Begalę klasikinio repertuaro personažų įvairiose D. Britanijos ir JAV scenose suvaidinęs britų aktorius Anthony Hopkinsas ir kine paliko ryškų pėdsaką. Jam paskutinę šių metų dieną sukaks 86-eri, o jis vis dar vaidina (neseniai matėme naujausią jo vaidmenį jaudinančioje dramoje „Sūnus“).
Iki metų pabaigos turėtų pasirodyti istorinis serialas apie gladiatorius „Tie, kurie ruošiasi mirti“ (Those About to Die), kuriame aktorius suvaidino senovės Romos imperatorių Vespasianą.
Nekantraudami lauksime ir dramos „Paskutinis Freudo seansas“, kuriame A. Hopkinsas suvaidino psichoanalizės tėvą Sigmundą Freudą.
O čia siūlome prisiminti virtuoziškai atliktus aktoriaus vaidmenis filmuose, kuriuos turėjome laimės matyti (jei ne kino salėse, tai per TV).
10. „Du Popiežiai“ (The Two Popes, 2019)
Šį filmą režisavo brazilas Fernando Meirellesas (anksčiau matėme jo „Dievo miestą“, „Ištikimą sodininką“ ir „Aklumą“). O pagrindinius vaidmenis suvaidino du mūsų laikų kino bei teatro grandai Anthony Hopkinsas ir Jonathanas Pryce‘as.
Maža to, kad aktoriai išoriškai labai panašūs į savo prototipus (pirmasis vaidina popiežių Benediktą, antrasis – Pranciškų), bet ir savo talento bei asmeninių savybių dėka padaro savo personažus „žmogiškus, labai žmogiškus“.
Mirus Jonui Pauliui II-jam 2005 metais pontifiku buvo išrinktas 78-erių metų kardinolas Josephas Ratzingeris, kuris dėl pablogėjusios sveikatos 2013-ųjų vasarį paskelbė atsistatydinąs iš garbingų pareigų (to nėra buvę nuo 1294 m., kai atsistatydino popiežius Celestinas V, suvokęs, jog tapo negarbingų manipuliacijų objektu).
2013-aisiais naujuoju popiežiumi tapo argentinietis Jorge Mario Bergoglio, pasirinkęs naująjį apaštališką vardą Pranciškaus Asyžiečio garbei ir jau prieš pirmąjį pasirodymą liaudžiai atsisakęs prabangių popiežiaus aksesuarų, sakydamas: „Karnavalas pasibaigė“.
Prieš paskelbdamas apie atsistatydinimą popiežius Benediktas buvusį konkurentą ir galimą pretendentą buvo pasikvietęs į savo rezidenciją atvirai pabendrauti. „Dviejų popiežių“ turinį ir sudaro šio istorinio susitikimo apibūdinimas ir jųdviejų pokalbių rekonstrukcija.
Kamerinę dramą ar gerą spektaklį primenantis filmas tiesiog žaižaruoja nuostabiais dialogais, kuriuose teologinius ginčus ar skaudžius prisiminimus keičia skirtingų pomėgių ir meninių interesų priešybė (vienas yra konservatorius, kitas – liberalas, vienas vertina gerą vyną, kitas jau seniai geria tik fantą, vienas pietums valgo pagal motinos receptą pagamintus mėsos kukulius su sriuba, kitam patinka gatvėje pardavinėjama pica, vienas gali fortepijonu paskambinti Debussy ir Smetanos klasikinių simfoninių kūrinių melodijas, kitas savo malonumui niūniuoja ABBA‘os „Dancing Queen“, vienas yra griežtų dogmų šalininkas, kitas yra prisiekęs futbolo fanas (ypač kai žaidžia Argentinos rinktinė) ir net… argentinietiško tango virtuozas, spėjęs prieš atsisveikinant kelių šio šokio žingsnelių pamokyti Benediktą).
„Dviejų popiežių“ autoriai tik epizodiškai pamini pastaruoju metu pasaulį drebinančius katalikų kunigų pedofilijos skandalus (dėl jų Benediktas ir Pranciškus filme griežčiau susiremia tik vieną kartą), probėgšmais paminimos ir už Vatikano sienų prasisunkusios žinios apie čia vykdytas finansines machinacijas (kai kas įsitikinęs, kad tai neva ir buvusios tikrosios Benedikto pasitraukimo priežastys). Užtai abiejų popiežių praeityje, pasirodo, buvę nemažai kompromisų, galėjusių užkirsti jiems kelią į katalikų hierarchijos viršūnes.
Be kitų savo meninių privalumų „Du popiežiai“ yra šiais laikais, deja, retai sutinkamo išmintingo kino pavyzdys, mokantis tolerancijos, mokėjimo diskutuoti ir klausytis pašnekovo, fanatišką užsispyrimą keičiant argumentais paremtu griežtos pozicijos švelninimu. Tokie kompromisai šiuolaikiniame pasaulyje tiesiog būtini. (Gediminas Jankauskas)
9. „Niksonas“ (Nixon, 1995)
Ričardas Niksonas (1913-1994), 37-asis JAV Baltųjų rūmų šeimininkas nusipelnė negarbingos vieno nekenčiamiausių Amerikos prezidentų reputacijos. Nors per savo valdymo laikotarpį jis padarė nemažai gerų darbų (siekė išvesti iš Vietnamo JAV kariuomenę, santykiuose su komunistinėmis valstybėmis pradėjo įtampos mažinimo politiką, užmezgė nutrūkusius santykius su komunistine Kinija, 1973 m. Maskvoje pasirašė Strateginės ginkluotės apribojimo sutartį), visus juos nubraukė vadinamasis Votergeito skandalas.
1974-aisiais metais du apsukrūs laikraščio „The Washington Post“ žurnalistai Bobas Vudvordas ir Karlas Bernstainas, savarankiškai tyrę prezidentinės rinkimų kampanijos machinacijas, gavo akivaizdžius Niksono kaltės įrodymus konkurentų štabo pasiklausymo byloje. To pakako, kad Baltųjų rūmų šeimininkas išlėktų iš savo rezidencijos antrajai kadencijai vos prasidėjus.
Apie tai pasakoja daug filmų – nuo keturiais Oskarais apdovanoto režisieriaus Alano J.Pakulos filmo „Visa prezidento kariauna“ (1976 m.) iki visai šviežio TV serialo „Baltųjų rūmų santechnikai“ (White House Plumbers, 2023) – taip buvo vadinami „nematomojo fronto“ specialistai, už įtakingus politikus atliekantys visus nešvarius „juodųjų technologijų“ darbus.
Ričardą Niksoną vaidino garsūs aktoriai Frankas Langella („Frostas prieš Niksoną“), Johnas Cusackas („Liokajus“), Danas Hedaya („Dikas“), Philipas Bakeris Hallas („Slaptoji garbė“). Pasirodė jis kaip komiškas personažas ir komiksuose („Sergėtojai“) ir net animaciniuose „Simpsonuose“.
O režisieriaus Oliverio Stone’o vaidybinėje dramoje lakonišku pavadinimu „Niksonas“ (1996 m.) jį suvaidino Anthony Hopkinsas.
Rengdamasis šiam projektui režisierius pasinaudojo prezidento Niksono gyvenimą aprašiusiais daugiau nei 80 (!) šaltinių (nuo vaikystės iki politinės karjeros finalo, pasibaigusio Votergeito viešbutyje).
Tačiau autoriai iš karto perspėja, kad filmo įvykiai nebūtinai sutampa su realiaisiais (dar labiau ši tendencija išryškėjo filme apie prezidento Džono Kenedžio nužudymą „JFK“). Filmo pradžioje yra toks titras: „Šio filmo įvykiai ir personažai nėra išgalvoti. Siužeto pagrindą sudaro viešai prieinami informacijos šaltiniai ir istoriniai dokumentai. Kai kurios scenos remiasi prielaidomis ir spėjimais“.
O po šio prisipažinimo seka epigrafas iš Naujojo Testamento Mato evangelijos: „Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai?“ (Mt 16.26).
Pirmoje filmo scenoje suimami savo darbą atlikę (įmontavę pasiklausymo įrangą konkurentų štabe Votergeito viešbutyje) 1972 metais Baltųjų rūmų „santechnikai“ suimami. O po aštuoniolikos mėnesių, 1973 metų gruodžio mėn. Niksono štabo viršininkas Aleksandras Heigas pateikia prezidentui garso įrašus. Abu vyrai aptaria Votergeito skandalą ir dėl jo kilusį šaršalą. Prisiminęs neseniai mirusį J. Edgarą Huverį Niksonas necenzūriniais žodžiais išplūsta Votergeito skandalo iniciatorius ir klausia, kodėl jam nebuvo duotas pistoletas nusižudyti kaip garbingam kariui…
Didžioji filmo dalis pasakojama kaip Niksono klausomų įrašų iliustracijos.
Tai, ko gera, paskutinis rimtas režisieriaus Oliverio Stone’o darbas. Kiti jo filmai stebino kūrybinės kertelės smukimu vis labiau žemyn iki visai nesuvokiamo dalyko – dokumentinio serialo „Interviu su Putinu“ (2017 m.).
Užtai Anthony Hopkinsui – jokių priekaištų! Savo darbą aktorius atliko kaip visada preciziškai.
Filmas apima daugumą Niksono gyvenimo ir politinės karjeros aspektų ir akcentuoja prezidento charakterį paveikusius įvykius jau nuo pat vaikystės: du jo broliai mirė jaunystėje nuo tuberkuliozės. Vėliau pats prezidentas ir jo žmona piktnaudžiavo alkoholiu bei receptiniais vaistais.
Filmas taip pat užsimena apie tam tikrą atsakomybę (gal tikrą, o gal tik įsivaizduojamą), kurią Niksonas jautė dėl Džono F. Kenedžio nužudymo. Panašių psichoanalitiko dėmesio vertų epizodų filme yra ir daugiau.
Filmas baigiamas Niksono atsistatydinimu ir pasitraukimu iš Baltųjų rūmų vejos kariniu sraigtasparniu. Dokumentiniai Niksono laidotuvių kadrai rodomi slenkant galutiniams titrams, kai kolegą į paskutinę kelionę palydi tuo metu gyvi kadenciją pabaigę prezidentai Geraldas Fordas, Jimmy Carteris, Ronaldas Reaganas ir George’as H. W. Bushas, taip pat tuometinis prezidentas Billas Clintonas.
A. Hopkinsas stengiasi išlaikyti tolerantišką distanciją vaidinamo personažo atžvilgiu, bet neretai susidarai įspūdį, kad aktorius (gal pasąmoningai?) simpatizuoja Niksonui. Galų gale, politika, kaip seniai pasakyta, tikrai yra nešvarus reikalas. O valdžia, kaip gerai įvardinta „Openheimeryje“, „mėgsta šešėlį“. Didžioji politinio gyvenimo tiesa yra tai, kad tame šešėlyje net idealistai NEIŠVENGIAMAI pavirsta cinikais. „Sic transit gloria mondi“ (lot. „Taip praeina pasaulio šlovė“). (Gediminas Jankauskas)
8. „Hovards Endas“ (Howards End, 1992)
Kaip tik lietuviškai nevadinamas šis filmas: ir „Hovardo pabaiga“, ir „Hovardo namais“ (Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje), ir „Hovardo pabaiga“, ir „Sugrįžimu į Hovards Endą“.
Arčiau tiesos yra pastarasis pavadinimo variantas, nes pagal britų literatūros klasiko Edwardo M.Forsterio romaną sukurtoje dramoje Hovards Endu vadinamas dvaras, kurį savininkė Rūta Vilkoks, konservatoriškų pažiūrų moteris (akt. Vanessa Redgrave), mirdama palieka savo artimiausiai draugei laisvamanei Margaret Šlėgel (Emma Thompson). Velionės vyras Polas pasiperša naujajai dvaro savininkei, tačiau netrukus prasideda konfliktai.
Jų draugystė paremta absoliučiai skirtinga pasaulėjauta ir gyvenimo idealais labai praturtina Rūtos gyvenimą, tad mirdama savo dievinamą dvarą ji užrašo savo draugei.
Filmas pelnė tris Oskarus ir du BAFTA apdovanojimus, tarp jų ir už geriausią filmą. Margaret vaidmens atlikėja Emma Thompson pelnė Oskarą už geriausią moters vaidmenį. Na, o pagrindinio vaidmens atlikėjui A. Hopkinsui tada jau jokie apdovanojimai negalėjo dar labiau padidinti jo reputaciją.
Amerikietis režisierius Jamesas Ivory daug kartų savo filmams rinkosi puikią britų literatūros klasiką. Ir E. M. Forsterio knygas pavertė puikiais filmais „Kambarys su vaizdu“ (1985 m.) ir „Morisas“ (1987 m.). „Hovards Endas“ – trečias šio tandemo šedevras.
Klasinės nelygybės ir moterų emancipacijos temoms skirto filmo veiksmas plėtojamas pirmajame XX a. dešimtmetyje Anglijoje.
Hopkinsas čia vaidina klestintį vyriškį Henrį Vilkoksą, už mandagaus žmogaus kaukės ir puikių manierų slepiantį egoizmą ir šiurkštų charakterį. Jis veda Margaret, kuriai pagal testamentą atitenka Hovards Endo dvaras ir naujieji sutuoktiniai susitaria, kad šie namai visada bus atviri naujos šeimininkės broliams bei seserims.
Tačiau šeimyninė nesantaika prasideda tada, kai į Angliją grįžta nėščia psichiškai nestabili Margaret sesuo Helena (Helena Bonham Carter). Henris prieštarauja, kad Helena pasiliktu Hovards Ende ir reikalauja, kad ji sugrįžtų į Vokietiją auginti savo kūdikį viena. Bet galiausiai Margaret pasako Henriui, kad palieka jį, nes nori padėti vargšei seseriai…
Filmo „Hovards Endas“ autoriams pavyko perteikti puikų klasikinio angliško romano stilių.
Visai neseniai, 2017-aisiais pagal šį romaną susuko TV serialą, kuris taip pat yra geras. Bet vien dėl to, kad jame nėra A. Hopkinso ir E. Thompson, Jameso Ivory kino šedevrui neprilygsta. (Gediminas Jankauskas)
7. „Tiltas per toli“ (A Bridge Too Far, 1977)
Britų aktorius bei režisierius Richardas Attenborough išties yra tikra „barbė devyndarbė“. Nes sunku net išvardinti svarbiausius jo pelnytus titulus. Už kūrybinius nuopelnus jis paskelbtas Lordu (1976 m.) ir Baronu (1993 m.). 1971–2002 m. buvo Karališkosios Dramos meno akademijos Londone pirmininkas (baigė ją 1942-aisiais), 1969–82 m. buvo Londono futbolo klubo Chelsea direktorius (1993–2008 m. garbės viceprezidentas, o nuo 2008- ųjų garbės prezidentas), 1973–95 m. Didžiosios Britanijos kino ir televizijos akademijos Londone viceprezidentas (o 2002–10 m. ir prezidentas, beje, vienintelis nekarališkos kilmės prezidentas), 1979–92 m. Yorko kunigaikščio teatro Londone režisierius, 1981–92 m. Britų kino instituto (abu Londone) direktorius.
Sukūręs epinį filmą „Gandis“ (1982 m.) 1983–aisiais įsteigė Gandžio fondą. Už šį filmą pelnė du Oskarus: „Gandis“ buvo pripažintas geriausiu 1982-ūjų metų filmu, o jo autorius – geriausiu režisieriumi.
Galiausiai 1987–2004 m. Richardas Attenborough ėjo garbingas Jungtinių Tautų vaikų fondo geros valios ambasadoriaus pareigas.
Kine ir televizijoje sukūrė per septyniasdešimt vaidmenų. Režisavo dvylika filmų.
Trečiasis šioje galerijoje yra karinė drama „Tiltas per toli“ (1977 m.), kurioje regime tikrą ano meto tarptautinį aktorių žvaigždyną.
Pagal karo istoriko Corneliuso Ryano romaną sukurtas filmas atkuria garsų Antrojo pasaulinio karo epizodą. 1944 –ųjų rugpjūtį, nudžiuginti sėkmingo įsiveržimo į Normandiją, britų feldmaršalas Bernardas Montgomery ir JAV generolas „Aikas“ Eisenhoweris suplanavo siųsti į Olandiją 35 tūkstančius sąjungininkų ir blokuoti šešis svarbiausius tiltus, vedančius į Vokietiją. Po to britų kariai turėjo per Belgiją prasibrauti iki Arnhemo tilto, įsiveržti į Ruro sritį ir sunaikinti ten Trečiajam reichui dirbančias gamyklas.
Tačiau viskas paprastai atrodo tik planuojant operacijas štabuose. Tikrovėje šį planą kodiniu pavadinimu „Turgaus sodas” („Market Garden”) sklandžiai vykdyti sutrukdė begalė nenumatytų aplinkybių.
Britų divizija, vadovaujama generolo majoro Roy’aus Urquharto (jį suvaidino Seanas Connery), turi nusileisti netoli Arnhemo ir užimti tiltą. Padėti vyrams paskiriama generolo Stanisławo Sosabowskio (Gene’as Hackmanas) vadovaujama lenkų desantininkų brigada.
Sąjungininkų karinė vadovybė lengvabūdiški įsitikinusi, kad rimtai pasipriešinti šiai karinei operacijai nebus kam. Neva tiltus gina tik nepatyrę senukai ir parako mažai uostęs hitlerjugendo jaunimas. Tiesa, žvalgybos nuotraukose matyti, kad Arnheme yra vokiečių tankai, tačiau generolas Browningas (Dirkas Bogarde’as) nuotraukų nesureikšmina. Nepaiso jis ir pranešimų iš Olandijos pogrindžio, manydamas, kad operacija bus sėkminga.
Arnhemo tiltas yra pagrindinis taikinys, nes jis yra paskutinis vokiečių pajėgų atsitraukimo punktas Olandijoje, o sąjungininkams – tiesiausias kelias į Vokietiją.
Sąjungininkų nemalonumai prasidėjo iš karto. Visų pirma Urquharto kariai parašiutais nusileido pernelyg toli nuo savo tikslo, todėl dėl didelio atstumo nuo nusileidimo zonos iki tikslo nešiojamieji radijo imtuvai tapo nenaudingi. Be to daugelis karius pasitikti privalėjusių džipų arba neatvyko arba buvo sunaikinti pasaloje.
Kaip matome, „ne pagal planą“ vyksta ne tik kai kuriuos šiuolaikinės karinės operacijos,
Istorikai šią sąjungininkų vykdytos operacijos planavimą ir vykdymą vertino kritiškai. Pvz., Anthony Beevoras teigė, kad „Market Garden“ „buvo blogas planas ir kalta dėl to vadovybė“.
Anthony Hopkinsas suvaidino pulkininką leitenantą Johną Frostą, kurio vadovaujamas Antrasis parašiutų batalionas, besiveržiantis į rytus piečiausiu keliu į Arnhemą netoli Reino, vakare atvyko prie tilto ir šiauriniame gale įkūrė gynybines pozicijas. Bet čia jų laukė dideli nemalonumai. Netrukus Frostas pastebėjo, kad jo pajėgas apsupo ir nuo kitų desantininkų atkirto nacių tankų korpusas. Prasidėjo įnirtingas keturias dienas trukęs mūšis, po kurio skeveldromis į kojas sužeistas Frostas tapo legendine britų armijos figūra.
Apie aktoriaus darbą, kuriant šį vaidmenį, solidžioje A. Hopkinso biografinėje knygoje Michaelas Freenry Callanas parašė tik tiek: „prodiuseris Joe Levinas nebuvo patenkintas Tonio darbu. Net sklido gandai, kad jis ketino nutraukti kontraktą. Bet paskui pakeitė savo nuomone. O tuo pasinaudojęs R. Attenborough nesunkiai įtikino jį, kad Hopkinsą patvirtintų pagrindiniam vaidmeniui trileryje „Magija“ (Magic, 1978). Šis filmas Hopkinsu reiškė ryžtingą prasiveržimą į „aukščiausią lygą“ (Gediminas Jankauskas)
6. „Titas“ (Titus, 1999)
Jau cituotoje Michaelo Freenry Callano knygopje apie A. Hopkinsą autorius liudija, kad suvaidinęs Hanibalą Lekterį „Avinėlių tylėjime“ aktorius buvo taip sukrėstas savo personažo, kad viešai sakėsi daugiau šio kanibalo nevaidinsiąs („Kas per daug, tai nesveika. Nenoriu prisidėti prie žiaurumų pateisinimų vaidindamas panašiuose trileriuose. Kaip aktorius noriu būti atsakingas už savo pasiekimus“).
Polemizuodama su aktoriumi kritikė Peta Barker jį užvaldžiusius sąžinės priekaištus pavadino visai nereikalinga skubota reakcija. Ir pridūrė, kad Šekspyro pjesė „Titas Andronikas“ yra šokiruojanti, bet per keletą amžių neigiamai nepaveikė skaitytojų ir žiūrovų“.
Praeis visai nedaug laiko ir A. Hopkinsas ne tik dar du kartus (2001 ir 2002 m.) suvaidins Hanibalą Lekterį, bet ir persikūnys į Šekspyro Titą Androniką.
Žiaurią V. Šekspyro pjesę filme lakonišku pavadinimu „Titas“ (1999 m.) režisierė Julie Taymor pavertė įspūdingu postmodernistiniu spektakliu, kuriame laisvai manipuliuojama laiku. Panašiai su garsia klasiko pjese ji pasielgė dar 1994 metais pastačiusi didelio rezonanso susilaukusį spektaklį.
„Titas Andronikas“ yra viena pirmųjų Šekspyro tragedijų (kaip manoma parašyta 1588–1593 m.), dažnai vertinama kaip jauno dramaturgo bandymas pamėgdžioti žiaurias ir kruvinas savo amžininkų keršto pjeses, kurios buvo itin populiarios tarp žiūrovų visą XVI amžių.
Tačiau vėliau, jau pradedant XVII amžiumi, vadinamoje Viktorijos epochoje, pjesė susilaukė pasmerkimo, daugiausia dėl vaizduojamo smurto. Tik maždaug XX a. viduryje „Tito Androniko“ reputacija pradėjo gerėti, tačiau tai vis viena rečiausiai interpretuojamų Šekspyro pjesių.
Filmo prologe senovės legionierius aukštai ant rankų iškėlęs į antikinio Koliziejaus areną įneša šiuolaikinį paauglį. Kai berniukas apsidairo, iš visų pusių į arenos centrą ima žygiuoti purvini nuo žygio dulkių senovės Romos kariai, kai kurie jų neša ant neštuvų į baltas drobules suvyniotus kūnus. Po jų pramaišiui su senoviniais karo vežimais važiuoja šiuolaikiniai purvais aptaškyti motociklininkai ir kažkokie prieštvaniniai (gal dar paties Leonardo Da Vinčio projektuoti!) tankai.
Taip į Amžinąjį miestą su karo trofėjais sugrįžta pagyvenęs Romos armijos generolas Titas Andronikas, nugalėjęs gotus. Tarp trofėjų – nelaisvėn paimta gotų karaliene Tamora (akt. Jessica Lange) ir jos sūnūs.
Bet namuose narsuolio karvedžio laukia tokie košmarai, kokių ir kruviniausiame mūšyje nepatirsi.
Naujasis Romos imperatorius Saturninas (Alanas Cummingas) paima vergę Tamorą į žmonas. O ši, pasinaudojusi naujomis galiomis, prisiekia atkeršyti Titui už jos sūnaus ritualinį nužudymą. Taip prasideda protu nesuvokiamų kankinimų ir žmogžudysčių epopėja.
Filmo veiksmas taip ir plėtojasi anachronistinėje, siurrealistinėje visatoje, kai konkretus laikmetis ar epocha neakcentuojami. Veikėjai ginkluoti kardais, tačiau važinėjasi moderniais automobiliais, o jų apranga ir visa aplinka daugiau primena futuristinę senovės Romos kultūros imitaciją. Taip pat kostiumų detalėse yra užuominų į įvairius realius istorijos laikotarpius, pvz., Musolinio laikų Italiją. Bet siužetas liko labai artimas Šekspyro kūriniui, o dialogai palikti originalūs – eiliuoti.
„Titas“ buvo filmuotas JAV ir Italijoje „Cinecittos“ paviljonuose, gal net tikrame Koliziejuje (jei, žinoma, gavo leidimą). Prie tarptautinės kūrybinės grupės prisidėjo garsūs italų meistrai – operatorius Luciano Tovoli ir dailininkas dekoratorius Dante Ferretti. Garso takelį kūrė amerikiečių kompozitorius Elliotas Goldenthal, parašęs muziką ir ankstesniam režisierės spektakliui.
Dėl smurto scenų gausos filmui grėsė suaugusiems skirtas reitingas, o tai gerokai sumažintų auditoriją. Todėl režisierei teko pačias žiauriausias scenas paprasčiausiai iškirpti. (Gediminas Jankauskas)
5. „Drambliažmogis“ (The Elephant Man, 1980)
Tai antras (po „Trintukagalvio“ Davido Lyncho filmas, asketiškomis ekspresionistinio kino priemonėmis atkuriantis slogią XIX amžiaus atmosferą, kupiną nykių pramoninių peizažų ir kitokių bauginančių civilizacijos „laimėjimų“. Tokiame šiurpiame kontekste viską mistifikuoti linkęs režisierius išryškina pagrindinį filmo konfliktą: pragaištingi progreso garai ne tik suniokojo pirmapradę gamtos harmoniją, bet ir deformavo dvasinį visuomenės peizažą.
Pasakojimo centre atsidūrė „drambliažmogiu“ pramintas Džonas Merikas (Johnas Hurtas), kurio figūrą ir ypač veidą subjaurojo baisi liga. Pikti žmonės tuo pasinaudojo ir išsigimėlį už pinigus rodė cirke. Iš šios sukrečiančios istorijos režisierius sugebėjo iškristalizuoti galingai skambančią paralelę – fiziškai išsigimusio „drambliažmogio“ išvaizda nublanksta prieš vidines ilgai puoselėtos senos geros Anglijos anomalijas.
Labai panašią istoriją prieš keletą metų matėme frankofoniško kino festivalyje „Žiemos ekranai“. Tai buvo Tunise gimusio režisieriaus Abdellatifo Kechiche‘o dramą „Juodoji Venera“ (Vénus noire, 2010), kiek anksčiau tapusi Venecijos kino festivalio sensacija. Tikra sensacija devyniolikto amžiaus pradžioje buvo ir juodaodė šio filmo herojė, pavadinta „Hotentotų Venera“, kuri kaip išsigimėlė už pinigus demonstruojama pikantiškų reginių ištroškusiai publikai.
Šios scenos gražiai susišaukia (ir savo tema, ir pateikimo būdais) su amerikiečių režisieriaus Davido Lyncho Didžioje Britanijoje sukurtu filmu „Drambliažmogis“, kurio scenarijus iš dviejų knygų: vieną jų parašė gydytojas ir mokslininkas Frederickas Trevesas (filme jį vaidina Anthony Hopkinsas), o kitą – profesionalus rašytojas Ashley Montagu (jo knyga vadinosi „Drambliažmogis: Žmonių orumo tyrimas“ (The Elephant Man: A Study in Human Dignity).
Pirmasis keistu scenarijumi susidomėjo amerikietis Melas Brooksas, geriausiai žinomas iš jo režisuotų sarkastiškų komedijų. Jam prireikė didelių pastangų, kad šis jokio komercinio potencialo nežadėjęs projektas būtų realizuotas. Ne mažiau energijos prireikė įtikinti prodiuserius, kad geriausias kandidatas režisuoti šį filmą būtų būtent Davidas Lynchas, juk jo filmografijoje tuomet tebuvo vienintelis avangardinis filmas „Trintukagalvis“.
Nepaisant savo atstumiančios išvaizdos Džonas Merikas mokėjo skaityti ir rašyti, buvo protingas ir jautrus žmogus. Išgelbėjęs jį nuo publikai demonstruojamo monstro dalios daktaras Trevisas paguldė jį į ligoninę. Gandas apie nepaprastą pacientą netrukus pasklido po šalį ir ligoninę ėmė lankyti būriai smalsuolių. Po kurio laiko keistos anomalijos stebėjimą pakeitė nuoširdi užuojauta – medikai nusprendė nelaimėlį apgyvendinti ligoninėje ir tokiam gydytojų sprendimui pritarė pati karalienė Viktorija.
Filmas buvo nominuotas Oskarams net aštuoniose kategorijose, tačiau tąsyk nė vienos paauksuotos statulėlės negavo.
4. „Dienos likučiai“ (The Remains of the Day, 1993)
Tuoj jo visame pasaulyje palankiai sutikto filmo „Hovards Endas“ režisierius Jamesas Ivory susuko dar vieną puikią dramą su ta pačia pagrindinių vaidmenų pora Anthony Hopkinsu bei Emma Thompson. Tik šį kartą ne pagal režisieriaus mėgiamą E. M. Forsterį, o pagal Kazuo Ishiguro knygą, kuri, be jokios abejonės, prisidėjo prie to, kad 2017-aisiais šiam japonų rašytojui buvo paskirta Nobelio literatūros premija.
Veiksmas romane ir pagal jį sukurtame filme taip pat plėtojasi sename dvare, kuris vadinamas Darlington Holu. Jį 1958-aisiais įsigyja turtingas amerikietis diplomatas Liujisas (jį suvaidino Supermeno vaidmeniu išgarsėjęs ir šį personažą kine keturis kartus vaidinęs Christopheris Reeve‘as) nusiperka seną Darlington Holo dvarą, anksčiau priklausiusį vienam britų aristokratui.
Namus ir visą ūkį prižiūri liokajus Stivensas (Anthony Hopkinsas), jau trisdešimt metų visa širdimi atsidavęs lordui Darlingtonui. Dėl savo darbo čia jis net paaukojo asmeninį gyvenimą. Tik “dienos likučių” akivaizdoje ims aiškėti svarbūs asmeninės tragedijos ir “senos geros” Britų imperijos bankroto aspektai.
Stivensas kartais primena gyvą manekeną, kurio veide, regis, neatsispindi jokios žmogiškos emocijos, o kiekvienas jo kruopščiai nušlifuotas judesys yra tobula seniai praėjusių laikų ritualų iliustracija. Niekas negali sudrumsti olimpinės Stiveno ramybės – nei santykiai su ekonome panele Kenton, nei su senu tėvu, kurio mirtis bus tas paskutinis akcentas, su kuriuo nebūtin, tarsi mitinė Atlantida, į užmaršties gelmes panirs respektabilių aristokratiškų manierų pasaulis.
„Dienos likučiai“ buvo nominuoti net aštuoniems Oskarams, bet nė vieno negavo. Ir režisierius bei pagrindinių vaidmenų atlikėjai čia niekuo dėti. Kas gi išdrįstų priekaištauti juvelyriškai savo darbus atlikusiems aukščiausios klasės meistrams? Tiesiog šio filmo nelaime tapo tai, kad jis turėjo konkuruoti su „Šindlerio sąrašu“, kuriam tąsyk atiteko septyni Oskarai. (Gediminas Jankauskas)
3. „Vakarų pasaulis“ (Westworld, 2016)
Ar kada nors galvojote, kad mūsų pasaulis netikras? Iškilę įvairūs egzistenciniai klausimai nedavė ramybės? Mėgstate teorijas, kuriomis bandoma aiškinti gyvenimo tikrovė? O gal seniai matėte intriguojančią istoriją? Tokiu atveju serialas „Westworld“ (liet. – Vakarų Pasaulis) yra sukurtas būtent jums.
Šis Sci-fi tipo buvo sukurtas Džonatano Nolano, britų ir amerikiečių scenaristo bei Lizos Džoy, amerikiečių direktorės ir scenaristės. Prodiusuotas amerikiečių televizijos kompanijos HBO, serialas yra grįstas seniau pastatytu filmu (1976 metais) „Westworld“ ir jo tęsiniu Futureworld. Muziką kūrė Raminas Džavadis, žinomas dėl prisidėjimo prie muzikinių takelių filme „Geležinis žmogus“ ir populiariajame „Sostų karų“ seriale. „Westworld“ iš viso susirinko net 9 Primetimme Emmy apdovanojimus.
Nepaprastame scenarijuje kalbama apie dirbtinį pasaulį, kuriame visi įvykiai tai iš anksto detaliai surežisuoti planai, kiekvienas veikėjas turintis prasmę. Tiesa, net čia lygybės nėra.
Yra trys pagrindinės veikėjų klasės: svečiai – žmonės, darantys ką nori ir kaip nori, mėgaujasi pasauliu, tebūnie tai lošimas kortomis, privačios orgijos ar šaltakraujiškos šaudynės.
Toliau turime „šeimininkus“, kurie stebi ir prižiūri pasaulį, kad jame vyktų tvarka, viskas būtų pagal įsivaizdavimą.
Ir trečioji klasė, pati paprasčiausia – nieko nenutuokiantys dirbtiniai intelektai, atrodantys kaip žmonės, kurių paskirtis yra egzistuoti ir suteikti „svečiams“ pramogą. Būtent šioji klasė yra programuojama iš anksto ir neturi nė žalio supratimo kas vyksta ir koks yra jų pasaulis. Ar ne baugu būtų įstrigti vienoje iš savo gyvenimo dienų ir negebėti nieko pakeisti? Būtent tą išgyvena šie robotai. Laimei, jie negali prisiminti ar apskritai suvokti, kad jų diena – jau iš anksto suplanuota.
Vienas didžiausių šių laikų košmarų, apie kuriuos mus yra įspėję mokslininkai ir programuotojai, tai – dirbtinis intelektas. Mūsų pasaulis kuo toliau, tuo labiau yra pagrįstas šia pramone. Šiame seriale atsiskleidžia pagrindinės baimės, susijusios su šiuo reiškiniu. Jei dirbtinis intelektas taptų sąmoningas, suvoktų, kad yra netikras, jeigu pradėtų funkcionuoti pats savaime ar net evoliucionuoti? Į visus tokio tipo klausimus atsakymus pateikia „Westworld“.
Gan aišku, kodėl serialas yra giriamas. Jame vaidmenis puikiai atlieka ir įgyvendina tiek geras, tiek blogas roles įkūnijantys aktoriai. Panašu, kad įvairių scenų metu, kuomet reikia apsinuoginti ar dalyvauti kruvinose kovose, veikėjai niekada nelieka išmušti iš vėžių ir suteikia serialui tikrovės prieskonį. Ekrane galime išvysti Antonį Hopkinsą, Edą Harį, Evan Rachel Wood, Tandi Niuton, Džeimsą Marsdeną, Džefrį Wrihtą, Tessą Thompson bei daugelį kitų puikių aktorių.
2. „Tėvas“ (The Father, 2020)
Visai neseniai populiarus aktorius Viggo Mortensenas savo fanus sugraudino savarankiškai režisuota drama „Žlugimas“ (Falling, 2020), pasakojusia apie skaudžius sūnaus (jį Viggo Mortensenas suvaidino pats) ir dimensijos paveikto tėvo (akt. Lance‘as Henriksenas) santykius. Net ant gęstančios sąmonės ribos esantis valdingas senis kaip įmanydamas tyčiojasi iš sūnaus, o šis apsišarvavęs kantrybe kantriai neša likimo jam skirtą kryžių.
Panašią situaciją aptinkame šešiems Oskarams nominuotoje dramoje lakonišku pavadinimu „Tėvas“. Filmą pagal savo paties pjesę sukūrė prancūzų režisierius Florianas Zelleris. Teko pakeisti kai kurias detales, kelios jų specialiai pritaikytos pagrindinio vaidmens atlikėjui Anthony Hopkinsui (filmo herojus vadinamas ne Andrė, kaip buvo pjesėje, o Anthoniu ir gimė jis 1937-ųjų gruodžio trisdešimt pirmąją). Pačiam filmo siužetui šios pataisos neduoda kokių nors specialių preferencijų, bet, matyt, buvo labai reikšmingos pačiam aktoriui.
Lyginant tarpusavy Lance‘o Henrikseno „Žlugime“ suvaidintą tėvą Vilį Petersoną ir Anthony Hopkinso herojų, akivaizdu, kad „Tėvas“ yra, kaip pasakytų medikai, „lengvesnis medicininis atvejis“. Žinoma, tai visai dar nereiškia, kad jis mažiau skaudus. Juk šalia tokio ligonio daug laiko praleidžiančius artimuosius panaši diagnozė negali paguosti, juolab sušvelninti širdies skausmą.
Gal tik konceptualiai abu filmai labai skiriasi. „Tėvas“ greičiau yra ne tiek tragiškas, kiek emocingai sentimentalus senatvės variantas.
„Tėvo“ pradžia kinomanams, tikriausiai, primins dar vieną simpatišką senuką, kurį Michaelio Haneke‘s filme „Meilė“ (2012 m.) suvaidino prancūzas Jeanas – Louis Trintignantas, nes jo Žoržas taip pat yra melomanas. „Tėvo“ pradžioje matome aštuoniasdešimtmetį Entonį, sėdinti savo mylimiausiame krėsle ir klausantį Bellinio muzikos. Šis pirmas charakterio štrichas išduoda senuko emocingą ir intelektualią natūrą. Tuo skaudesnis bus tolimesnės istorijos sukeltas rezonansas.
Staiga muziką pertraukia kažkoks šurmulys, priverčiantis senuką suklusti. Jis eina į kitą kambarį ir ten pamato nepažįstamą vyrą, kuris kažkodėl Entoniui sako, kad jis čia gyvena…
Alzheimerio ligos paveiktus žmones slaugantiems artimiesiems skaudžiausios būna tos akimirkos, kada mylimas žmogus jų pradeda nebeatpažinti Daug panašių akimirkų tenka išgyventi ir Entonį slaugančiai dukrai Enei: ją vaidina Olivija Colman, bet kartais ją pakeičia kita bendravardė Olivia Williams.
Tokia aktorių kaita visiškai pagrįsta, nes tėvas ne visada atpažįsta dukrą, neretai jo sąmonė sugrįžta prie senų prisiminimų. Kartais veiksmas staiga be paaiškinimų iš vienos vietos persikelia į kitą, pavyzdžiui, tada, kai Entonis iš savo tamsaus buto Londone žengia į akinamai baltą ligoninės palatą.
Panašiai dviejuose paraleliniuose pasauliuose gyvena ir Enė. Viename ji dar tik ketina tvarkyti savo asmeninį gyvenimą ir rengiasi tekėti už draugo prancūzo, kitame ji jau gyvena kartu su Poliu ir tėvu, o vyras nori išvežti daug rūpesčių teikiantį uošvį į senelių prieglaudą.
Panašiai traktuojami ir kiti filmo personažai – slaugė Laura (akt. Imogen Poots), kuri Entoniui primena jo mirusią jaunesnę dukterį arba jau paminėtas žentas Polis.
Negalime žadėti žiūrovams malonios šio filmo peržiūros. Verčiau pasirenkite skaudžiam ir dramaturgiškai sudėtingam seansui. (Gediminas Jankauskas)
1. „Avinėlių tylėjimas“ (The Silence of the Lambs, 1991)
Kai 1980 metais vasario dešimtąją daug žmonių pražudęs serijinis maniakas Tedas Bandis buvo nuteistas mirti elektros kėdėje, lengviau atsiduso ir policijos pareigūnai, ir paprasti amerikiečiai. Atrodė, kad kruvinų nusikaltimų grandinė pagaliau nutraukta, ir šiurpios žmogžudystės nebesikartos.
Tačiau ramybė truko neilgai.
Devintojo dešimtmečio pradžioje Sietle ir kai kuriuose kituose miestuose vėl ėmė dingti moterys. Pasmaugtų ir išniekintų aukų palaikus žmogžudys palikdavo prie Grin Riverio upės. Nuo kojų nusivariusi policija atsidūrė aklavietėje.
Tačiau 1984 metais į kraupias bylas tiriantį detektyvą Robertą Keppelą netikėtai kreipėsi rimtas pagalbininkas. Laišką detektyvui iš kalėjimo parašė… mirties nuosprendžio įvykdymo laukiantis maniakas Tedas Bandis. Neprašydamas nieko mainais maniakas pasisiūlė padėti.
Pasiilgęs bendravimo serijinis žmogžudys policininkams perskaitė ištisą kursą apie tai, kaip dažniausiai elgiasi žudikai maniakai. O po to pateikė idealų Grin Riverio žudiko psichologinį portretą.
Deja, policija tąsyk aplaidžiai pasielgė su vertinga informacija, ir žudikas dar septyniolika metų išbuvo laisvėje, ilgindamas savo aukų sąrašą.
Užtai šia informacija vykusiai pasinaudojo rašytojas Thomas Harrisas, parašęs skandalingai išgarsėjusį ir sėkmingos ekranizacijos susilaukusį romaną „Avinėlių tylėjimas“. Tik knygoje pavojingas maniakas pavadintas Hanibalu Lekteriu, o su juo kalėjime bendrauja ne policijos detektyvas Robertas Keppelas, o jauna FTB agentė Klarisė Starling.
Su jais abiem susipažinome skaitydami knygą ir žiūrėdami to paties pavadinimo penkiais „Oskarais“ apdovanotą filmą (1991 m., rež. Jonathanas Demme), kuriame pagrindinius vaidmenis suvaidino Anthony Hopkinsas ir Jodie Foster.
Vos spėjusi baigti mokslus FTB stažuotoja Klarisa Starling patenka į Vašingtono specialiųjų bylų tarnybą. Čia tiriamos serijinės žmogžudystės ir gaudomi pavojingi maniakai. Vienas jų ypač žiauriai žudo moteris, tačiau aptikti jo pėdsakus kol kas nepavyksta. Aišku, kad nusikaltėlį, pramintą Bafalo Bilu, bus galima sučiupti tik tada, kai pavyks suprasti jo veiksmų logiką. Todėl nusprendžiama pasinaudoti už grotų sėdinčio daktaro Hanibalo Lekterio paslaugomis. Tik ar norės jis padėti teisingumui?
