Rudenį ir mes pamatysime neseniai Kanų kino festivalyje parodytą patį naujausią JAV režisierius Martino Scorsese‘s filmą „Gėlių mėnulio žudikai“ (“Killers of the Flower Moon”): pirmieji žiūrovai po seanso filmui stovėdami plojo devynias minutes.

Taip po 47 metų pertraukos čia buvo pagerbtas kino klasikas, Kanuose 1976-aisiasis laimėjęs Auksinę palmės šakelę už „Taksistą“.

Naujas filmas „Gėlių mėnulio žudikai“ pagrįstas realiais įvykiais ir sukurtas pagal Davido Granno knygą. Jame atkuriami tragiški 1920 – ųjų metų įvykiai Oklahomos žemėse, priklausiusiose indėnams osedžams (angl. osage).

Filmo “Killers of the Flower Moon” kadras

Tai jau dešimtas režisieriaus filmas, kuriame suvaidino Robertas De Niro. Todėl puiki proga prisiminti visus garsaus tandemo darbus.

10.Piktos gatvės“ (Mean Streets, 1973)

1974-aisiais metais Kanuose kino festivalio senbuviai vieni kitiems rekomendavo tarp daugelio filmų nepražiopsoti mažoje salytėje rodomų „Piktų gatvių“. Filmo veiksmas plėtojosi skurdžiame Niujorko rajone, nuo seno pramintame „Mažąja Italija“. Čia į kriminalinės veiklos sūkurius įsitraukia du draugai: Harvey Keitelis vaidina vietinės mafijos boso sūnėną Čarlį, kuris svajoja apie nuosavą restoraną ir stengiasi įtikti dėdei, tačiau šie planai akivaizdžiai prieštarauja vaikino giliam religingumui ir troškimui vadovautis Šv. Pranciškaus Asyžiečio priesakais.

O Robertas De Niro suvaidino jokių stabdžių nepripažįstantį Džonį, kurio beatodairiški veiksmai aiškiai liudija jo psichopatinę prigimtį.

Šio filmo režisierius Martinas Scorsese gimė Niujorke emigrantų iš Palermo (Sicilija) šeimoje. Užaugo kriminalinės reputacijos Niujorko rajone, pramintame „Mažąja Italija“ (Little Italy). Būdamas silpnos sveikatos daug laiko praleido vienas. Religingų tėvų raginamas įstojo į kunigų seminariją, bet po pirmo kurso ją metė.

Knygoje „1001 filmas, kurį pravalai pamatyti per savo gyvenimą“ (2007 m.) apie „Piktas gatves“ parašyta: „Nors veiksmas rutuliuojasi kriminalinėje Niujorko širdyje – Mažojoje Italijoje – daugiausia buvo filmuojama Los Andžele, panaudojant filmuotos medžiagos iš religinio festivalio San Dženare intarpus. „Piktos gatvės“ – juosta apie organizuoto nusikalstamumo vidurinei grandžiai atstovaujančius žmones. Joje gvildenama užsitęsusios jaunystės griaunančios įtakos ir atgailos tema, kuri kartu yra ir visos Scorsese‘s kūrybos tema“.

Mažoji Italija“, kokią ją regime filme, labiau panaši į XX a. pradžios Sicilijos miestelį, negu į aštuntojo dešimtmečio Ameriką.

Su Robertu De Niro režisierius šiame filme dirbo pirmą kartą, o štai Harvey Keitelis jau tada buvo jo geras bičiulis. H. Keitelis vaidino pagrindinį vaidmenį pirmame pilnametražiame M. Scorsese‘s filme „Kas beldžiasi į mano duris?“ (1967 m.). Tai filmas apie brendimą, gyvenimą „piktose“ gatvėse, smurtą – visas šias temas matome vėlesniuose režisieriaus filmuose, o H. Keitelis čia suvaidino italų amerikietį, religingą jaunuolį, nutraukiantį santykius su mergina, kurią ketino vesti, sužinojęs, kad ji buvo tapusi seksualinio smurto auka.

Tada italas ir katalikas M. Scorsese apie H. Keitelį pasakė: „Jis labai panašus į mane, nors yra lenkų kilmės žydas iš Bruklino“.

Knygoje „1001 filmas, kurį pravalai pamatyti per savo gyvenimą“ teigiama, jog H. Keitelio suvaidintas Čarlis Kapa „tam tikra prasme yra Scorsese‘s prototipas ir filme aktorius kalba Scorsese‘s balsu.

Čarlis yra smulkus banditas, kuris mano, kad „išpirkti savo nuodėmes reikia ne bažnyčioje, o gatvėje“, tačiau svajoja uždegti atgailos žvakę, kad užglaistytų savo nusikaltimus. Rūpindamasis savo įvaizdžiu jis stengiasi atrodyti kaip „riteris blizgančiais šarvais“.

Čarlio nuomone, galima būti senamadiškai garbingam bei ištikimam ir kartu klestėti versle, kurį valdo garbūs senoliai. Tačiau Čarlio draugė ir pusseserė Teresa (Amy Robinson) paneigia jo garbės sampratą, primindama, kad „šventasis Pranciškus neturėjo reikalų su pinigais“.

Kartu su savo psichopatišku pusbroliu Džoniu Čarlis slampinėja gatvėmis, „kabina“ merginas, apvaginėja narkotikų pardavėjus, nesibodi atviro reketo ir nemažai laiko praleidžia kino salėje, kur žiūri klasikinius Johno Fordo ir Rogerio Cormano filmus, kurie formuoja vaikinų pažiūras ir supratimą apie garbę.

Pabaigai dar viena citata iš knygos „1001 filmas, kurį pravalai pamatyti per savo gyvenimą“: „Stiprus, nuoširdus, svajingas Čarlis ir karštakošis, impulsyvus, savimi pasitikintis Džonis – žymiausi aštuntojo dešimtmečio kino herojai, chrestomatinės asmenybės, kurias šie aktoriai kartu su režisieriumi Scorsese atskleidė vėliau sukurtose puikiose juostose“.

9. „TAKSI VAIRUOTOJAS” (Taxi Driver, 1976)

Vietnamo karo veteranas Trevisas Biklas dėl chroniškos nemigos priverstas dirbti naktiniu taksistu. Susidūręs su didmiesčio tamsoje tarpstančiais nusikaltimais, smurtu, narkomanija ir prostitucija pažeistos psichikos vyras ryžtasi iškuopti visą šį purvą ir ima kruopščiai rengtis atsakingai misijai.

Kai „Taksi vairuotojas“ Kanų kino festivalyje buvo apdovanotas Auksine palmės šakele, Roberto De Noro trofėjų lentynoje jau puikavosi jo pirmasis Oskaras (už geriausią antraplanį vaidmenį filme „Krikštatėvis 2“).

Scorsese ir De Niro susidomėjo Paulo Schraderio scenarijumi „Taksi vairuotojas“ gerokai anksčiau. Pradžioje scenaristas norėjo, kad jo veikalą ekranizuotų režisierius Brianas De Palma, bet šiam labiau patiko kita P. Schraderio istoriją, kurią De Palma pavertė siaubo trileriu „Pamišimas“ (angl. Obsession, 1976). Kitiems prodiuseriams, kurie tarsi blynus kepė avantiūrines komedijas „Taksi vairuotojo“ paranoiška istorija nepasirodė tinkama medžiaga, todėl apsukęs nedidelį ratą scenarijus atsidūrė Scorsese‘s ir De Niro rankose.

Kino kritikai pagrindinę filmą temą pavadino „vienatvės kvintesencija“, o pats scenaristas Trevisą Biklą charakterizavo rašytojo Thomas‘o Wolfe‘o žodžiais – „Dievo užmirštas žmogus“. Tiksliau nepasakysi!

Taksi automobilis, kurio Trevisas suka ratus skersgatviais aplink 42-ąją gatvę ir Times Square‘ą Niujorke, yra lyg kosminė kapsulė, judanti nusikaltimų tvaiko persisunkusioje toksiškoje aplinkoje, o pro šios kapsulės langą išorėn abejingai žvelgiantis vyrukas panašus į kitų galaktikų atstovą. Trevisui iš tikrųjų svetimas šis pasaulis, kurį jis ilgai stebi, bet paskui imasi ryžtingų veiksmų, kad ką nors pakeistų.

Vieną siužetinę liniją savo scenarijui P. Schraderis pasiskolino iš JAV politinio gyvenimo. 1972-ųjų metų prezidentinės kampanijos metu Merilendo valstijoje buvo brutaliai pašalintas vienas Richardo Nixono konkurentų – Demokratų partijos kandidatas, Alabamos gubernatorius George‘as Wallace‘as. Į jį vos pasibaigus vienam politiniam mitingui keturias kulkas paleido 22 metų jaunuolis Arthuras Bremeris (dar trys kulkos pataikė į apsauginius). Politikas nežuvo, bet buvo paralyžiuotas, o žudikas buvo nuteistas kalėti 63 metus. Amerikiečiai psichologai dabar net turi specifinį terminą „Bremerio tipas“ – taip „sielų inžinieriai“ charakterizuoja psichopatologišką žmogų, kuris gali ryžtis viešai atliktai žmogžudystei.

Trevisas savo kovą su viso pasaulio blogiu taip pat pradeda nuo ketinimo pasikėsinti į senatorių Čarlį Palantainą. Kai Trevis susipažįsta su šio politiko štabe dirbančia mergina Betse (Cybill Shepherd) ir iš arti pamato rinkimų virtuvėje vyraujančius santykius bei cinišką požiūrį į manipuliacijas žmonėmis, vaikino ryžtas tik sustiprėja.

Bet pasikėsinti į Palantainą Trevisui nepavyksta. Tada visa jo sukaupta pykčio energija nukreipiama į dvylikametės mergaitės gelbėjimą iš ciniškų prostitucijos verslo gniaužtų. Nepilnametę Airisę suvaidinusiai Jodie Foster tada buvo trylika, bet TV filmuose bei serialuose ji filmavosi nuo septynerių metų ir net ryškiai pasirodė ankstesniame M. Scorsese‘s filme „Alisa čia nebegyvena“ (angl. Alice Doesn’t Live Here Anymore, 1974). Finalinę mergaitės išlaisvinimo operaciją galima drąsiai vadinti viena kruviniausių scenų pasauliniame kine. Ją žiūrėdami žiūrovai drauge su pamišusiu herojumi panardinami į tikrą pragarą.

Komentuodamas išprotėjusio taksisto portretą režisierius sakė: „Trevisas iš tikrųjų yra apsėstas gerų ketinimų, jis tiki, kad elgiasi teisingai ir jaučiasi esąs panašus į šv. Paulių. Jis nori apsivalyti savo gyvenimą, mintis ir sielą.  Jį net galima pavadinti dvasingu žmogumi, ta prasme, kaip dvasingu galima pavadinti Charlesą Mansoną, nors toks dvasingumas neturi nieko pozityvaus. Panaši dvasios galia tarnauja tik blogiems darbams. Reikia būti ypatingai drąsiam, kad prisipažintum turįs tokių jausmų, o po to duotum jiems valią. Manau, kad tai yra filmo raktas“.

Nors filmo biudžetas buvo nedidelis, tenka pripažinti, kad autoriai labai pasistengė, kad lėšų stygių kompensuotų tokiais atvejais labai svarbi talento bei išradingumo kombinacija. Vienoje scenoje nusifilmavo pats režisierius – jis suvaidino keistą psichą, kuris taksi automobilyje vairuotojui rodo apšviestą miegamojo langą, už kurio jo žmona vakaroja su meilužiu, ir pasakoja kaip norėtų abu sugulovus nubausti. Tai dar vienas „Bremerio tipo“ personažas, kurį stebėdamas aiškiai suvoki, kad su juo naktinėse gatvėse geriau nesusidurti. Ši ir panaši scena dvelkia labai tiksliai pagauta siaubo atmosfera, kurioje murdosi totalios nemigos išvargintas žmogus – psichologai tokią būseną vadina „pelėdos efektu“.

„Taksi vairuotojas“ yra vienas ryškiausių savo laikmečio kino šedevrų. Kuo labiau tolstame nuo filmo sukūrimo aplinkybių, tuo darosi akivaizdžiau, jog filmo autoriams pavyko ne tik užfiksuoti laiką, bet ir užčiuopti jo nervą. Perfrazuojant vienos Tennessee Williamso pjesės pavadinimą, Trevisą Biklą galima pavadinti Orfėjumi, kuris nusileidžia į šiuolaikinio metropolio pragarą. Bet panašių asociacijų, regis, filmo autoriai vengia, todėl baigia savo filmą ne triumfuojančio gėrio pergale: dviprasmiškas finalas visai neprimena tamsos karalystę nugalėjusio šviesos triumfo.

8.Niujorke, Niujorke“ (New York, New York, 1977)

Šios muzikinės melodramos herojai susitinka Pergalės dieną triukšmingai švenčiančioje minioje. Ką tik kareivišką uniformą nusimetęs muzikantas Džimis Doilas (Robertas De Niro), kaip ir visi čia susirinkę, trokšta kuo greičiau pamiršti visas karo bėdas. Svajoja apie ramesnį gyvenimą ir dainininkė Fransina Evans (Liza Minnelli). Kaip ir dera melodramoms, po tradicinio prologo „Vaikinas sutinka merginą” seks graži ir jaudinanti meilės istorija.

Šiuo filmu režisierius M. Scorsese atidavė pagarbos duoklę dar vaikystėje pamėgtiems klasikiniams Holivudo miuziklams.

Nors M. Scorsese geriausiai žinomas iš jį išgarsinusių vaidybinių filmų, muzikai jo filmografijoje skirta daug vietos. Jis prisidėjo montuojant kultinį dokumentinį filmą apie Vudstoko muzikos festivalį (1970 m.). Vėliau režisavo dokumentinius filmus „Paskutinis valsas“ (apie Kanados bei JAV roko grupės „The Band“ atsisveikinimo koncertą, surengtą 1976 m. Padėkos dieną San Fransiske), filme „Šviesk“ (Shine a Light, 2008 m.) įamžino roko klasikus „The Rolling Stones“ koncerto metu Niujorko „Beacon“ teatre.

2011-aisiais sukūrė dokumentinį filmą „Georgeʼas Harrisonas: Gyvenimas materialiame pasaulyje“ (George Harrison: Living in the Material World), o 2019-aisiais dar vienu dokumentiniu filmu pagerbė garsų bardą Biobą Dylaną (Rolling Thunder Revue: A Bob Dylan Story).

O „Niujorke, Niujorke“ – graži klasikinių amerikietiškų miuziklų parafrazė. Režisierius labai norėjo šį filmą sukurti, nes jis jam priminė vaikystėje su tėvais matytus muzikinius filmus.

Anot JAV kino kritiko Andrew Dougano, „filmui buvo lemta tapti svarbiausiu sezono hitu anksčiau, nei pradėjo dirbti filmavimo kameros“. Deja, realybė pasirodė kur kas proziškesnė. Didelių liaupsių filmas nesusilaukė, studijos vadovai taip pat liko nepatenkinti, nes biudžetą teko didinti dviem neplanuotais milijonais dolerių, o ir numatyta premjera vėlavo net septynias savaites.

Pagrindinė priežastis paprasta – filmavimai buvo pradėti neturint pabaigto scenarijaus. Vienas jo autorius Mardikas Martinas ne tik ilgai nesugalvojo, kaip filmą reikėtų pabaigti, bet ir vargo vis perrašinėdamas jau filmuojamas scenas. Todėl aktoriams nuolat teko improvizuoti.

Buvo dar viena svarbi kūrybinė problema. Už neįtikėtinus persikūnijimus „chameleonų“ vadintas Robertas De Niro neturėjo muzikinės klausos, o jam daugelyje scenų reikėjo filmuotis grojant saksofonu. Klasikinis būdas stambiu planu rodyti profesionalo pirštus čia netiko, nes muzikantas dažnai buvo filmuojamas visu ūgiu.

Ilgai pasikankinęs ir supratęs, kad didelių kompozicijų jis tikrai negalės tinkamai sugroti, Robertas De Niro pagaliau suprato, ką jam reikia padaryti. „Aš tikrai neišmoksiu groti saksofonu, – pasakė aktorius režisieriui. – Bet aš suvaidinsiu saksofonu grojantį muzikantą taip, kad geriausias profesionalas nepamatys falšo“.

Kaip tarė, taip ir padarė: Robertas De Niro kasdien daug valandų maigė instrumento klapanus, o konsultantu pasamdytas „profis“ George‘as Auldas vėliau aktoriui turėjo labai nedaug pastabų. (G.J.)

Raging Bull

7. „ĮSIUTĘS BULIUS“ (Raging Bull, 1980)

Bronkso buliumi pramintas vidutinio svorio bokso čempionas Jake‘as LaMotta buvo tikra Amerikos sporto legenda (jis mirė 2017 m. rugsėjo devynioliktąją). Ūmaus temperamento bokso čempionas išgyveno ne tik svaiginantį pergalių triumfą, bet ir gerokai ilgiau trukusį autsaiderio kartėlį.

Šį filmą reiklūs  kritikai pripažino geriausiu devintojo dešimtmečio filmu, o JAV Meno ir mokslo akademijos nariai apdovanojo dviem „Oskarais“. „Įsiutusį bulių“ galima būtų drąsiai vadinti vienos karjeros istorija, tačiau žinomo boksininko Jake‘o LaMottos gyvenimą režisierius Martinas Scorsese pavertė talpia žmogiškosios egzistencijos metafora. Norėdamas dar labiau pabrėžti siužeto autentiškumą, režisierius nufilmavo  „Įsiutusį bulių“ nespalvotoje juostoje, tik retsykiais įterpdamas spalvotus kadrus.

Bokso legenda Jake‘as LaMotta penktajame praeito amžiaus dešimtmetyje kovojo vidutinio svorio kategorijoje. Nesuvaldomas ir skandalingas būdas visą gyvenimą buvo didžiausias boksininko priešas, pridaręs jam nemažai rūpesčių tiek asmeniniame gyvenime, tiek bokso ringe. LaMotta amžinai įsiveldavo į muštynes ir  skandalus dėl smulkmenų, keldamas pavydo scenas, o kartais net paleisdamas į darbą  kumščius, nes liguistai pavyduliavo dėl savo gražuolės žmonos.

Filmo veiksmas vyksta 20 metų, per kuriuos matome boksininko pakilimus ir nuosmukius, svorio bei išvaizdos pokyčius.

6. „KOMEDIJOS KARALIUS“ (The King of Comedy, 1982)

Iki „Komedijos karaliaus“ režisierius Martinas Scorsese ir aktorius Robertas De Niro jau buvo sukūrę keturis filmus – kriminalinius trilerius „Bjaurios gatvės“ (1973 m.) ir „Taksistas“ (1976 m.), miuziklą „Niujorkas, Niujorkas“ (1977 m.) ir biografinę dramą apie realų JAV boksininką Džeiką Lamotą („Įsiutęs bulius“, 1979 m.).

Penktasis jų bendras darbas yra komedija. Tada kritikai jau buvo įpratę šį kūrybingą duetą vadinti darniai dirbančiu tandemu. O kai kas (pabrėždami, kad abu jie yra italų kilmės amerikiečiai) sakė, kad jiedu puikiai dera kartu kaip itališki spagečiai su pomidorų padažu.

Iš tikrųjų gi Martinas Scorsese ir Robertas De Niro gyvenime nėra tokie jau panašūs, skirtingi ir jų temperamentai, bet jiedu puikiai vienas kitą papildo. Kaip beveik penkis dešimtmečius drauge kūrę filmus italų kino režisieriai broliai Paolo ir Vittorio Taviani, kurie į klausimus, kaip jiedu pasidalija pareigas filmavimo aikštelėje, dažniausiai atsakydavo tuo pačiu kalambūru: „Mes kaip kava su pienu – pabandykite suprasti, kur yra riba tarp kavos ir pieno“.

Komedijos karaliaus“ buvo pirmoji Martino Scorsese‘s komedija. Robertui De Niro su šiuo žanru jau teko susidurti ir anksčiau.

Komedijos karaliaus“ scenarijų parašė populiaraus žurnalo „Newsweek“ kino kritikas Paulas D. Zimmermanas. Pradžioje jis šį scenarijų vystė drauge su režisieriumi Milošu Formanu, bet kai šis projekto atsisakė, scenarijus buvo pasiūlytas Martinui Scorsese‘i. Šis atsakė, kad plėtoją naujos komedijos siužetą su kitu scenaristu. Galiausiai Robertas De Niro, perskaitęs Paulo D. Zimmermano darbą buvo taip jo sužavėtas, kad scenarijų nusipirko ir palaukė patogaus momento jį realizuoti.

Komedijos karaliaus“ – tai istorija apie niekada nenusimenantį nevykėlį aktorių Rupertą Papkiną (jį Robertas De Niro ir suvaidino), kuris įsitikinęs, kad yra genialus humoristas, tik kažkodėl niekas šio jo talento nenori pripažinti. Amžinas optimistas, jis ir dabar tiki, kad jo laukia nuostabi humoristinių šou vedėjo karjera. Reikia tik kartelį pasirodyti publikai, ir tada jo skrydžio į šlovę niekas negalės sustabdyti.

Pradžioje Rupertas įkyri populiaraus „Vakaro šou“ vedėjui Džefriui Lengfordui (jį suvaidino legendinis senų gerų laikų JAV kino komikas Jerry Lewisas), bet šis nenori su arogantiška menkysta prasidėti. Tada Rupertas nusprendžia pats imtis iniciatyvos ir ryžtasi rizikingam žingsniui.

Rupertas Papkinas taip pat žino savo gyvenimo tikslą ir dėl jo pasiryžęs kalnus nuversti. Tik dar nesupranta, kad jo svajonėje yra milžiniškas atotrūkis tarp ambicijų ir amunicijos.

Martinui Scorsese‘i šis projektas taip pat buvo nelengvas. Vėliau režisierius aiškino, kad buvo priverstas kuo greičiau pradėti filmavimo darbus, nes artinosi Holivudo profsąjungų paskelbtas streikas, be to režisierius sakėsi tada stipriai negalavęs.

Kaip ten bebūtų, „Komedijos karalius“ nelaikomas didele sėkme. Ir finansine prasme projektas žlugo. Kainavusi apie 20 mln. dolerių komedija sugebėjo uždirbti tik dešimtąją biudžeto dalį.

Bet 1990-aisiais JAV kino kritikai „Komedijos karalių“ įtraukė į geriausių dešimtmečio filmų dvidešimtuką. 

5. „GERI VYRUKAI“ (Goodfellas, 1990)

Režisierius Martinas Scorsese ne kartą bandė įminti šiuolaikinės mafijos Amerikoje gyvybingumo paslaptį. „Geruose vyrukuose“ (1990) jis atskleidė naujokų verbavimo mechanizmą, pagrįstą ydingais idealais ir elementaria baime vėliau sulaužyti kraujo priesaiką. Filmas buvo sukurtas pagal  mafijos tradicijas gerai žinančio Nikolo Pileggi knygą „Gudragalvis“ (Wiseguy), todėl viskas čia alsavo gyvenimo tiesa.

„Gerais vyrukais“ Martinas Scorsese pradėjo “mafijozinių” kriminalinių filmų seriją su Robertu De Niro pagrindiniuose vaidmenyse.

Prasideda filme pasakojama istorija 1955-aisiais rytų Bronkse. Ambicingas jaunuolis Henris Hilas, airio ir emigrantės iš Sicilijos sūnus (Ray‘us Liotta), dirba gangsterių “pasiuntinuku”, tačiau svajoja apie gerokai aukštesnę vietą šioje nusikaltėlių hierarchijoje (filmą pradeda nuoširdus vaikino prisipažinimas: „Kiek save pamenu, visada norėjau būti gangsteris“; šiuos žodžius girdime tuo metu, kai Džimis ir Tomis žudo automobilio bagažinėje gulintį žmogų). Greitai jam pasitaiko puiki proga įsiteikti vietiniam “krikštatėviui” ir gerokai pataisyti savo padėtį. Henris veda žydaitę Karen (Lorraine Bracco), kuri ilgai nežinos savo vyro tikrosios profesijos.

Vėliau vaikiną užgrius ištisa nesėkmių lavina – skyrybos su žmona, ketveri metai kalėjime, nemalonumai dėl narkotikų. Bet visa tai menkniekis, palyginus su baime gauti kulką į kaktą nuo saviškių. Mat po ne visai vykusio aerouosto apiplėšimo gangsteriai ims likviduoti šio nusikaltimo dalyvius. Supratęs, kad pagaliau ateina jo eilė, Henris bando ieškoti pagalbos FTB…

Pats tapęs gangsteriu, Henris griežtai laikėsi dviejų svarbiausių šios profesijos žmonėms privalomų taisyklių Neužduodamas jokių klausymu daryk tai kas liepta ir laikyk liežuvį už dantų, kai kalbi su pašaliniais. Yra dar vienas įsakymas, gal net pats svarbiausias – niekada nieko neišduok, nes to reikalauja „omerta“ (tylėjimo įžadai): už šio įstatymo sulaužymą gresia tik vienas atpildas – mirtis.

Robertas De Niro vaidina gangsterį Džeimsą Konvėjų – ramių nervų žudiką, kuris nė nemirktelėjęs įvykdys bet kokį mafijos įsakymą. Ypač Džimis globoja bendražygį Tonį De Vito (už šį vaidmenį Jos Pesci buvo apdovanotas Oskaru). Ypatingo dėmesio Džimio akyse Tonis nusipelnė dėl to, kad jis yra vienintelis grynakraujis italas visoje kompanijoje. Už ypatingą uolumą ir ištikimybę mafijos interesams Tonio netrukus turėtų sulaukti ypatingo „neliečiamojo“ statuso, o jeigu taip atsitiktų, tai ir Džimio „akcijos“ bendrame kriminaliniame versle žymiai išaugtų.

Studijos vadovus pradžioje nuliūdino išankstinių seansų rezultatai, kuriuose pirmieji žiūrovai į standartinį testo klausimyną prirašė nemažai pastabų. Buvo baiminamasi, kad 25 mln. biudžetas neatsipirks. Galiausiai filmas Amerikoje surinko beveik 47 mln., nors didele sėkme tai laikyti negalima, nes pusė pajamų už filmų rodymą lieka kino teatruose. Bet JAV kino kritikai iš karto pavadino „Gerus vyrukus“ gangsterinio žanro išskirtiniu kūriniu.

4. „BAIMĖS IŠKYŠULYS“ (Cape Fear, 1991)

Pirmą kartą filmas pagal Johno MacDonaldo romaną “Egzekutoriai” buvo sukurtas 1962 metais. Tąsyk režisierius J.Lee Thompsonas, pasitelkęs juodai baltą juostą ir klasikinio JAV „juodojo“ kriminalinio kino metodus papasakojo šiurpią istoriją apie advokatą Semą Boudeną (jį vaidino Gregory Peckas), kurio šeimos gyvenimą tikru pragaru paverčia iš kalėjimo į laisvę išėjęs psichopatas Maksas Keidis (Robertas Mitchumas). Keidis teisme buvo kaltinamas seksualiniu smurtu, o Boudenas jį gynė.

Nepaisant to, kad advokato šeimą nuo pavojingo psichopato bandė ginti vietinis šerifas, jo pagalba pasirodė esanti per silpna, todėl norėdamas apsaugoti žmoną ir dukrą, Boudenas pats buvo priverstas gelbėti artimiausių žmonių ir savo gyvybes. Finalinė Gėrio ir Blogio kova įsiplieskia pelkių valstijos Džordžijos tamsybėse, o juodai baltas trileris baugino ne prasčiau už šiuolaikinius siaubo filmus.

Šio siužeto perdirbinį po trijų dešimtmečių norėjo realizuoti Stevenas Spielbergas, bet jis devintojo dešimtmečio pabaigoje buvo pernelyg užsiėmęs kitais kino projektais, todėl pasiliko sau tik prodiuserio pareigas, o scenarijų perleido Martinui Scorsese‘i. Šiam scenarijus visai nepatiko, M. Scorsese jį pavadino stereotipinių situacijų rinkiniu. Bet 34 milijonų dolerių biudžetas ir S. Spielbergo leidimas perrašyti scenarijų išsprendė reikalą.

Jei primoje romano ekranizacijoje advokato „kaltė“ tebuvo ta, kad jis nusikaltėlio nuomone nepakankamai gerai gynė jo interesus, tai M. Scorsese‘s versijoje teisminė kolizija atrodo visai kitaip. Čia advokatas Semas Boudenas (dabar jį suvaidino Nickas Nolte) padarė viską (net klastojo įkalčius), kad triumfuotų teisybė ir pavojingas smurtautojas ilgam sėstų už grotų.

Jau pirmoje naujojo filmo scenoje regime Maksą Keidį jo kalėjimo kameroje. Jis dažnai grūdina savo kūną varginančiomis treniruotėmis, kiekvieną akimirką galvodamas tik apie būsimąją keršto akciją. Operatoriaus Freddie Franciso kino kamera pastabi charakteringoms detalėms, kuriomis iš karto piešiamas įspūdingas nusikaltėlio psichologinis portretas: ant sienos šalia kitų nuotraukų kabo… J. Stalino fotografija, o ant paties Keidžio kūno – begalė tatuiruočių. Įspūdingiausia tatuiruotė ant nugaros – savaip interpretuota Temidės tema, tik ne tradicinės statulos pavidalu, o kaip didžiulis kryžius, ant kurio vieno skersinio pakabintoje lėkštėje guli Biblijos knyga ir užrašas „tiesa“, o ant kito – durklas su užrašu „teisingumas“.

Keidis neslepia savo tikslo, todėl baisu darosi jau filmo pradžioje.

Robertas De Niro jau turėjo du Oskarus ir vėl buvo nominuotas. Tačiau šį kartą jį nurungė Anthony Hopkinsas, kuriam Oskaro statulėlė buvo įteikta už Hanibalo Lekterio vaidmenį. Kritikai tąsyk nepraleido progos pašmaikštauti, kad psichopatą įveikė kanibalas.

3. „KAZINO“ (Casino, 1995)

Filmo „Kazino“ scenarijus parašytas, remiantis mafijozų teismo proceso protokolais ir liudininkų parodymais, todėl viskas čia atrodo labai tikroviškai. Semas Rotšteinas (Robertas De Niro) kažkada buvo lošėjas virtuozas, už savo meistrystę pramintas Tūzu. Dabar Kanzas Sičio mafija patiki jam kontroliuoti didelį Las Vegaso kazino. Biznis kurį laiką klesti, tačiau lyg lavina ant Semo galvos pasipila viena nelaimė po kitos. O viskas tik todėl, kad Semas susižavėjo prostitute Džinžer (Sharon Stone) ir ją vedė.

Režisierius Martinas Scorsese sodriomis spalvomis tapo įprastą kriminalinį „vaizdelį“ – lošimų namus Las Vegase kontroliuoja kelios italų mafijos „šeimos“, vadinasi, jos ir valdo visą už nusikaltėlių pinigus dykumoje pastatytą lošimų sostinę. Žinoma, oficialūs lošimo namų vadovai yra mafijos statytiniai, puikiai išmanantys savo darbo specifiką ir mokantys viską daryti taip, kad turtuoliai loštų prie ruletės bei pokerio stalų ir, žinoma, praloštų didžiules sumas. Oficialiai Semas negali būti legalus kazino vadovas, nes dėl savo abejotinos reputacijos nė už ką negautų licencijos. Betgi mafija ir ne tokias problemas išsprendžia. Nes, kaip žinome, mafijozai gali pateikti kam reikia „pasiūlymus, kurių neįmanoma atsisakyti“.

Semas Rotšteinas yra tikras savo amato virtuozas. Jis kriminaliniame versle sukasi nuo ankstyvos jaunystės: buvo kortų sukčius, bukmekeris, kitų azartinių žaidimų specialistas. Žodžiu, jis yra žmogus, kuriam nuolatinė lošimų rizika ir yra gyvenimo esmė.

Mafijozai pasitiki Semu, bet dėl visa ko deleguoja jį prižiūrėti patyrusį galvažudį Nikį Santorą (jį vaidina senas režisieriaus bičiulis Joe Pesci). Semui tokia draugija visai nepatinka, nes Nikį pastoviai seka ir dažnai areštuoja policiją bei federaliniai agentai. Bet įstatymų sergėtojai yra priversti jį greitai paleisti, nes akivaizdžių savo kaltės  įrodymų šis savo srities profesionalas niekur nepalieka.

P.S. „Kazino“ yra puikus įrodymas, kad gerame filme viskas iki smulkmenų yra svarbu. Štai muzikos specialistai pastebėjo, kad filmo garso takelyje skambanti J.S. Bacho „Mato evangelijos“ muzika turėtų atidžiam žiūrovui pasufleruoti, kad tokiu būdu brėžiama paralelė tarp R. De Niro personažo degradavimo ir… Liuciferio žlugimo.

P.P.S. „Kazino“ buvo aštuntas bendras režisieriaus M. Scorsese‘s ir R. De Niro darbas. Netrukus (nuo „Niujorko gatvių“ prasidės ilgas ir produktyvus M. Scorsese‘s bendradarbiavimas su Leonardo DiCaprio (kol kas jie drauge sukūrė penkis vaidybinius filmus, dabar sukamas šeštasis – biografinė drama apie JAV prezidentą Theodore‘ą Rooseveltą.

2. „Perklausa“ (The Audition, 2015)

Šis trumpametražis M. Scorsese‘s šešiolikos minučių trukmės filmukas, kuriame be paties režisieriaus pasirodo aktoriai Robertas De Niro, Leonardo DiCaprio ir Bradas Pittas.

Su pirmaisiais dviem režisierius seniai ir sėkmingai bendradarbiauja (Robertas De Niro suvaidino jau dešimtyje jo filmų, o Leonardo DiCaprio – septyniuose), o štai su Bradu Pittu filmavimo aikštelėje M. Scorsese anksčiau dar nebuvo susitikęs. Pirmieji du „Perklausoje“ yra pagrindiniai personažai, o B. Pittas pasirodo epizodiškai, bet kaip galima suprasti, aktorių bandymuose kolegas nurungia.

Perklausa“, kaip ir sako pats pavadinimas, yra tik pokalbiai su trimis pretendentais gauti vaidmenį būsimajame Marčio filme.

Scenarijų parašė Terence’as Winteris, operatorius Rodrigo Prieto filmavo ankstesnius M. Scorsese‘s filmus „Volstryto vilkas“ (2013 m.), „Tyla“ (2016 m.) ir „Airis“ (2019 m.), jis yra ir „Gėlių mėnulio žudikų“ operatorius.

Trumpametražė „Perklausa“ buvo sumanyta kaip trečiojo bendrovės „Studio City“ kazino pietinėje Kinijos teritorijoje Makao reklama. Kompanija „Melco Crown Entertainment Limited“ žadėjo į ją investuoti apie 70 mln. dolerių (kiekvienam aktoriui už mažiau nei dviejų dienų darbą buvo sumokėta po 13 mln.). Buvo tik viena problema: žemyninėje Kinijoje kazino reklama yra uždrausta, todėl teko pagudrauti.

Filmavimas truko mažiau nei savaitę ir darbai buvo atlikti Niujorke. Filmuoti reklamuojamame kazino nebuvo galimybės, todėl jo interjerus teko atkurti 3D technologijų pagalba.

Martinas Scorsese ir aktoriai Robertas De Niro bei Leonardo DiCaprio džiaugėsi galimybe padirbėti kad ir trumpame, bet bendrame projekte. Režisierius pripažino stiprų ryšį tarp visų trijų, nes pirmą kartą apie DiCaprio sužinojo būtent iš De Niro (šis su dar jaunučiu Leo dar 1993-aisiais suvaidino filme „Berniuko gyvenimas“).

Dabar jau DiCaprio vyresniuosius kolegas De Niro ir Scorsesę vadina savo „dviem kino tėvais“ ir apibūdina režisieriaus ir jo kolegos bendradarbiavimo metus kaip „didžiausius kūrybinius santykius kino istorijoje“.

Leidinio „The Hollywood Reporter“ kritikė Elizabeth Kerr „Perklausą“ pavadino „labai savarankišku popkultūros grynuoliu“, kuris panaikino ribą tarp meno ir reklamos. (G.J.)

1. „AIRIS” (The Irishman, 2019)

Martino Scorsese‘s „Airis“  sukurtas pagal gerai gangsterių pasaulį pažinusio rašytojo Charles‘o Brandto knygą „Girdėjau, kad tu dažai namus“ (I Heard You Paint Houses). Keistokas knygos pavadinimas nusikaltėlių žargonu reiškia „Girdėjau, kad esi samdomas žudikas“ (po tokio „specialisto“ apsilankymo aukos namuose paprastai lieka krauju aptaškytos sienos).  Knyga buvo parašyta gerai išstudijavus realius įvykius ir pasinaudojus paties „Airio“ (taip buvo vadinamas gangsteris Frankas Sheeranas) pasakojimais.

Scorsese išreiškė norą ekranizuoti šią knygą jau prieš gerą dešimtmetį, tačiau studijos Paramount vadovai ilgai delsė ir galiausiai šio projekto atsisakė. Tada į darbą kibo internetinė platforma Netflix, o kad vėl nekiltų konfliktų (dar visai neseniai Netflix filmai nebuvo priimami į Kanų kino festivalio konkursą ir nenominuoti Oskarams motyvuojant tuo, kad tai TV, o ne kino produkcija) prieš savaitę išleido „Airį“ į didžiuosius ekranus (prieš porą dienų JAV Mariettos mieste gyvenanti draugė veidaknygėje skundėsi, kad pirmomis dienomis neįmanoma nusipirkti bilietų).

Per tą dešimtį delsimo metų, kol buvo derinamas šio kino projekto likimas, žinoma, neišvengiamai išaugo filmo kaštai ir negailestingas laikas pastebimai pasendino pagrindinių vaidmenų atlikėjus, todėl teko griebtis specialių technologijų, padėjusių šią problemą spręsti (ne visada, žinoma, vykusiai, bet tai jau kita kalba).

Trijų su puse valandos trukmės filme tiksliai apibrėžiamas šeštojo dešimtmečio pabaigos istorinis fonas. Tai didelių politinių bei socialinių sukrėtimų metas: Kenedžių klano įsigalėjimas JAV politiniame gyvenime, socialistinės revoliucijos Kuboje išprovokuotas šaltojo karo paaštrėjimas ir mafijos galių išplėtimas užvaldant darbininkų profsąjungas.

Charakterizuodami šiuos svarbius JAV politinio gyvenimo veiksnius filmo autoriai pateikia daug įdomių detalių, kurios mums gerai žinomus politinius įvykius leidžia pamatyti naujoje šviesoje. Pavyzdžiui, kad įtakingo politinio klano patriarchas Josephas Kennedy, artimai draugavęs su mafijozų vadeivomis, iš jų gavo rimtą pagalbą per prezidentinius rinkimus (kai mafijos dėka rinkimų apygardose už Johną Kennedy masiškai balsavo mirusios sielos, kurių žemiškos pavardės į rinkimų biuletenius buvo perkeliamos iš užrašų antkapiuose). Arba kad bandymas nuversti Fidelio Kastro režimą buvo nepavykusi karinė akcija, kuris tikrasis tikslas – sugražinti Amerikos mafijozų Kuboje prarastas pozicijas ir turtą (kazino ir pan.).

Ttrijų kino grandų dalyvavimas  viename projekte jau savaime garantuoja aukštą aktorystės lygį. Negalima nepastebėti, kaip azartiškai visi trys tarsi iš natų „groja“ savo partitūras (nedažnai pastaruoju metu Robertas De Niro ir Alas Pacino kine gaudavo jų talento vertus vaidmenis, o Joe Pesci prieš kelis metus iš viso buvo atsisveikinęs su kinu ir sugrįžo tik todėl, kad to primygtinai ir ilgai prašė režisierius).

Trijų su pusę valandų trukmės filmą režisierius apjungia „žiedine kompozicija“ (taip vadinamas metodas, kai siužeto finale sugrįžtama į pradinę poziciją). Senelių namuose baigiantis savo dienas Frankas Sheeranas pradeda savo išpažintį.

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: