Filmo „ROCKETMAN“ (2019) kadras

Filmai, kurių siužetai sukasi aplink muzikantų biografijas visada sulaukia susidomėjimo. Šiame žanre visada dominuoja detalės pasakojančios apie dainininkų gyvenimus, pabrėžiant jų kritines akimirkas, priklausomybę nuo narkotikų, alkoholio, beribį talentą ir šlovę, ir kokią kainą tenka susimokėti gyvenime už pripažinimą. Tokiuose filmuose triumfuoja muzikiniai garso takeliai, kurie net ir nenusisekusiems filmams suteikia žavesio. Pristatome Jums 10 kino juostų apie realius  muzikantus, kurių muzika ir istorijos pavergia bei užburia.

10.ROCKETMAN“ (2019)

Šio filmo pasirodymą ekranuose, be jokios abejonės, paspartino fenomenali „Bohemijos rapsodijos“ sėkmė visame pasaulyje. Filmas apie legendinės roko grupės „Queen“ lyderio Freddie Mercury‘io gyvenimą ir nuoširdi į savo prototipą labai panašaus aktoriaus Rami Maleko vaidyba buvo apdovanoti milijonų kino žiūrovų simpatijų.

„Bohemijos rapsodiją“ kūrė režisierius Bryanas Singeris, bet filmavimo darbams nepasibaigus dėl viešumoje pasklidusių žinių apie jo nederamą elgesį su moterimis režisierius buvo nušalintas ir filmą pabaigė jo kolega Dexteris Fletcheris.

Matyt, buvo nuspręsta, kad su šiomis pareigomis Dalios Ibelhauptaitės vyras gerai susitvarkė, jam buvo patikėta režisuoti filmą apie Serą Eltoną Johną.

Galima sakyti, kad Freddie Mercury ir Eltono Johno biografijos panašios nuo pat pradžių. Abu buvo „berniukai iš niekur“. Freddie Mercury gimė Zanzibare ir prieš tapdamas muzikantu, vadinosi Farrokhas Bulsara. Prieš tapdamas pasaulinio lygio žvaigžde Eltonas Johnas vadinosi Reginaldu Kennethu Dwightu.

Būsima superžvaigždė ir pop muzikos ikona užaugo darbininkų šeimoje mažame Anglijos miestelyje, tad vargu ar kas galėjo pagalvoti, jog drovus, raudonplaukis ir apkūnus vaikis vieną dieną taps muzikos pasaulio sensacija. Karališkoji muzikos akademija, įspūdingi koncertai, ekscentriškas elgesys, netradicinė seksualinė orientacija, depresija ir narkotikai – visa tai filme atspindėta gana smulkiai (vietomis netgi smulkmeniškai).

Tačiau filmo platintojų pažadas pateikti drąsų ir atvirą žvilgsnį į Eltono Johno gyvenimą išvirto į ganėtinai nuobodų ir prailgstantį reginį.

Net plika akimi matosi, kad „Rocketmanas“ sukurtas pagal finansinius lūkesčius pateisinusios „Bohemijos rapsodijos“ modelį. Tik autoriai, matyt, bus pamiršę seną išmintį, kad į tą patį upės vandenį du kartus neįmanoma įbristi.

Tai labai vaizdžiai iliustruoja net finansinė statistika: „Bohemijos rapsodija“, kainavusi 52 mln. dol. susižėrė kiek didesnę nei 900 mln. sumą, o 40 mln. kainavęs „Rocketmanas“ visame pasaulyje uždirbo tik 96 mln.

Mažiausiai dėl to kaltas pagrindinio vaidmens atlikėjas Taronas Egertonas, jis tikrai nuoširdžiai stengiasi, nors iš jo vos ne kiekvienoje scenoje reikalaujama kuo labiau akcentuoti jo herojaus ekscentriškumą – manieromis, elgesiu, margų drabužių keitimu. Visa tai greitai ima varginti, bet šis spalvingas karnavalas ima užgožti sudėtingą natūrą.

O gal žiūrovų nepakankamos meilės priežastis paprastesnė. Gal ne tik lietuviai labiau myli mirusius?. Jeigu taip, tai su Eltono Johno kino biografija galima buvo taip neskubėti… (G.J.)

9. „KONTROLĖ“ (Control, 2007)

Roko muzikos istorijoje ankstyva mirtis nuo svaigalų ar kvaišalų nėra retas reiškinys. Dažnai, deja, kartojasi ir skaičius 27. Tiek buvo grupės The Rolling Stones įkūrėjui Brianui Jonesui, kuris 1969-ųjų liepą narkotinio svaigulio būsenoje nuskendo baseine. 1970-ųjų rugsėjį narkotikai pražudė 27-erių gitaristą Jimį Hendrix‘ą. Spalį būdama 27-erių mirė Janis Joplin, o 1971-ųjų liepos trečiąją Paryžiuje buvo užfiksuota grupės The Doors lyderio Jimo Morrisono mirtis (oficialiai, nuo širdies smūgio, nors ligi šiol yra gyvos ir kitokios versijos – nuo heroino perdozavimo išvakarėse klubo Rock-n-Roll Circus vyrų tualete iki FTB sąmokslo). 1994-aisiais prie „Klubo 27“ narių prisijungė nusižudęs grupės Nirvana lyderis Kurtas Cobainas. 2011-aisiais šią liūdną statistiką padidino dainininkė Amy Winehouse.

Bet roko muzikos istorija žino ir ankščiau mirusius ar nusižudžiusius muzikantus, tapusius pragaištingų aistrų ir fobijų aukomis.

Pagal Deborah Curtis knygą „Liečiant per atstumą“ (Touching from a Distance) sukurtame filme „Kontrolė“ atgyja britų roko grupės „Joy Division“ vokalisto Iano Curtiso biografija. Pasakojimas prasideda 1973 m., būsimai scenos žvaigždei dar tebesimokant mokykloje, o baigiasi muzikanto savižudybe Kūčių vakarą 1980-aisiais.

Įdomu, kaip atsirado „Joy Division“ pavadinimas. Curtis žavėjosi Davidu Bowie ir iš pradžių norėjo pavadinti grupę garsios jo dainos „Warszawa“ (iš albumo “Low”) garbei. Bet 1978 m. grupė tapo „Joy Division“ – taip esą buvo vadinamos žydų moterys, karo metais paverstos nacių kareivių sekso vergėmis. Grupė buvo apkaltinta antisemitizmu, juolab kad vieno jų albumo viduje buvo įdėta Varšuvos geto nuotrauka.

Filmo režisierius Antonas Corbijnas tvirtina, kad „Joy Division“ ir Ianas Curtis buvo jam nepaprastai svarbūs, todėl jis jautėsi įpareigotas sukurti filmą, kad galėtų užversti svarbų savo gyvenimo puslapį. Jis net persikėlė gyventi į Angliją, kad būtų arčiau šios grupės.

Savo karjeros pradžioje Antonas Corbijnas kūrė video klipus grupėms „Depeche Mode“ (1986 – 1998 m.), „U2“ (1990-2000 m.), „Metallica“, „Nirvana“, dainininkams Roxette, Bryanui Adamsui ir kt. 1988-aisiais susuko ir šiurpoką „Joy Division“ klipą „Atmosfera“ (Atmosphere).

O 2007 metais Kanuose penkiasdešimt dvejų debiutantas buvo apdovanotas „Auksine kamera“ už „Kontrolę“.

Industriniame Mančesterio rajone užaugęs Ianas Curtis buvo tylenis, gimtojo miesto gatvėmis vaikščiojęs odine striuke, ant kurios buvo užrašas: „Nekenčiu“. Jis mėgo deklamuoti Vordsvortą ir Baironą, pats rašė poetinius tekstus, ryškino akių kontūrus, kad būtų labiau panašus į Davidą Bowie, ir dainavo post pankų grupėje. Nuviliojo draugo merginą ir ją vedė, bet buitis anksti nugalėjo meilę.

Buvo ir kitų priežasčių nemylėti gyvenimo – epilepsija, nuolatinės depresijos ir staigios nuotaikų kaitos. (G.J.)

8.STARDUST“ (2020 m.)

Garsus britų dainininkas Davidas Bowie neapsiribojo tik viena profesija. Žinoma, pasaulinę šlovę jis pelnė kaip dainininkas, tačiau buvo dar ir aktorius, prodiuseris, poetas.

Savo žemišką kelionę jis baigė 2016 metų sausio 10 dieną, pralaimėjęs kovą su vėžiu. Davidas Bowie paliko ryškų pėdsaką ne tik britų roko muzikos istorijoje, bet ir buvo sukūręs vieną ekstravagantiškiausių scenos personažų Zigį Stardastą. Jis buvo ir glamroko žvaigždė, ir eksperimentinės muzikos kūrėjas, ir šokių muzikos hitų autorius. Vaidino ne tik muzikiniuose filmuose.

Davidas Robertas Haywoodas Jonesas gimė Londono priemiestyje Brikstone 1947-ųjų metų sausio 8-ąją. Jau būdamas dešimties jis buvo giriamas pedagogų už puikius muzikos bei choreografijos pasiekimus. Išgirdęs pirmuosius Elvio Presley ir Little‘o Richardso įrašus, berniukas ėmė kolekcionuoti vinilines plokšteles su rokenrolo muzika, o 1966-aisiais, pasivadinęs Davidu Bowie, pats įrašė pirmąją dainą „Can’t Keep Thinking About Me“.

Pirmasis naujos roko žvaigždės albumas „David Bowie“ pasirodė 1967 m. ir ypatingo pasisekimo nesusilaukė. Bet jau po metų įrašyta daina „Space Oddity“ – baladė apie bekraštę visatą ir kosminę vienatvę greitai tapo klasika.

Roko muzikos chameleonu pramintas Davidas Bowie dažnai keitė gyvenamas vietas ir muzikinius įvaizdžius. Iš Londono jis persikraustė į Jungtines Amerikos valstijas, iš jų paskui dėl priklausomybės kvaišalams bėgo į Berlyną, o iš jo – vėl į Niujorką, kuriame pragyveno paskutiniuosius metus.

2015-ųjų pabaigoje pasirodė pranešimas apie naujojo, jau 28-ojo albumo „Blackstar“ pasirodymą. Tada Davidas Bowie intensyviai kūrė miuziklą „Lozorius“ (Lazarus), kurio premjera įvyko gruodį.

Albumas „Blackstar“ pasirodė sausio 8-ąją per 69-ąjį Davido Bowie gimtadienį. Kritikai šį albumą pavadino vienu įdomiausių menininko darbu, taip pat „ekstremaliausiu“ jo muzikiniu albumu.

O šių metų pradžioje pasirodė Davidui Bowie skirtas vaidybinis filmas, iš anksto pasmerktas sėkmei roko muzikos mėgėjų tarpe. Per pastaruosius dvejus metus paaiškėjo, kad kino kalba perpasakotos legendinių rokerių biografijos virto populiariais filmais. Po Freddie Mercury („Bohemijos rapsodijos“, 2019 m.) ir Sero Eltono Johno („Rocketman“, 2019 m.) trečiasis eilėje atsidūrė dar vienas britų roko muzikos klasikas Davidas Bowie, kuris naujojo filmo pradžioje dar vadinamas Davidu Jonesu.

Skirtingai nuo „Bohemijos rapsodijos“ ir „Rocketmano“, naujojo filmo autoriams nepavyko gauti D. Bowie artimiausių giminaičių sutikimo naudoti mirusio dainininko kūrinius, teko apsieiti be jo dainų, kurios, be abejo, labai papuošė ankstesnius filmus. Atsakydami į tai filmo autoriai pradžioje žiūrovus informuoja: „Beveik viskas, ką čia pamatysite, yra išgalvota“.

Bet tai, žinoma, dar nereiškia, kad filmo autoriai ignoruoja svarbiausius Davido Bowie biografijos faktus. Anaiptol. Filme nemažai dėmesio skiriama dainininko identifikacijos paieškoms ir bandymams ištrūkti iš negero šeimyninio paveldo: Davido brolis ir teta (motinos sesuo) kentėjo nuo psichinių ligų, šizofrenijos šešėlis neva buvo aptemdęs ir paties dainininko jaunystę.

Tačiau įveikęs visus gyventi trukdančius slogučius, perpratęs muzikos industrijos povandeninių srovių pavojus ir keblumus su žmona Endže Davidas pasineria į savo naujosios tapatybės personažą Zigį Stardastą ir pradeda savo stulbinamą karjerą. (G.J.)

7.KUO ČIA DĖTA MEILĖ?“ (What’s Love Got to Do with It, 1993)

Anksčiau ar vėliau į garsias dainininkes atkreipia dėmesį ir kinematografininkai, pasiryžę įamžinti žvaigždžių biografijas, kurios anksčiau jau būna išguldytos milijoniniais tiražais išplatintuose bestseleriuose. Filmas melodramai tinkančiu pavadinimu „Kuo čia dėta meilė?“ kaip tik priklauso šiai kategorijai, nes sukurtas pagal “roko senelės” Tinos Turner prisiminimų knygą „I, Tina: My Life Story“.

Seniai seniai legendinė dainininkė vadinosi Anna Mae Bullock (akt. Angela Bassett), svajojo apie dainininkės karjerą ir dainavo bažnytiniame chore, nors jau tada savo vokalo partijoje improvizavo, už ką būdavo barama ir netgi šalinama iš bažnyčios. Mirus ją globojusiai senelei mergina iš Tenesio valstijos miestelio Netbušo atvyksta į Sent Luisą, kur gyveno jos motina ir sesuo Ailina.

Pirmuosius žingsnius į profesionalias aukštumas jai padėjo žengti 1958 metais bliuzo bare sutiktas Aikas Terneris, tapęs Anos vyru ir vadybininku (akt. Laurence’as Fishburne’as), kuris neretai vadinamas vienu iš amerikietiško rokenrolo pradininku.

Pažintis su muzikantu Aiku merginai buvo tas laimingas gyvenimo loterijos bilietas, kuris nulėmė jos sėkmingą karjeros startą. Kurį laiką jie sėkmingai koncertavo su Aiko suburtu muzikiniu kolektyvu „Kings of Rhythm“. Septintojo dešimtmečio pradžioje Anna Mae Bullock pasivadino Tina Turner, o muzikinė grupė pasivadino „Ike & Tina Turner Revue“ (jie, beje, grojo kaip „apšildanti“ grupė per Rolling Stones turą per Didžiąją Britaniją 1966-aisiais).

Konfliktų ir darbe, ir šeimoje, žinoma, pasitaikydavo, jie net būdavo labai audringi, tačiau pradžioje išsispręsdavo palyginti taikiai.

Bet netrukus laimingo sapno realybėje atmosfera ima sklaidytis. Viskas pradėjo keistis, kai Tinos profesinė šlovė ėmė užgožti jos vyro vaidmenį. Meninėms natūroms ir ambicingiems vyrams tai būna nelengvas išbandymas. Aikui taip pat labai nepatiko, kad jųdviejų tandeme ima dominuoti žmona. Pavydas provokuoja agresijos aktus, o nusiraminimo vyras ieško kvaišaluose ir alkoholyje.

Savaip su stresais kovoja ir Tina. Bičiulio patarta pasineria į budizmą, kuris padeda atgauti psichinę pusiausvyrą ir ryžtą nutraukti nykioje aklavietėje atsidūrusią santuoką. 1976 metais ji tiesiog pabėgo nuo smurtautojo vyro, ilgai nuo jo slapstėsi, ieškojo advokatų ir gyveno skolose dėl nutrauktų koncertų.

Viskas, kas buvo sugyventa drauge (būstas, brangenybės, net dainų teisės) liko Aikui. Tinai gi teko viską pradėti nuo tuščio popieriaus lapo. Pirmieji du albumai didelės sėkmės nesusilaukė. Padėtį gelbėjo tik publikos mėgiami koncertai (1980-aisiais ji vėl pasirodė scenoje su „rolingais“).

O devintojo dešimtmečio viduryje karjeros kreivė staiga šovė į viršų. 1984 metais pasirodęs solinis albumas „Private Dancer“ paplito pasaulyje 11 mln. tiražu, o dar po metų įrašyta daina „What’s Love Got to Do with It“ tapo vienu dažniausiai skambančiu hitu.

Prie Tinos Turner kūrybinio „renesanso“, be abejonės, prisidėjo ir jos pasirodymas šalia Melo Gibsono futuristiniame veiksmo trileryje „Pašėlęs Maksas po Griaustinio kupolu“ (Mad Max Beyond Thunderdome, 1985m.). (G.J.)

6.SEKSAS, NARKOTIKAI IR ROKENROLAS“ (Sex & Drugs & Rock & Roll, 2010)

Roko muzikantų biografijos nuo kitų menininkų labai dažnai išsiskiria tuo, kad šios srities atstovams būdingos visos ramybės drumstėjų savybės: jie retai būna gerų manierų, dažnai ignoruoja padorios visuomenės tradicijas ir elgesio kultūrą, o taip pat, žinoma, piktnaudžiauja… keiksmažodžiais, svaigalais (stipraus alkoholio rūšimis) ir kvaišalais (dažniausiai stipresniais už mėgėjišką „žolytę“).

Kai ką toks gyvenimo būdas pražudo, anksti pakirtęs sveikatą. Bet yra ir išimčių, pvz. visa „rolingų“ komanda, ypač jos lyderiai Mickas Jaggeris ir Keithas Richardsas – atspariausi bet kokių kvaišalų invazijoms į jų organizmus.

Gana margoje roko muzikos flagmanų kompanijoje išsiskiria britų pankroko pradininkas Ianas Dury (Ienas Djuris, 1942-2000 m.). Savo muzikinę karjerą jis pradėjo aštuntojo dešimtmečio pradžioje kaip vadinamojo „Pab roko“ (angl. Pub rock) atlikėjas.

Šios rūšies muzika (netrukus praminta britų roko „Naująja banga“) išreiškė protestą prieš amerikietišką roką ir Didžiojoje Britanijoje tada išpopuliarėjusį glamroką.

„Pab roko“ muzikantai tada nebuvo remiami garso įrašų studijų, todėl privalėjo tenkintis koncertais baruose bei pabuose (iš čia kilo ir pavadinimas).

Roko muzikos istorikai būtinai pabrėžtų, kad galingą impulsą „Pab roko“ fenomenui Didžiojoje Britanijoje suteikė amerikiečių country muzikos grupė „Eggs Over Easy“, kuri 1971-ųjų metų pabaigoje šiaurės Londone buvusiame pabe „Tally Ho“ surengė koncertą, kuris, kaip sakoma, nutraukė ilgai trukusią džiazo muzikos monopoliją. Tradicinių džiazo improvizacijų atlikėjus greitai nurungė amerikiečiai country rokeriai „Bees Make Honey“, australų grupė „Max Merritt & The Meteors“. Jų karštomis pėdomis patraukė grupės „Brinsley Schwarz“, „The Cock“, „The Brecknock“, „The Lord Nelson“, „The Hope and Anchor“, „The Greyhound“, „The Red Lion“, „The Rochester Castle“ ir kiti anksčiau mažai žinomi muzikiniai kolektyvai.

Bet net ir tokioje tikrai įspūdingoje „Pab roko“ klasikų panoramoje Ianas Dury sugebėjo išsiskirti. Jo manierai buvo būdingas originalus miuzikholo, pank roko ir disko muzikos derinys.

Vaikystėje Ianas Dury sirgo poliomielitu (sakoma, kad užsikrėtė lankydamas baseiną) ir liko invalidas. Bet dalinis kūno paralyžius nenuslopino jo energijos ir nesutrukdė vaikinui suformuoti gana dinamišką sceninį įvaizdį.

Režisieriaus Mato Whitecrosso biografinėje dramoje „Seksas, narkotikai ir rokenrolas“ Ianą Dury suvaidino britų aktorius Andy Serkis, žiūrovams labiausiai žinomas kaip Golumas iš „Žiedų valdovo“ kino epopėjos.

Šį kartą Andy Serkis galėjo pademonstruoti ne tik dažniausiai kine išnaudojamus jo tipažinius duomenis, bet ir ryškų draminį talentą. Filme nemažai dėmesio skiriama ne tik Iano Dury muzikinės karjeros vingiams, bet ir jo santykiams su žmona bei draugais ir draugėmis.

Iano Dury iššaukianti laikysena scenoje bei svaiginanti muzika tapo savo kartos simboliu ir įkūnijo laisvės troškimo nuotaikas. (G.J.)

5. „The Doors“ (The Doors, 1991)

Tai dramatiška dokumentinė juosta, kurios centre grupės „The Doors“ lyderio Jim Morrison muzikinio ir privataus gyvenimo akimirkos. Grupė The Doors – septintojo dešimtmečio roko muzikos grupių, sukurta 1965 m. Didžiulį jos populiarumą lėmė paslaptingi grupės dainų tekstai. Nors grupė iširo aštunto dešimtmečio pradžioje, iki šių dienų žmonių susidomėjimas „The Doors“ neišblėso, kasmet parduodama po milijoną jų albumų.

Išviso grupė pardavė virš 76 milijonus įrašų. Filme pasirodo reti ir niekur nepublikuoti kadrai iš grupės „The Doors“ repeticijų, turų, paties Jim Morrison bemiegės naktys, aistra poezijai ir alkoholiui – nuo pat grupės susiformavimo 1965-aisiais iki jo mirties detalės. Tai unikali muzikinė dokumentika, pasakojanti apie išskirtinę asmenybę ir neatsiejamą Jim Morrison gyvenimo dalį- muziką. Iki šiol filmo režisierius Oliver Stone neatskleidžia kaip jam pavyko gauti filmui niekur negirdėtos ir nematytos medžiagos filmo kūrimui. Filme pasakojama tragiška Jim Morrison gyvenimo peripetijos- nuo solisto studentiškų metų iki jo mirties nuo širdies smūgio. Morisonui tebuvo 27metai.

Tai liūdna ir kerinti istorija apie spalvingą septintą dešimtmetį, narkotikus, seksą ir muziką. Pagrindinio vaidmens atlikėjas Val Kilmer, vadinamas Jim Morrison dvyniu, kadangi jie panašūs tiek elgsena tiek išore.

6. „Rėjus“ (Ray, 2004)

Biografiniai filmai apie didžiuosius JAV istorijos herojus yra labai populiarūs tarp Holivudo režisierių. Ne išimtis ir filmas – „Rėjus” kuris yra apie soul ir pop- muzikos žvaigždę Rėjų Čarlzą. Biografiniame filme „Rėjus“- pasakojama istorija apie XX a. popmuzikos legenda, aklą fortepijono virtuozą, genijų, kuris suteikė naują skambesį “rhythm & blues”, išpopuliarino džiazą, prikėlė iš mirusiųjų rokenrolą. Kad taptu legenda ir nusipelnytų šių skambių titulų, jis turėjo nueiti ilgą ir duobėtą kelią. Jammie Foxxas atliko pagrindinį vaidmenį įkūnijant Rėjų Čarlzą. Aktoriui įkūnijant garsų, regėjimą praradusį soul muzikos pionierių, teko prisiklijuoti netikrus akių vokus, dėl kurių buvo tarsi aklas. Už šią rolę aktorius buvo apdovanotas „Oskaru“. Rėjaus Čarlzo istorija – tai ne tik šlovinga muzikos genijaus gyvenimo ir kūrybos istorija. Tai – jaudinantis pasakojimas apie ilgą bei atkaklią jo kovą su pačiu savimi. Kovą, kurią Rėjus pagaliau laimėjo. „Rėjų“ galima laikyti ne tik biografiniu, bet ir muzikiniu filmu. Čia skamba vos ne visi garsiausi Rėjaus Čarlzo hitai, kuriame susipina penktojo dešimtmečio džiazas ir bliuzas, vėliau Čarlzo išrasta soul muziką, atsiradusi sujungus bliuzą ir gospelus bei šeštojo dešimtmečio triumfas pop muzikoje užkariaujant muzikos topus.

5. „Ties jausmų riba“ (Walk the line, 2005)

2. „Edith Piaf. Rožinis gyvenimas“ (La Vie en Rose, 2007)

Legendinė Prancūzijos Edith Piaf atgimė neeiliniame biografiniame filme- „Edit Piaf. Rožinis gyvenimas“. Garbė pavaizduoti Edith Piaf teko aktorei Marion Cotillard. Aktorė pažįstama iš komercinės trilogijos „Taksi“ kur atliko antraplanį vaidmenį, taip pat vaidino Timo Burtono pasakoje suaugusiesiems „Mano gyvenimo žuvis“, Jeano Pierre’o Jeunet karinėje dramoje „Ilgos sužadėtuvės“ ir sero Ridley Scotto komedijoje „Geri metai“. Tačiau šiuo filmu aktorė išbandė save pagrindiniame vaidmenyje. Šis vaidmuo prancūzų aktorei, 2008-aisiais atnešė „Oskarą“. Filme atskleidžiamas duobėtas patyrusios atlikėjos kelias nuo dainavimo gatvėse iki šlovingojo triumfo koncertinėse salėse. Filme pasakojama istorija apie charizmatišką, egoistišką, jausmingą ir stiprią asmenybę, kuriai gyvenimas nepagailėjo išbandymų. Laikinas apakimas vaikystėje, praleistas laikas Normandijos viešnamyje, lemtingas susitikimas su kabareto meno vadovu Louisu Leplee, tragiškai nutrūkęs emocingas meilės romanas su bokso čempionu Marcelu Cerdanu, potraukis alkoholiui, narkotikams ir vaistams, žvaigždžių ligos požymiai ir keisčiausios užgaidos, sparčiai besivystantis kūno reumatas ir dramatiški priepuoliai scenoje, dainavimas iš skausmo sukandus dantis paskutiniais karjeros metais. Filmo pavadinimas „Rožinis gyvenimas“ paradoksalus, tačiau tinkamas. Už talentą dažnai menininkui tenka sumokėti didelę kainą ir gyvenimas tikrai nebūna rožėmis klotas. Režisieriaus Olivier Dahano kurtas „Edit Piaf. Rožinis gyvenimas“ leidžia prisiminti garsiausią, mėgstamiausią prancūziškos estrados dainininkę, kuriai plojo kone visas pasaulis. Jos dainos iki šiol laikomos XX amžiaus muzikiniu palikimu.

1. „Bohemijos rapsodija” (Bohemian Rhapsody, 2018)

Biografinė drama „Bohemijos rapsodija” pasakoja legendinės grupės „Queen“ bei jų nepakartojamo lyderio ir vokalisto Freddie Mercury istoriją. Kino studijai „20th Century Fox“ bei prodiuseriui Bryanui Singeriui pavyko susitarti su „Queen“ grupės nariais Brianu May‘ų ir Rogeriu Tayloru, kad būtų leista perkelti į kino ekranus, 250 milijonų įrašų visame pasaulyje pardavusius grupės „Quuen“ bei jos lyderio Freddie Mercury istoriją. Žiūrint šį filmą apima jausmas, kad tai ne kino salė, o didžiule arena, kurioje groja gyva muzika. Filme skambėjo legendinės grupės dainos „Love of My Life“, „We Will Rock You“, „Bohemian Rhapsody“, „Another One Bites the Dust“ ir kiti hitai. Žiūrovams suteikiama galimybė iš arti pamatyti priežastis ir kokiu būdu buvo sukurti šie muzikiniai kūrinai, kurių šiandien dar klausomasi. Laikotarpis bei „Queen“ grupės nariai- Freddie Mercury, Briano May‘aus, Rogerio Tayloro ir Johno Deacono buvo pateikti labai tikroviškai. Freddie Mercury asmenybę įkūnijęs Ramis Malekas- vertas „Oskaro“ titulo. Jam pavyko tikroviškai atkartoti legendinio Freddie Mercury asmenybę. Kiti aktoriai taip pat pasirodė puikiai. Gwilymas Lee, Josephas Mazzello ir Benas Hardy‘is taikliai pavaizdavo Briana May‘ų, Johną Deaconą ir Rogerį Taylorą. „Bohemijos Rapsodija“- suteikia galimybė bent šiek tiek pažvelgti ir susipažinti su su Freddie Mercury istorija bei kaip grupė “Queen” pasiekė savo olimpo viršūnę. (G.J.)

Gediminas Jankauskas

Taip pat skaitykite: TOP 10 muzikinių kino scenų iš Bolivudo [VIDEO]

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: