Russell Crowe – pripažintas aktorius, garsėjantis įvairiapusiška vaidyba ir gebėjimu visiškai pasinerti į savo vaidmenis. Per savo karjerą jis suvaidino daugybę įsimintinų vaidmenų įvairiuose filmuose, atskleisdamas savo aktoriaus talentą ir universalumą.
Russell Crowe karjera kine gyvuoja jau kelis dešimtmečius, ir jis tapo vienu labiausiai gerbiamų aktorių kino industrijoje. Nuo ankstyvųjų vaidmenų Australijos kine iki vėlesnės sėkmės Holivude R. Crowe nuolat rodė stiprius ir įtikinamus vaidmenis, kurie sužavėjo viso pasaulio žiūrovus. Jo gebėjimas įkūnyti sudėtingus personažus ir atgaivinti juos ekrane pelnė jam kritikų pripažinimą ir daugybę apdovanojimų, įskaitant „Oskaro“ apdovanojimą už geriausią vyro vaidmenį.
Russell Crowe per savo karjerą suvaidino daugybę išskirtinių vaidmenų ir įtvirtino vieno talentingiausių ir universaliausių aktorių reputaciją. Nuo apdovanojimų pelniusio vaidmens filme „Gladiatorius“ iki emocijų kupino pasirodymo filme „Nuostabus protas“, R. Crowe nuolat žavi žiūrovus savo gebėjimu įsikūnyti į sudėtingus personažus ir suteikti savo vaidmenims gilumo, kurio neretas aktorius nesugeba pasiekti. Jo indėlis į kiną paliko neišdildomą pėdsaką kino industrijoje, o jo kūryba ir toliau įkvepia bei sulaukia atgarsio tarp žiūrovų visame pasaulyje. Todėl geriausi Russell Crowe filmai ne tik atskleidžia jo, kaip aktoriaus, talentą, bet ir parodo, kad jo pasirodymai daro neišdildomą įtaką kino pasakojimo menui.
10. „Kieti bičai“ (The Nice Guys, 2016)
Riežisieriaus Shane Black filmas „Kieti bičai“ („The Nice Guys“) viena iš tų amerikietiškų veiksmo komedijų, kuri jus privers nusijuokti ar bent nusišypsoti. Nors amerikietiškas humoras patinka ne visiems, šiame filme jis kiek kitoks – savotiškas ir įtraukiantis.
Holland March yra samdomas privatus detektyvas, šiek tiek nusivylęs savo gyvenimu ir niekaip nerandantis gyvenimo džiaugsmo. Pagrinde jis imasi darbų iš jau „nuprotėjusių“ senučių, kurios pačios nebesupranta ko nori ar kas vyksta aplinkui. Kitoje pusėje barikados vaizduojamas Jackson Healy, kuris yra samdomas žmonių kaip smogikas, tramdytojas ar tiesiog mušeika. Filmo eigoje, šie du veikėjai suvedami moters vardu Amelija. Holland buvo pasamdytas surasti Misty Mountains kuri paslaptingai dingo, o Jacksonas buvo pasamdytas Amelijos, kuri paprašė, kad jis įkrėstu Hollandui į kaulus, nes mat šis ją sekioja. Kai šie veikėjai pagaliau susitinka – prasideda linksmybės…
Tiek Russell Crowe, tiek Ryan Gossling gana neblogai padirbėjo. Buvo tikrai įdomu stebėti pastovius ginčus, gašlius juokelius, bei nejaukius dialogus tarp šių aktorių. Tikriausiai jei ne darnus duetas, filmas nebūtų susilaukęs nei pusės tiek liaupsių. Ryan vaidmuo išties įtraukia į blogų emocijų liūną. Kasdienės problemos, pinigų trūkumas, alkoholizmas, blogi santykiai su dukra. Ir tai tik pradžia… Visa tai seka nuolatinės traumos ir sužalojimai, kurių šis personažas sulaukia iš savo kasdienio darbo. Ką jau kalbėti, kai jis pagaliau sutinka Jacksoną… Russell taip pat pasistengė iš peties. Kiek keistokas vaidmens paskyrimas šiam aktoriui, bet tikrai gan sėkmingas. Kietaširdis užpakalių spardytojas. Tikriausiai taip būtų galima apibūdinti jo vaidmenį. Emociją bandantis įnešti aktorius, atrodo, kad vis lieka neišgirstas, kol pagaliau Hollando dukra Holly pradeda tikėti, kad jis yra geras žmogus ir jį tai priverčia susimąstyti, o vėliau net pasigailėti niekšelio.
Išties puiki vaidyba atperką didžiąją dalį šio filmo trūkumų. Puikiai vaidino ne tik Ryan Gossling ir Russell Crowe, bet ir kiti antro plano aktoriai. Filmas pasaldintas geru ir sveiku humoru, gal šiek tiek gašloku, bet čia jau skonio reikalas… Juosta tikrai verta peržiūros. Ši veiksmo komedija tikrai neeilinė ir nors chaoso šiam filmui netrūksta, puiki vaidyba atperka siužetines nuodėmes. (Alius Bingelis)
9. „Komandoras: tolimoji pasaulio pusė“ (Master and Commander: The Far Side of the World, 2003)
Kariniai filmai Holivude gan dažni, kita vertus, istoriniai kariniai epai pasitaiko pakankamai retai. „Narsioji širdis“ 1990-iais buvo itin rimtas kūrinys, toks 2000-iais turėjo būti ir režisieriaus Piterio Veiro „Komandoras: tamsioji pasaulio pusė“, paremtas to paties pavadinimo Patriko Obrajano romanu.
Russell Crowe, kuris vaidina dažnai užmirštame filme, nelaimei, „Komandoras“ buvo išleistas tais pačiais metas kaip Goro Verbinskio „Karibų piratai: Juodojo perlo prakeiksmas“, kuris pristatė pasauliui Džonio Depo įkūnijamą Kapitoną Džeką Sperou. Tikriausiai dėl to žmonės nesirikiavo eilėje, kad galėtų pamatyti kaip Crowe leidžiasi į atvirus vandenis.
„Komandoras“ yra tikras malonumas akims ir tikrai vertas pažiūrėti, jei bent kiek domitės Napoleono era. Jis atvaizduoja dažnai pamirštamą istorinį Europos laikotarpį ir padaro tai neįtikėtinai puikiai. Priešingai nei dauguma kitų istorinių dramų, „Komandoras“ istorines detales išlaiko gan tikslias, o Crowe džiugina išskirtine vaidyba.
Faktas, kad filmas pelnė net dešimt Oskaro nominacijų (iš kurių dvi laimėjo) pabrėžia jo puikumą ir nepelnytą nuvertinimą. Legendinis kino kritikas Rodžeris Ebertas suteikė filmui aukščiausią įvertinimą sakydamas, kad „epiškumo filmas pasiekia neprarasdamas žmogiškumo“. Crowe žinojo, kad šis filmas yra itin nuvertinamas ir 2010 metais jis pakvietė gerbėjus prisijungti prie agitacijos antrai daliai sukurti.
8. „Vargdieniai“ (Les Misérables, 2012)
Garsiojo Viktoro Hugo romano „Vargdieniai“ motyvais paremtas istorinis miuziklas kone nepalieka abejingų. Begalė teigiamų atsiliepimų iš žiūrovų ir žymiausių kino kritikų liaupsės – taip įvertinta prieš aštuonerius metus pasirodžiusi kino juosta.
Trys „Oskarai“ ir „Auksinis Gaublys“ kalba patys už save, o kur dar dešimtys kitų nominacijų ir apdovanojimų… Pagrindinius vaidmenis atliko gausus būrys Holivudo žvaigždžių – Hughas Jackmanas, Rusellas Crowe ir Anne Hathaway sužavėjo kiekvieną, ir nepaliko vietos jokioms abejonėms dėl šio įstabaus kūrinio vertės.
Istorijos centre – buvęs kalinys Žanas Valžanas (akt. Hughas Jackmanas), kuris susiduria su sunkumais ieškant darbo dėl savo statuso. Galiausiai gavęs laisvę nuo akylojo pareigūno Javerto (akt. Russellas Crowe) ir negalėdamas įsidarbinti, jis apvogia bažnyčią. Žinoma, yra sučiumpamas, tačiau bažnyčios šventikas pareigūnams pasako, kad vertingi daiktai Žanui buvo padovanoti.
Šis kunigo poelgis sujudina Žano sielą ir paskatina jį keistis – šis ima save vadinti visuomenės ramsčiu ir vietiniu verslininku. Praėjus keletui metų, jis įsivaikina jauną mergaitę Cosette, kurios motina, Fantine (akt. Anne Hathaway) – buvusi jo darbuotoja, kuri tapo prostitute ir savo dienas netekusi darbo užbaigė baisia mirtimi miesto nuotekų latake. Bėgant metams ir pradedant žiebtis didžiajai Prancūzijos revoliucijai, jau suaugusi Cosette pamilsta užsidegusį revoliucionierių Marių, kai tuo tarpu pareigūnas Javertas pradeda kapstytis po paslaptingą Valžano praeitį…
7. „Traukinys į Jumą“ (3:10 to Yuma, 2007)
Jameso Mangoldo filmas „Traukinys į Jumą“ atkuria sužeistą vesterno širdį ir gelbsti jį iš beprasmiško smurto liūno. Šlovės laikais vesternas dažnai buvo moralės žaidimas, pasakojimas apie humanistines vertybes, prasiskverbiančias į neteisėtą pasienio anarchiją. Šios tradicijos vis dar laikomasi tokiuose filmuose kaip Eastwoodo „Unforgiven“, tačiau panašu, kad žiūrovų apetitas moralės spektakliams ir vesternams mažėja. Čia dėl aktorių vaidybos kokybės ir filmo minties jis atrodo kaip kažko naujo avangardas, nors tai 50 metų senumo gero filmo perdirbinys.
Siužetas toks paprastas, kad Elmoras Leonardas iš pradžių jį parašė kaip apsakymą. Vyras, vardu Danas Evansas (akt. Christianas Bale’as), Pilietiniame kare netekęs kojos, atvyksta į Arizonos teritoriją, kad pabandytų laimę, gyvenimą rančoje. Jam sekasi prastai, o dar blogiau sekasi dėl kaimyno chuligano, kuris nori išstumti jį iš savo žemės. Teritorija vis dar baiminasi indėnų antpuolių, o lygiai taip pat ir Beno Veido (akt. Russellas Crowe) vadovaujamos įstatymų nepaisančios gaujos, kuri užkliudo diližanus, apiplėšia bankus, atsitiktinai žudo žmones ir pergudrauja bet kokį pasipriešinimą. Per keletą įvykių, kurie atrodo beveik padiktuoti likimo, Danas Evansas atsiduria būryje, prisiekusiame palydėti suimtą ir surakintą antrankiais Veidą į netoliese esantį Kontentiono miestelį, kur 15.10 val. traukinio pašto vagone yra celė, iš kurios Veidas bus nugabentas į kalėjimą Jumoje ir neabejotinai nuteistas mirties bausme.
Tiek Dano, tiek Beno personažai turi elementų, kurie šiame nuotykyje patiria išbandymą. Danas baiminasi, kad prarado žmonos Alisos (akt. Gretchen Mol) ir paauglio sūnaus Vilo (akt. Logan Lerman) pasitikėjimą, nes šie abejoja, ar jam pavyks išlaikyti rančą. Dar mažiau Alisa supranta, kodėl jos į Rytus persikėlęs vyras turėtų rizikuoti savo gyvybe kaip savanoris. Sūnus Vilas, praktiškai atmintinai išmokęs dešimtukinius romanus apie Beną Veidą, idealizuoja nusikaltėlį, ir kai Danas supranta, kad berniukas sekė paskui būrį, jam tai nepatinka. Tačiau Veidas nujaučia, kad berniukas seka jį, o ne tėvą.
O štai įžvalga apie Veidą. Jis vaidina savo asmenybę kaip spektaklį. Jis piešia, skaito, filosofuoja, yra nepalyginamai protingesnis už savo gaujos padugnes. Nesuskaičiuojamą laiką praleidęs bėgdamas kartu su jais, jis iš tiesų gali manyti, kad leisti laiką su Danu, net ir būdamas jo belaisvis, yra atgaiva. Galiausiai abu vyrai atsiduria viešbučio „Contention“ kambaryje su vaizdu į gatvę, girdint traukinio švilpukui, lauke apsupti ginkluotų vyrų, kurie nori išgelbėti Beną arba jį nužudyti.
Perkurti jau egzistuojantį filmą Jameso Mangoldo atžviligu atrodo keistas pasirinkimas, tačiau pats filmas įrodo, kad jis turėjo svarią priežastį atgimti. Sunkiais laikais amerikiečiai dažnai atsigręždavo į vesterną, kad iš naujo sustatytų savo kompasus. Labai sunkiais laikais reikia labai gero vesterno. Toks šis ir yra. Ir įsiklausykite į paskutinius Beno Veido žodžius šiame filme, kam ir kodėl jis juos sako.
6. „Informatorius“ (The Insider, 1999)
Michaelo Manno filme „Informatorius“ trileris ir demaskavimas apie tai, kaip tiriamoji žurnalistika pagaliau atskleidė ilgą laiką trukusį didžiojo tabako melą. Jo centre – Lowellas Bergmanas, CBS naujienų laidos „60 minučių“, kurioje buvęs tabako mokslininkas Džefris Vigandas išdavė viską, kas buvo žinoma, prodiuseris. Pirmiausia Bergmanas įkalbinėja Vigandą kalbėti. Tada jis dirba su žurnalistu Mike’u Wallace’u, kad sužinotų istoriją. Tada jis kovoja su CBS vadovais, kurie bijo ją paskelbti, nes ieškinys gali sužlugdyti tinklą. Jis – šiuolaikinis detektyvų herojus, Vudvardas ir Bernšteinas viename asmenyje.
Bent jau taip pasakojama filme. Filmas yra tikslus, nes yra labai platus. Vigandas iš tiesų atskleidė „Brown & Williamson“ laboratorijų paslaptis, kurios galiausiai lėmė 246 mlrd. dolerių ieškinių, kuriuos prieš tabako pramonę pateikė visos 50 valstijų, sureguliavimą. „60 minučių“ galiausiai parodė šią istoriją, nors buvo delsiama ir ieškoma atsakymų. Dienraščio „Wall Street Journal“ reportažai padėjo palengvinti tinklo sprendimą transliuoti šį straipsnį.
Sprendimas filme sutelkti dėmesį į prodiuserį, žengti į užkulisius, yra geras, nes leidžia istorijai atsidurti už Wallace’o ir Hewitto ribų ir svarstyti didesnius klausimus nei tabakas. Filmas viduryje srauto pakeičia žirgą ir nuo istorijos apie tabako slėpimą pereina prie žurnalistinės etikos krizės. Ar CBS priešinosi istorijai tik todėl, kad bijojo teismo proceso, ar buvo ir kitų veiksnių, pavyzdžiui, vadovų noras apsaugoti savo akcijų kainą, nes CBS buvo ruošiama parduoti „Westinghouse“? Filmas sudėliotas kaip dėlionė, kurios įvairios dalys vis dingsta nuo stalo. Ji prasideda, kai Bergmanas pasamdo Džefrį Vigandą (akt. Russellas Crowe) kaip konsultantą dar vienai tabako istorijai. Jis sužino, kad Vigandas turi informacijos iš tabako pramonės, kuri ne tik įrodo, kad nikotinas sukelia priklausomybę (septynių cigarečių kompanijų prezidentai tai neigė prisiekę Kongrese), bet ir tai, kad priedai buvo naudojami tam, kad sukeltų dar didesnę priklausomybę, o vienas iš tų priedų buvo žinomas kancerogenas! Vigandas pasirašė konfidencialumo susitarimą su B&W, ir Bergmanas turi kaip nors apeiti šį pažadą, jei nori atskleisti tiesą.
Mannas sugeba sukurti įtampą, kartu parodydamas, koks ilgas, lėtas ir varginantis gali būti tiriamosios žurnalistikos procesas. Vigandas šoka link atskleidimo, paskui tolyn. Bergmanas dirba užkulisiuose, kad manipuliuotų teisminiais procesais ir „Wall Street Journal“ reportažais (sužinome, kad šios scenos daugiausia išgalvotos). Jis tikisi, kad pavyks nutekinti sutrumpintas istorijos dalis, kad galėtų laisvai atskleisti visą jos grožį. Žmonės ima dalintis į grupes, vieni „už“ tiesos atskleidimą, kiti „prieš“.
Galima pripažinti, kad filmas apie žurnalistiką, kuri pati manipuliuoja faktais, yra prieštaringas. Filmai vis dėlto nėra pirmoji vieta, kurioje reikia ieškoti faktų. Į filmą einama ieškoti psichologinės tiesos, emocijų, istorijos esmės, o ne jos išnašų. Bendrais bruožais „Informatorius“ yra visiškai tikslus: „Didysis tabakas“ melavo, vienas žmogus turėjo pražūtingos informacijos, kvalifikuota žurnalistika sukūrė istoriją, intriga padėjo ją išlaisvinti. Filmas tikrai veiksnus ir be galo įdomus.
5. „Amerikos gangsteris“ (American Gangster, 2007)
Franko Lucaso karjera, išskyrus tai, kad jis prekiavo heroinu, būtų puikus pavyzdys verslo mokyklai. „Amerikos gangsteris“ pasakoja jo sėkmės istoriją. Paveldėjęs nusikalstamą imperiją iš savo garsaus boso Bumpy Johnsono, jis, pasitelkęs žavias kapitalistines strategijas, užvaldė Niujorko narkotikų prekybą. Jis asmeniškai skraidė į Pietryčių Aziją, kad įsigytų savo produktą tiesiai iš tiekėjų, naudojo išradingą importo schemą, kad jį įvežtų į Jungtines Valstijas, ir pardavinėjo jį didesnio grynumo ir mažesne kaina nei kas nors kitas. Galiausiai jo turtas buvo vertas daugiau nei 150 mln. dolerių, o bausmė buvo sumažinta sudarius susitarimą, pagal kurį trys ketvirtadaliai Niujorko policijos pareigūnų, atsakingų už narkotikus, buvo pripažinti korumpuotais. Ir sekmadienį jis visada vesdavosi mamą į bažnyčią.
Lucasą vaidina Denzelis Vašingtonas, dar kartą suvaidinęs vieną iš tų vaidmenų, kai jis yra malonus ir švelnus iš išorės, tačiau pakankamai negailestingas, kad galėtų padegti priešą. Štai viena detalė: Kai vyras užsidega, Frankas jį nušauna, kad numalšintų agoniją. Štai tai gailestingumas. Jo atkaklus priešininkas šiame filme yra policijos detektyvas Ričis Robertsas (akt. Russellas Crowe), kuris departamente turi labai blogą reputaciją. Kaip jis tai padaro? Surasdamas 1 milijoną dolerių narkotikų pinigų – ir juos atiduodamas. Kokio velnio taip elgtis, kai įprasta praktika būtų pasidalyti su vaikinais?
Robertso viduje yra kažkas, kas nenusileidžia net tada, kai jo įtakingas kolega (Joshas Brolinas) jam grasina. Jis prisiekia nuversti Franką Lucasą ir tai padaro, nors tai nėra lengva, o didžiausią nerimą keliantis pasipriešinimas kyla iš policijos vidaus. Lucasas, mirusio Bumpy mokinys, vadovaujasi paprastu kredo: elgtis su žmonėmis teisingai, būti nepastebimam, laikytis protingos verslo praktikos ir per Padėkos dieną dalyti kalakutus. Jis gali pasitikėti jam dirbančiais žmonėmis, nes jiems moka labai gerai ir daugelis jų yra jo giminaičiai.
Kalbant apie jo matomą gyvenimo būdą, Franko Lucaso istorija galėtų būti lygiai tokia pati kaip J. C. Penney istorija, tik jis vietoj centų dalina kalakutus. Visi jo platinimo grandinėje yra pakankamai laimingi, nes produktas yra aukštos kokybės, kaina tinkama, o pinigų yra visiems. Ironiška, bet perdozavimo epidemija kyla, kai Lucaso aukštos kokybės medžiagą narkomanai traktuoja taip, tarsi tai būtų įprastas silpnesnis narkotikas. Tada Lucasas pradeda praktikuoti tai, ką rinkodaros specialistai vadina prekės ženklo kūrimu: Pradedama sakyti, kad jo „Mėlynoji magija“ yra dvigubai stipresnė už dvigubai mažesnę kainą, ir kitus tiekėjus iš gatvių išstumia rinkos, o ne teritorinių karų taisyklės.
Tai įtraukianti, sklandžiai ir gerai papasakota istorija, o Russello Crowe indėlis yra didžiulis (ne jo kaltė, kad žmona skundžiasi). Atrodantis kaip rūpesčių išvargintas buldogas, jo Ričis Robertsas studijuoja teisę, nepažeidžia etikos normų ir tiesiog nesustoja, kurdamas savo bylą.
4. „Pakilęs iš pelenų“ (Cinderella Man, 2005)
Šio filmo buvo ilgai laukiama, o tuoj po premjeros Venecijos kino festivalyje jis žurnalistų lengvabūdiškai buvo pavadintas antruoju „Rokiu”. Bet tai mažų mažiausiai nekorektiška. Sylvestro Sttalone‘s „Rokis“, kalbant pačių boksininkų terminologija – visai kita svorio kategorija.
Jeigu taip jau knieti režisieriaus Rono Howardo filmą su kuo nors sugretinti, tai geresnio „kompaniono“ už Martino Scorsese‘s „Įsiutusį bulių“ tikrai nerasime. Abu šiuos filmus galima drąsiai vadinti vienos karjeros istorijomis, tačiau abiejuose matome autorių pastangas konkrečiai biografijai suteikti universalių bruožų.
Džimo Bredoko (Russellas Crowe) vargų ir džiaugsmų epopėja sutapo su praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje Ameriką sukrėtusios didžiosios ekonominės depresijos siaubais. Tada Džimas buvo daug žadantis boksininkas, tačiau po virtinės apmaudžių pralaimėjimų jam teko atsisakyti sportininko karjeros ir imtis pačių sunkiausių darbų, kad žmona ir vaikai nemirtų badu. Tačiau netgi juodžiausios nevilties akivaizdoje svajonė grįžti į ringą ir nugalėti išsipildo. Atsitiktinumo dėka Bredokui suteikiama galimybė stoti į kovą su gerokai už jį sunkesniu pasaulio vicečempionu. Atrodo, jog šio susirėmimo baigtis nulemta iš anksto, tačiau, didžiulei visų nuostabai, Džimas nugali trečiame raunde.
Taip paprastas vaikinas tapo idealu tiems, kurie tada taip pat neprarado vilties išsikapanoti iš skurdo. Todėl nesunku suprasti, kokiu svarbiu nacionalinės reikšmės įvykiu tapo lemtinga Džimo Bredoko dvikova su sunkiasvoriu pasaulio čempionu Maksas Baeriu – jokių kompromisų nepripažįstančiu bokso gladiatoriumi, užmušusiu ringe du savo priešininkus. Ši penkiolikos raundų kova įrašyta į didžiausių Amerikos pergalių knygą. (Gediminas Jankauskas)
3. „Los Andželas slaptai“ (L.A. Confidential, 1997)
Filme 1953 m. Kalėdų išvakarės, per radiją skamba Bingo Krosbio dainos, o policininkai renkasi dėžes nemokamo alkoholio, kad galėtų pasilinksminti šventiniuose vakarėliuose. Apygardos būstinėje susitinkame su trimis pareigūnais, kurie savaip atspindi būsimus Los Andželo policijos pasirinkimus. Žvaigždžių dramų išvargintas Vinčenas gyvena dėl darbo. Budas Vaitas (akt. Russell Crowe) yra agresyvus jaunas policininkas, kuris nori prisitaikyti prie laisvos departamento etikos. Edas Ekslis (akt. Guy Pearce) yra tiesmukas, o dėl akinių be apvadų jis šiek tiek panašus į griežtą buhalterį – galbūt dirbantį FTB.
Edas – ambicingas karjeristas, kuris viską nori daryti pagal taisykles. Jo kapitonas Dudlis Smitas (akt. Džeimsas Kromvelis) maloniai paaiškina, kad pareigūnas turi būti pasirengęs meluoti, apgaudinėti ir vogti – žinoma, vardan to, kad kaltieji patektų į kalėjimą. Kapitonas Smitas mėgsta vadinti savo vyrus „gerais vaikinais“ ir atrodo toks išmintingas, kad beveik galime juo patikėti, kai jis rengia mažas viktorinas ir aiškina, kad paaukštinimas priklauso nuo pasirengimo pateikti „teisingus atsakymus“. „Los Andželas slaptai“ yra panardintas į „film noir“ atmosferą ir legendą, bet neatrodo kaip periodinis filmas – jis tiki savo „noir“ vertybėmis ir nenaudoja jų tik kaip dekoracijos. Filmas sukurtas pagal Džeimso Ellrojaus, šio liauno, sardoniško Los Andželo niekšų poeto, romaną. Filmo režisierius Curtis Hansonas audžia labirintinį siužetą, bet jo vingiai visada aiškūs, nes personažai labai aštriai nupiešti. Nežinome, kas kaltas, o kas nekaltas, bet žinome, kas turėtų būti kaltas.
Siužetas susijęs su nusikaltimais, įvykdytais pirmosiomis naujųjų metų dienomis. Los Andželo mafijos boso Mikio Koeno bendrininkai tampa gangsterių egzekucijų aukomis. Visą naktį veikiančioje kavinėje įvyksta žudynės, viena iš aukų yra sukčius policininkas, o trys juodaodžiai jaunuoliai iškart paskelbiami įtariamaisiais, nors įtariama, kad už nusikaltimo slypi kažkas kitas.
Dar susipažįstame su milijonieriumi pornografu Pirsu Pačetu (akt. David Strathairn). Jis vadovauja aukščiausios klasės merginų pagal iškvietimą veiklai, kurioje jaunoms pradedančioms aktorėms daromos plastinės operacijos, kad jos taptų panašios į kino žvaigždes, viena iš jų – Lynn Bracken (akt. Kim Basinger), kuri, kaip sakoma, buvo „apkarpyta“, kad atrodytų kaip Veronika Leik. Budas Vaitas susekė ją, manydamas, kad ji turi informacijos apie žudynes kavinėje.
Hansonas ir jo scenarijaus bendraautorius Brianas Helgelandas sujungia visas filmo gijas, o pakeliui tarp dviejų policininkų, kurie iš pradžių buvo priešai, užsimezga neįtikėtina sąjunga. Filme daroma prielaida, kad nors nemokamas alkoholis ir šiek tiek skiepų nedaug kenkia, yra dalykų, kurių policijos pareigūnas tiesiog negali daryti.
Filmas persmelktas Los Andželo istorijos ir tai nuostabu. Viena iš daugelio priežasčių, kodėl „Los Andželas slaptai“ yra toks geras ir kodėl jis verti būti minimas kartu su „Kinų kvartalu“, yra todėl, kad tai ne tik siužetas ir atmosfera. Čia yra įtikinamų personažų, ypač Kim Basinger prostitutė. Russellas Crowe ir Guy Pearce’as – du australų aktoriai, kurie čia įtikinamai atlieka žvaigždžių vaidmenis, o Kevinas Spacey puikiai išnaudoja laiką, kad įrodytų savo personažo gebėjimą judėti tarp dviejų pasaulių, išduodant abu.
2. „Nuostabus protas“ (A Beautiful Mind, 2001)
Statistiką mėgstantys amerikiečiai seniai pastebėjo, kad aktoriams vyrams „Oskarai“ dažnai atitenka už, švelniai kalbant, įvairias psichologines problemas turinčių personažų vaidmenis. Ryškiausi pavyzdžiai – Jacko Nicholsono bepročiu paverstas Makmerfis („Skrydis virš gegutės lizdo“), Dustino Hoffmano „lietaus žmogus“ Reimondas Bebitas ir Tomo Hankso idiotas Forestas Gampas.
Netrumpą „defektuotų“ teigiamų herojų galeriją papildė Russellas Crowe. Nors jis už šizofreniško mokslininko vaidmenį filme „Nuostabus protas“ negavo Oskaro, bet tai ne aktoriaus bėda, o JAV Kino Akademijos gėda. Nes Russellas Crowe aistringai ir negailėdamas jėgų suvaidino mokslo genijų, kuriam jo beprotystė atnešė pavėluotą pripažinimą ir net Nobelio premiją.
Jau ne viename filme matėme bene dažniausiai linksniuojamą amerikietiškos demokratijos pasiekimą: girdi, Jungtinėse Valstijose, net marginalas arba visai „nenaudingas“ ir pasyvus visuomenės narys gali susirasti nišą savo veiklai, jeigu ji neprieštarauja JAV pagrindiniams įstatymams. O ką jau kalbėti apie žmones, apdovanotus meniniu talentu ar neeiliniu intelektu. Tokios asmenybės dažnai tampa biografinių filmų herojais. Jie yra labai skirtingi, bet visus sieja ta pati aplinkybė – visi neįprastų gabumų turintys individai dažniausiai yra totaliai vieniši. Toks yra ir Džonas Forbsas Nešas jaunesnysis. Kinomanai, žiūrėdami „Nuostabų protą“ tikriausiai prisimins neseną Dareno Aronovskio filmą lakonišku pavadinimu „Pi“, kurio herojus genialus matematikas Maksas Koenas atsiduria skaičių magijos nelaisvėje. Jis norėjo tik suprasti dėsningumą skaičiaus Pi sekoje. O pasirodė, kad jo bandymų rezultatai gali paveikti finansų pasaulį ar iššifruoti…žydų Torų kabalistinius ženklus.
Prinstono universiteto auklėtinis Džonas Nešas dar studijų laikais kartu su kolegomis žavėjosi amerikiečių matematikais, Antrojo pasaulinio karo metais padėjusiais iššifruoti slaptus nacių pranešimus ir tuo priartinusiais pergalę prieš bendrą priešą. Kai Nešas išgarsėjo neeiliniais matematiniais sugebėjimais, jis tuoj pat buvo pašauktas savo talentą panaudoti tėvynės gynybai. Tuomet Amerikoje siautė „šaltasis karas“, o jo ideologai paskelbė, kad sovietų organizacija „Naujoji laisvė“ suplanavo okupuoti Jungtines Valstijas ir Amerikos spaudoje siunčia savo rezidentams instrukcijas, užšifruotas… stambiausių laikraščių antraštėse. Džonui Nešui ir patikima Džeimso Bondo verta užduotis – surasti šių pranešimų šifrą. Ar po viso to reiktų stebėtis, kad Nešui iš tikrųjų „pavažiuoja stogas“? (Gediminas Jankauskas)
1. „Gladiatorius“ (Gladiator, 2000)
Kai baigiantis XX amžiui britų režisierius Ridley Scottas pradėjo sukti istorinį epą „Gladiatorius“, mažai kas tikėjo šio brangiai kainuojančio (biudžetas 103 milijonai dolerių) projekto sėkme. Panašūs istorinės tematikos blokbaseriai (apie Kleopatrą, Spartaką, Ben-Hurą) buvo populiarūs iki septintojo dešimtmečio vidurio, vėliau tokia produkcija nukeliavo į televiziją. Tačiau pesimistai režisieriaus neatbaidė, jis sėkmingai savo projektą baigė: filmas uždirbo apie pusę milijardo dolerių ir laimėjo penkis Oskarus – už geriausią filmą, kostiumų dizainą, vizualinius efektus, režisūrą, garsą ir pagrindinį vyro vaidmenį (Russellas Crowe).
„Gladiatorius“ pelnytai lyginamas su klasikiniu „Spartaku“ (1960), tik Ridley Scotto filme nemažą vietą užimą modernūs kompiuteriniai efektai, kurie Stanley Kubrick’o laikais kinematografininkams nesisapnavo. Spartako vadovaujamas Romos vergų sukilimas įvyko 71 metais prieš Kristaus gimimą, o „Gladiatoriaus“ veiksmas rutuliuojasi Viešpaties metais 180-aisiais, kai Romos legionų karo vadas Maksimas (Russellas Crowe) laimi mūšį su germanų barbarais ir grįžta namo. Čia jo laukia ne tik nugalėtojo laurai, bet ir netikėta žinia: mirštantis valdovas Markas Aurelijus (Richardas Harrisas) liepia perduoti valdžią Senatui ir padaryti viską, kad jam mirus sosto neužimtų jo garbėtroška sūnus Komodas (Joaquinas Phoenixas).
Tačiau tėvo ketinimus įspėjęs Komodas ima žaisti pagal savo scenarijų. Jis nužudo tėvą, pasiskelbia Romos imperijos valdovu ir verčia Maksimą prisiekti naujam imperatoriui. Narsusis karo vadas, žinoma, atsisako tai padaryti ir užsitraukia Komodo rūstybę. Maksimui pavyksta išvengti mirties, bet jo žmona ir vaikai nužudomi. Sužeistas Maksimas patenka į vergų prekeivių rankas ir paverčiamas gladiatoriumi. Greitai jam bus lemta Romos Koliziejuje susikauti su Komodu.
Beveik visuose Ridley Scotto filmuose regime sceną, kurioje mirtinon akistaton stoja du nesutaikomi antagonistai (pirmasis režisieriaus vaidybinis filmas „Dvikova“ buvo skirtas visą gyvenimą dviejų priešininkų sprendžiamam ginčui). Maksimo ir Komodo dvikova Koliziejaus ringe taip pat gali būti laikoma virtuoziškai nufilmuotų kautynių scena, kurioje kaunasi jau nebe priešininkai antagonistai, o Gėris ir Blogis, ir nuo šio mūšio baigties priklauso viso pasaulio likimas.
Filmui buvo sukurtos grandiozinės dekoracijos. Maltoje prieš filmavimo pradžią architektų dėka išdygo milžiniškas senovės Romos maketas, tiksliai atkartojantis amžinojo miesto architektūrą. Puikiai pasidarbavo ir virtualios realybės kūrėjai. Stebėdami tikrai įspūdingas gladiatorių kautynes Koliziejuje, turėkite omeny, kad filmavimo metu tribūnuose sėdėjo apie du tūkstančiai statistų. Dar 33 tūkstančius sumaketavo kompiuterininkai. Jiems teko spręsti dar vieną problemą. Besibaigiant filmavimo darbams mirė aktorius Oliveris Reedas (jam filmas dedikuojamas), tad kai kurios scenos su Maksimo mokytoju Proksimu padarytos jau be paties Reedo. (Gediminas Jankauskas)
