Jau seniai aišku, kad NETFLIX yra puikus verslo plano kino industrijoje pavyzdys. Bendrovė buvo įkurta Amerikoje 1997 metais, pagrindinė būstinė Kalifornijoje. Po dviejų dešimtmečių turėjo 70 mln. klientų visame pasaulyje.
Pradėjo nuo DVD diskų platinimo paštu tik JAV teritorijoje. 1999 atidarė internetinį servisą Video on Demand, iš kurio buvo galima parsisiųsti norimą filmą. Įsikėlė į Europą. 2015-ųjų kovą servisas ėmė teikti paslaugas Australijoje, N. Zelandijoje, kiek vėliau Japonijoje.
2016 m. sausį: Netflix generalinis direktorius Reedas Hastingsas paskelbė, kad jo vadovaujamos kompanijos vaizdo transliacijos daugiau nei trigubai padidino šalių skaičių, įskaitant ir Lietuvą. O 2018-ųjų gegužę, Niujorko biržoje pabrangus akcijoms, Netflix vertė pasiekė 152.6 mlrd. dolerių ir pralenkė Disney vertę.
Per pastarąjį dešimtmetį Netflix sparčiai įsiveržė ir į filmų kūrimo lyderius. Kadangi šioje srityje visada buvo žiauri konkurencija, pradžioje prieš naujokus buvo imtasi atakų. Pradžioje prabilo „sunkioji artilerija“: JAV kino meno ir mokslo akademijos vadovai pareiškė, kad tokių filmų negalima nominuoti Oskarams, nes jie nerodomi kino teatruose.
2018 m. Kanų kino festivalio direktorius Thierry Frémaux atsisakė į konkursą priimti kelis filmus, kuriuos pristatė Netflix. Bet šventa vieta, kaip sakoma, tuščia ilgai nelieka. Kanų atmestus filmus mielai priglaudė konkurentai, ir rugsėjo pradžioje visi „atstumtieji“ susilaukė premjeros Venecijoje. Čia meksikiečių režisieriaus Alfonso Cuaróno filmas „Roma“ tapo ne tik garsiausia festivalio puošmena, bet ir buvo apdovanotas geriausio filmo prizu Auksinis liūtas. Ir Amerikoje 2019-aisiais metais „Roma“ laimėjo net tris Oskarus (už geriausią režisūrą, operatoriaus meistriškumą ir kaip geriausias ne anglakalbis filmas) – viso nominacijų buvo dešimt.
Labai greitai konfliktas neteko prasmės, nes dabar Netfliks filmai rodomi kino teatruose, juos kuria garsiausi režisieriai, o pagrindinius vaidmenis vaidina kino žvaigždės. Industrinius interesus ir asmenines ambicijas nugalėjo KINAS.
Primename per trumpą laiką sukurtus 10 geriausių Netflix originalių filmų.
10. „TIKK, TIKK… BOOM!“, (Tick, Tick… Boom!, 2021)
Vėlų 2021-ųjų rudenį „Netflix“ platformoje parodytas debiutanto Lino-Manuelio Mirandos miuziklas susilaukė ir žiūrovų dėmesio, ir profesionalų įvertinimo. O 2020-aisiais jis suvaidino pirmąjį JAV finansų ministrą Aleksandrą Hamiltoną kino miuzikle „Hamiltonas“.
Amerikos kino institutas filmą keistu pavadinimu „Tik… Tik…Bum!“ pripažino vienu geriausių metų filmų, 79-ojoje „Auksinio gaublio“ apdovanojimų ceremonijoje jis pateko į geriausio filmo nominaciją miuziklo ar komedijos kategorijoje.
Aktorius Andrew Garfieldas pelnė „Auksinį gaublį“, taip pat buvo nominuotas Oskarui. Jaunam aktoriui tai geras startas į Holivudo viršūnes.
Įsidėmėjome Andrew Garfieldą Melo Gibsono karinėje dramoje „Pjūklo ketera“ (Hacksaw Ridge, 2016 m.) ir tuoj po jo matytoje „Tyloje“ (Silence, 2016 m., rež. Martinas Scorsese). Pirmajame filme jis suvaidino II pasauliniame kare dvivyriu tapusį jauną mediką Desmondą T. Dossą, kuris dėl pacifistinių įsitikinimų atsisakė į rankas paimti ginklą, bet iš mūšio lauko išnešė 75 sužeistus amerikiečių karius.
Pagal mums žinomą Shûsaku Endô romaną sukurtoje „Tyloje“ jis vaidino vienuolį tėvą Rodrigesą, kuris viduramžiais siunčiamas į Japoniją tuo metu, kai imperatorius Hidejošis paskelbė tikrą karą krikščionių misionieriams.
„Tik… Tik…Bum!“ – visai kitokio kino pavyzdys. Čia Andrew Garfieldas vaidiną jauną muzikantą Džonataną Larsoną, trokštantį sukurti miuziklą ir taip prasibrauti į nuo svetimųjų uždarą pramogų industrijos pasaulį.
Vaikinui netrukus sukaks 30 metų, o jis vis dar dirba padavėju nedidelėje Niujorko kavinėje. Todėl jis labai nerimauja, kad laiko pagauti sėkmę už uodegos lieka vis mažiau. Juk spindintis miuziklo pasaulis (kaip, beje, ir jam giminingo baleto) priklauso tik jauniems.
Džonatanas paslapčia kuria muziką vaidinimui, kuris, kaip jam atrodo, turi galimybių kada nors tapti Brodvėjaus hitu. Jo mergina Siuzana (Alexandra Shipp) jau pavargo laukti tos stebuklingos šlovės akimirkos ir palieką svaičiotoją. Nieko gero nebesitiki ir vaikino geriausias draugas Maiklas (Robinas de Jesus), svajojęs tapti aktoriumi, bet priverstas įsidarbinti reklamos agentūroje.
Bet Džonatanas nenuleidžia rankų. Nors jis dažnai kartoja, kad Niujorke gyvena vien nelaimingi žmonės, jis pats stengiasi nuo realybės negandų slėptis savo kuriamos muzikos ir dainų pasaulėlyje. Jis net ne itin vykusius santykius su artimaisiais ir aplinkiniais stengiasi užrašyti gaidomis.
Pagaliau Džonatanas pakliūva į praktinį seminarą, kur su naujokais dirba patyrę muzikos pasaulio grandai, įskaitant „Vestsaido istorijos“ autorių Stepheną Sondheimą (jį suvaidino Bradley Whitfordas). Pradžioje Džonatano sukurtas miuziklas „Superbija“ nesulaukia pritarimo, tačiau jubiliejinio gimtadienio išvakarėse Sondheimas paskambina Džonatanui ir suteikia vilties… (G.J.)
9. „DU POPIEŽIAI“, (The Two Popes, 2019)
Šį filmą režisavo brazilas Fernando Meirellesas (anksčiau matėme jo „Dievo miestą“, „Ištikimą sodininką“ ir „Aklumą“). O pagrindinius vaidmenis suvaidino du mūsų laikų kino bei teatro grandai Anthony Hopkinsas ir Jonathanas Pryce‘as.
Maža to, kad aktoriai išoriškai labai panašūs į savo prototipus (pirmasis vaidina popiežių Benediktą, antrasis – Pranciškų), bet ir savo talento bei asmeninių savybių dėka padaro savo personažus „žmogiškus, labai žmogiškus“.
Mirus Jonui Pauliui II-jam 2005 metais pontifiku buvo išrinktas 78-erių metų kardinolas Josephas Ratzingeris, kuris dėl pablogėjusios sveikatos 2013-ųjų vasarį paskelbė atsistatydinąs iš garbingų pareigų (to nėra buvę nuo 1294 m., kai atsistatydino popiežius Celestinas V, suvokęs, jog tapo negarbingų manipuliacijų objektu).
2013-aisiais naujuoju popiežiumi tapo argentinietis Jorge Mario Bergoglio, pasirinkęs naująjį apaštališką vardą Pranciškaus Asyžiečio garbei ir jau prieš pirmąjį pasirodymą liaudžiai atsisakęs prabangių popiežiaus aksesuarų, sakydamas: „Karnavalas pasibaigė“.
Prieš paskelbdamas apie atsistatydinimą popiežius Benediktas buvusį konkurentą ir galimą pretendentą buvo pasikvietęs į savo rezidenciją atvirai pabendrauti. „Dviejų popiežių“ turinį ir sudaro šio istorinio susitikimo apibūdinimas ir jųdviejų pokalbių rekonstrukcija.
Kamerinę dramą ar gerą spektaklį primenantis filmas tiesiog žaižaruoja nuostabiais dialogais, kuriuose teologinius ginčus ar skaudžius prisiminimus keičia skirtingų pomėgių ir meninių interesų priešybė (vienas yra konservatorius, kitas – liberalas, vienas vertina gerą vyną, kitas jau seniai geria tik fantą, vienas pietums valgo pagal motinos receptą pagamintus mėsos kukulius su sriuba, kitam patinka gatvėje pardavinėjama pica, vienas gali fortepijonu paskambinti Debussy ir Smetanos klasikinių simfoninių kūrinių melodijas, kitas savo malonumui niūniuoja ABBA‘os „Dancing Queen“, vienas yra griežtų dogmų šalininkas, kitas yra prisiekęs futbolo fanas (ypač kai žaidžia Argentinos rinktinė) ir net… argentinietiško tango virtuozas, spėjęs prieš atsisveikinant kelių šio šokio žingsnelių pamokyti Benediktą).
„Dviejų popiežių“ autoriai tik epizodiškai pamini pastaruoju metu pasaulį drebinančius katalikų kunigų pedofilijos skandalus (dėl jų Benediktas ir Pranciškus filme griežčiau susiremia tik vieną kartą), probėgšmais paminimos ir už Vatikano sienų prasisunkusios žinios apie čia vykdytas finansines machinacijas (kai kas įsitikinęs, kad tai neva ir buvusios tikrosios Benedikto pasitraukimo priežastys). Užtai abiejų popiežių praeityje, pasirodo, buvę nemažai kompromisų, galėjusių užkirsti jiems kelią į katalikų hierarchijos viršūnes.
Be kitų savo meninių privalumų „Du popiežiai“ yra šiais laikais, deja, retai sutinkamo išmintingo kino pavyzdys, mokantis tolerancijos, mokėjimo diskutuoti ir klausytis pašnekovo, fanatišką užsispyrimą keičiant argumentais paremtu griežtos pozicijos švelninimu. Tokie kompromisai šiuolaikiniame pasaulyje tiesiog būtini. (G.J.)
8. „GUILLERMO DEL TORO PINOKIS“ (Guillermo del Toro’s Pinocchio, 2022)
Dauguma mūsų vaikystėje skaitėme Aleksejaus Tolstojaus pasaką apie ilganosio Buratino ir jo draugų nuotykius pasakų šalyje. Tik vėliau sužinojome, kad šią visų pamėgtą istoriją rusų literatūros klasikas “pasiskolino” iš italų rašytojo Carlo Collodi knygos “Pinokio nuotykiai”, parašytos dar 1883 metais. Būtent šiai knygai buvo lemta tapti viena garsiausių pasaulyje pasakų.
Sunku suskaičiuoti visas „Pinokio“ ekranizacijas, jų skirtingais pavidalais tikrai daug. Nenuostabu, kad ir šiais laikais kinematografininkus traukia šis iš paprasčiausios pliauskos ištašytas personažas. Nuostabesnis momentas yra tas, kad dabartiniai šios pasakos interpretatoriai suranda asociacijų, apie kurias autorius nė nesapnavo.
Pavyzdžiui, 2002-aisiais italų komediografas Roberto Benigni režisavo pasaką apie ilganosio išdaigininko ir jo draugų nuotykius pasakų šalyje ir suvaidino pagrindinį vaidmenį. Amerikiečiams šis „Pinokis“ didelio įspūdžio nepadarė, užtai Italijoje buvo labai populiarus, mat italams toks Pinokis pasirodė labai panašus į… Silvijų Berluskonį.
Baigiantis antrajam XXI a. dešimtmečiui „Oskaro“ laureatas (už filmą „Gyvenimas yra gražus“) R. Benigni vėl ėmėsi Pinokio istorijos, tik šį kartą suvaidino medinuko „tėtį“ Džapetą, o režisavo filmą Matteo Garrone (mums šį filmą pirmoji parodė „Scanorama“). Sumaniai jungdamas groteską ir sentimentalumą, režisierius nutapė realistišką senų laikų Toskanos paveikslą, o medinuko klajonės ir jo sutikti fantastiniai gyviai greičiau panašūs ne į stebuklinę vaikišką pasaką, o į slogų siurrealistinį košmarą.
Panašiu keliu eina garsusis meksikiečių vizijonierius Guillermo del Toro, kuris XIX amžiuje parašytos pasakos siužetą susiejo su XX a. istoriniais įvykiais ir net mūsų laikų tragiškais kontekstais.
Šio „Pinokio“ pradžioje veiksmas užsimezga Pirmojo pasaulinio karo laikais, kai susprogdinus bažnyčią žūva šventovės kryžių restauravęs meistro Džapeto sūnus Karlas. O po dviejų dešimtmečių, dar vieno pasaulinio karo išvakarėse asmeninės tragedijos taip ir nenumaldęs senukas iš pliauskos išdrožia sau kitą sūnų – medinuką Pinokį.
Žiūrėdami režisieriaus Matteo Garrone „Pinokį“ supratome, kad ši pasaka skirta ne tiek vaikams, kiek suaugusiems. Tą patį galima pasakyti ir apie dar vieną Guillermo del Toro šedevrą.
Šis meksikiečių režisierius mėgsta (ir moka!) kurti pasakišką atmosferą net tada, kai primena apie niūrius fašizmo laikus Ispanijoje („Velnio stuburas“, „Pano labirintas“) ar geležinės uždangos laikų politines konfrontacijas („Vandens forma“). Todėl ir iš jo „Pinokio“ nereikėtų laukti klasikinės pasakos su tradiciniais moralais.
7. „SKĘSTANTIS PURVE“ (Mudbound, 2017)
Istorikai ir psichologai seniai paaiškino, kodėl Jungtinėse Valstijose kuriama tiek daug filmų apie juodaodžių (politinis korektiškumas dabar liepia juos vadinti afroamerikiečiais) problemas. Mat amerikiečius vis dar tebekankina kaltės jausmas už jų protėvius, perpildytais laivais iš Afrikos į naująjį kontinentą gabenusius vergus. Tokiuose filmuose neretai stojama jų, o ne vergvaldžių pusėn. Taip stengiamasi pabrėžti, kad seniai praėjo tie laikai, kai pirmieji laukinių vakarų kolonizatoriai ir jų palikuonys apie indėnus bei juodaodžius mėgdavo sakyti: „Geras, kai miręs“.
Atviras rasizmas Amerikoje seniai yra smerkiamas ir net baudžiamas griežtais įstatymais, bet tai dar nereiškia, kad diskriminacijos nebeliko. Apie ją vis primena praeities įvykius nagrinėjantys vaidybiniai filmai – Steve‘o McQueeno „Dvylika vergovės metų“ (2013, trys Oskarai), Peterio Farrelly „Žalioji knyga“ (2018, trys Oskarai), Spike‘o Lee „Juodaodis iš Kukluksklano“ (2018, Oskaras už adaptuotą scenarijų). Neatsilieka ir serialų kūrėjai, kuriems jų formatas leidžia dar įspūdingiau vaizduoti epinius istorinius įvykius, pavyzdžiui juodaodžių vergų maištą 1831-aisiais metais: režisierius Nate‘as Parkeris jį pašlovino seriale „Tautos gimimas“ (The Birth of a Nation, 2016).
Pagal Hillary Jordan romaną sukurtas filmas „Mudbound“ (režisierė Dee Rees) gal ir nebūtų tapęs tokiu reikšmingu įvykiu kino pasaulyje, jeigu jo platinimo teises Sandenso nepriklausomojo kino festivalyje už dvylika su puse milijonų dolerių nebūtų įsigijęs Netflix, suteikęs filmui kur kas didesnes galimybes pasiekti gerokai platesnį žiūrovų ratą ir atkreipti Akademijos narių dėmesį (filmas buvo nominuotas keturiems Oskarams).
Sunku surasti adekvatų lietuvišką vertimą angliškam žodžiui „Mudbound“. Manau, kad artimiausias filmo esmei būtų pavadinimas „Skęstantis purve“. Purvas čia yra raktinis žodis, dažnai minimas filmo personažų ir rodomas daugelyje scenų. „Kai aš galvoju apie mūsų fermą, tai pirmiausiai prisimenu purvą“, – taip savo ryškiais prisiminimais dalijasi mergina Lora Makalan (Carey Mulligan). Net veiksmas plėtojasi purvinoje Misisipės deltoje esančioje medvilnės fermoje tuoj po Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Čia kaimynystėje gyvena dvi skurdžios šeimos – juodaodžiai Džeksonai ir baltosios rasės atstovai Makalanai, atsikraustę čia iš tolimojo Memfio. Dabar kaimynais tapusios šeimos priverstos konkuruoti tarpusavyje ir vien dėl to nejaučiantys vieni kitiems simpatijos.
Dar labiau tarpusavio santykius ir abipusę neapykantą kursto rasinė problema. Miestuose jos kontrastai buvo matomi labiau – čia juodaodžiams transporte buvo paskirtos specialios vietos, o į parduotuves jie turėjo teisę įeiti ir išeiti tik pro atskiras duris. Provincijoje atskirtis buvo mažiau jaučiame, tikriausiai, todėl, kad visi buvo daugmaž lygūs skurde ir braidė tokį patį purvą.
Kai iš karo namo sugrįžo juodaodis Ronselas Džeksonas (Jasonas Mitchellas) ir jo baltaodis kaimynas Džeimis Makalanas (Garrettas Hedlundas), nušvinta viltis, kad drauge išgyventi karo sunkumai ir kovose patirtas karinės brolijos jausmas nuglūdins visus aštrius kampus ir pavirs draugyste, kuri pajėgs nugalėti visus rasinės neapykantos pagimdytus prietarus. Tačiau įveikti rasizmo sėklą yra kur kas sunkiau, negu nugalėti bendrą priešą per Europą praūžusiame kare.
Filme yra daug personažų, kurių monologus žiūrovai girdi gana dažnai. Juose skamba kiekvienam brangi sava tiesa, ir toks pasakojimo metodas suteikia visų personažų charakteriams gilumo, o pačiam siužetui – epinę formą.
Interviu įtakingam JAV kino kritikui Rogeriui Ebertui režisierė Dee Rees sakė: „Jeigu mes neišmoksime savo šalies istorijos pamokų ir neišdrįsime pažvelgti tiesai į akis, viskas kartosis… Tikiuosi, kad šis filmas padės nugalėti mitą apie tautos susipriešinimą“.
Pasimokyti iš istorijos pamokų – kilnus tikslas. Bet nereikia pamiršti, ką sakė Bernardas Shaw (o gal jo tautietis Aldous Huxley: „Svarbiausia istorijos pamoka yra ta, jog žmonės nieko iš jos nepasimoko“. (G.J.)
6. „ČIKAGOS SEPTYNIUKĖS TEISMAS“ (Trial of the Chicago 7, 2020)
Kas esate matę „Naujienų tarnybą“ arba „Socialinį tinklalapį“, bežiūrėdami „Čikagos septyniukės teismą“ nenustebsite patirdami dialogų antplūdį, klausydamiesi veikėjų aštrių sąmojų ir gaudami politinių bei socialinių įžvalgų. Kartais atrodo, kad realybėje turbūt niekas vienu iškvėpimu nepasako tiek daug žodžių, tačiau dialogai yra ne tik bendravimo išraiška ar siužeto detalė, bet ir nešantys svarbią žinutę pasauliui. Nieko keista, kad scenarijaus autorius Aaronas Sorkinas kai kuriuos dialogus paėmė tiesiai iš realiai vykusio teismo įrašų.
Veiksmas prasideda 1968 metų vasarą Čikagoje, o jo priešistorė gerokai ankstesnė – dar 1955-ųjų metų ruduo, kai prasidėjo Vietnamo karas. Taigi filmo įvykių metu karas trunka jau trylika metų ir neketina baigtis. Jungtinių Amerikos Valstijų valdžia nesiruošia liautis siųsti jaunus amerikiečių karius į kitą pasaulio galą žūti ir žudyti kitos tautos atstovų, maža to, išsiųstųjų sąrašai vis ilgėja, o tai sukelia visuomenės reakciją plačiu mastu.
Dar verta paminėti, kad septintasis dešimtmetis žinomas kaip „gėlių vaikų“ metas, t. y. hipių klestėjimo era, kai po truputį laisvėjo socialinių normų gniaužtai, vis daugiau dėmesio buvo skiriama žmogaus teisėms, pilietiniams judėjimams, protestams ir labiausiai išryškėjo senosios ir naujosios kartos skirtumai. Be to, 1968-ųjų balandžio 4-ąją buvo nužudytas pilietinių teisių aktyvistas Martinas Liuteris Kingas Jaunesnysis. Nors juodaodžiai septintajame dešimtmetyje jau turėjo išsikovoję daugiau teisių, tačiau diskriminacija Amerikos visuomenėje vis dar buvo ryški.
Viso filmo tema yra 1968-aisiais Čikagoje vykęs protestas prieš Vietnamo karą. Turėjęs tapti taikia piliečių akcija, jis virto į žiaurias riaušes, kurios, tiesą sakant, bežiūrint filmą priminė dabartinius įvykius Baltarusijoje, kai taikius demonstrantus negailestingai lupa valdžios paskirti represoriai. Kaip vėliau išaiškėja filme, Čikagos mitingo dalyviai, priešingai nei Baltarusijos piliečiai, nebuvo visai taikūs, tačiau tai, kas nutiko, labiau panašėjo į juodąją skylę, kuri inertiškai į save traukia viską, kas pasitaiko kelyje. Tai minios veikimo principas.
Vis dėlto filmo idėja visai nėra apie minios veikimo galią. Tai beveik gniuždantis ir beviltiškas pasakojimas žmonių, kurie idealistiškai bandė pakeisti istorijos eigą ir išgelbėti gyvybes. Iš tikrųjų žiūrint filmą vėl ir vėl apima nusivylimas valdžios atstovų elgesiu, o gal apskritai neteisybe pasaulyje, kurią, žinoma, sukuria tie patys žmonės. Filmas paremtas tikrais įvykiais, nors pabaiga ir yra šiek tiek suholivudinta. Iš pradžių jis gali pasirodyti sudėtingas, ypač jei gerai nežinoma Amerikos istorija (gausu pavardžių ir smulkių istorinių įvykių), tačiau vėliau veiksmas sukasi apie konkrečią situaciją ir galima viską suprasti iš dialogų. Pagrindinė filmo mintis – septyni „konspiratoriai“ yra teisiami už prisidėjimą prie smurto sukėlimo visuomenėje. Didžioji veiksmo dalis vyksta teismo salėje. Filmuojama ir kitose vietose, įspūdingiausia dalis – kai 12.000 policininkų susiduria su 10.000 demonstrantų.
Filme beveik nėra vien juodo ar balto, t. y. nėra absoliutaus gėrio ar blogio. Vienas iš veikėjų svarsto, kiek iš visų tų policijos pareigūnų, kurie pasirodė su lazdomis ir ašarinėmis dujomis proteste, vaikų buvo išsiųsti į Vietnamo karą. Kaltinančiųjų advokatas atsistoja su visais skaitant žuvusiųjų Vietnamo kare vardus ir pavardes. Pabaigoje tie, kurie mums atrodė protingi ir tvarkingi filmo pradžioje, pasirodo kaip nevaldantys emocijų, o visiški vėjavaikiai, išaiškėja, yra atsakingi intelektualai. Vienintelis visiškai kvailas veikėjas yra teisėjas, kuris lyg simbolizuoja sistemą ir žmones mato kaip naudingus arba nenaudigus sistemos narius. Taigi iš esmės vienintelė blogybė – tai pati sistema, kuri bando nuslėpti savo trūkumus bet kokia kaina, naikindama kliūtis kelyje, pakišdama nekaltus žmones, meluodama, apgaudinėdama. (D.Ž.)
5. „OKJA”, (2017)
Režisieriaus Bong Joon-ho ,,Okja“ vienas labiausiai paslaptingų ir prieštaringai vertinamų Kanų kino festivalyje pasirodžiusių ir netgi protestų sulaukusių filmų. Jis sukėlė dar daugiau klausimų. Kas tai yra iš tikrųjų? Filmas vaikams? Proveržis nuotykių filmuose? Subtili politinė alegorija? Siaubinga distopinė satyra, o gal vegetarų manifestas?
Iš tiesų ,,Okja“- tai satyrinė komedija susijusi su globalizacijos išdaigomis. Filmo įdomybės yra genetiškai modifikuoto maisto produkcija ir blogas elgesys su gyvūnais. Šios istorijos širdis yra miela draugystė tarp modifikuoto gyvūno, primenančio peraugusią kiaulę ar mažą begemotą, ir korėjietės merginos Mijos (akt. An Seo Hyun). Galite vadinti tai kuoktelėjusiu vaikišku filmu, bet jis siunčia tam tikrą žinutę.
Istorija prasideda įvadu apie Lucy Mirando (akt. Tilda Swinton) ir Mirando korporaciją sumaniusius sukurti projektą Čilės paršelių veisimui, kuriuos užauginti bus ekonomiškai lengviau ir galbūt padės išspręsti maisto trūkumą. Lucy įspūdinga moteris nužengusi tarsi iš košmaro: platininė blondinė, korporacijos primadona. Per spaudos konferenciją ji praneša, kad naujosios kiaulės sukels minimalų poveikį aplinkai, joms reikės mažiau maisto ir sukels revoliuciją maisto pramonėje.Korporacija paskelbia visuotinį konkursą, kuriame ūkininkai iš viso pasaulio gaus po vieną tokią kiaulę. Kiekvienas stengsis užauginti kuo didesnę ir skanesnę, varžysis tarpusavyje dėl pergalės.
Vėliau istorija persikelia į laikotarpį po kelių metų. Mija yra našlaitė, gyvenanti Šiaurės Korėjos kalnuose ir jos mylimiausia kiaulė Okja jai yra kompanionė ir geriausia draugė. Tuo metu, Niujorke atėjo laikas įvertinti užaugintas kiaules ir korporacija pradeda imtis veiksmų. Blogoji korporacija, sukūrusi Okja, susigražina ją atgal, siekdama paversti šonine.
Juosta, kurioje taip pat sublizgėjo Jake Gyllenhaal bei Paul Dano, tvirtai stovi prieš dalykus, kurių nemėgsta daugelis: didelės ir godžios korporacijos, genetiškai modifikuoti produktai ir žmonės, siekiantys valdyti visas pasaulio valstybes ir turėti didžiulę galią. Tai yra vienas iš tų filmų, kuriame žiūrovai įtikinami mylėti padarą, patiriantį smurtą. (G.V.)
4. „ROMA“, (2018)
Tai labiausiai asmeniškas Alfonso Cuaróno filmas apie pasaulį, kuriame jis pats užaugo. Bet Roma čia – ne Italijos sostinė, o tik režisieriui nuo vaikystės puikiai pažįstamas Mechiko rajonas. „Šis filmas – tai visų pirma mano šeimos portretas. Žinoma, aš negalėjau išvengti užuominų apie ano meto [aštuntojo dešimtmečio – G.J.] politinius įvykius ir prieštaringai vertinamą prezidentą Luisą Echeverria Alvarezą, kurio valdymas iki šiol Meksikoje vadinamas „tamsiuoju periodu“. Kaip ir mano šeima, pavaizduota filme, šalis išgyveno milžiniškas ir destruktyvias permainas“, – sakė režisierius.
Anuometinė Meksika patyrė ir kruvinų susidorojimų siaubą: labiausiai pagarsėjo vadinamosios „Skerdynės Corpus Christi“ (lot. „Dievo kūnas“), kai 1971 m. birželio 10 d. Mechike studentų demonstraciją žiauriai numalšino elitinis karinis būrys „los halcones“ („vanagai“). Šis tragiškas įvykis ryškiai įtakoja ir Alfonso Cuaróno filmą. Tačiau „Romą“ mažiausiai norisi gretinti prie politinių filmų apie „Liepsnojantį kontinentą“ (šis terminas prieš keturis dešimtmečius buvo plačiai taikomas dokumentiniams ir vaidybiniams filmams apie karinių perversmų krečiamas kai kurias Lotynų Amerikos šalis).
„Roma“ – tai šeimyninė saga apie prestižiniame Mechiko rajone gyvenančią inteligentų šeimą (mama – mokytoja, tėtis – gydytojas, keturi vaikai, močiutė, dvi auklės ir šuo) bei jos draugus bei artimuosius. Kaip tokio tipo romanuose, filmas turi pagrindinės istorijos pasakotoją. Juo (tiksliau ja) režisierius pasirinko tarnaitę, kuri svarbiausius įvykius komentuoja ne tiek žodžiais, kiek iškalbingais gestais ir žvilgsniais. Dramatiško likimo tarnaitei, vardu Kleo, filmas ir dedikuojamas.
Autobiografinį juostos charakterį pabrėžia ir tai, kad režisierius save identifikuoja su vienu iš keturių šeimos vaikų (o gal po truputėlį paėmė iš jų visų). Toks kūrybinis metodas taip pat labai suasmenina filme pasakojamą istoriją, juk jautraus vaiko atmintyje kiekvienas dramatiškas įvykis įsirėžia giliai ir ilgam. Ne taip svarbu, ar tie įvykiai plėtojosi šeimoje (vyro paliktos motinos drama, tarnaitės nelaimingos meilės istorija), ar studentų krauju aplaistytose gatvėse. Toks intymus santykis su ekrane vaizduojama realybe žadina nuoširdžią simpatiją filmo herojams, kurią žiūrovai patirdavo, įsijausdami į pokario Italijos neorealistų šedevrus.
Tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad „Roma“, tarsi mozaika, sudaryta iš atskirų mažai susijusių epizodų. Iš tikrųjų gi filme visai nėra eklektikos, viskas paklūsta griežtai laiko tėkmės logikai. Nuosekliai pasakojami dramatiški šeimyninio gyvenimo epizodai perpinami su įsismarkavusios stichijos (miško gaisras, žemės drebėjimas, audra jūroje ir vaikų išgelbėjimas) vaizdais ir jau minėtais politiniais sukrėtimais. Todėl ir visą filmo atmosferą persmelkia augančios įtampos, grėsmingo laukimo nuotaika. (G.J.)
3. „SANTUOKOS ISTORIJA“ (Marriage Story, 2019)
Režisierių Noah Baumbachą žiūrovai ir kritikai įsidėmėjo jau po jo pirmojo filmo „Mušk ir rėk” (Kicking and Screaming, 1995) – liūdnos romantinės komedijos apie grupelę koledžą baigusių draugų, kurie niekaip neranda savarankiškos vietos gyvenime.
Dar viena komiška drama „Kalmaras ir banginis” (The Squid and the Whale, 2005) jau buvo nominuota Oskarui už scenarijų ir gavo du apdovanojimus Sandenso nepriklausomo kino festivalyje. Tai buvo vienos jaunos šeimos skyrybų istorija, patvirtinanti banalią tiesą: kai šeimoje yra du menininkai, vienu menininku joje tikrai per daug. Šio filmo scenarijų Baumbachas parašė sukrėstas savo tėvų skyrybos.
Tiesą sakant, „Santuokos istorijai” pagal prasmę geriau tiktų „Skyrybų istorijos” pavadinimas, nes jis tiksliau atspindi pagrindinę filmo dramaturginę koliziją. Tai nėra kažkas naujo režisieriaus kūryboje: daugumoje jo filmų jei ne pirmame plane, tai antrame būtinai aptiksime artimų žmonių santykių krizę, ištikusią suaugusius arba tėvus ir vaikus.
Karčios skyrybų patirties turintis režisierius Noah Baumbachas (2013 m. jis išsiskyrė su aktore Jennifer Jason Leigh, su kuria santuokoje pragyveno aštuonerius metus). Režisierius tada, kaip sakoma, savo kailiu pajuto, kaip sprendimas skirtis neatpažįstamai keičia sutuoktinių tarpusavio santykius, kai iš pradinio susitarimo išsiskirti civilizuotai ir pasilikti draugais nieko nebelieka, nes tam, kad būtų pasiektas abi puses tenkinantis juridinis rezultatas, teisme viešai vienas kitą tenka kaltinti visomis mirtinomis nuodėmėmis.
Tokia karti asmeninė patirtis leido „Vedybų istorijoje“ vaidinantiems aktoriams puikiai perteikti šią „nužmogėjimo“ transformaciją, o režisieriui – atskleisti ne visiems žinomą JAV teismuose veikiančią absurdišką skyrybų sistemą, materialiai naudingą tik brangiai apmokamiems advokatams (jų paslaugos tokiose bylose kainuoja iki tūkstančio dolerių už valandą).
„Ši sistema išskiria žmones, šeimas, nuosavybę ir net laiką, – sakė režisierius. – Ji verčia žmones tvirtai laikytis tik savo įvykių versijos ir ignoruoja priešingos pusės nuomonę“.
Scarlett Johansson taip pat turėjo karčios patirties. 2011-aisiais ji išsiskyrė su pirmuoju vyru aktoriumi Ryanu Reynoldsu, o pačiame „Santuokos istorijos“ filmavimo įkarštyje skyrėsi su antruoju vyru Romainu Dauriacu.
Pagrindinė „Santuokos istorijos” pora – sutuoktiniai Čarlis ir Nikolė (juos ir vaidina Adamas Driveris bei Scarlett Johansson). Jis – Niujorke spektaklius statantis režisierius (netrukus jo avangardinė „Elektros“ versija bus perkelta į Brodvėjų), ji – aktorė, persikrausčiusi iš Los Andželo į Niujorką, kad galėtų vaidinanti vyro spektakliuose. Abu myli aštuonmetį sūnų Henrį ir turi begalę teigiamų savybių: Čarlis yra kūrybinės fantazijos nestokojantis menininkas, dėmesingas ir dosnus vyras, nors mėgstantis ir atitrūkti nuo realybės arba pasigraudinti žiūrint sentimentalius filmus, o Nikolė yra tikra lyderė ir optimistė, mokanti ne tik bendrauti, bet ir klausytis pašnekovų. Žinoma, jiedu privalo turėti kažkokių trūkumų, ir juos pora neslepia nuo psichoterapeuto. Čarlis, pavyzdžiui, perdėtai susirūpinęs elektros energijos taupymu, o Nikolė niekaip negali atsikratyti įpročio visur palikti puodelius su nebaigta gerti arbata. Bet argi tokių mažmožių užtenka, kad teisme rimtai galima būtų teigti, kad dėl to jauna šeima nebegali gyventi po vienu stogu? (G.J.)
2. „PLĖŠIKAI“ (The Highwayman, 2019)
Ko gero, joks kitas žanras Amerikoje nepatyrė tokių transformacijų, kaip kinas apie gangsterius. Liaudies palaikymą turėjusi garsi trečiojo dešimtmečio plėšikų porelė Boni Parker ir Klaidas Berou, daug kartų atgiję kino ir TV filmuose. Šiemet jų galeriją papildė dar vienas kompanijos „Netflix” kriminalinis trileris „Plėšikai“. Nuo ankstesnių filmų apie garsią kriminalinę porelę šis skiriasi tuo, kad pagrindinis dėmesys čia skiriamas ne romantine aureole kino dėka papuoštiems plėšikams, o juos medžiojantiems Teksaso reindžeriams Frankui Hameriui ir Maniui Gaultui. Kitaip ir negalėjo būti, juk juos suvaidino Kevinas Costneris ir Woody Harrelsonas, patys ne kartą vaidinę ir gangsterius, ir policininkus.
1967-aisiais metais JAV kino ekranuose pasirodė režisieriaus Arthuro Penno filmas „Boni ir Klaidas“, ženklinęs „naujojo Holivudo“ pradžią ir atsiliepęs į anuometinius raginimus amerikiečių kinui komerciškai ir estetiškai atsinaujinti. Iš pradžių kai kurie Amerikos kritikai atmetė „Boni ir Klaidą“ kaip įžūlų kriminalinį filmą dėl pernelyg detalaus smurto scenų vaizdavimo. Filmas „Boni ir Klaidas“ tąsyk išprovokavo naują retro filmų bangą, o pagrindinių vaidmenų atlikėjai Faye Dunaway bei Warrenas Beatty stulbinamai išpopuliarėjo ir jų nuotraukos ėmė puošti ne tik kino žurnalus, bet ir madų katalogus. Žmogžudžiai buvo pavaizduoti kaip simpatijos ir užuojautos verti bedvasės kapitalistinės visuomenės aukos.
Visai kitokie akcentus regime naujajame filme „Plėšikai“. Kad nebus jokio nusikaltėlių romantizavimo, aišku nuo pirmųjų kadrų. Po dar vieno Boni ir Klaido įvykdyto brutalaus nusikaltimo, gubernatorė (Kathy Bates) kaip mat nutildo reporterį, prilyginusi banditus Robinui Hudui: „Argi Robinas Hudas galėtų nušauti paprastą degalinės darbuotoją dėl keturių dolerių?“.
Teisingumo dėlei reikėtų pasakyti, kad ir nusikaltėlių medžiotojai visai nepanašūs į tradicinius teisingumo karius. Svarbiai misijai pasikviesti buvę Teksaso reindžeriai Frankas Hameris ir Manis Gaultas jau seniai nebeprimena tų šaunuolių, apie kurių žygius legendas girdėjo net maži vaikai. Frenkas jau daug metų dirba naftos bendrovėje apsauginiu, o Manis dykaduoniauja savo nuošalioje rančoje ir kaip įmanydamas kratosi pagundoms išgerti. Kadangi Teksaso reindžerių organizacija oficialiai panaikinta (dėl valdžią ėmusio gąsdinti pernelyg didelio ginkluotų būrių savarankiškumo), Frenkas ir Manis kartu su ypatingais įgaliojimais gauna ir naujas specialaus kelių patrulio pareigūnų pareigas.
Nors abu sekliai seniai atprato šaudyti ir nebegali lakstyti taip greitai, kaip anksčiau, tačiau praeityje įgyti pėdsekių įgūdžiai niekur nedingo. Nors „reindžerius“ nuolat pašiepia iš paskos sekantys FTB agentai, nesunku numatyti, kad visai ne šie savimi besididžiuojantys „profesionalai“, o pavargusių didvyrių porelė atliks svarbiausius darbus, likviduojant pavojingus banditus. (G.J.)
1. „VAKARŲ FRONTE NIEKO NAUJO“ (All Quiet on the Western Front, 2022)
„Netflix” platformoje TOP10 žiūrimiausių filmų Lietuvoje sąrašą papildė vokiečių epinis antikarinis filmas „Vakarų fronte nieko naujo” (angl. All Quiet on the Western Front, vok. Im Westen nichts Neues, 2022). Edwardo Bergerio režisuotas filmas paremtas 1929 metais Ericho Marijos Remarko parašytu to paties pavadinimo romanu. Jame galima išvysti puikiai savo pagrindinius vaidmenis atlikusius aktorius Danieli Bruhlį, Felixą Kammererį, Albrechtą Schuchą, Moritzą Klausą ir Aaroną Hilmerį.
Ar šis kūrinys patiks žiūrovui, priklauso nuo to, ar žiūrovas tikisi tikslios knygos adaptacijos, ar paprasčiausiai pamatyti filmą pirmojo pasaulinio karo tema. Šie lūkesčiai, ko gero, daro didelę įtaką pozicijai, kurią pasirinks ir kino kritikas, peržiūrėjęs šį kūrinį. Istorija pasakojama septyniolikmečio Pauliaus Baumerio, nusprendusio kovoti už savo šalį Pirmajame pasauliniame kare,akimis Sprendimą eiti savanoriu jaunuolis priėma skatinamas propagandos apie karą ir šlovę, kuri lauks kariams sugrįžus namo. Taigi, siužetas leidžia pažvelgti į Didįjį karą ir iš paprasto vokiečių kareivio pusės, ką retai matome medijose.
Jau nuo pat filmo pradžios žiūrovas yra nukeliamas į chaotišką mūšio lauką, kuriame sekame kario, kuris tuojau pat žūva, paskutiniąsias akimirkas – nesėkmingą priešo linijų apkasų puolimą. Šia brutalia įžangine scena nustatomas filmo tonas, kuris mus lydi visą likusį filmą – slegiantis karo beprasmiškumo suvokimas. Įspūdį sustiprina pastarojo kario uniformos kelias į kito kario rankas, naujajam savininkui net nenutuokiant, jog su ja dar visai neseniai žuvo karys. Jau kūrinio pradžioje galima suprasti, kad kino kūrėjai nesiruošia nuolaidžiauti žiūrovui ir privers įsilieti į žiaurią karo realybę.
Panašu, kad „Vakarų fronte nieko naujo” ekranizacija siekiama pakartoti 2019 metais išleisto karo filmo „1917” sėkmę ir galbūt tai lėmė faktą, kad kūrinyje itin koncentruojamasi į įvykius fronto linijose, atsisakant daugumos romantizuotų ir su civilių gyvenimu bei vidiniais kario išgyvenimais susijusių detalių, esančių knygoje. Kitaip tariant – mažiau kalbų, daugiau darbų. (D.B.)
Gediminas Jankauskas, Deimantė Baubkutė, Goda Varneckaitė, Dora Žibaitė
