10 kino kūrinių paremtų “Švilpiko dienos” principu

Vasario 2-ąją minima Švilpiko diena. Pagal tradiciją, jeigu šią dieną iš urvo išlindęs švilpikas mato savo šešėlį, tada laukia dar šešios šaltos žiemos savaitės, tačiau jei šešėlio šis žvėrelis nemato – pavasaris bus ankstyvas.

Švilpiko diena pirmą kartą oficialiai pažymėta buvo 1886 metais, o šią tradiciją visame pasaulyje išgarsino 1993 metais pasirodęs režisieriaus Haroldo Ramiso filmas „Švilpiko diena“ (Groundhog Day). Tai vienas linksmiausių ir labiausiai jaudinančių to dešimtmečio filmų, įkvėpęs ne vieną režisierių pasinaudoti šia puikia laiko kilpos idėja.

Filas – mažų mažiausiai ciniškas orų pranešėjas, kuriam jau ketvirtus metus iš eilės reikia važiuoti į tokį nemėgstamą Panksatonio miestelį Pensilvanijoje nufilmuoti reportažą apie kasmet vasario 2 d. vykstančius Švilpiko dienos renginius. Baigę darbus, Filas ir jo komanda traukia namo, kai juos užklumpa didžiulė audra ir jiems tenka suktis atgal ir praleisti naktį viešbutyje. Tačiau kitą rytą prabudęs vyras pastebi, kad kažkas ne taip. Po kiek laiko jis suvokia, kad prabudo vėl toje pačioje – Švilpiko – dienoje. Kartojasi viskas – dialogai per radiją, tie patys veidai, tie patys įvykiai. Pradžioje bandydamas tuo pasinaudoti, vėliau Filas supranta, kad negali amžinai gyventi tą pačią dieną ir bando rasti išeiti iš šios, atrodo, beviltiškos situacijos.

Tos pačios dienos pasikartojimo idėją galime pamatyti tokiuose filmuose kaip „Mirties diena“, „Ties riba į rytojų“ ir „Prieš man mirštant“. Šių filmų veikėjai vis iš naujo išgyvena tam tikrą dieną, tokiu būdu sužinodami apie save vis ką nors naujo ir įvairiais būdais stengiasi išsiaiškinti, kaip pasiekti rytojų.

Šia proga atrinkome jums 10 kino kūrinių paremtų „Švilpiko dienos“ principu.

10. „Mirties diena“ (Happy Death Day)

„Mirties diena“ tai kino studijos „Blumhouse“ – kurios filmų sąraše puikuojasi tokie filmai, kaip „Išvalymas“, „Viešnagė“ ir „Pradink“ – 2017 metai išleista amerikietiška juodoji siaubo komedija. Jos režisierius, siaubo filmų meistru vadinamas, Christopheris Landonas, o scenarijaus autorius Scotas Lodbelas. Pagrindinius vaidmenis atlieka Jessica Rothe ir Israelis Broussardas.

Apie filmo pasirodymą paskelbta buvo jau 2007 metais, o jo pavadinimas tuo metu buvo „Half to Death“. Christopheris Landonas buvo pasamdytas, kad perrašytų Scotto Lodbello scenarijų, tačiau, kaip sako pats Landonas, „Mane sužavėjo šio filmo idėja. Man patiko mintis apie merginą, įstrigusią laiko kilpoje, kuri bando išsiaiškinti savo pačios žmogžudystę“. Projektas buvo prikeltas tik po keletos metų ir pervadintas dabartiniu pavadinimu.

Filme pasakojama apie laimingą egocentrišką koledžo studentę Tri Gelbman, kuri savo gimtadienio rytą pabunda studento, vardu Karteris lovoje. Dienai įsibėgėjus Tri pajunta keistą jausmą, lyg visi dienos įvykiai jau yra vykę anksčiau. Po to, kai kaukėtas vyriškis ją žiauriai nužudo, Tri ir vėl stebuklingai pabunda Karterio bendrabučio kambaryje – sveika ir gyva. Šiai persigandusiai jaunai merginai tenka vis iš naujo išgyventi tą pačią dieną, kol išaiškina savo pačios žudiką.

Šio piktdžiugiškai linksmo filmo veikėjai yra gan patrauklūs, o iš „Švilpiko dienos“ pasiskolintas laiko kilpos motyvas skleidžia ne tik sumišimą ir siaubą, tačiau ir šiokį tokį žavesį. Nors, atsižvelgiant į tai, jog mergina išgyvena savo gimimo dieną, kurios pabaigoje yra nužudoma kūdikio kaukę dėvinčio vyriškio, pačios žudymo scenos yra labiau suprantamos ir numatomos, nei rodomos ekrane. Pavyzdžiui, kai žudikas nuduria merginą, pačio veiksmo žiūrovas nemato, tačiau ekrane pasirodo kruvinas peilis, leidžiantis suprasti, kas įvyko. Todėl vertinant siaubo filmų skalėje, šis filmas būtų priskiriamas prie švelnesnių ir ypač tiktų tiems žanro mėgėjams, kurie ne itin mėgsta žiaurias ir grafiškai vaizduojamas smurtines scenas.

Žudiko kaukę filmui sukūrė Tonis Gardneris – žmogus, sukūręs kaukę visiems „Klyksmas“ filmams, o jos dizainas buvo itin asmeniškas. Landonas pasakoja: „Kino kūrybos pradžioje laukiau savo pirmojo sūnaus. Nežinau ar man galvoje sukosi kūdikiai ar tiesiog kažkur pasąmonėje bijojau tapti tėčiu, tačiau kūdikio vaizdas visą laiką stovėjo prieš akis. Tonis pagamino ir kiaulės kaukę, bet užsidėjęs kūdikio kaukę netyčia išgąsdinau vieną kolegą ir tada pamanėme, kad šis variantas kaip tik mums“.

Kritikai įvertino pagirtiną kūrėjų bandymą sujungti romantinės komedijos ir siaubo filmo žanrus į vieną filmą, apie kurį „Los Angeles Times“ internetiniame puslapyje „Metacritic“ rašo: „Jei norite pasimėgauti trupučiu siaubo, kol bandote išaiškinti sumanų detektyvą, nepraleiskite „Mirties dienos“.

9. „When we first met“ (2018)

Daugelis yra susidūrę su meile be atsako, tačiau tikriausiai niekas negali pasakyti, kad turėjo net keletą galimybių iš naujo bandyti savo laimę su išrinktuoju. Būtent toks scenarijus vystosi šiame filme. Pagrindinis veikėjas Nojus (akt. A.DeVine), pakviestas į Avery (akt. A.Daddario) sužadėtuves visiškai nesidžiaugia: mergina, kurią jis yra įsimylėjęs, ruošiasi tekėti už kito. Padauginęs alkoholio Nojus užmiega nuotraukų kabinoje, o kitą dieną pabunda praeityje ir gali pakeisti savo gyvenimą taip, kad būtent jis vestų Avery.

Šis scenarijus dažnai naudojamas filmuose – kelionė atgal į praeitį, siekiant pakeisti esamas pasėkmes, tai buvo naudojama ir filmuose “About Time” , “Groundhog Day”, “If I fall”. Šiuo atveju, šis scenarijus atrodo naujas, tik todėl, kad filmo pabaigoje pagrindinis veikėjas negauna to, ko originaliai norėjo, jo noras būti su svajonių mergina neišsipildo. Šis filmas neatrado labai originalus, tačiau jame gausu gyvenimiškų pamokų, kurios nors ir skamba kiek tuščiai, priverčia susimąstyti.

Dar prieš filmo debiutą, pasirodžius reklaminiam filmukui, iškilo klausimų apie pateikiamą pagrindinę mintį – vyruką, kuris niekaip negali pamiršti nenusisekusių santykių ir judėti pirmyn. Seksualinio priekabiavimo Holivude fone, ši tematika nepadarė gero įspūdžio. Tiesa, viena pagrindinių aktorių – A. Daddario, interviu teigė, kad „vaikinai visada stengiasi, kad merginos juos pamėgtų, o merginos daro tą patį. Pažiūrėjus filmą tampa aišku, kad tai nėra nemalonu”.

 

8. „The Infinite Man“

Tai 2014 metų australiškas mokslinės fantastikos filmas, pirmą kartą parodytas „South by Southwest“ kino festivalyje ir greitai išpopuliarėjęs tarp žiūrovų ir kritikų. „Screen Daily“ rašė, kad filmas „Sumanus, linksmas ir keistai romantiškas… Puikiai parašytas“, o „IndieWire“ kino juostą pavadino „pavyzdine kelionių laiku komedija“. Jį režisavo ir parašė Hughas Sullivanas, o pagrindinius vaidmenis atliko Joshas McConville‘as ir Hannah Marshall.

Nepaisant gan sudėtingos filmo laiko juostos, „The Infinite Man“ pavyko pasiekti stebinančiai minimalistinį siužeto pasakojimo būdą, kadangi visa istorija sukasi tik aplink tris veikėjus. Pagrindinis, žinoma, Deanas (Joshas McConville‘as) – išradingas, tačiau neortodoksalus mokslininkas, techninę kompetenciją naudojantis tam, kad sužavėtų savo merginą Laną (Hannah Marshall). Deanas nusiveža Laną į apleistą pajūrio kurortą, kad atšvęstų jų draugystės metines. Vos nuvykus į vietą, visus planus sužlugdo iš niekur nieko pasirodęs buvęs Lanos meilužis Teris, su kuriuo ji galiausiai ir pabėga.

Po visai nenusisekusio draugystės metinių savaitgalio, Deanas praleidžia ištisus metus tobulindamas savo iki šiol puikiausią pasiekimą: prietaisą, leidžiantį keliauti laiku. Ir viskam prasidėjus nuo troškimo pakeisti praeitį ir sukurti tobulą savaitgalį savo merginai, viskas pasisuko visai kita kryptimi; bežaidžiant su laiku atsiranda keletas trijulės versijų, lakstančių po kurortą, stebinčių vienas kitą, besikeičiančių vietomis ir visaip bandančių vienas kitą apgauti.

Filmas išsiskiria tuo, kad, nors jame ir pasakojama dviejų žmonių – o gal net meilės trikampio –istorija, ji pateikta neįprastu tokio žanro filmams būdu. Režisierius Hughas Sullivanas pradeda filmą lengva komiška fantazija, kuri palaipsniui įsisiūbuoja ir tampa chronologiškai painia, tačiau linksma ir keistai įtraukiančia istorija apie santykiuose patiriamus pakilimus ir nuosmukius. Ši romantinė komedija puikiai tinka tiems, kurie nemėgsta lėkštų meilės istorijų ir ieško kažko įdomesnio bei labiau įtraukiančio.

7. „Prieš man mirštant“ (Before I Fall)

Tai 2017 metų amerikietiška paauglių drama, paremta to paties pavadinimo autorės Lauren Oliver romanu išleistu 2010 metais. Filmo režisierė Ry Russo-Young, o scenarijaus autorės – Maria Maggenti ir Gina Prince-Bythewood. Filme vaidina tokie aktoriai, kaip Zoey Dutch, Halston Sage, Loganas Milleris, Jennifer Beals ir kiti. Pasaulinė filmo premjera įvyko 2017 metų sausio 21 dieną „Sundance“ kino festivalyje, o kino teatruose buvo pradėtas rodyti po poros mėnesių. Su 5 mln. dolerių biudžetu filmas uždirbo 18 mln. dolerių, tačiau atsižvelgiant į tai, kad reklamavimui buvo išleista apie 20 mln. dolerių, filmas negavo jokio pelno.

Ar kada nors susimąstote, ką darytumėte, jei turėtumėte tik vieną dieną pakeisti absoliučiai viskam? Šio filmo siužetas sukasi aplink Samantą Kingston, kuri, regis, turi viską: puikius draugus, nuostabų vaikiną ir, panašu, tobulą ateitį. Tačiau viskas pasikeičia. Po vienos lemtingos nakties Samanta pabunda neturėdama jokios ateities išvis. Ji įstrigusi laiko kilpoje ir turi vis iš naujo išgyventi tą pačią dieną. Mergina ima dvejoti ar jos gyvenimas buvo tikrai toks tobulas. Norint išsiaiškinti, kodėl jos gyvenimas nukrypo nuo vėžių, Samanta turi atskleisti ir savo artimųjų paslaptis. Ji privalo išsiaiškinti, ką daryti, kad per vieną dieną pakeistų ne tik savo, bet ir ją supančių žmonių gyvenimus… kol ne per vėlu.

Kai mokyklos suole belieka praleisti mažiau nei pusmetį, daugumos jaunuolių gyvenimas įgauna tam tikrą žavesį ir kartais net atrodo, kad tuo momentu niekas neberūpi. Draugystės po tiek metų jau užtvirtintos, paraiškos į universitetus užpildytos ir išsiųstos, ir visiems aišku, kad pasibaigusi vasara pakeis jų gyvenimus iš esmės. Daugumai paauglių, o ypač privilegijuotiesiems, šis trumpas laikotarpis, tai savęs pažinimo ir emocinio nerūpestingumo laikotarpis. Jie žino, kad daugiau niekada nebeturės tiek mažai rūpesčių dėl savęs ar dėl kitų. Režisierė šį laikotarpį filme užfiksuoja gan tiesiogiai, priversdama Samantą išgyventi tą laikotarpį ar, šiuo atveju, dieną, vis iš naujo. Priverčia dvejoti savimi ir kitais bei susimąstyti dėl savo veiksmų ir įtakos, daromos kitiems žmonėms poveikio. Iš pradžių populiariųjų merginų grupelei priklausiusi Samanta, su vis iš naujo pasikartojančia diena keičiasi ir galiausiai nusprendžia, kad jei jau tenka gyventi tik šiandiena, tebūnie ji reikšminga.

6. „Blood Punch“

Tai 2013 metų režisierės Madellaine Paxson siaubo trileris, kuriame pagrindinius vaidmenis atlieka Milo Cawthorne‘as, Olivia Tennet ir Ari Boylandas, o scenarijaus autorius – režisierės vyras Eddie Guzelianas. Pirmą kartą filmas buvo parodytas 2013 metais, spalio 26 dieną „Austin“ kino festivalyje, kuriame laimėjo „Dark Matters Audience“ apdovanojimą.

Filmo siužetas sukasi aplink du jaunuolius – blogą mergaitę Skailer (Olivia Tennet) ir nevykusį chemijos gudruolį Miltoną (Milo Cawthorne‘as) – kurie susipažįsta teismo paskirtoje reabilitacijos programoje. Seksualioji Skailer, kuri visai neslepia, kad ruošiasi pabėgti, sugalvoja planą, kuriame Miltonas už didelį užmokestį turi pagaminti didelį metamfetamino kiekį. Nors vyrukas iš pradžių ir priešinasi, bet Skailer viliodama jį sudaro sandorį. Galiausiai, pora, prie kurios prisideda Skailer psichopatas vaikinas Russelas (Ari Boylandas) ištrūksta iš reabilitacijos ir atsiduria apleistoje miško trobelėje, kurioje pradeda vykdyti savo niekingą planą. Tačiau trobelė stovi ant žemės, kuri ilgą laiką buvo teršiama dėl masinio ir krauju paplūdusio indėnų karo, o Miltonas patenka į šiurpų ir mistišką meilės trikampį.

Filmas per 2013-2014 metus laimėjo net 8 skirtingus apdovanojimus tokiuose kino festivaliuose, kaip „Hoboken International Film Festival“, „Omaha Film Festival“, „Dances With Films“ ir kituose. Kritikų nuomonės apie filmą buvo dvejopos, „The Hollywood Reporter“ rašė: „Atsižvelgiant į ribotą biudžetą, tai drąsus, kraupiai smurtinis ir juodo humoro pilnas trileris, kuris maloniai sujaukia žiūrovui protą“. Tuo tarpu „Los Angeles Times“ žeria kritikos aktoriams sakydamas, jog „šie aktoriai neturi to bjauraus žavesio ar fatališkų komedijos bruožų, kurie būtini norint paversti šią medžiagą bent kiek linksma“.

5. „Kažkur laike“ (The Fare)

„Kažkur laike“ tai 2018 metų amerikietiškas mistinis trileris, kurį režisavo D.C. Hamiltonas, o scenarijų parašė Brinna Kelly. Pagrindinius vaidmenis filme atlieka Gino Anthony Pesis, Jasonas Stuartas, Jonas Jacobsas ir pati scenarijaus autorė Brinna Kelly.

Šis filmas, toli gražu, nepanašus į paprastą mokslinės fantastikos trilerį. Filmas iš pradžių rodomas juodai baltas, o įžanga gan lengvai suprantama: taksi vairuotojas Haris važiuoja paimti keleivės Penės ir nuveža ją į keistą, viduryje laukų esančią vietą, kur ji dingsta tamsioje naktyje. Tada Haris iš naujo nustato savo skaitiklį ir visi veiksmai pasikartoja iš naujo. Per radiją skamba ta pati tinklalaidė apie nežemiškas būtybes, jie kalbasi apie tuos pačius dalykus, o Penės kelionės tikslas visuomet tas pats. Ir kaskart, vos tik užeina audra, ji išnyksta.

Haris į Penę žiūri, kaip į eilinę keleivę, tuo tarpu Penė, panašu, kad žino apie vairuotoją tokių dalykų, kurie rodo, jog kažkada anksčiau jų keliai jau yra susidūrę. Ir tik po automobilio avarijos Hariui sučiupus Penės ranką, norint įsitikinti ar ji sveika, filmas įgauna spalvas. Penė susijaudinsu pasako jam, jog šį kartą ji neminėjo savo vardo. Tai supratęs Haris apstulbsta, nes tai reiškia, kad jis iš kažkur ją pažįsta.

Šis filmas parodo mums, koks vienišas gali jaustis naktimis dirbantis vairuotojas, kuris klausosi radijo laidų apie antgamtines būtybes ir reiškinius vien tam, kad „prastumtų laiką“. Taip pat filmas priverčia susimąstyti apie tai, kaip praeityje atlikti veiksmai veikia mūsų dabartį, ar net ateitį. Priverčia klausti savęs, kas yra toji atmintis? Ar mes užprogramuoti daryti tas pačias klaidas ir atlikti tuos pačius veiksmus? O gal mes patys esame savo likimo kalviai ir galime pasirinkti, kaip norime praleisti tam tikras akimirkas, kad ir kokios skaudžios jos būtų? Jei mėgstate romantiką su trupučiu paranormalaus prieskonio, būtinai pažiūrėkite šį trilerį.

Ir nors filmo siužetas vyksta praktiškai vienoje vietoje – taksi automobilyje, jis gali pasirodyti nuobodus, tačiau taip tikrai nėra. „Pophorror“ internetiniame puslapyje rašoma, kad „tai tokia unikali istorija, kurios dėka leisitės į kelionę kupiną meilės, sumaišties, praradimo, kantrybės ir nuostabos“ ir tuo pačiu giria gražią ir išraiškingą filmo kinematografiją.

4. „Boss Level“ (2020)

„Boss Level“ tai amerikietiškas mokslinės fantastikos veiksmo filmas, kurio išleidimo data JAV numatyta šių metų kovo mėnesį. Filmo režisierius Joe Carnahanas scenarijų parašė kartu su Chrisu ir Eddie Borey‘sais. Filmą buvo norima kurti jau 2012 metais su pavadinimu „Continue“, o apibūdinamas jis buvo: „Švilpiko diena“, kaip veiksmo filmas“. Tačiau, dėl neaiškių priežasčių filmui nepavykus tais metais išvysti dienos šviesos, Carnahanas savo „Twitter“ pasidalino bandomaisiais kadrais, kuriuos nufilmavo kartu su aktorium Franku Grillo ir teigė, kad dalijasi jais tam, „jog pamatytumėte, koks šaunus būtų buvęs šis filmas…“.

Filme pasakojama apie į pensiją išėjusį specialiųjų pajėgų pareigūną, kuris įstringa niekada nesibaigiančioje savo mirties dienos laiko kilpoje.

2017 metais buvo pranešta, kad Grillo ir Melas Gibsonas derasi dėl vaidmenų filme, kuris tuo metu jau buvo pervadintas į „Boss Level“ , o režisieriaus ir scenarijaus autoriaus vietoje nori matyti Carnahaną. 2018 metais filmas buvo pradėtas filmuoti, o jo biudžetas siekė net 45 mln. dolerių. Galiausiai, po kelių nesėkmingų bandymų išvysti dienos šviesą, filmas turėtų jau šiais metais pasiekti didžiuosius ekranus. Šiame veiksmo filme galėsime pamatyti tokius aktorius, kaip Frankas Grillo, Melas Gibsonas, Naomi Watts, Michelle Yeoh ir daug kitų.

3. „Palm Springsas“ („Palm Springs“)

Pastebėtas ir teigiamai įvertintas buvo 2020 metų liepos mėnesį pasirodęs internetinio televizijos kanalo „Hulu“ filmas „Palm Springsas“. Jei jus domina fantastika, romantika ir komedija vienoje vietoje tai „Palm Springsas“ skirtas būtent jums.

Romantinė komedija skiriasi nuo tų, kurias žiūrovai pratę matyti. Iš pradžių galima pagalvoti, kad istorija apie vestuves ir jaunavedžius Talą ir Abe, kuriuos vaidina amerikiečių aktoriai Camila Mendes, žinoma iš serialo „Riveirdeilas“ („Riverdale“) , ir Tyler Hoechlin, kuris žiūrovams žinomas iš serialo „Jaunasis vilkas“ („Teen Wolf“) . Pirmas įspūdis yra klaidingas, nes istorijoje svarbiausi ne sutuoktiniai ar pačios vestuvės, bet du vestuvių svečiai. Kaip jau supratote, pagrindiniai veikėjai yra Naislsas (Nyles) ir Sara (Sarah).

Nailsą vaidina amerikietis komikas, aktorius, rašytojas, prodiuseris ir muzikantas Andy Samberg. Aktorius yra vaidinęs filmuose „Pakvaišęs tėtis“ („That‘s My Boy“) ir „Myliu tave, žmogau“ („I Love You, Man“), taip pat įgarsinęs animacinius filmus „Debesuota, numatoma mėsos kukulių kruša“ („Cloudy with a Chance of Meatballs franchise“) ir „Monstrų viešbutis“ („Hotel Transylvania“). Nailsas yra juokingas vaikinas, kuris įstrigęs laiko kilpoje. Kiek laiko jis vis gyvena vienoje dienoje žiūrovams neatskleidžiama, tik leidžiama suprasti, kad tai tęsiasi jau ilgą laiką. Net pats Nailsas nebeatsimena kas buvo ir ką veikė prieš įstringant vienoje dienoje.

Pagrindinė veikėja Sara yra irzli, nelaiminga, tačiau atkakli nuotakos Talos sesuo. Filmo pradžioje galima pastebėti, kad ji savo šeimoje jaučiasi atskirta, nepritampa. Jos gyvenimas pasikeičia nusekus Nailsą. Merginai pakliuvus į laiko kilpą, Nailsas atskleidžia tokio gyvenimo taisykles, privalumus ir trūkumus, su kuriais supažindinama ne tik Sara, bet ir žiūrovai. Į Saros vaidmenį įsikūnija amerikiečių aktorė ir dainininkė Cristin Miliot. Aktorę dauguma žino iš filmų „Volstryto vilkas“ („The Wolf of Wall Street“) ir „Kaip aš sutikau tavo motiną“ („How I Met Your Mother“), kur vaidino motiną, taip pat žmonės Cristin Miliot atpažįsta ir iš „Tony“ apdovanojimą pelniusio miuziklo „Kartą“ („Once“), už kurį ji laimėjo „Grammy“.

Nailsas ir Sara kartu pasineria į nuotykius laiko kilpoje, kur kartojasi ta pati Talos ir Abe vestuvių diena. Veikėjai džiaugiasi vienas kito draugija, mėgaujasi ta pačia diena vis iš naujo, kartu nuveikia beprotiškus dalykus, nors ir turi vienas nuo kito tamsių paslapčių. Staiga toks gyvenimas Sarai pasirodo beprasmis, o atsibudimas ir tos pačios dienos išgyvenimas per daug skausmingas, todėl mergina pasiryžusi ištrūkti iš šios kilpos.

„Palm Springsas“ kupinas fantastikos, tačiau tuo pačiu pagrįstas tikrais fizikos dėsniais. Norėdama ištrūkti iš laiko kilpos Sara ima ją tyrinėti, atlieka bandymus. Čia žiūrovas išgirsta tikrus, fizikos dėsnius. Tam, kad Saros bandymas ištrūkti būtų paremtas fizika, buvo pasamdytas garsus anglų fizikas Clifford V. Johnson. Jis taip pat pasirodo filme, vaidindamas patį save ir mokydamas Sarą fizikos. Taigi, „Palm Springsas“ žiūrovus gali išmokyti ir keletą fizikos dėsnių. (Austėja Grabauskaitė)

2. „Ties riba į rytojų“ (Edge of Tomorrow)

Tomui Cruise‘ui ne naujiena gelbėti pasaulį nuo visokio blogio – ypač gerai jam tai sekasi daryti vaidinant „Neįmanomos misijos“ filmuose. Tačiau ir fantastika Tomui nesvetima. Net dvi tokias kino juostas populiarus aktorius susuko drauge su režisieriumi Stevenu Spielbergu. „Įspėjantis pranešimas“ (Minority Report, 2002 m.) vaizdavo 2054-ųjų Ameriką, kurioje anksčiau labiausiai kriminogeniniu laikytame JAV mieste Vašingtone nebeliko nė vieno rimto prasižengimo, nes specialus Teisingumo Departamento elitinis būrys atvyksta į būsimo nusikaltimo vietą prieš jam įvykstant ir izoliuoja nuo visuomenės tuos, kas dar tik planuoja įstatymui nusižengti. Tokią istoriją sugalvojo fantastas Philipas K. Dickas (pagal jo kūrinius sukurti puikūs fantastinio kino pavyzdžiai „Bėgantis skustuvo ašmenimis“, „Viską prisiminti“ ir kt.). O daug kartų ekranizuotame Herberto G.Wellso romane „Pasaulių karas“ (War of the Worlds, 2005 m .) Tomas Cruise‘as gynė savo šeimos narius ir visą žmoniją nuo nelauktos kosminių agresorių – marsiečių – invazijos.

Prieš imdamasis penktosios „Neįmanomos misijos“ etatinis pasaulio gelbėtojas suvaidino dar dvejuose fantastiniuose filmuose. „Užmirštuosiuose“ (Oblivion, 2013 m., rež. Josephas Kosinski) veiksmas plėtojasi 2073-aisiais metais, kai neatpažįstamai pasikeitusi Žemė nuniokota nuožmaus karo, o išlikę gyventojai ieško saugesnio prieglobsčio Titano planetoje: čia Tomo Cruise‘o herojus, buvęs jūrų pėstininkas Džekas Harperis, privalo pasirūpinti, kad Žemė netaptų buvusios civilizacijos kapinynu.

Filme „Ties riba į rytojų“ netolimos ateities Žemei vėl iškilo mirtinas pavojus. Dar iki pradinių titrų autoriai meistriškai kuria siaubo atmosferą, manipuliuodami televizinės žiniasklaidos reportažų fragmentais, kaip tai buvo daromą 2001-ųjų rugsėjo vienuoliktąją, viso pasaulio geros valios žmonėms pateikiant šiurpą keliančių stambaus masto agresijos prieš Jungtines Valstijas kronikos kadrus. Tik dabar iššūkį pasauliui paskelbė ne radikalūs teroristai, o žiauri ateivių rasė, provokuojanti naujos rūšies pasaulinį (o gal net tarpgalaktinį) karą ir tarsi maro epidemija stulbinamu greičiu plintanti per Europą.

Karišką uniformą dėvintis Tomo Cruise‘o herojus pulkininkas Bilas Keidžas, iš TV ekranų ramina tautiečius, teigdamas, kad kosminiams agresoriams pasiryžę efektingai priešintis moderniausi superkareiviai. Reikšmingos kovos prieš nekviestus agresorius turėtų įsiplieksti ten, kur dar 1944-aisiais metais plėtojosi reikšmingi II Pasaulinio karo įvykiai. Ten, operacijos „Įsiveržimas“ išvakarėse paslaptingomis aplinkybėmis atsiduria ir pulkininkas Bilas Keidžas, kažkodėl paskelbtas dezertyru ir pažemintas iki eilinio. Rytojaus mūšyje jam suteikiama galimybė reabilituotis ir, kaip anksčiau buvo sakoma, „krauju išpirkti savo kaltę“.

Absoliučiai absurdiška situacija, kurios Keidžas kol kas nesuvokia, baigiasi jo žūtimi jau pirmajame mūšyje bei … stebuklingu prisikėlimu ir nauju įsakymu vėl vykti į kovos lauką. Netrukus vyras ima suvokti, kad jis pateko į laiko kilpą, todėl mirti ir prisikelti jam teks dar ne kartą.

Galvoti apie tai, ką iš tikrųjų ši situacija reiškia ir kaip iš jos galima išsikapstyti, ilgai teks ne tik Tomo Cruise‘o herojui, bet ir taip pat ilgai nieko nenutuokiantiems žiūrovams. (Gediminas Jankauskas)

1. „Matrioška“ (Russian Doll)

Įsivaizduokite, jeigu kiekvieną dieną atsikeltumėte toje pačioje vietoje ir viskas vyktų taip pat kaip vyko vakar: suptų tie patys žmonės, sakytų tuos pačius žodžius, siūlytų tuos pačius dalykus ir jūs atrodytumėte taip pat. Įsivaizduokite, jog negalėtumėte nieko pakeisti, tik savo pačių elgesį ir pasirinkimus. Kad ir kiek bandytumėte, tai nieko naujo neatneštų, jūs vėl ir vėl gyventumėte toje pačioje dienoje. Galbūt, ta diena norėtų jums kažką pasakyti, parodyti ar priversti kažką suvokti? Būtent tokį užstrigimą savo paties pragare pristato naujas „Netflix“ serialas „Matrioška“.

Savo gimtadienio dieną, vakarėlyje, Nadia (Natasha Lyonne) netikėtai miršta ir vėl atsiduria vonioje, kurioje ir prasidėjo serialo siužetas. Sumišusi moteris galvoja, jog tai kažkoks keistas jei pasiūlytų narkotikų poveikis ir stengiasi tai išsiaiškinti. Nadia vis miršta ir prisikelia toje pačioje vietoje, pradėdama savo gimtadienio vakarėlį iš naujo. Ji įstringa vienoje ir toje pačioje dienoje, kuri neturi pabaigos. Stengdamasi išsiaiškinti kodėl taip vyksta, Nadia sutinka neurotiką Allen (vaidina Charlie Barnett), kuris išgyvena lygiai tą patį, tik yra užstrigęs savoje toje pačioje dienoje. Nadia ir Allen kartu pradeda savo ypatingą kelionę, to net nenorėdami, stengiasi išsiaiškinti kuo jie yra susiję ir kodėl užstrigo nepaaiškiname prisikėlimo cikle. Vienas iš kito jie daug sužino ne tik apie vienas kitą, bet ir apie patys save.

Iš tiesų „Russian Doll“ serialas pasakoja istorija apie moterį, kuri yra sulaukusi krizinio savo amžiaus. Buvimas 36-erių, tai tarsi buvimas „4 valandoje“. Moteris vartoja narkotikus ir alkoholį, labai daug rūko ir gyveną nerūpestingą gyvenimą, turėdama tik augintinį. Filmo herojė labai ciniška, turi ryškų charakterį. Jos kalbėjimo maniera transliuoja pasitikėjimą savimi, ironiją, nuolat naudojamas sarkazmą, kalba labai laisva, tarsi jai niekas neberūpi. Giliau pažvelgus į šį personažą, galime suvokti, jog už ironiškos ir juokingos kaukės slypi kur kas daugiau. Pasirinkdama narkotikų, alkoholio ir cigarečių vartojimą ir tokį gyvenimo būdą, ji neįtikina žiūrovo, kad yra laiminga.

Filmo režisieriai aiškina filmą, kaip užstrigimą narkomanijoje. Narkotikų vartojimas, tai emocinė mirtis į kurią pakliuvęs žmogus užstringa viename ir tame pačiame cikle. Jis griauna santykį su savimi pačiu, su artimaisiais, aplinkiniais, naikina socialinį elgesį. Serialo pagrindinė mintis yra perteikti priklausomybės nuo narkotikų raidą. Įdomiausias faktas, jog serialo kūrėja Natasha Lyonne, kuri seriale ir vaidina Nadia, perteikia savo realaus gyvenimo įvykius. Aktorė buvo priklausoma nuo alkoholio ir narkotikų. 2005 metais buvo gydoma nuo Hepatito C, turėjo širdies infekciją, pažeistus plaučius. Natasha Lyonne išgyveno širdies operaciją atstatyti padarytai žalai. Ankstyvoje savo karjeros pradžioje ji buvo priklausoma nuo heroino, tad dabar šio serialo režisavimas savotiškas aktorės „sugrįžimas“. Natasha Lyonne seriale norėjo atkartoti kaip būtent atrodo narkomano įprasta diena. Nuolatinis buvimas vonioje tampa pagrindiniu simboliu, kurį galime susieti su mediniu žaislu matrioška – vis „prisikeli“, bet jau mažesnė.

Natasha Lyonne komentuoja: „Aš buvau gyva tokia pat gera, kaip ir mirus. Nemažai žmonių išvis negrįžta. Aplinkiniai iš tikrųjų stengėsi mane ištraukti iš mano pačios batų“, būtent tai aktorė ir norėjo pavaizduoti seriale „Matrioška“. Galbūt, serialą būtų galima pavadinti ir savotiška terapine priemone, nekaltinant ir nesmerkiant vartojančius. Mirties ir prisikėlimo ciklas leidžia įsigilinti į situacijas ir narkomano gyvenimą, jo pasirinkimus bei kaip kiekvienas pasirinkimas gali pakeisti dienos eigą.