Filmo "Soft & Quiet" kadras

Psichoiloginiai trileriai visada turi paklausą. Žiūrovams patinka nenuspėjamų posūkių siužetai, o kritikams visada malonu pasikapstyti tokių filmų genezėje ir dar kartą palinksniuoti tokio žanro klasiką Alfredą Hitchcocką.

Šiuolaikiniame kine jau retai sutinkame filmus, kurie priklausytų tik vienam kokiam nors žanrui. Dabar vieno filmo rėmuose puikiai sugyvena skirtingų žanrų elementai, todėl ir teoretikai vis dažniau kalba apie žanrų „hibridizaciją“ kine. Dažniausiai trileris „draugauja“ su kriminaliniais siužetais ir rimtomis psichologinėmis dramomis. Netruks tokių nuorodų ir šioje apžvalgoje, kurioje primename dešimt labiausiai sukrečiančių psichologinių trilerių.

Filmo “Soft & Quiet” kadras

10. „ŠVELNIAI IR TYLIAI“ (Soft and Quiet, 2022)

Šiemet gegužės devintąją, būdamas 98-erių metų, savo namuose Santa Monikoje (Kalifornija) mirė garsus JAV prodiuseris bei režisierius Rogeris Cormanas (1926-2024), dažnai vadintas „B kategorijos filmų kūrėju“.

Dar šeštajame dešimtmetyje R. Cormanas išgarsėjo tuo, kad sugebėdavo nepaprastai greitai (per 5-10 dienų) sukti pilnametražius filmus su minimaliu biudžetu (mažesniu nei 100 tūkst. dolerių).

Tokie filmai (dažniausiai siaubo filmai, fantastiniai trileriai, vesternai ir komedijos) buvo labai populiarūs ir atnešdavo vis didesnį pelną.

Vėliau R. Cormanas ėmėsi prodiuserio verslo, ir čia jam sekėsi dar geriau. Būtent jis suteikė galimybę sukurti pirmuosius filmus F.F. Coppolai, M. Scorsese‘i, P. Bogdanovichiui ir kitiems.

Daug kas mėgino pakartoti R. Cormano taktiką kine, bet mažai kam panašių rezultatų pavyko pasiekti.

Panašiu keliu eina prodiuseris Jasonas Blumas, kurio privati kino studija „Blumhouse Productions“ yra pavyzdys aukštos kokybės mikrobiudžetinius filmus gaminančios kompanijos, kurios per pastarąjį dešimtmetį sukurtos trilerių „The Purge“, „Insidious“ ir „Sinister“ franšizės visame pasaulyje uždirbo daugiau nei 1,2 mlrd. JAV dolerių.

O prasidėjo ši sėkmės istorija nuo mūsų matyto trilerio „Paranormalūs reiškiniai“ (Paranormal Activity, 2007 m.), kuris buvo sukurtas už 15 tūkstančių dolerių ir uždirbo beveik 200 mln. visame pasaulyje, todėl buvo pavadintas pelningiausiu filmu Holivudo istorijoje, pralenkęs ankstesnį rekordininką „Projektas Bleiro ragana“ (The Blair Witch Project, 1999 m.).

Kaip ir R. Cormanas anais laikais, taip ir Jasonas Blumas dabar noriai finansuoja gabius jaunųjų kino režisierių projektus, kurie kainuoja nedaug, o sėkmės atveju gali ne tik padengti rizikingų projektų nuostolius, bet ir nešti realų pelną.

Šioje programoje gimė ir jaunos režisierės Beth de Araújo trileris „Švelniai ir tyliai“, kuris kol kas didelio pelno neneša, bet kritikų ir reiklių žiūrovų pastebėtas beigi įvertintas.

Ne paskutinę vietą didelio susidomėjimo komponentų sąraše užima tai, kad tokio „politiškai nekorektiško“ reginio šiuolaikinėje Amerikoje negalėtų sau leisti jokia pirmaujanti kino studija.

Spręskite patys! Pagrindinė trilerio „Švelniai ir tyliai“ veikėja yra gyvenimo ir profesinių sunkumų išvarginta vaikų darželio auklėtoja Emily (akt. Stefanie Estes), kuri atsipalaiduoja šėldama su draugėmis. Visos jos labai skirtingos pagal socialinį statusą, kilmę ir šeimyninę padėtį, bet visas jas vienija neapykanta spalvotiesiems ir dėl visų (taip pat ir savo asmeninių) pasaulio bėdų jos kaltina multikultūriškumą.

Atvirai kalbant, jokių stabdžių nepripažįstančių draugių pasimatymai greičiau primena neonacių vakarėlius su svastikomis ant pyragų, nacistiniais pasisveikinimais, simpatijomis ir netgi naryste atvirai rasistinėje Kukluks klano organizacijoje ir, aišku, neapykanta šalį užplūdusiems visokiausių odos spalvų emigrantams.

O kartą pasibaigus eiliniam draugių „posėdžiui“ užbėgusi į parduotuvę pasipildyti vyno atsargas Emily susiduria su dviem seserimis azijietėmis. Kol jausmai po audringo vakarėlio dar neišgaravo draugės akimirksniu ryžtasi nubausti šias merginas ir nusiaubti jų namus. Bet „baudimo akcijos“ įkarštyje pasirodo tikrieji namų šeimininkai…

Švelniai ir tyliai“ yra puikus pavyzdys, kad rimtas problemas (tegu ir ginčytinais metodais) keliantiems filmams nereikia nei didelio biudžeto, nei brangiai apmokamų pirmojo ryškumo žvaigždžių.

Šiandien, žinoma, nieko negali nustebinti filmavimas „vienu kadru“, visas filmo veiksmas vyksta čia ir dabar ir montažo meistro visai neprireikia. Bet šiuo atveju rankinė kamera, naudojama daniškos „Dogmos“ principu, yra labai vykęs (gal ir taupumo padiktuotas!) filmo privalumas. (Gediminas Jankauskas)

Filmo “Jacob’s Ladder” kadras

9. „DŽEIKOBO LAIPTAI“ (Jacob’s Ladder, 1990)

Dar tebevykstant Vietnamo karui ši tema amerikiečių kine nebuvo labai plačiai nagrinėjama. Toks procesas prasidėjo jau pabaigus šią gėdingą karinę kampaniją Pietryčių Azijoje.

Etaloniniu pradinio laikotarpio filmu galime vadinti 1968-aisiais JAV ekranuose pasirodžiusias „Žaliąsias beretes“: taip pavadinti amerikiečių kariai buvo šlovinami kaip tikri didvyriai, neleidę po pasaulį sklisti „komunistiniam marui“. Apie psichologines karo pasekmes jo dalyvių psichikai tada kalbėti dar buvo neįprasta, nes „nepatriotiška“.

Bene pirmasis šią skaudžią temą „užkabino“ režisierius Elia Kazanas, kamerinėje dramoje „Svečiai“ (The Visitors, 1972 m.) negailestingai apnuoginęs karo sužalotas jaunų kareivių sielas, kuriose žmogiškus jausmus išstūmė agresija ir prievartos instinktas.

Tik baigiantis aštuntajam dešimtmečiui JAV ekranuose vienas paskui kitą pasirodė Halo Ashby „Sugrįžimas namo“ (1978 m.) ir Michaelo Cimino „Elnių medžiotojas“ (1978 m.), pateikę šventiniams pergalės paradams visai netinkamas Vietnamo karo vizijas. Net hipių laikus menančios roko operos „Plaukai“ (1979, rež. Milošas Formanas) ekranizacijos finale penkiolikos tūkstančių jaunuolių atliekama daina „Let the Sun Shine In“ skamba ir kaip requiem žuvusiems ir kaip galingas pacifizmo himnas.

O režisierius Adrianas Lyne‘as „Džeikobo laiptuose“ Vietnamo karo siaubus susieja su… Šv. Rašto kontekstu.

Savo karjerą devintajame dešimtmetyje televizijoje ir komedijose pradėjęs jaunas aktorius Timas Robbinsas šiame filme gavo pirmą labai gilų ir dramatišką vaidmenį, išvedusį jį į kur kas aukštesnę aktorių „lygą“.

Jis vaidina Vietnamo karo veteraną Džeikobą Singerį, kuris liko gyvas, tapo filosofijos daktaru, dirba pašte ir gyvena su dailia meiluže Džezabele (akt. Elizabeth Peña). Tačiau daugelį metų vyriškį persekioja kraupūs praeities prisiminimai.

Košmariški sapnai seniai virto haliucinacijomis, kurios peržengė kasdienio gyvenimo ribas. Džeikobas jau nebesupranta, kur baigiasi sapnas, o kur prasideda realybė. Kasdien jis vis giliau grimzta į tamsos ir beprotybės bedugnę. Pavargęs kovoti su demonais, jis pagalbos kreipiasi į psichiatrą, tačiau netrukus gydytojas žūva katastrofoje. Nuo šiol visiems, su kuo Džeikobas ieškos kontaktų, gresia mirtis, o jo paties laukia šokiruojanti tiesa.

Džeikobas išgyveno labai keistomis aplinkybėmis: jo stovyklą užpuolus Vietkongo kariams visi amerikiečiai buvo nužudyti. Liko gyvas vienas Džeikobas, išgyvenęs per atsitiktinumą. Susitikęs su kitais karo dalyviais vyras sužino, kad panašius košmarus ir siaubingas haliucinacijas išgyvena visi.

Pasirodo (čia visai ne spoileris, o labai svarbi aplinkybė!), kad JAV karinė vadovybė vykdė pavojingą psichotropinį eksperimentą, pavadintą „Laiptais“, kurio esmė – dar neištirtų narkotikų naudojimas, norint paprastus kareivius paversti supergalingomis žudymo mašinomis. Bet kažkuriuo metu eksperimentas tapo nebevaldomas.

Režisierius Adrianas Lyne’as visada mokėjo panardinti žiūrovą į specifinę atmosferą. „Devyniose su puse savaitės“ (1986 m.) tai buvo erotinių malonumų, palengva peržengiančių romantinių santykių ribą, atmosfera. „Fatališkame potraukyje“ (1987 m.) – po lengvabūdiško sekso sekusios prievartos ir maniakiško persekiojimo atmosfera.

O žiūrėdami „Džeikobo laiptus“ jautresni žiūrovai gali beveik fiziškai pajusti, ką jaučia palengva į beprotybės nasrus klimpstantis vaikinas. (G.J.)

Filmo “Spoorloos: kadras

8. „BE PĖDSAKŲ“ (Spoorloos, 1988)

Kai 1987 metais dar mažai kam žinomas olandų kino režisierius George’as Sluizeris debiutavo puikiu psichotrileriu „Be pėdsakų“, reiklūs kritikai iš karto pavadino jį labai ryškiu įvykiu, pranašavo talentingam naujokui gražią kūrybinę ateitį ir deramai įvertino akivaizdžias filmo paraleles su klasikiniais trilerių meistro Alfredo Hitchcocko kriminaliniais detektyvais.

Žudiko psichopato (labai tiksliai suvaidinto prancūzų aktoriaus Bernard‘o Pierre‘o Donnadieu) šiurpūs psichologiniai eksperimentai kėlė tikrą siaubą ir stebino net visko mačiusią publiką preciziškai valdomomis žanro žaidimo taisyklėmis.

Pasiekęs nuolat didėjančios įtampos kulminaciją, režisierius pabaigia filmą „pačioje įdomiausioje vietoje“, palikęs savo veikėjus – žudiką ir jo ką tik sąmonę atgavusią auką – finalinėje akistatoje, o žiūrovams leidęs pabūti filmo bendraautoriais ir patiems savo vaizduotėje pabaigti šią kruviną dramą (panašiai ne kartą elgdavosi pats Alfredas Hitchcockas).

Atviras „Be pėdsakų“ finalas tarsi žadėjo sugrįžti prie tos pačios temos, ir kai George’ui Sluizeriui pasitaikė proga debiutuoti Holivude, jis dar kartą pasinaudojo šiuo siužetu lyg savotiška vizitine kortele.

Tiesa, teko gerokai pertvarkyti fabulą psichologinių akcentų sąskaita, pagyvinti įvykius ir, suprantama, tęsti pasakojimą nuo pirmojo filmo nebaigto finalo iki privalomos holivudinės „pergalingos pabaigos“, kad gink Dieve, nebūtų nepaaiškinta nė viena net menkiausia siužetinė gijelė.

Pagausėjo atitinkamai ir cituojamų filmų sąrašas. Jis jau neapsiribojo vien Alfredo Hitchcocko filmais (atidesnis žiūrovas nesunkiai aptiks akivaizdžių paralelių su jo „Psichopatu“, „Langu į kiemą“, „Pamišimu“, pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu kriminaline komedija „Dama pradingsta“ ir legendiniu „Galvos svaiguliu“, sąrašas toli gražu čia nesibaigia!), bet ir priminė diametrialiai priešingus žanro polius, pavyzdžiui, genialųjį Stanley Kubricko „Švytėjimą“ ir primityvų Gerard‘o Kikoine‘o „siaubiaką“ „Gyvi palaidoti“.

Tokiame stebėtinai plačiame skirtingų stilių ir prieštaringų idėjų lauke palyginti labai užtikrintai jaučiasi pagrindinių vaidmenų atlikėjai. Jeffas Bridgesas daug dėmesio skiria visokiems, regis, pašaliniams dalykams, nuo pat vaikystės suformavusiems Barnio agresyvumą ir atvedusiems prie pavojingos ribos ilga savo destruktyvius kompleksus slėpusį žmogų, staiga panorusi perimti paties visagalio Dievo funkcijas.

Kieferis Sutherlandas, vaidindamas silpnavalį ir neurotišką Džefą, labiausiai pasikliauja įdirbiu, pasiektu Joelio Schumacherio „Gyvybės linijos“ filmavimo metu.

Kiek mažiau pasisekė moterims. Įžymioji Sandra Bullock, lyg A. Hitchcocko „pradingusi dama“ išnyksta visam laikui, vos tik siužetas pasisuka komplikuotos dramos link, o jos vietą filme (ir Džefo gyvenime) užima vidutinių gabumų (sprendžiant iš jos matytų vaidmenų) aktorė Nancy Travis. (G.J.)

7. „NAKTINIAI GYVULIAI“ (Nocturnal Animals, 2016)

Antrasis mados dizainerio, režisieriaus Tomo Fordo filmas (debiutas filmu „Vienišas vyras“), žiūrovą nukeliantis į elegancijos, prašmatnumo pasaulį, kuris nėra jau toks tobulas, kaip galima įsivaizduoti. Tai neo-noir psichologinis trileris, sukurtas remiantis 1993-ųjų metų rašytojo Austin‘o Wright‘o romanu „Tonis ir Suzana“. Filmas suteikia galimybę žiūrovui pro rakto skylutę stebėti turtingų, bet gyvenimu nepatenkintų žmonių istoriją, jausti jų skausmą bei patirti neviltį.

Kuomet turtinga meno galerijos savininkė Susan‘a Morrow (akt. Amy Adams) paštu gauna savo buvusio vyro Tony Hastings‘o (akt. Jake Gyllenhaal) parašytą romaną, akyse įsižiebia viltis, nors dar pati to nesuvokia. Leisdamasi novelės labirintais, moteris pajunta neapsakomą savo pačios vidinį skausmą, kurį suaktyvina romano sukelti išgyvenimai. Susan‘a suvokia, jog meilė buvusiam vyrui nėra taip giliai palaidota, kaip pati manė, o knygos ir realaus gyvenimo paralelės bemieges naktis paverčia dar sunkiau pakeliamas.

Norint kuo paveikiau sukurti elegancijos efektą, kiekvienas juostos kadras būdavo planuojamas ištisas savaites. Talentingas kinematografas Seamus McGarvey filmą pavertė gražiu meno kūriniu, kurio kiekviena minutė yra nepaprastai gražiai išbaigta ir tikrai nenuobodi. Pats kinematografas yra prasitaręs, jog paprastai jis neskaito scenarijaus vienu prisėdimu, jam reikia laiko kiekvieną elementą išsianalizuoti atskirai, kad susidarytų aiškų kūrimo proceso planą, tačiau paėmęs į rankas Tom‘o Ford‘o scenarijų jis perskaitė vienu ūpu. „Retai pasitaiko atvejų, kai perskaitau scenarijų vienu prisėdimu. Likau priblokštas“. Savo patirtį jis lygina su filmo herojės Susan‘os patyrimu, kuomet ji, skaitydama savo buvusio vyro romaną, buvo tiesiog įsukta į visą istorijos verpetą, buvo pakerėta ir sunkiai gebėjo grįžti į realų pasaulį. Skaitydamas scenarijų jis jautėsi kaip ir Susan‘a, be žado ir atokvėpio. Tačiau jo teigimu, ne tik jis, bet ir kiekvienas žiūrovas gali susitapatinti su pagrindine filmo veikėja, mat juosta sukonstruota taip, kad būtent Susan‘a atrodytų ne tik kaip pagrindinis filmo personažas, bet ir vienintelis. Kiti veikėjai yra tarsi jos vaizduotės kaleidoskopo raštai, suteikiantys istorijai užbaigtumo bei vientisumo jausmą.

Talentingas operatorius Seamus McGarvey filmą pavertė gražiu meno kūriniu, kurio kiekviena minutė yra nepaprastai gražiai išbaigta ir tikrai nenuobodi. Dirbdamas su talentingais kūrėjais Tomas Fordas sugebėjo sukurti nepaprastai jautrų bei įtempto siužeto trilerį, paveikumu nustelbiantį ne vieną Holivudo produkciją. Scenografija, muzika, siužetas bei montažas, filmavimo ypatumai bei scenarijus, visa tai – žiūrovui leidžia susitapatinti su personažais, jausti kartu su jais ir bent trumpai akimirkai taip įsitraukti į fikciją, jog pamiršti viską aplinkui.

Dirbdamas su talentingais kūrėjais Tomas Fordas sugebėjo sukurti nepaprastai jautrų bei įtempto siužeto trilerį, paveikumu nustelbiantį ne vieną Holivudo produkciją. Scenografija, muzika, siužetas bei montažas, filmavimo ypatumai bei scenarijus, visa tai – žiūrovui leidžia susitapatinti su personažais, jausti kartu su jais ir bent trumpai akimirkai taip įsitraukti į fikciją, jog pamiršti viską aplinkui. Gyventi bei kvėpuoti tik tuo vienu kūriniu, nepaliekančiu nė vieno abejingo. (Justina Markuckytė)

6. „ČIULPINUKAS“ (Hard Candy, 2005)

Pastaruoju metu pastebimai daugėja filmų (dažniausiai kažkodėl siaubo trilerių) apie vienišus žmones, susipažįstančius internetu. Paprastai nieko gero iš tokios anoniminės pažinties neišeina. Nes internetinis bendravimas suteikia galimybes sužavėti pašnekovą melaginga ir susigalvota biografija arba nusiųsti naujam partneriui jaunesnės ir gražesnės merginos nuotrauką, kaip tai padarė prieš dvejus metus „Kino pavasaryje“ matytos prancūziškos dramos „Antroji aš“ (Celle que vous croyez, 2019 m.) herojė, kurią suvaidino Juliette Binoche.

Geruoju tokios istorijos negali pasibaigti, kai internetinio bendravimo suintriguotos porelės pagaliau ryžtasi susitikti.

Vieną tokią internetinės pažinties istorija matome filme „Čiulpinukas“ (Hard Candy, 2005 m.), kuriuo debiutavo anksčiau reklaminius klipus sukęs jaunas britų režisierius Davidas Slade‘as, nustebinęs savo dešimties minučių trukmės trumpametražiu filmu „Ar žąsys mato Dievą?“ (Do Geese See God?, 2004 m.).

Filme „Čiulpinukas“ keturiolikmetė mergina Heilė Stark (akt. Ellen Page) internetu susipažįsta su trisdešimt dviejų metų fotografu Džefu Kolveriu (akt. Patrickas Wilsonas). Po kurio laiko malonus vyriškis pasikviečią naująją draugę pas save namo. Heilė sutinka.

Akivaizdu, kad tokia situacija mergaitei nieko gero nežada. Bet čia režisierius pirmą kartą nuvilia žiūrovus, kurie jau pagalvojo, kad jiems bus siūloma pasižiūrėti dar vieną istoriją apie seksualinę prievartą prieš naivų vaiką.

Tokie žiūrovai praleido svarbią detalę – Heilė prisistatė naujam pažįstamam kaip didelę gyvenimo patirtį turinčią merginą ir net pavadina save tikra „k….“.

Įdomu, kodėl mergaitė pasirenka tokį bendravimo būdą. Atsakymą filmo autoriai atskleidžia labai greitai. Heilė mano, kad Džefas yra pavojingas pedofilas, ir tokiu būdu nori jį demaskuoti.

Čiulpinuko“ idėją režisieriui pasiūlė prodiuseris Davidas Higginsas, laikraštyje parskaitęs apie paauglę japonę, kuri mėgo medžioti vyrus, susigundžiusius pasismaginti su nimfete (už šį terminą, ko gero, labiausiai turėtume būti dėkingi romano „Lolita“ autoriui Vladimirui Nabokovui).

Originalus filmo pavadinimas „Hard Candy“ žada ne tik saldumą, bet ir galimybę kietu čiulpinuku paspringti. Apie tai akylesni žiūrovai turėtų suprati tą akimirką, kai į auką visai nepanaši Heilė ima iniciatyvą į savo rankas. (G.J.)

5. „PASIKALBĖKIME APIE KEVINĄ“ (We Need to Talk About Kevin,  2011)

Tai britų – amerikiečių drama,  režisuota Lynne Ramsay pagal Lionel Shriver novelę tokiu pačiu pavadinimu. Drama nestokoja siaubo ir trilerio elementų. Tai istorija apie siaubingą moters motinystę, jos vargus ir nepaaiškinamą žiaurų vaiko elgesį.

L. Ramsay filmo juostoje norėjo perteikti pagrindinę novelės mintį: sunkų laikotarpį nėštumo metu, vargus vaikui gimus ir dar didesnį vargą vaikui tapus paaugliu. Ši istorija pasakoja apie mamos kančias ir vaiko abejingumą visam jį supančiam pasauliui. Tai patys baisiausi išgyvenimai, kokius gali patirti motina.

Kevino mama Eva dar besilaukdama pirmagimio jautėsi prislėgta ir pavargusi. Gimus sūnui visi pojūčiai tik paaštrėjo: bemiegės naktys ir dienos, ausyse spengiantis vaiko verksmas, nuolatinis nepakeliamas nuovargis. Evos vyrui atrodė, jog žmona šiek tiek perdeda, nes ant jo rankų  kūdikis kaipmat nurimdavo ir tapdavo tikru angelėliu. Nesupratimas ir nepalaikymas sunkiomis akimirkomis motiną dar labiau varė į depresiją. Galbūt, todėl Evai prieš akis šmėžavo praeities šešėliai ir ateities vizijos. Toks siužeto sumanymas puikiai parodo, kokia sumaištis tvyro motinos galvoje.

Kevinui paūgėjus, neramumai toli gražu nesibaigė. Vaikas nuolat stengdavosi sugluminti mamą ironiškomis ir bauginančiomis šnekomis, rodė nepagarbą ir tiesmukai demonstravo nepasitenkinimą viskuo, kas jį supa. Kevinui nereikėjo draugų, jis nematė prasmės leisti laiko su motina, o jaunesnioji sesuo ( kuri visai nepanaši į Keviną ) tebuvo maža kvailutė. Paauglys išvedęs motiną iš kantrybės nejausdavo jokios kaltės, priešingai, tai buvo jo triumfas. Jis nejautė kaltės ir tada, kai specialiai prieinamoje vietoje paliko pavojingus skysčius, kad sesuo galėtų lengvai juos pasiekti. Sesuo skaudžiai nukentėjo, o jam buvo visiškai nusispjaut. Jis težiūrėjo savo piktdžiugišku žvilgsniu ir nuolat mąstė kaip dar galėtų įskaudinti savo artimuosius. (Sandra Šliaužytė)

Se7en

4. „SEPTYNI“ („Se7en“, 1995)

Pastebima ir ryški kryptis link psichologinio kino, kai meistriškai painiojant siužeto linijas, pagrindinis konfliktas tarp rafinuoto nusikaltėlio ir jo kėslus bandančio perprasti detektyvo (policininko, FTB agento, žurnalisto) tampa panašus į metafizinį Gėrio ir Blogio susirėmimą. Kad būtų galima pasiekti tokių beveik filosofinių apibendrinimų, reikalingi neeilinių sugebėjimų antagonistai. Todėl šiuolaikinis žudikas kine jau nė iš tolo neprimena savo tolimojo protėvio Londono siaubo Džeko Skerdiko. Dabartinio maniako charakteristiką „puošia“ sadistiškas šaltakraujiškumas, hipnotizuojantis poveikis savo aukai, patologiška savidestrukcija ir neeilinis intelektas. Kurį laiką tokiam „etalonui“ idealiai tiko Anthony Hopkinso suvaidintas Hanibalas Lekteris („Avinėlių tylėjimas“ ir jo tęsiniai). Būtent šiomis savybėmis galima charakterizuoti ilgai liekantį už kadro itin žiaurų filmo „Septyni“ žudiką.

Mažame miestelyje, kur nuolat pliaupia lietūs, viena po kitos įvykdomos kelios brutalios žmogžudystės. Visus nusikaltimus sieja tik neregėtas žiaurumas ir prie lavonų krauju užrašyti žodžiai „Apsirijimas“, „Godumas“, „Puikybė“. Dviem bylą tiriantiems detektyvams Viljamui Somersetui (Morganas Freemanas) ir Deividui Milsui (Bradas Pittas) greitai taps aišku, kad kažkas pasiryžo kovoti su septynių mirtinų nuodėmių platintojais. Tik kas šis paslaptingas „angelas naikintojas“? Atsakymą padiktuos ne tik dedukcija, bet ir klasikinės literatūros šedevrai – Dantės „Dieviškoji komedija“, Geoffrey Chaucerio „Kenterberio istorijos“ ir Johno Miltono „Prarastasis rojus“.

Pakeliui į šokiruojančią atomazgą žiūrovams primenamos ir septynios didžiosios dorybės. Beje, ne pro šalį būtų priminti, kad magišką skaičių „septyni“ kinematografininkai itin mėgsta. Jis labai prasmingai panaudotas Ingmaro Bergmano šedevre „Septintasis antspaudas“ (1957), Comptono Bennetto „Septintajame šyde“ (1945) ar Umberto Eco viduramžių detektyvo „Rožės vardas“ ekranizacijoje (1987, rež, Jeanas Jacues Annaud). (G.J.)

3. „SENIS“ (Oldboy, 2003) 

Tie, kurie dabar džiaugiasi Pietų Korėjos kinematografininkų pasiekimais aukščiausiame lygmenyje, neturėtų pamiršti, kad šios šalies kinas ir prieš šešis dešimtmečius buvo nusipelnęs tarptautinės kino žiūrovų auditorijos dėmesio.

Apie tai priminė „Kino pavasaris“, pernai surengęs atskirą programą „PIETŲ KORĖJOS KINO AUKSO AMŽIUS“, kurią pradėjo geriausiu šios šalies filmu dažnai tituluojama drama „Tarnaitė“ (Hanyeo, 1960 m., rež. Kim Ki-youngas) ir dar trys klasikiniai šedevrai.

Taip pat personalinės retrospektyvos susilaukė dabar dažniausiai linksniuojamas režisierius Bong Joon-ho. Be bemaž visus rimčiausius kino apdovanojimus pelniusio „Parazito“ (2019 m.) mums buvo parodyti ankstesni meistro darbai „Lojantys šunys niekada nekanda“ (2000 m.), „Prisiminimai apie žmogžudystę“ (2003 m.), „Šeimininkas“ (2006 m. ) ir „Motina“ (2009 m.).

O prieš du dešimtmečius visi linksniavo režisieriaus Chan-wook Parko pavardę. Ypač po to, kai jo žiaurus trileris „Senis“ (Oldboy) Kanų kino festivalyje buvo apdovanotas Didžiuoju prizu. Tada net impulsyvusis Quentinas Tarantino netvėrė džiaugsmu ir visur kartojo, kad jam toks filmo pripažinimas suteikė daug džiugių akimirkų.

Senio“ siužetas remiasi prancūzų rašytojo Alexandre‘o Dumas kultiniu romanu „Grafas Montekristas“ ir Japonijoje populiariais manga stiliaus komiksais apie žiaurų kerštą, tačiau režisierius ir net penki scenaristai visą šią papildomą medžiagą interpretavo labai laisvai, originaliai ir netikėtai, pagyvindami keršto istoriją kvapą gniaužiančiomis veiksmo scenomis (dvikova su kirviais), intymios romantikos epizodais, pikantiškais intarpais itin stiprių nervų žiūrovams (gyvo aštuonkojo valgymas, liežuvio kirpimas) ir melodinga elektroninio stiliaus muzika.

Kai pagrindinis veikėjas O Dae Su (akt. Min-sik Choi) atsipeikėjo, jis suprato, kad buvo pagrobtas ir uždarytas privačiame kalėjime. Per televiziją vyras išgirsta apie žiauriai nužudytą savo žmoną, jo paties kraują įvykio vietoje ir be žinios pradingusią mažąją dukrelę, kurios jis nespėjo pasveikinti su gimtadieniu.

Vyras visiškai nieko neprisimena, nesuvokia kurioje pasaulio vietoje atsidūrė ir neįsivaizduoja kiek dar laiko teks praleisti prabangiai įrengtame kambaryje be langų bei durų. Psichologinė ir fizinė kančia baigiasi tik po penkiolikos metų, kai O vyras atgauna laisvę. Jo kišenėje įdėtas mobilusis telefonas ir stambiais banknotais prikimšta piniginė. Žaidimo taisyklės paprastos. Tiesos kaina yra gyvybė

O Dae Su trokšta ne tik atkeršyti tiems, kurie suniokojo jo gyvenimą. Vyras ieško ir budistinio nušvitimo galimybės, nors paskui jį besitęsiantis kruvinas šleifas tolina jį nuo tikslo.

Budistai mėgsta sakyti: „Nusijuok – ir visas pasaulis juoksis drauge su tavimi. Pravirk – ir pamatysi, kad verki vienas“.

Geras epigrafas filmui „Senis“. (G.J.)

2. „AVINĖLIŲ TYLĖJIMAS“ (Silence of the Lambs, 1991)

Kai 1980 metais vasario dešimtąją daug žmonių pražudęs serijinis maniakas Tedas Bandis buvo nuteistas mirti elektros kėdėje, lengviau atsiduso ir policijos pareigūnai, ir paprasti amerikiečiai. Atrodė, kad kruvinų nusikaltimų grandinė pagaliau nutraukta, ir šiurpios žmogžudystės nebesikartos.

Tačiau ramybė truko neilgai.

Devintojo dešimtmečio pradžioje Sietle ir kai kuriuose kituose miestuose vėl ėmė dingti moterys. Pasmaugtų ir išniekintų aukų palaikus žmogžudys palikdavo prie Grin Riverio upės. Nuo kojų nusivariusi policija atsidūrė aklavietėje.

Tačiau 1984 metais į kraupias bylas tiriantį detektyvą Robertą Keppelą netikėtai kreipėsi rimtas pagalbininkas. Laišką detektyvui iš kalėjimo parašė… mirties nuosprendžio įvykdymo laukiantis maniakas Tedas Bandis. Neprašydamas nieko mainais maniakas pasisiūlė padėti.

Pasiilgęs bendravimo serijinis žmogžudys policininkams perskaitė ištisą kursą apie tai, kaip dažniausiai elgiasi žudikai maniakai. O po to pateikė idealų Grin Riverio žudiko psichologinį portretą.

Deja, policija tąsyk aplaidžiai pasielgė su vertinga informacija, ir žudikas dar septyniolika metų išbuvo laisvėje, ilgindamas savo aukų sąrašą.

Užtai šia informacija vykusiai pasinaudojo rašytojas Thomas Harrisas, parašęs skandalingai išgarsėjusį ir sėkmingos ekranizacijos susilaukusį romaną „Avinėlių tylėjimas“. Tik knygoje pavojingas maniakas pavadintas Hanibalu Lekteriu, o su juo kalėjime bendrauja ne policijos detektyvas Robertas Keppelas, o jauna FTB agentė Klarisė Starling.

Su jais abiem susipažinome skaitydami knygą ir žiūrėdami to paties pavadinimo penkiais „Oskarais“ apdovanotą filmą (1991 m., rež. Jonathanas Demme), kuriame pagrindinius vaidmenis suvaidino Anthony Hopkinsas ir Jodie Foster.

Vos spėjusi baigti mokslus FTB stažuotoja Klarisa Starling patenka į Vašingtono specialiųjų bylų tarnybą. Čia tiriamos serijinės žmogžudystės ir gaudomi pavojingi maniakai. Vienas jų ypač žiauriai žudo moteris, tačiau aptikti jo pėdsakus kol kas nepavyksta. Aišku, kad nusikaltėlį, pramintą Bafalo Bilu, bus galima sučiupti tik tada, kai pavyks suprasti jo veiksmų logiką. Todėl nusprendžiama pasinaudoti už grotų sėdinčio daktaro Hanibalo Lekterio paslaugomis. Tik ar norės jis padėti teisingumui? (G.J.)

You-Were-Never-Really-Here

2018-ųjų pavasarį didžiuosiuose kino teatruose pasirodė Lynne Ramsay („Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“) režisuotas kūrinys – „Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ (You Were Never Really Here).  Prestižiniame Kanų kino festivalyje pavasarį laimėjęs du – geriausio pirmo plano aktoriaus ir geriausio scenarijaus – apdovanojimus, „Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ po sėkmingo debiuto buvo pradėtas lyginti su tokiais kino šedevrais kaip Martino Scorceses „Taksi vairuotojas“ (Taxi Driver). Akivaizdu, kad sumanymas absoliučiai pasiteisino.

Panašumų su „Taksi vairuotoju“ išties esama. Buvęs kareivis Džo (vaidina Joaquinas Phoenixas), persekiojamas praeities vaiduoklių ir kankinamas potrauminio streso sindromo, savo atliekamo darbo dėka užmezga iš pirmo žvilgsnio kiek netikėtą draugystę su mergaite vardu Nina (Ekaterina Samsonov), kurią filmo eigoje gelbsti nuo pasaulio negandų. Idėja gali pasirodyti kiek šabloninė ir jau didžiajame kine matyta – galima paminėti tiek „Taksi vairuotoją“, tiek „Leoną“ (Léon: The Professional) ar net Pietų Korėjoje kurtą filmą „Žmogus iš niekur“ (The Man from Nowhere). Vis dėlto Lynne Ramsay rado būdų – ir labai džiugu, jog daugiau nei vieną! – šią juostą padaryti kuo patrauklesnę žiūrovui.

Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ scenarijus yra kurtas remiantis to paties pavadinimo romanu, kurį parašė Džonatanas Eimsas (Johnatan Ames). Nors vietomis atrodo miglotas ir sunkiai suprantamas, o galbūt iki galo ir neišbaigtas, filmo scenarijus visgi geba prikaustyti žiūrovą nuo filmo pradžios iki pat jo pabaigos. Filmas greitas, jame daug veiksmo, daug persekiojimo, daug smurto ir kraujo. Smagu, kad tarp viso to puikiai atskleidžiamas ir pagrindinio herojaus santykis tiek su mama, kuria jis rūpinasi, tiek ir su aplinkiniu pasauliu, kuris, deja, Džo nėra toks artimas. Tiesa, jau prieš žiūrint „Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ ir turint omeny apie ką jis yra, žiūrovas turėtų būti nusiteikęs įvairiems netikėtiems posūkiams filme, kurie neturėtų jo pernelyg šokiruoti. Vos pažiūrėjus filmą – pirma mintis buvo ta, jog jis priklauso vienam žmogui. Tas žmogus, žinoma, yra Joaquinas Phoenixas. Gal ir nederėjo taip nustebti – kino žiūrovas turi būti pripratęs prie tiesiog nuostabiai įkūnijamų šio aktoriaus rolių. Džiaugtis derėtų ne tik puikia jo vaidyba, bet ir atsidavimu šiam filmui. Akivaizdu, jog Joanuinas ruošdamasis vaidmeniui kardinaliai keitė ir savo formas, priaugdamas, panašu, visai nemažai svorio. „Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ tampa maloniu siurprizu, leidžiančiu dar labiau vertinti Phoenixo aktorinį talentą. 

Anglakalbėse šalyse „Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ turbūt pavadintume hauntingly beautiful.Lietuviško apibrėžimo tam, deja, neturime. Filmas, kuris nukrečia žiūrovą šiurpuliu? Filmas, kuris kartu yra ir kiek kraupus, bet ir liūdnas bei gražus? „Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ toks ir yra. Gražus, liūdnas, verčiantis susimastyti, bet svarbiausia, neapleidžiantis žiūrovo galvos ir po kiek laiko po jo peržiūros. (Jonas Jacunskas)

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: