorkinas ir filmo žvaigždė Michaelas Fassbenderis tyrinėja su dideliu užmoju ir elegancija.
Kaip filme matome, Džobsas primygtinai reikalavo, kad jo prezentacijų smulkiausios detalės būtų mikromanipuliuojamos – pvz., 1988 m. pristatydamas savo žlugusią bendrovę „NeXT“ jis įsitikino, kad konsolė, privalo būti tobulas juodas kubas milimetro tikslumu, arba įkalbinėjo pavaldinius nepaisyti priešgaisrinių taisyklių ir išjungti išėjimo iš teatro ženklus, tikėdamasis, kad jo pristatymai bus dramatiškai tamsūs. Tačiau jis negalėjo kontroliuoti, kas prie jo prieis likus akimirkai iki išėjimo į sceną, ką jie sakys, ko norės ir kaip išdrįs įsibrauti į jo milžiniškas smegenis ir sukelti chaosą, kai jis norėjo tik išlaikyti kruopščiai sukurtą šaltą fasadą.
Fassbenderis, nors nėra labai panašus į Džobsą, čia įkūnija jo veržlumą ir nerimą. Fassbenderis niekada nevengė vaidinti pažeistų ar sudėtingų personažų, todėl jam tenka suvaidinti gerbiamą, tikrą asmenybę, nuo plaukų ir peteliškės iki akinių ir tų džinsų. Jis niekada nevengia arogantiškų ir atstumiančių šio žmogaus elgesio elementų, tačiau jo buvimas ir tiesioginis žvilgsnis yra tokie intensyvūs, kad jis tampa ne tik įtikinamas, bet ir valdingas. Jam nerūpi, ar jis jums patinka, ir tai jaudina.
Visame tame vaidina aktorė Kate Winslet – Džoana Hoffman, rami, bet ryžtinga Džobso dešinioji ranka ir labai reikalingas proto balsas. Winslet gauna porą puikių kalbų, kurias visiškai nenuostabu, kad ji įtikinamai atlieka. Jos pokalbiai su Fassbenderiu yra svarbiausi filmo momentai ir sudėtingas veiksmas. Sudėtinga, kad toks intensyvus dialogas skambėtų be pastangų, bet abu aktoriai tai daro.
Tai itin skvarbus Aarono Sorkino scenarijus, kuriame gausu gerai apgalvotų pokštų ir gudrių frazių posūkių, kurie realiame gyvenime mums niekada neateina į galvą. Aktoriui Rogenui (vaidiną Stivą Wozniaką) geriausia replika nuskamba filmo pabaigoje, kai jis kreipiasi į Džobsą, perpildytoje auditorijoje prieš 1998 m. „iMac pristatymą“: „Tu gali būti padorus ir talentingas tuo pačiu metu. Tai nėra dvinaris dalykas.“ Tai sąmoningo grožio ir skvarbios įžvalgos mintis, kuri apibrėžia visą filmą.
Energija neblėsta, o visi aktoriai su kaupu įveikia iššūkį ne tik išlaikyti Sorkino firminį, „žiurkėnišką“ šnekėjimą, bet ir priversti jį dainuoti. Kadangi filmas beveik visas vyksta interjeruose, nesibaigiantis vaikščiojimas ir kalbėjimas – pirmyn ir atgal koridoriais, laiptais aukštyn ir žemyn, įeinant ir išeinant pro duris – beveik primena Sorkino stiliaus parodiją. Dėl Boyle’ui būdingos kinetinės režisūros „Stivas Džobsas“ tikrai niekada nebūna nuobodus. Filmas retai kada atsikvepia, jame gausu aukštųjų technologijų žargono, bet niekada nesijaučia, kad jis prastėtų ar išsisemtų. Koridoriai atgyja vaizdais. Akimirkos iš praeities sklandžiai persipina su dabartimi, dažnai su persidengiančiais dialogais. O šviesų spindesys ir minios griausmas gali būti toks visaapimantis, kad priverčia pasijusti taip, tarsi ir tu būtum ten pat: ant ateities prarajos.
3. „Sniego senis“ (The Snowman, 2017)
Žinoma, apmaudu sužinoti, kad Michaelas Fassbenderis iš tikrųjų nevaidina pagrindinio vaidmens Raymondo Briggso filme „Sniego senis“ ir kad jis, pasak dainos žodžių, nesklando ore, dėvėdamas baltą kostiumą ir morkos nosį, o jo kojos švelniai žingsniuoja stebuklingai kalėdiniu nakties dangumi, o jo bevardė ranka yra vaiko ranka. Tiesą sakant, filme, kuriame jis vaidina, ironiškai sportuojama būtent su tokiais vaikiško nekaltumo įvaizdžiais. Fassbenderis vaidina serijinius žudikus gaudantį policininką šaltame skandinaviškame procedūriniame filme, kuris seka žudiko, vadinančio save Sniego seniu, pėdsakais. Pats pareigūnas pasivadinęs juokingu Hario Hole’o vardu. Jis yra užguitas, alkoholikas, griaunantis taisykles.
Scenarijaus autoriai Peteris Straughanas ir Hosseinas Amini adaptavo 2007 m. bestseleriu tapusį Jo Nesbø kriminalinį romaną, o režisierius Tomas Alfredsonas kartu su scenografe Maria Djurkovic kuria gerai pažįstamą, įdomų, sniegu žvilgantį, filmo pasaulį.
Tai tikrai geras, žiūroviškas trileris su labai šiurpiais vaizdais, kuriame susitelkia tėvo ir sūnaus apsėdimo psichopatologija, o veiksmas vyksta šaltuose Oslo ir Bergeno miestuose, iš kurių atsiveria platūs miestovaizdžiai, atrodantys kosmopolitiški ir tankiai apgyvendinti, bet kartu ir keistai atokūs, saloje ir uždrausti. Istorija turi savo pulsą, kuris neleidžia jai nutrūkti, nepaisant atvirai ekscentriškos retrospektyvos, susijusios su kitu sunkiai geriančiu netradiciniu policininku, kurį keistai įkūnija Valas Kilmeris, kuris, regis, nėra visiškai susitelkęs į darbą, net jei kalba, juda ir pataiko į vaizdą kameroje. Kai istorija pradeda rutuliotis, jus gali šiek tiek sugluminti tai, kad ji remiasi, regis, išgalvotu policijos detektyvo rinkiniu, vadinamu „EviSync“, kuriame saugomi policijos failai, kuris taip pat yra GPS seklys ir kamera, bet yra didesnis ir nepatogesnis nei planšetinis kompiuteris.
Istorijos esmė – Fassbenderis ir jo Sniego senio medžioklė, serijinio žudiko, kuris savo nusikaltimų vietoje palieka tikrą sniego senį (atrodo kaip keblus reikalas, nes sniego senio gaminimas atima daug laiko ir yra didelė tikimybė, kad kas nors prisimins, pamatys kaip suaugęs vyras tokį statė).
Sniego senio istorija pateikiama filmo pradžioje, atskleidžiant jo traumuojančio susižavėjimo tėvyste ir našlyste kilmę. Ir dėl likimo vingrybių Hole‘as turi labai panašių problemų. Dėl jo girtavimo ir chamiško elgesio nutrūko ilgalaikiai santykiai su meno kūrinių pardavėja Rakel (akt. Charlotte Gainsbourg), tačiau, kas pikantiška, ji nori ir toliau palaikyti su juo draugiškus santykius, bent jau iš dalies dėl to, kad Haris tapo mylinčiu tėvu sudėtingam Rakel paaugliui sūnui Olegui (akt. Michael Yates), kuris jam artimas kaip bet kuris biologinis tėvas. Darbe Haris susiduria su nauja detektyve Katrine (akt. Rebecca Ferguson), kuri dėl asmeninių priežasčių nori pričiupti Sniego senį, be to, ją domina blizgantis ir grėsmingas verslininkas Arvė Stopas (akt. JK Simmons).
Fassbenderis atlieka gerą darbą, jis pakankamai tikėtinas kaip girtuoklis, nors dauguma girtuoklių neatrodo taip gerai sporto salėje kaip jis. Simmonsas puikiai vaidina disfunkcinį magnatą, turintį trikdantį įprotį fotografuoti telefonu moteris, su kuriomis ką tik susipažino. Tiesą sakant, antraplaniai vaidmenys yra labai turtingi, o pats filmas įtraukia.
2. „Gėda“ (Shame, 2011)
„Gėda” (angl. ,,Shame”) – 2011 m. britų režisieriaus Steve McQueen drama, pasakojanti klestinčio verslininko, priklausomo nuo sekso ir pornografijos, istoriją. Visuomenėje apsimetinėjantis šaltakrauju vienišiu, iš tiesų išgyvena vidinę kovą su pačiu savimi, pyktį, skausmą, pasišlykštėjimą.
Brendonas (akt. Michael Fassbender) – išvaizdus, pasiturintis vyras, gyvenantis nuosavame bute Manhatene, mėgstantis tvarką bei klasikinę muziką. Retkarčiais po darbo su viršininku nueina į barą, tačiau niekada nešoka, santūriai sėdi prie stalo ir medžioja moteris žvilgsniu. Iš pažiūros jis – vienišas vilkas, intravertas. Netgi darbe, bendradarbiui naikinus virusą iš Brendono kompiuterio ir aptikus kietajame diske galybę pornografijos, bendradarbis neturėjo nei minties, jog tai – Brendono failai. Taip, jis visiškai kitoks negu žmonėms atrodo.
Filmas prasideda Brendonui gulint lovoje ir žvelgiant tuščiu žvilgsniu į niekur. Rodos, išsekusi gyvybinė energija, dingęs stimulas keltis, apėmusi apatija. Brendonui niekas – išskyrus seserį – neskambina. Dienos slenka vienodu ritmu: darbas – seksas – darbas ir t.t. Jis blaškosi tarp trumpalaikių (tiksliau, vienos nakties) nuotykių, perka intymias paslaugas, kaupia pornografiją ir stebi kompromituojančiu žvilgsniu kone kiekvieną nepažįstamąją. Jam to reikia it oro. Visi santykiai su moterimis – bevardžiai, nebylūs, nėra susidomėjimo asmeniu. Moteris – tik kūnas mechaniškui veiksmui atlikti, patenkinti savo potraukį, kuriuo stengiasi užpildyti vidinę tuštumą. Kuo daugiau Brendonas šiam potraukiui nuolaidžiauja, tuo labiau kenčia. Nimfomanija nėra iškrypimas, tai – tokia pati priklausomybė kaip alkoholis narkotikai ar azartiniai lošimai; palūžusių žmonių bėgimas nuo savęs, nuo praeities ar dabarties klaidų, kelias į pasidavimą.
Naują prieskonį filmui suteikia netikėtas Sisi (akt. Carey Mulligan), Brendono sesers, vizitas, sugriaunantis nusistovėjusią rutiną. Brolio ir sesers santykiai komplikuoti. Brendonas nevengia mestelėti grubių žodžių, jog Sisi pas jį nekviesta ir nepageidaujama, vengia prisilietimų, atmosfera tarp jų tarytum įelektrinta. Visa tai dėl Brendono sutrikusios asmenybės; jam reikia privatumo ir taisyklių, kurias pats susikūrė, o ne žmogaus – liudininko – sujauksiančio nusistovėjusią tvarką. Sisi atvirkščiai – ji nori brolio palaikymo, artumo, bet yra nuolat atstumiama pykčiu ar abejingumu. Nejučia kyla mintis, jog galbūt tarp šių dviejų žmonių tvyro seksualinis potraukis, nors filme ir neperžengta riba, kuri tokią mintį patvirtintų. Sisi suartėja su Brendono viršininku, lyg atsakydamas į tai, Brendonas ima susitikinėti su savo bendradarbe Mariana. Po keleto pasimatymų atsidūrus intymioje aplinkoje, vos užsimezgę santykiai subyra: užsimezgęs emocinis ryšys neleidžia Brendonui net permiegoti su Mariana. Ji – asmenybė, o ne dar viena atsitiktinė praeivė, kurios daugiau niekada nesutiktų, nesijaustų įpareigotas tęsti bendravimą. Nieko nelaukęs, pasikvietė merginą už pinigus, o tai tik dar kartą įrodo kaip toli progresavusi Brendono priklausomybė, kaip smarkiai jis izoliuoja save nuo bet kokių galimų jausmų, jei jų dar apskritai likę. Nesijaučia galįs elgtis kitaip, keistis ir toliau maitina savo maniją, kankina save.
Nors filme buvo parodyta visiškai neadekvačių pagrindinio veikėjo poelgių, jie nesužadino pasišlykštėjimo. Greičiau kėlė gailestį. Brendonas skaudino kitus (seserį, Marianą), nes jam pačiam skaudėjo užvis labiausia. Gyveno slaptą gyvenimą, tačiau tai nedarė jo laimingu, tempė žemyn ir žemyn, klaidino dar labiau. ,,Mes ne blogi žmonės, mes tik iš blogos aplinkos”,- viename epizode telefonu sakė Sisi. Ši frazė perteikia idėją, jog Brendono pasirinktas gyvenimo būdas turi priežastį, priešistorę, jis mėgina kažką kompensuoti, užpildyti.
,,Gėda” – filmas apie kaltę prieš save patį, norą keistis ir desperatiškumą. Pakilimą bei nuosmukį, žingsnį pirmyn ir tris atgal. Norintys įtampos, veiksmo šiuo filmu nusiviltų, tačiau ieškantiems psichologinės dramos ,,Gėda” turėtų patikti. Palikta laisvė kiekvieno žiūrovo interpretacijoms, kadangi filme nemažai nutylėjimų ir nepadėtų taškų. (Toma Rotautaitė)
1. „Žudikas“ (The Killer, 2023)
Jei jums įdomu, kaip mąsto žudikas, Deivido Finčerio naujausias filmas „Žudikas“ (The Killer, 2023) neblogai supažindins su tokios profesijos atstovo psichologija. Profesijos būna pasirenkamos arba iš būtinybės, arba iš pašaukimo. Finčeris kelia klausimą, ar gali būti taip, kad žudiko kelias pasirenkamas iš pašaukimo? Iš žmogaus nenumaldomo poreikio ką nors nugalabyti?
Žinoma, mes čia kalbame apie sociopatus. Paprastai žudikai ir būna sociopatai. Tačiau ne visi žudo iš malonumo. Kiti tai daro norėdami užsidirbti. Būtent apie tokį egzempliorių ir yra Deivido Finčerio filmas. Ar tas, kuris trokšta užsidirbti iš žudymo, gali pajusti malonumą atverdamas skylę žmogaus galvoje?
Žudiko (Michael Fassbender) vardo nežinome. Matome jį veikiantį ir girdime pasakojantį savo filosofiją. „Empatija daro mus pažeidžiamus. Būdami pažeidžiami esame silpni. Veikti privaloma pagal planą, o ne improvizuoti. Niekuo nepasitikėti.“ Iš esmės tai žmogus, kuris negali sau leisti jausti. Viena vertus, mūsų žudikas nekelia abejonių dėl savo profesionalumo, maža to, aiškiai yra susiformulavęs vertybes, kita vertus, lyg ir jaučiame, kad jis stengiasi pats save įtikinti savo žodžių teisingumu. Lyg dažnai kartodamas sau tą patį galėtų priversti save patikėti tuo, ką sako.
Kaip teigia pats žudikas, jis niekad nedaro klaidų, kadangi laikosi taisyklių. Tačiau kartais netgi jam nepavyksta suvaldyti širdies plakimo. Ir jis vis dėlto padaro klaidą.
Kitas jo filosofijos nenuoseklumas yra jo santykiai su savo mergina. Visų pirma vien tai, kad jis turi gyvenimo partnerę, liudija, kad žudikas nėra bejausmis. Jo klaida lemia, kad moteris patiria prievartą. Ir žudikas, kenčiantis dėl savo moters skausmo ir trokšdamas keršto, leidžiasi persekioti moters užpuolikų.
Iš pradžių jį valdo pyktis. Beatodairiškai naikindamas visus, kurie atsiranda kelyje, jis siekia savo tikslo – surasti kaltininką, nubausti visus, kurie prisidėjo prie nusikaltimo. Nesvarbu, ar pasitaiko nekaltų žmonių, kuriuos reikia nudėti. „Empatija daro mus pažeidžiamus. Būdami pažeidžiami esame silpni“. Fikcijos pasaulyje tokia veiksmo motyvacija vadinama „the quest“, o tai reiškia, kad pagrindinis veikėjas privalo atlikti kokią nors užduotį, jis kažko siekia, ir tai varo siužetą į priekį. Tačiau Deividas Finčeris nebūtų toks garsus režisierius, jei jo pasakojimuose neatsirastų moralinių dilemų.
Būtent moralinė dilema – ar tai būtų sąžinė, ar tai būtų kitų veikėjų žodžiai, kurie verčia suabejoti savimi – sukelia žudikui problemų. Jis nebetiki savo filosofija ir darbo prasmingumu. Tokio darbo prasmė jam būdavo pinigai, tačiau pamažu jie nebetenka prasmės, nes pinigų žudikas turi per akis. Pačioje filmo pradžioje jis užtikrintai teigia, kad jam taip gerai sekasi tik todėl, kad „jam nerūpi“. Nerūpi, kas miršta, kaip miršta, kad būtent jis kaltas dėl mirčių. Ir vis dėlto atėjus filmo atomazgai, jo sprendimas išeina netikėtas ir prieštaringas. Žudiko sieloje slypi dualizmas – jam netikėtai prabyla ir sąžinės balsas, ir giliai viduje įsišaknijęs įprotis žudyti. Gal sąžinė jam – tik eksperimentas?
Taigi pagrindinis pasakojimo konfliktas yra vidinis, o pati filmo eiga panaši į techninį aprašymą, kaip nužudyti žmogų. Tačiau tai nereiškia, kad pasakojimas yra paviršutiniškas. Techninė žudymo pusė tik sustiprina žudiko žodžių įspūdį, o Fassbenderio bejausmis veidas sukuria ryškų personažą, kuris ryškus ne dėl savo aistringumo, bet dėl šaltakraujo būdo, padedančio nė nemirktelėjus nušauti žmogų. Todėl šis prieštaravimas tarp to, ką matome, ir to, ką girdime, sukuria dar didesnį efektą, nes sąžinė, kuri pradeda kamuoti žudiką, pasirodo ne vizualiai išraiškose ar poelgiuose, o vidiniame veikėjo monologe. Filmo spalvos tamsios, daug šešėlių, veiksmas klostosi lėtai, išskyrus vieną muštynių sceną, o tai sukuria niūrią, bet ramią nuotaiką.
Filmas pastatytas remiantis prancūzišku to paties pavadinimo komiksu ir, be moralinių dilemų, atspindi ir šiuolaikinę vartotojišką visuomenę, nes mūsų herojus yra šiuolaikiškas – naudojasi išmaniuoju laikrodžiu, modernaus prekių pristatymo galimybėmis, valgo greitą maistą, turi nevaržomą judėjimo laisvę ir yra kaip bet kuris kitas šiuolaikinio pasaulio specialistas. Šis šiuolaikinis žudikas neturi vardo ir, kaip ir visi vartotojai, kartais jaučia sąžinės graužatį, tačiau vartoti jiems visada lieka stipriausias instinktas. Apibendrinant, filmą galima vadinti naujovišku noir žanro kinu, kuriame netrūksta preciziškumo ir nuoseklaus, paprasto siužeto, kuris turi aiškią struktūrą ir aiškius uždavinius, kuriuos profesionaliai įgyvendina. (Dora Žibaitė)
