Itin intriguojančių televizijos serialų populiarumą galima paaiškinti veiksnių, kurie žavi ir įtraukia žiūrovus įvairiais lygmenimis, deriniu. Priežasčių kodėl mes taip mėgstame tokio tipo serialus – daug. Puikiame seriale sąveikauja įtikinantys siužetai, dramos ir veiksmo persipynimas, sudėtingi personažai, įtraukiantys pasauliai ir tai, kaip juose paliečiamos universalios temos ir emocijos, visa tai susideda į puikų ir originalų reginį.

Svarbus veiksnys, kuris lemia itin intriguojančių televizijos serialų populiarumą – sudėtingi ir daugialypiai personažai. Aktoriai seriale – pats svarbiausias elementas, todėl jų įkūnijami personažai dažnai būna moraliai dviprasmiški, ydingi ir panašūs į kitus, todėl jie patrauklūs ir įdomūs stebėti. Žiūrovus traukia veikėjai, kurie asmeniškai tobulėja, susiduria su vidiniais konfliktais ir sprendžia sudėtingus savo, aplinkinių santykius ir motyvacijos klausimus.

Taigi, šie serialų pasiūlymai pasiryžę užkariauti Jūsų širdis ir protus, siūlydami patrauklią ir įtraukiančią žiūrėjimo patirtį, kuri atsiliepia tiek emociniu, tiek intelektualiniu lygmeniu. Tikėtina, kad sąraše pateikiamos juostos taps ir išliks populiarios, kol tik žadės intrigą ir jaudulį.

Kadras iš serialo „The Regime“

10. „The Regime“ (2024)

Kai kanclerė Elena Vernham (akt. Kate Winslet) kreipiasi į neįvardytos Vidurio Europos šalies piliečius, ji nekalba kaip politikė. „Mano mylimieji“, – taria ji, prašmatniu akcentu. „Aš vertinu jus visus ir vertinu mūsų meilę. Visada.“ Praėjus septyneriems valdymo metams šie žodžiai leidžia manyti, kad Vernham peržengė valstybės vadovės ar net autokratiškos stiprios moters vaidmens ribas. Propagandiniai vaizdo įrašai, kuriuos ji įrašinėja iš savo rūmų, prabangaus viešbučio, tapusio asmenine rezidencija kambaryje, artimesni meditacijai, o ne ideologiniams pamokslams. Atrodo, kad šios vadovės ir jos pavaldinių santykiai yra intymesni ir emocingesni nei tik įrasta valdžia.

„The Regime“ – šešių serijų HBO politinės dramos serialas, kurio veiksmas vyksta Vernham vaizdo kameroje. Serialą sukūrė Willas Tracy, kuris dirbo prie tokių populiarių ir pamiltų projektų kaip „Succession“. Aktorė Kate Winslet paverčiama į įvairių pasaulio lyderių, oligarchų kompoziciją. Ji, kaip ir Vladimiras Putinas, yra germafobė, kurios pačios primesta izoliacija sustiprino jos paranoją. Kaip ir Marine Le Pen, ji gyvena savo mirusio tėvo, kurio kraštutinių dešiniųjų partiją ji pavertė pagrindine, šešėlyje. Režisierių Stepheno Frearso ir Jessicos Hobbs sukurtas „The Regime“ pasaulis yra be galo siurrealistiškas. Atskirta nuo savo rinkėjų, Vernham ego veikia kaip realybės iškraipymo laukas. (Pvz., kai ji patiria menopauzės sukeltas karščio bangas, visi kiti turi elgtis taip, tarsi ir jiems būtų karšta). Įprastinė logika čia nebetaikoma.

Pirmą kartą su Vernham susipažįstame naujausio jos darbuotojo akimis. Jis – pulkininkas Zubakas (akt. Matthiasas Schoenaertsas) – pykčio problemų turintis karys, dėl kurio veiksmų malšinant protestą jis gavo negražią pravardę „Skerdikas“. Kaip atlygį už lojalumą Vernham pasikviečia Zubaką į rūmus ir paveda jam nuolat matuoti drėgmės lygį kambariuose, taigi, jis sekioja ją su rankiniu prietaisu kaip pasimetęs sarginis šuo. Įsitikinusi, kad grybelio pernešami toksinai nuodija jos kvėpuojamą orą, Vernham virto grėsmingesne Julianne Moore sergančios namų šeimininkės filme „Saugus“ (angl. Safe) versija. Savo vaizdo įrašuose kanclerė yra raminančio autoriteto paveikslas, metaforiška tautos motina, o kai kameros išjungtos, ji kvėpuoja deguonį iš deguonies baliono, įsako rūmus išardyti iki pamatų ir liepia tarnams nešioti ją permatomame kokone. Vernham teigia, kad vertina „grakštų, sveiką protą“ – tai dar vienas iš jos kultinių posakių. Tačiau Zubakas atvyksta ne tik į netvarkingus namus, bet kartu ir į tokį pat protą.

„The Regime“ puikiai išnaudoja Winslet charizmą. Vienoje scenoje Vernham yra šaltai valdinga, kitoje –lengvabūdiškai pamiršusi, o po visu savo fasadu ji – peraugęs vaikas, kuriam nuolat reikia patvirtinimo, paguodos ir vadovavimo. Šiuos dalykus jai suteikia Zubakas, kuris greitai patenka į Vernham artimiausių žmonių ratą, matydamas ją tokią, kokia ji nori būti matoma. Jis visiškas jos augintinis ir gerbėjas numeris vienas. Zubakui Elena – vedlys ir kelrodė žvaigždė. Seriale netrūksta politinių komentarų. Čia ypač skeptiškai vertinama Amerikos užsienio politika, pabrėžiama, kaip pasaulinės supervalstybės naudojasi mažesnėmis šalimis kaip klientinėmis valstybėmis, nepriklausomai nuo to, ar jos atitinka demokratines vertybes, ar ne. Tačiau, be visų politinių komentarų „The Regime“ teikia pirmenybę abstrakcijai, kuri gali atsiliepti realaus pasaulio įžvalgoms.

Žiūrovų dėmesys seriale nukreipiamas nuo materialių autoritarizmo aspektų į psichologinius. „The Regime“ puikiai įžvelgia fašizmo estetiką – nuo absurdiškos liaudies moters fotosesijos kopūstų lysvėje iki Europos vizijos ekstravagancijos. Kai Vernham iliuzijos ir baimės stiprėja, o jos žmonių pasitikėjimas ja ima slūgti, ji ima kelti pavojų ne tik sau, bet ir kitiems.

Kadras iš serialo „Sacred Games“

9. „Sacred Games“ (2018 – 2019)

Šis kūrinys – „Netflix“ pirmasis originalus Indijos serialas. Tikimasi, kad ši kriminalinė drama bus vienas iš kelių indiškų serialų, kurią žiūrovai pamils kaip pamilo „Narcos“… Ir ji tikrai puiki.

Istorija sukurta pagal pripažintą Vikramo Chandros knygą. Serialas „Sacred Games“ pasakoja apie Sartadžą Singhą (akt. Saifas Ali Khanas), nusivylusį policininką, gyvenantį savo mirusio tėvo šešėlyje ir ieškantį pripažinimo policijoje, kurios jis nekenčia dėl korupcijos. Kai Singhas gauna pranešimą iš gangsterio Ganešo Galtondės apie 16-mečio dingusio be žinios buvimo vietą, tai išjudina įvykių grandinę, kuri smelkiasi gilyn į tamsų Indijos nusikalstamą pasaulį.

Tai, kad Indijos televizijoje iki šiol nebuvo nieko panašaus, savaime suprantama. Indijoje mažasis ekranas visada buvo laikomas skurdžiu milžiniškos kino pramonės pusbroliu, kuriame dominuoja muilo operos apie intrigantus šeimos narius, tačiau šis formatas, lyg šviežias oro gūsis Indijos rinkoje. „Sacred Games“ vaidina lengvai atpažįstami kino industrijos atstovai, įskaitant režisierių Anuragą Kashyapą ir Bolivudo žvaigždę Saifą Ali Khaną. Jis pagrindinis aktorius seriale – veteranas, suvaidinęs daugiau nei 60 Bolivudo filmų, įskaitant „Dil Chata Hai“ ir „Omkara“.

Khanas yra kilusęs iš aristokratiškos aplinkos – jo tėvas Mansooras Ali Khanas kilęs iš vienos iš Mogolų imperatorių laikų valdančių navabų šeimų ir buvęs Indijos kriketo rinktinės kapitonas, o jo motina –Bolivudo legenda Sharmila Tagore – taigi, šios Bolivudo įžymybės bei prestižinės kilmės derinys suteikia serialui tiek komercinės žvaigždės galios, kad pritraukia mases žiūrovų.

Nors „Sacred Games“ ir siekia pritraukti pasaulinę auditoriją, serialas vis dėlto yra orientuotas į vietinius žmones. Tai odė Mumbajui, o šis miestas yra toks pat serialo veikėjas kaip Mineapolis juostoje „Fargo“ ar Baltimorė „The Wire“. Mumbajus turi Dikenso bruožų, ir tai atsispindi šiame kūrinyje. Vienas veikėjas jį apibūdina kaip „lūšnyną, iš kurio auga rūmai“, o tarp šių dviejų pasaulių esančios lūžio linijos seriale atgyja.

Khanas tikisi, kad per „Sacred Games“ indai ir tarptautinė auditorija susidurs, susipažins su tokių miestų kaip Mumbajus realybe. „Bombėjus – beprotiškas miestas, todėl manau, kad tai daug realistiškesnis šou nei bet kas, ką esame darę anksčiau“, – sako aktorius. Na, o visą Indijos grožį seriale tikrai pavyko užfiksuoti, jis – užburia.

Serialas yra jaudinantis, žavus, tamsus, verčiantis susimąstyti, stingdantis. Jis taip pat labai aktualus šiandieninėje Indijoje, kurioje vyrauja įtempta socialinė ir religinė atmosfera. Tai tvirta drama, kuri su kiekvienu epizodu privers jūsų širdis plakti greičiau. Dramos šiurkštumas yra nerealus ir prikausto dėmesį. Kiekvienas epizodas palieka jums neatsakytą klausimą (todėl norisi žiūrėti toliau ir daugiau) ir neatsako į juos iki pat paskutinės serialo minutės. Juosta taip įtraukia, kad patariame nepradėti žiūrėti jei turite svarbių planų, nes jie tikrai bus pamiršti ir sėdėsite prie televizoriaus ekrano kol nesibaigs serialas.

Kadras iš serialo „Parish“

8. „Parish“ (2024)

Kai kurie aktoriai pakylėja bet kokį projektą, kuriame jie vaidina. Giancarlo Esposito yra vienas iš jų. Be abejo, jis jau pelnęs platų pripažinimą vaidindamas Gusą Fringą, iš pradžių „Breaking Bad“, paskui „Better Call Saul“, nors įsimintinus personažus jis vaidina jau daugelį metų.

Naujajame „AMC“ kriminalinės dramos seriale Esposito – pagrindinė serialo sudedamoji dalis. Pasakojimas apie taksi vairuotoją, kurio gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis, kai jis sutinka paimti pavėžėti Zimbabvės gangsterį, geriausiai žinomą dėl nelegalių imigrantų išnaudojimo JAV pietiniuose uostuose.

Mes matome kaip ryškiai raudonas „Porsche“ automobilis lekia gatvėmis. Jį sustabdo policijos automobilis, per radiją skamba pranešimai apie apiplėšimą. Jiems priartėjus prie automobilio „Porsche“ vairuotojas Graciánas „Gray“ Parishas (akt. Giancarlo Esposito) padeda piniginę ir vairuotojo pažymėjimą ant prietaisų skydelio ir iškelia rankas. Tuomet jis nusprendžia spustelėti gazo pėdalą ir pabėgti. Prasideda gaudynės siauromis gatvelėmis. Dėka sumanaus vairavimo jam pavyksta pabėgti, tada jis sustoja, atidaro bagažinę, kad ištrauktų tai, kas yra gale… Dabar jo gyvenimas toks, nors prieš septynias dienas jis ramiai pabusdavo šalia savo žmonos su kasdienėmis problemomis, vargais ir ramiai ruošdavosi eilinei darbo dienai.

Jei Gray Parishą būtų vaidinęs kas nors kitas mes greičiausiai atmestume serialą „Parish“ kaip gana standartinę kriminalinę dramą. Tačiau juosta priverčia pripažinti, kad Esposito mums patinka. Nors Gray vaidmuo šioje juostoje šiek tiek jausmingesnis nei kiti aktoriaus darbai, Esposito veide galima aiškiai įžvelgti pyktį ir liūdesį, kunkuliuojančius paviršiumi.

Naudingas Gray įgūdis, dėl kurio jis galiausiai tampa toks vertingas gaujos vadui Horse’ui (akt. Zackary Momo), yra tai, kad jis gali išlikti ramus ir susikaupęs, kai reikalai pakrypsta į šoną… Ir jis visada galvoja trimis ėjimais į priekį. Šis gebėjimas kontrastuoja su karštakošišku ir impulsyviu Kolinu. Tęsiant serialą bus įdomu stebėti, kaip Gray Parishas kovos vis giliau pasinerdamas į Horse’o nusikalstamą pasaulį.

Kadras iš serialo „The New Look“

7. „The New Look“ (2024)

Naujasis „AppleTV+“ dramos serialas pradedamas dviem antraštėmis: „Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai ketveriems metams okupavo Paryžių ir privertė prancūzus paklusti nacių valdžiai ir priespaudai.“ ir  „Tai istorija, kaip kūryba padėjo sugrąžinti pasauliui dvasią ir gyvybę.“

Taigi, sveiki atvykę į „The New Look“ pasaulį. Tai pasakojimas apie dizainerių Coco Chanel ir Christian Dior konkurenciją, kuri atsirado pasaulinio konflikto sūkuryje. Istorija apie gobšumą ir nepasitenkinimą vien tik įsukta mados evoliuciją ir ypač apie Coco verslo metodus, kurie pražudė milijonus žydų. Tai pasakojimas apie meno svarbą ir gražiai apsirengusių galų kančias, tad apsivilkite madingą drabužį ir pirmyn!

Serialas pradedamas 1955 m., kai Coco Chanel (akt. Juliette Binoche) ruošiasi pristatyti savo pirmąją kolekciją po to, kai karo pradžioje uždarė savo butiką, ir dabar matome, kad susirinkusiems spaudos atstovams įbruka batus Christian‘ui Dior‘ui (akt. Ben Mendelsohn). „Christian‘as Dior‘as sugriovė prancūzų madą ir aš grįžtu jos išgelbėti!“ – nuskamba Coco žodis. Tačiau per retrospektyvą viskas pasikeičia. Vienas studentas atsistoja ir klausia Dior‘o, kaip jis jaučiasi dėl to, kad per karą kūrė drabužius nacių žmonoms, o Chanel pasielgė teisingai ir uždarė savo ateljė. Jis pradeda aiškinti ir mes persikeliame į 1943 m., kur teigiama, kad tiesa yra šiek tiek sudėtingesnė, nei gali pasirodyti mažiems jaunuoliams.

Dior‘as iš tiesų dirbo Lucieno Lelongo (akt. Johnas Malkovichius) namams ir kūrė sukneles blogiesiems vokiečiams, jų žmonoms ir merginoms. Tačiau uždirbtus pinigus jis atiduodavo savo seseriai (akt. Maisie Williams), kuri aktyviai dalyvauja pasipriešinimo judėjime ir leidžia jos nariams naudotis jo butu. O vokiečių žmonos ir draugės dažnai būna prancūzės ir perduoda jam vertingos informacijos kai vyksta matavimai ir suvaidintas mados katastrofos.

Tuo tarpu Chanel… Oj ta blogiukė…Na, nežinome, kiek apie ją žinote – bet ji gyveno „Ritz‘e“, kuris tuo metu buvo nacių būstinė, ir, žinote, kaip būna, galiausiai ji pradeda kalbėtis su kaimynais ir sužino, kad ne visi naciai blogi! Paskui vienas iš kaimynų, Spatzas (akt. Claesas Bangas), nusiveda ją vakarienės ir netikėtai į svečius pakviečia Himmlerį. O ir pagrindinis Holokausto architektas taip pat nori paversti Berlyną pasaulio mados sostine, o ką belieka daryti merginai! Kokie sutapimai… belieka tik kibti į darbą ir kurti madą. O kadangi Dior‘ui tai nepatiko, jis manė, kad ji tautos išdavikė ir ji teršia mados vardą, Coco reikėjo nuversti, todėl pradedamos kurti „tiesos“ ir planas vykdomas.

Seriale tyrinėjamas įspūdingas mados dizainerio Christian‘o Dior‘o iškilimas, kai jis nuvertė Coco Chanel ir padėjo sugrąžinti pasauliui dvasią ir gyvybę savo ikonišku grožio ir įtakos pėdsaku. Paprastai panašiose juostose mes susipažįstame su dizainerių mados puse. Šį kartą esame nukeliami į svarbiausius Christian‘o Dior‘o gyvenimo įvykius. Aktorių vaidyba puiki, kaip ir kinematografija, čia ryški autentiško pasipriešinimo naciams nata, jie čia vaizduojami subtiliau, realistiškiau. Kostiumai ir dekoracijos istoriškai teisingi, o tai džiugina akį. Tikrai labai kruopščiai sukurtas serialas mados ir intrigų mėgėjams.

Kadras iš serialo „Palm Royale“

6. „Palm Royale“ (2024)

Dar gerokai prieš atsirandant „Instagram“ istorijoms ir „TikTok“ vaizdo įrašams, gandų žurnalai ir televizija leido paprastiems žmonėms pajusti ryšį su turtingais ir gražiais žmonėmis. Tikrame gyvenime tik nedaugelis išdrįsta alkūnėmis prasiskinti kelią į žvaigždes, tačiau kiti yra pakankamai drąsūs, kad reikalautų vietos po saule – ir tai mus atveda į „Palm Royale“. Pagal Juliet McDaniel romaną „Mr. & Mrs. American Pie“ sukurta ir televizijai adaptuota Abe Sylvia‘os, naujoji „Apple TV+“ 1960-ųjų komedija „Palm Royale“ pasakoja apie į Palm Beach‘ą persikėlusią blondinę Maxine Simmons (akt. Kristen Wiig), kuri yra pasiryžusi susikurti blizgantį ir spalvingą gyvenimą, net jei tai reikš, kad reiks nusižengti taisyklėms. Skandalingas ir linksmas serialas rodo, kad galite pasaulyje gauti daugiau, nei prašote, jei tik susikursite pakankamai iliuzijų, kad siektumėte to, ko norite.

Serialo veiksmas pradedamas 1969 m. vasaros pradžioje Palm Beach‘o išskirtiniame užmiesčio klube „Palm Royale“. Nors ji neturi nei kvietimo, nei lėšų sumokėti 30000 JAV dolerių stojamąjį mokestį Maxine neleidžia šiai negandai sulaikyti jos nuo priklausymo įstaigai, kuria ji seniai žavisi. Apsirengusi kaip apelsininis ledinukas, apsiginklavusi saulėta nuotaika ir alinančiu atkaklumu, Maxine gauna tai ko tik užsigeidžia.

Kaip ir bet kurioje visuomeninėje struktūroje, „Palm Royale“ turi savo hierarchija. Čia vadovauja Norma Delakorė (akt. Carol Burnett), Maxine’os atsiskyrėlė, komos ištikta tetulė, valdanti Palm Beach‘ą jau 49 metus. Į Normos karūną pretenduoja Evelyn Rollins (akt. Allison Janney), kuri tik ir laukia kol mirs jos be galo turtingas vyras Skeetas (akt. Bruce Dern). Dar čia yra ir turtinga visuomenininkė Dinah Donahue (akt. Leslie Bibb), kuri pasinaudos bet kokia proga, kad išstumtų Evelyn iš kelio. Nors šios damos tikrai nėra draugės, jos greitai susivienija, kad pasakytų Maxine, kokia ji nepageidaujama jų miestelyje.

Iš Tenesio kilusi grožio konkursų karalienė, turinti paprastą vyrą lakūną Daglasą (akt. Joshas Lucasas), Maxine puikiai įvaldė moters manipuliacijų meną, naudodamasi mizoginija ir patriarchatu. Nepaisant jos naivumo, prabangaus gyvenimo troškimas ir toliau skatina Maxine siekti savo tikslų. Tarp piktų barnių ir nuolatinio žeminimo, herojė, namų šeimininkė rezga intrigas ir siekia patekti į Palm Beach‘o vidinį žmonių ratą, kad galėtų surengti sezono pabaigos paplūdimio pokylį – kasmetinę Normos ekstravaganciją.

Šioje pastelinių spalvų satyroje gausu absurdiškų labdaros renginių, smagių vakarėlių ir paslapčių, kurios kartais paviešinamos miestelio gandų laikraštyje „The Shiny Sheet“. Daugelis žiūrovų pripažins, kad tai kas laikoma išskirtiniu ir geidžiamu, dažnai tėra tik gražios iliuzijos, bet vis dėlto tos iliuzijos Maxine siekiamybė ir ji vis tiek yra ta, už kurią žiūrovai nori sirgti. Ją nesunku pamilti, jis net per ekraną pulsuoja nepaaiškinamu ryžtu ir nuoširdumu. Stebėti, kaip ji seka savo materialistiškai orientuotomis svajonėmis – džiugiai skanu. Moteris, kuri nusprendžia, ko nusipelnė, ir ryžtasi tai pasiekti, kelia jaudulį.

Kadras iš serialo „Ripley“

5. „Ripley“ (2024)

Taigi, štai jis čia: visas jo talentas, nenusakomas žavesys ir lengvas karštakošiškumas. Andrew Scottas vaidina Patricijos Highsmith aprašytą antiherojų „Netflix“ aštuonių dalių „The Talented Mr Ripley“ adaptacijoje.

Kai pirmą kartą jį sutinkame, Tomas Riplis gyvena Niujorke, mažame butelyje, pragyvena iš smulkaus nusikaltėlio (sukčiaus) balta apykakle darbo. Jis vagia žmonių pašto siuntas ir čekius bei vadovauja netikroms skolų išieškojimo agentūroms. Tačiau blogo žmogaus (ar gero sukčiaus) kaukės ilgai paslaptyje neišlaikysi. Kai Riplio draugo tėvas pasiūlo jam vykti į apmokamą kelionę į Italiją ir pabandyti įtikinti jo sūnų Dikį (jį vaidina Johnny Flynnas) atsisakyti savo veltėdiško gyvenimo Europoje ir grįžti namo, jis pasinaudoja šia galimybe. Dabar Tomas Riplis bėga į gyvenimą plačiai išskėstomis rankomis.

Netrukus Tomas įsitraukia į Dikio gyvenimą, įgyja jo pasitikėjimą ir švelniai prisitaiko prie draugo asmenybės ir poreikių, o „auksinio berniuko“ draugė Mardžė (akt. Dakota Fanning) liekanti nuošalėje vis įtariau stebi juos abu.

„Ripley“ nufilmuotas nespalvotai, o noir elementas seriale nėra sušvelnintas. Daug lietingų naktų. Jei yra balų, pamatysime jose atsispindintį Riplį. Girdime kiekvieną cigaretės šnypštimą ir traškesį, stebime kiekvieną dūmų pliūpsnį, sklindantį iš peleninių. Kai plaukiojame po Italiją, ji atrodo visiškai nuostabi.

Serialas juda neįtikėtinai lėtai ir čia slypi jo grožis. Tiems, kurie sugeba pasinerti į serialą ir įvertinti jautrumą, kurį Graham Greene’as Highsmith apibūdino kaip „jaudulio poemą“, tai bus vienas geriausių matytų dalykų.

Kruopštus kiekvienas Tomo žingsnis, nesvarbu, ar tai būtų jo apgaulė, ar nusikaltimų slėpimas. Smulkių judesių ir įvykių fiksavimas leidžia sustiprinti įtampą. Tokios gilios emocijos kūrimas vyksta dar net prieš atvykstant inspektoriui Raviniui (akt. Maurizio Lombardi) tirti Fredžio Mileso (akt. Eliot Sumner) mirties… Nuo šio momento serialas tampa dar įtemptesnis, atrodo, kad gali pradėti trūkti oro. Kampeliuose telkiasi abejonės ir šešėliai. Kaupiasi masinio melo detalės, kurias bet kuri įžvalgi draugė, policijos pareigūnė ar banko kasininkė gali ištraukti ir taip sugriauti kylančią krūvą. Viską persmelkia piktavališkumas. Kiekviena grožio akimirka galiausiai baigiasi užnuodijimu. Tai nuostabus reginys.

Kadras iš serialo „Anthracite“

4. „Anthracite“ (2024)

Kai serialas išbando kažką šiek tiek kitokio, nei įprastai matome tam tikrame žanre, tai ne visada pasiteisina. Tačiau mes visada žavimės, kad serialo autoriai rizikuoja. Naujojo prancūzų žmogžudysčių trilerio, rodomo „Netflix“ platformoje atveju, jame veikia keista pagrindinė veikėja, kuri, atrodo, gyvena kvailesnėje visatoje nei visi kiti aplinkiniai, kurie, regis, gyvena standartiniame psichologiniame trileryje.

Istorijoje: 1994-ieji. Kamera užfiksuoja namą prie ežero. „SWAT“ komandos atplaukia plaustais ir iškelia ginklus.

Sužinome, kad „SWAT“ komandos atvyksta įsiveržti į namą Prancūzijos Alpių kaimelyje, kuriame įsikūrusi Kalebo Johansono (akt. Stefano Cassetti) vadovaujamo kulto būstinė. Po masinių savižudybių Johansonas galiausiai lieka vienintelis išgyvenęs. Kultas ir jo veikla buvo tiriami po to, kai buvo rasta lazdomis mirtinai subadyta paauglė, ant kurios veido buvo juodos antracito (akmens anglies rūšis) dėmės.

Po trisdešimties metų žurnalistas Solalas Heilmanas (akt. Žanas Markas Baras) peržiūri seną naujienų medžiagą apie paauglės mirtį savo sandėlyje turima įranga. Staiga jį pagrobia, kol jis kalbasi telefonu su dukra Ida (akt. Noémie Schmidt), savamoksle interneto detektyve. Prieš nutrūkstant skambučiui, jis perspėja dukrą, kad ši nesirodytų Levionos kaimelyje, bet, žinoma, Ida visiškai ignoruoja šį perspėjimą.

Iš viešbučio kambario paėmusi tėvo bylas, Ida nueina į slidinėjimo prekių parduotuvę, kad surastų tose bylose esančioje nuotraukoje pavaizduotą jaunuolį. Pasirodo, tai Jaro (akt. Hatikas), kurį ji pažįsta, o nuotraukoje nufotografuoti ir jo bičiuliai „interneto snaiperiai“ yra ten atlikę kalėjimo bausmę. Vaikinas tvirtina nežinąs, kodėl jos tėvas turėtų turėti jo nuotrauką. Paaugliai susivienija ir tiria ne tik Idos tėvo dingimą, bet ir nužudytos jaunos merginos neišspręstą bylą.

Serialas tikrai nustebins. Kūrėja Fanny Robert ir jos scenaristai pradeda nuo to, kad supažindina mus su Ida ir jos interneto detektyvų tinklu, ir atrodo, kad jos lengvabūdiškumas nustatys serialo toną. Tačiau paskui viskas greitai tampa labai rimta istorija, nes Ida ir Jaro pradeda gilintis į 1994 m. paauglės mirties tyrimą ir jo sąsajas su 2024 m. žmogžudyste, kuri įvyksta Idai atvykus į kaimą.

Serialo rimtas tonas neatitraukia dėmesio nuo nuostabių Alpių peizažų ir intrigos dėl pačios 30 metų senumo paslapties. Robert pasistengė, kad sužinotume daug apie pagrindinius veikėjus, net jei kai kurie iš jų ilgainiui gali būti ne tokie svarbūs istorijai. Stebint serialą mes norime žinoti, ar Ida išliks ekscentriška visą šios istorijos trukmę. Tas jos keistumas sušvelnina kai kurias tamsesnes istorijos dalis ir paverčia šį kūrinį puikiu reginiu.

Kadras iš serialo „Echo“

3. „Echo“ (2024)

Riba tarp superherojiškumo ir superžiaurumo čia palikta žiūrovui nusibrėžti. Nors 2021 m. seriale „Hawkeye“ Echo (akt. Alaqua Cox) buvo piktadarė, jos perėjimas iš antagonistės į protagonistę yra visiškai įtikinamas, juolab kad miręs (-i) šeimos narys (-iai) yra pagrindinis šių herojų ir piktadarių kilmės istorijų motyvas.

Seriale Echo (akt. Alaqua Cox) po „Hawkeye“ įvykių kovoja su savo negailestingo kvazi dėdės Kingpino (akt. Wilson Fisk) armija. Tačiau norėdami įtvirtinti Echo kaip kūrinio heroję, o ne piktadarę, pradedame nuo jos istorijai skirto epizodo. Susipažįstame su septynerių metų mergaite Maja, augančia Omahoje, kai jos šeimą ištinka tragedija, dėl kurios ji su tėvu persikelia į Niujorką, kur per kelis dešimtmečius jis pakyla „treningų mafijos“ (ne, šis pavadinimas nėra pokštas ir taip, jie visi dėvi treningus) gretose. Tuomet jį nužudo, kaip paaiškėja, pats Kingpinas. Kol tiesa neišaiškėjusi, Kingpinas manipuliuoja jauna, kurčia, neįgalia mergina, kad ji užimtų tėvo vietą ir taptų jo pagrindiniu grupuotės „raumeniu“, žinoma, skatinama keršto. Padedama savo gebėjimo atkartoti priešininkų kovos įgūdžius ji tampa puikia kovotoja, priešininke visiems, kurie stoja jai skersai kelio.

Be to, kad gerai išmokyta savo mylimo tėvo, Echo gali pasitelkti ir savo protėvių jėgą. Ši čokatavų (protėvių) kilmės istorija parodoma pirmosiomis serialo akimirkomis, tačiau jos svarba išryškėja tik tada, kai mūšiai įsibėgėja ir Maja įsitraukia į didesnes už save jėgas. Kiekvienoje serijoje matome Majos giminės didvyriškus poelgius, kurie prilygsta dabarčiai ir Maja turi misiją – apsaugoti savo bičiulius gyvuosius čokatavus nuo kulkų, peilių ir nepatogių šeimos susitikimų.

Serialas yra gerokai šiurpesnis nei jo pirmtakai „Disney+“, o smurtas jame kur kas kruvinesnis nei bet kada anksčiau. Pirmajame epizode yra viena geriausių veiksmo scenų visoje MCU (Marvel Cinematic Universe) multivisatoje – keturių minučių trukmės, sandėlyje įvykusio nesėkmingo sandorio kadras, kurio metu sprogsta kaukolės ir lūžta kaklai. Dar įspūdingesnė yra pagrindinės herojės Cox vaidyba. Jos personažas sudėtingas, ji – indėnė, kurčia ir amputuota, tačiau ji gali perteikti sudėtingas, prieštaringas emocijas. Pagalbinis aktorių ansamblis taip pat turi daugybę įdomybių ir puikių talentų.

Gaila tik tai, kad serialas nėra apsaugotas nuo plataus masto negalavimų, užkrečiančių MCU kūrinius, būtent poreikio nuolat kurti tarpusavyje susijusią visatą. „Echo“ tikrai įspūdingas serialas, kuris po truputį. Mažais žingsneliais, taiso MCU visatos klaidas ir nori susikurti savo tapatybę. Reikia vertinti šį autentiškų (originalių) amerikiečių balsų, istorijų matymą ir vaizdavimą. Muzika juostoje nuostabi ir tikrai virpina širdį. Nuostabu, kad kuriant šį serialą įvardijama čokotavų tauta, kuri spinduliuoja autentiškumą kiekviename žingsnyje.

Kadras iš serialo „Baby Reindeer“

2. „Baby Reindeer“ (2024)

Iš įžanginės serialo dalies būtų galima pamanyti, kad „Baby Reindeer“ yra komedija, bet tai kur kas daugiau.

Londono policijos nuovadoje stebime, kaip Donis Dunnas (serialo kūrėjas ir aktorius Richardas Gaddas) įeina į pastatą ir pasakoja nesuinteresuotam pareigūnui, kad jį persekioja. Moteris, su kuria Donis susipažino užeigoje, kurioje jis dirba, seka jį ir kasdien siunčia jam šimtus elektroninių laiškų.

Po šia, atrodo nelabai įsimintina scena tvyro srovė emocijų. Trapumo ir baimės mišinys. Komedija šiame seriale yra tarsi plonas ledo sluoksnis, po kuriuo slypi dar neatrastas pasaulis. Veikėjas slepia kažką tamsesnio ir pavojingesnio, kas teka ir bando išsiveržti tiesiai iš po ledo paviršiaus.

Gaddo serialas, adaptuotas pagal to paties pavadinimo pjesę ir paremtas jo paties gyvenimu. Pirmą kartą susitinkame su pagrindiniu veikėju Doniu, kai jis yra tarsi gyvenimo užribyje, dirba pamainomis Londono užeigoje ir stengiasi išgarsėti kaip komikas. Donio asmeninis gyvenimas daug sudėtingesnis nei profesinis. Jis gyvena su buvusios merginos motina ir susitikinėja su translyte moterimi Teri (akt. Nava Mau) – šiuos santykius jis stengiasi išlaikyti paslaptyje dėl savo paties sumišimo dėl seksualinės orientacijos. Dar blogiau, Donis atsitiktinai parodo gerumą nepažįstamajai Martai (akt. Jessica Gunning) ir ši akimirksniu prikimba prie jo ir iš žavios tampa siaubinga.

Gaddo serialas pakaitomis linksmas, kartais sukrečiantis, įtemptas, pakilios nuotaikos ir liūdnas. Seriale nepatogumas perduotas puikiai, tiesiog spinduliuoja iš ekrano ir mes jį jaučiame. Žiūrėjimo patirtis – skausminga (ne iš blogosios pusės, nes serialas ir norėjo žiūrovui sukelti tokį jausmą) dėl kelių priežasčių. Daugiausia dėl serialo sąžiningumo. Donio stand-up pasirodymai yra būtent tokie, kokių galima tikėtis iš sunkiai besiverčiančio komiko: nepatogūs žiūrėti. Dažnai jį pasitinka tyla, kartais – pašaipos. Ne kartą iš publikos šaukiantis asmuo yra be galo palaikanti Marta, o dėl to vykstantys pokalbiai, kurie, kaip ir visas scenarijus, atrodo siaubingai tikroviški ir verčia mus jaustis nepatogiai.

Martos personažas taip gerai nupieštas ir puikiai suvaidintas puikiosios Gunning, kad nuo jos sunku atitraukti akis. Kartais ji primena Kathy Bates iš Stepheno Kingo filmo „Misery“, tokia sprogstanti nuo pykčio ir smurto, verčiančio atsitraukti, o kartais ji tiesiog atrodo keista ir šiek tiek apgailėtina figūra, verčianti mus jausti jai tą pačią simpatiją, su kuria kovoja pats Donis. Vienoje iš scenų Donis, bandydamas išsiaiškinti, kas iš tikrųjų yra Marta, seka ją namo į jos netvarkingą vieno kambario butą ir žvelgia į ją pro langą. Žinoma, jo nelaimei jis nelieka nepastebėtas… Donis seriale bando imtis visų įmanomų veiksmų, kad sau padėtų ir viskas, kaip ir realiame gyvenime, baigiasi siaubingai. Būtent dėl to su šiuo serialu susitapatinti yra labai lengva. Jame kiekvienas galime įžvelgti savo nesėkmių, todėl įdomu stebėti kaip su jomis tvarkotės ne jūs patys, o Donio personažas.

Kadras iš serialo „The Sympathizer“

1. „The Sympathizer“ (2024)

Neįvardytas serialo „The Sympathizer“ pasakotojas (akt. Hoa Xuande) pabėga iš Saigono ir atsiduria saulėtame Los Andžele septintojo dešimtmečio pabaigoje. Kaip ir daugelis imigrantų Amerikoje, jis kenčia rasistinius įžeidinėjimus, dirba darbus, kurie jam ne itin patinka ar kurių jis nenori dirbti ir stengiasi jaustis kaip namie svetimoje naujoje šalyje. Tačiau, kitaip nei daugelis imigrantų Amerikoje, jis slepia didžiulę paslaptį, kuri kelia grėsmę jo ateičiai ir persekioja kiekvieną jo sprendimą. Naują „HBO“ serialą, pagal to paties pavadinimo Pulitzerio premijos laureato Viet Thanh Nguyeno romaną, televizijai sukūrė Donas McKellar‘as ir Park Chan-wook‘as. Kaip ir knygoje, pagrindinis serialo veikėjas, kurį puikiai vaidina vietnamiečių ir australų aktorius Xuande, yra vietnamietės motinos ir prancūzo tėvo sūnus, kurį identifikuoja tik įvairūs epitetai, pavyzdžiui, niekšas, dviveidis, kvailys, niekam tikęs.

Kai žiūrovai pirmą kartą susipažįsta su pasakotoju, jis yra Vietnamo komunistų perauklėjimo stovykloje. Vienintelė jo užduotis – parengti ataskaitą apie savo pastangas padėti revoliucijai. Nuo kaklo ir kaktos jam teka prakaitas, sutepantis uniformą, kai jis sėdi medinėje vienutėje ir rašo apie savo, kaip Vietnamo slaptosios policijos komunisto, darbą, perduodančio vertingą šnipinėjimo informaciją savo bendražygiams „Vietkonge“. Nieko neįtaria nei nuolat susirūpinęs diktatorius, vadinamas generolu (akt. Toan Le, tiesiog gimęs šiam vaidmeniui), nei Klaidas (akt. Robertas Downey jaunesnysis), pasakotojo CŽV vadovas ir verbuotojas.

Pasakotojas turi du geriausius draugus, su kuriais užmezgė ilgalaikį ryšį būdamas 14 metų: Bonas (akt. Fred Nguyen Khan) yra antikomunistinės armijos desantininkas, skaičiuojantis dienas, kada jis, jo žmona ir naujagimis galės pabėgti iš Vietnamo į Ameriką. Kitas, Manas (akt. Duy Nguyen), dantistas ir pasakotojo vadybininkas. Vyrą ir pasakotoją slegia ne tik bombos, bet ir paslaptis, kurią jie slepia nuo savo brangiausio draugo. Bet kurią dieną į Saigoną turėtų įžengti kariai iš Vietinės kariuomenės, kaip miesto gyventojams primena artilerijos griausmai. Nors Klaidui pavyksta padėti pasakotojui, generolui ir daugeliui jų kolegų pabėgti, jų išvykimą iš Saigono apkartina iš dangaus krentančios bombos ir neįsivaizduojamas širdies skausmas. Atsidūręs Los Andžele, pasakotojas vis tiek privalo pranešti apie generolo veiklą, todėl įsisuka mirties, naikinimo ir melo ratas, toks pat pražūtingas kaip ir karas, kurį jie paliko už nugaros.

Park Chan-wook režisūra – nuostabi, tai vienas geriausių jo darbų. Serialas atrodo lyg vientisas filmas. Kūrėjas užmezga nepaprastą santykį su medžiaga, kuri sukuria šviesią vizualinę tekstūrą, žiūrovas praktiškai gali pajusti iš ekrano sklindantį Saigono prakaitą, iš kaukolės trykštančio sodriai raudono kraujo klampumą, į laimingą burną besiveržiančių pho makaronų slidumą.

Žavus ir lengvabūdiškas serialas, kuris tikriausiai pretenduos į daugybę „Emmy“ apdovanojimų. „The Sympathizer“ prikausto dėmesį ne tik dėl to, kad jo centre – pabėgusių ir pasilikusių Vietnamo piliečių patirtys, bet ir dėl to, kad iš jo galima pamatyti, kaip Amerikos imigrantų patirtis visiškai aptemdo protą, kaip praradimai ir sėkmė gali tapti slidžiu keliu į reakcingą politiką ir koks šiurpus, amžinas karo poveikis. Pirmojoje serijoje ekrane pasirodo raudonas tekstas – citata iš Nguyeno romano: „Visi karai vyksta du kartus. Pirmą kartą mūšio lauke, antrą kartą “ atmintyje.“ Žiūrovams pasisekė tapti abiejų įvykių liudininkais.

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: