Šiemet rugsėjį sukanka lygiai 120 metų, kai Prancūzijos ekranuose pasirodė kino magu praminto Georges‘o Mélièso filmas „Kelionė į mėnulį“ (Le voyage dans la lune, 1902 m.), pradėjęs pasaulinės kino fantastikos žanrą. Vėliau buvo ilginama filmų trukmė („Kelionė į mėnulį“ truko vos 16 minučių, bet užtai kokių!), plėtojamos istorijos, gilinami charakteriai, išradinėjami nauji triukai ir pritaikomos moderniausios technologijos.
Fantastinis kinas – platus ir sunkiai aprėpiamas kino kosmosas, kurio vystymosi dinamika gerai iliustruoja ir kasmet vis labiau tobulėjusio kinematografijos raidą. Dabar plačioje šio žanro koordinačių sistemoje yra du poliai: viename žiūrovų pamėgti fantastiniai blokbasteriai, kitame – visai ne pasakiškai didelių biudžetų kameriniai mokslinės fantastikos filmai. Šį kartą ypatingą dėmesį atkreipiame būtent į juos.
10. „JI“ (Her, 2013)
„Oskaru“ už „Geriausią originalų scenarijų“ apdovanota mokslinės fantastikos drama, kurioje mokslinė fantastika įtikimai žmoniška ir dirbtinio intelekto idėja nušviečiama kiek kitokiomis spalvomis. Spike Jonze, kuris parašė scenarijų ir režisavo filmą, teigia, jog filmas yra apie „ryšio sukūrimą su kažkuo kitu, ne tik pačiu savimi“.
Retro stiliumi dvelkiančioje netolimoje ateityje Teodoras (Joaquin Phoenix) išgyvena skyrybas su savo ilgamete žmona Katerina (Rooney Mara). Uždaro būdo, jautraus, dėl skyrybų besisielojančio vyro gyvenimas – gana įzoliuotas: jis rašo laiškus kitų žmonių artimiesiems ar mylimiesiems, darbe bendrauja su vienu kolega Paulu (Chris Prat), kartais leidžia laiką su savo kaimynais Eimi (Amy Adams) ir Čarlzu (Matt Letcher). Laikais, kai technologijos valdomos žodžiu, Teodoras žaisdamas video žaidimus ir gyvendamas ta pačia rutina tiesiog egzistuoja. Viskas pasikeičia, kai jis nusprendžia įsigyti kompiuterio operacinę sistemą, kuri kaip teigiama atstoja „tikrą žmogaus sąmonę“. Kompiuterinė sistema, save pasivadinusi Samanta, (Scarlet Johanson balsas) pasirodo esanti toli gražu ne Apple programa Siri. Samanta atrasdama save, kartu keičia ir Teodoro gyvenimą.
Istorija apie intymumą ir buvimą žmogumi laikotarpiu, kai technologijos bet kokį tarpusavio kontaktą padaro kiek įmanoma operatyvesnį, bet kartu ir visiškai šaltą. Kita vertus, filmo režisierius teigia, jog filmas savo esme nėra pareiškimas apie įtinklintos visuomenės poveikį žmonių bendravimui ar technologinės pažangos neigiamą pusę: „Filmas apie meilę, apie troškimą užmegsti ryšį, bet kartu dalykus žmogaus viduje, gąsdinančius ir neleidžiančius mums to ryšio atrasti“. Savo ruožtu technologizuota visuomenė tai tik aplinka, erdvė ar terpė, kurioje egzistuoja tiek filmo herojai, tiek dabartinė žmonija.
Vizualiai filme vyrauja švelnūs tonai ir pedantiškas dėmesys detalėms. Nuo futuristinio Losandželo miesto architektūros iki namų interjero dizaino viskas idealiai tvarkinga, savo vietose ir susideda į gan neišsišokančią aplinką, kurioje svarbūs ir ryškūs tampa tik veikėjų charakterių virsmai. „Arcade fire“ garso takelis kuria užburiančią melancholiją ir realistiškumo jausmą; žiūrint filmą labai lengva įsijausti ir asmeniškai patirti veikėjų transliuojamas emocijas, kai tuo tarpu logiškai patikėti, jog tokie santykiai gali egzistuoti – tikrai sunku. (G.R.)
9 „LAIKO TILTAS“ (About Time, 2013)
Britų režisierius Richardas Curtisas labiausiai žinomas kaip Kalėdinio hito „Tegyvuoja meilė! (Love Actually, 2003 m.) autorius, šiuo filmu įrodęs, kad kur tik bepažvelgsi, visur pilna akivaizdžių meilės apraiškų. Šis jausmas suvienija vyrus ir žmonas, tėvus ir sūnus, draugus ir bendradarbius, roko žvaigždes ir valstybės vadovus. Ir visi prieš Šv. Kalėdas tikisi sulaukti stebuklo.
Filme daug herojų – nuo ką tik išrinkto Didžiosios Britanijos ministro pirmininko iki vienuolikmečio berniuko. Ir visus kamuoja ta pati problema – nuoširdus troškimas, kad per Kalėdos pagaliau įvyktų stebuklas.
Gerokai naujesnis Richardo Curtiso filmas, mūsų platintojų pavadintas „Laiko tiltu“, bando paversti realybe dar vieną amžiną žmonių svajonę – pasukti nenumaldomą laiko ratą atgal. Tik be fantastų aprašytų laiko mašinų, o kur kas paprasčiau.
Pasirodo, kad kai kurie žmonės turi tiesiog įgimtą stebuklingą dovaną – galimybę keliauti laike. Apie tokią savybę sulaukęs 21-erių sužino būsimas teisininkas Timas Leikas, užaugęs Kornvalyje name prie jūros su savo tėvu Džeimsu, mama, viskam abejingu dėde Desmondu ir laisvamaniška seserimi Ketrina.
O po vieno naujametinio vakarėlio tėvas sūnui atskleidžia paslaptį, jog visi Timo šeimos vyrai iš tėvo pusės turi tokią dovaną. Bet tėvas perspėja sūnų, kad šiuo sugebėjimu nereikia naudotis savanaudiškiems tikslams, pavyzdžiui, pinigams ar šlovei įgyti.
Timas apie panašius tikslus ir negalvoja. O kas, jeigu naujas galimybes panaudoti sprendžiant komplikuotus širdies reikalus? Juk kiekvienas mūsų pridarome kvailysčių, nepagalvodami apie pasekmes. Daugumai žmonių belieka tik apgailestauti dėl praeities klaidų, o Timui atsirado galimybė jas ištaisyti.
Pirmieji kuklūs bandymai įsisavinti naujas galimybes apčiuopiamo rezultato nepasiekė. Užtai vėliau, kai Timas persikelia į Londoną siekti teisininko karjeros ir ypač tada, kai susipažįsta su kompleksuota amerikiete Mere (akt. Rachel McAdams), viskas ima keistis.
Iš pradžių teleportacijos pagalba Timas padeda savo kambariokui – mizantropui dramaturgui Hariui – jo žlungantį spektaklį paversti triumfu. O paskui ir savo širdies reikalų kokybe rimtai susirūpina.
Tačiau Timui visgi teks išmokti skaudžią gyvenimo pamoką, kad kelionių laiku pasekmės nėra tokios malonios, kaip gali pasirodyti.
Gražiu atradimu tapo jaunas airių aktorius Domhnallas Gleesonas (populiaraus aktoriaus Brendano Gleesono sūnus). Jaunoji karta jį jau įsidėmėjo kaip Bilą Vizlį filme „Haris Poteris ir mirties relikvijos“ (2010/2011 m.), literatūros ekranizacijų gerbėjai įvertino, kaip jis suvaidino Leviną dramoje „Ana Karenina“ (2012 m.). „Žvaigždžių karų“ sagos filmuose jis jau kelis kartus vaidino generolą Haksą. O „Laiko tiltuose“ jis yra idealus romantinių melodramų herojus. (G.J.)
8. „MARSIETIS“ (TheMartian, 2015)
Kad neatitrūktų nuo kosminės tematikos „Prometėjaus“ režisierius Ridley Scottas ekranizavo garsią Andy Weiro knygą „Marsietis“, kurią jau seniai galime skaityti ir lietuviškai.
Kurdamas šį filmą režisierius bendradarbiavo su NASA, todėl „Marsietyje“ gausu realios kosmoso tyrinėtojų patirties. Įspūdingo pasakojimo centre – ambicingą NASA misiją Marse, kurią nutraukia galinga kosminė audra, todėl astronautų įgula nedelsiant evakuojama į Žemę. Deja nuo įgulos atsiskyręs astronautas Markas Votnis (akt. Mattas Damonas) pasilieka Raudonojoje planetoje, o ekspedicijos vadovams tenka pranešti liūdną žinią, kad Votnis žuvo. Išgyvenęs kosminę audrą astronautas supranta, kad net ir užmezgus ryšį su Žeme, pagalba atkeliautų tik po ketverių metų. Bet net ir tokiu atveju ateities ekipažas nusileis visai kitoje Marso vietoje.
„Marsietį“ parašęs Andy Weiras yra naujokas literatūroje. Rašytoju tapęs buvęs programuotojas mažiausiai rūpinasi tuo, ką paprastai panašiuose siužetuose vadiname žodžiu „fantastika“. Anot knygos autoriaus, neįtikėtinai gali atrodyti tik smėlio audra, gerokai stipresnė, negu ji galėtų būti Marso sąlygomis. Bet nieko geresnio, kad galėtų pateisinti skubią evakuaciją, jis, atsieit, tiesiog nesugalvojęs.
Užtai ir knygoje, ir filme svarbiausias dėmesys skiriamas gelbėjimo operacijai (ji vaizduojama laikantis tradicinių amerikietiško kino kanonų) ir neįtikėtinam paties kosminio „Robinzono“ išradingumui. Sakoma, kad dabar NASA rekomenduoja visiems astronautams Andy Weiro knygą kaip išlikimo vadovėlį.
Ridley Scotto filmas vienu metu yra panašus į kvapą gniaužiančią pramogą ir į pažintinį reginį, mokanti nugalėti intelektu ir žiniomis, o ne kumščio jėga.
„Marsietiški“ peizažai buvo filmuojami Wadi Rum dykumoje Jordanijoje. Ši vietovė dėl raudonos spalvos kalnų dažnai „vaidina“ Raudonosios planetos paviršių. Beveik prieš dešimtmetį matėme šioje dykumoje (60 kilometrų nuo Irako pasienio) nufilmuotas „Paskutines dienas Marse“ (2013 m., rež. Ruairi Robinsonas) – kvailą filmą apie tai, kaip amerikiečiai Marse susidūrė su… zombiais.
Jokių panašių kvailysčių „Marsietyje“ tikrai nėra. Užtai apstu situacijų, kuriose kosminiam „Robinzonui“ prireikia ne tik mokslininko žinių, bet ir botaniko įgūdžių (be jų bulvės Marse tikrai neužaugtų!), ir mediko sugebėjimų, ir paprastos buitinės nuovokos išplėsti lipnios juostos panaudojimo galimybes.
Sudėtingose beprecedentės gelbėjimo misijos peripetijose filmo autoriai nepamiršta pasvarstyti apie moralinį pasirinkimą: kas svarbiau – proveržis moksle ar vieno žmogaus gyvybė? Dėl atsakymo galime neabejoti. Jis suformuluotas Steveno Spielbergo „Šindlerio sąrašo“ finale – „Kas išgelbėjo vieną gyvybę, tas išgelbėjo visą pasaulį“. „Marsietyje“ panaši mintis suformuluota dar globaliau: „Su manimi visa intelektuali planetos galia“.
Ši patoso nestokojanti frazė galėtų būti puikus „Marsiečio“ reklaminis šūkis. (G.J.)
7. „NEŽINOMA PLANETA K- PAKS“ (K-Pax, 2001)
Šiuolaikinio Manheteno psichiatrinėje klinikoje pasirodo keistas pacientas (jį suvaidino seniai savo universalų talentą įrodęs Kevinas Spacey), teigiantis, jog jis atvyko iš tūkstančius šviesmečių nutolusios planetos K-Paksas.
Jis atsirado tarsi iš nieko – tiesiog vieną dieną „išdygo“ Niujorko stoties salėje. Pro šalį savo keliais skubantys žmonės atkreipė dėmesį į keistą vyriškį, kuris pro juodus akinių stiklus dėmesingai stebėjo aplinkinius. Budrūs amerikiečių policininkai keistuolį palaikė keistu tipu ir dėl visa ko iškvietė psichiatrus.
Taip Protas (toks pasirodo esąs vyruko vardas) tampa psichiatro Marko Pauelo (akt. Jeffas Bridgesas) klientu. O kol patyręs „sielų inžinierius“ bando pritaikyti psichoanalizės metodus naujokui, šis savo pasakojimais padaro visus klinikos pacientus savo sąjungininkais. Nes Protas lengvai supranta gyvūnų kalbą, o apie Einšteino teorijas ir dar neatrastų planetų trajektorijas samprotauja ne prasčiau už tikrus astrofizikus. Todėl finale kartu su ateiviu į jo tolimą planetą kažkur Lyros žvaigždyne norisi keliauti ne tik visiems ligoninės pacientams, bet ir žiūrovams.
Protas visai nepanašus į ankstesnius psichiatro Pauelo pacientus. Per ilgus praktikos metus daktaras matė daug įvairiausių pamišėlių ir simuliantų. Užtai išmoko greitai atskirti vienus nuo kitų. Bet Protas – ypatingas atvejis. Vyrukas niekada nepraranda psichinės lygsvaros, visada ramus, o savo žiniomis apie astronomiją, pasakojimais apie Saulės sistemos galaktiką ir piešiniais atima žadą profesionaliausiems astronomijos mokslininkams.
Filmą režisierius Iainas Softley sukūrė pagal Gene‘o Brewerio romaną. Knygos neskaičiau, bet manau, kad ji, kaip ir pats filmas, yra puiki. Retas atvejis, kai filmas (tikriausiai ir romanas) neišsitenka vieno žanro ribose. Čia ir fantastinė mistinė istorija, ir puiki psichologinė drama, ir intriguojantis detektyvas. O ir komiškų (gal tiksliau – tragikomiškų) situacijų netrūksta.
Gerų komplimentų nusipelnė ir muzikos takelis, sudarytas vien iš originalių kompozitoriaus Edwardo Shearmuro kompozicijų – nuo lėtų hipnotizuojančių mistinių melodijų iki augančią įtampą stiprinančių greito tempo ritmų, puikiai iliustruojančių besikeičiantį veiksmą.
Galiausiai aiškaus ir vienareikšmio atsakymo, kas iš tikrųjų yra tas Protas, negauname. Ir tai labai gerai. Nes iš žiūrovo neatimama galimybė pačiam pamąstyti, apie pasaulį, kuriame gyvename, ir apie mūsų planetą supančią bekraštę visatą. (G.J.)
6.„MĖNULIS“ (Moon, 2009)
Netolimoje ateityje, Žemės užterštumo krizė išsprendžiama pasitelkus Helium-3, kuris suteikia nekenksmingus energijos išteklius. Naudojant branduolines sintezes. Energija yra išgaunama ir apdorojama iš mėnulio uolienų. Procedūrą prižiūri įgulos narys, kuris net trejus metus gyvena vienas Mėnulyje. Filmas pasakoja istoriją apie Samo Bell’o (Samas Rockwellas) paskutines trejų metų kontrakto dienas. Vienintelis draugas kurį turi – robotas Gerty (įgarsinta Kevino Spacey).
Nepaisant Spacey balso ir poros haliucinacijų, bei kai kurių vaizdo intarpų apie savo žmoną, Rokvell’as veikia vienas. Jis puikiai išlaiko dėmesį su savo intensyviais, individualistiniais dialogais ir painiavomis, kurios iš lėto pasireiškia nuo vienišumo per pastaruosius trejus metus. Kosmose vienišo Sam‘o komunikacijos poreikis, Lunar Industries korporacijai nekelia didelio susidomėjimo.
Režisieriaus Duncan Jones‘o debiutas nustebino kritikus ir žiūrovus. Mokslinės fantastikos drama buvo itin nedidelio biudžeto – apie 5 milijonus dolerių. Na, o uždirbo gerokai daugiau. „Sundance“ debiutavęs filmas iškovojo nominacijas ir apdovanojimus įvairiuose festivaliuose, taip pat BAFTA apdovanojimą. (G.J.)
5. „Ex machina“ (2014)
Režisieriaus Alekso Garlando „Ex machina“ įtraukiantis mokslinės fantastikos trileris, vienas įspūdingesnių filmų apie robotus, kuriame yra išbandomos roboto dirbtinio intelekto galimybės.
Į šį išbandymą yra pakviečiamas jaunas programuotojas Kalebas (akt. Domhnallas Gleesonas), dirbantis vienoje didžiausių interneto kompanijų pasaulyje. Jam suteikiamas neeilinis šansas – savaitę praleisti su kompanijos įkūrėju ir vadovu Neitanu (akt. Oscaras Isaacas). Atokioje miško tankmėje, kalnuose esančioje laboratorijoje, Kalebui pateikiama užduotis – testuoti merginą robotę, jos savaime tobulėjantį dirbtinį intelektą. Tačiau įsibėgėjus tyrimui jaunam vaikinui tampa visiškai neaišku ko siekia vadovas Neitanas ir kokia yra robotės pozicija jo laboratorijoje.
Filmas labiau koncentruojasi į žmogaus ir roboto atskirties nykimą, vienas kito suvokimą, jausmus, dėlto čia neišvysite šokiruojančių efektų. Pagrindinis filmo veiksmas vyksta viename pastate, kuriame ir rutuliojasi visa istorija. Didžiosios Britanijos sukurtas filmas nepasižymi milžinišku biudžetu, kaip kad amerikietiški, todėl einama paprastesniu keliu, veiksmas sukasi apie tris pagrindinius personažus ir jų tarpusavio santykių plėtojimą.
Filmo kūrėjas Aleksas Garlandas pristato tobulų formų, žavingos išvaizdos ir nepriekaištingai glotnios odos robotę Avą. Tai ir tampa kur kas galingesniu ginklu, nei jos dirbtinis intelektas. Avos pagrindinė užduotis neišgąsdinti, bet įlysti į Jūsų galvą, ką ji puikiai padaro su Kalebu. Kasdieniai jų trumpi pokalbiai, kelios sekundės privačių prisipažinimų be kamerų Kalebą pastūmėję link artimesnės ir pavojingesnės draugystės su Ava. Toks besiklostantis filmo scenarijus primena vieną Jonathano Glazerio filmą „Under the skin“ (liet. „Po tavo oda“). Esmė yra panaši: kaip žmogaus kūrinys atsigręžia prieš patį kūrėją. Abiejuose filmuose suteikta per didelė laisvė „kūriniui“ sužlugdo siektus tikslus ir bendrą jų taiką. Toks besikeičiantis lyderių vaidmuo vis stipriau prikausto žiūrovus prie ekranų ir dviejų valandų istorija prabėga lyg per 30 minučių. (R.S.)
4. „PALM SPRINGSAS“ („Palm Springs“)
Pastebėtas ir teigiamai įvertintas buvo 2020 metų liepos mėnesį pasirodęs internetinio televizijos kanalo „Hulu“ filmas „Palm Springsas“. Jei jus domina fantastika, romantika ir komedija vienoje vietoje tai „Palm Springsas“ skirtas būtent jums.
Romantinė komedija skiriasi nuo tų, kurias žiūrovai pratę matyti. Iš pradžių galima pagalvoti, kad istorija apie vestuves ir jaunavedžius Talą ir Abe, kuriuos vaidina amerikiečių aktoriai Camila Mendes, žinoma iš serialo „Riveirdeilas“ („Riverdale“) , ir Tyler Hoechlin, kuris žiūrovams žinomas iš serialo „Jaunasis vilkas“ („Teen Wolf“) . Pirmas įspūdis yra klaidingas, nes istorijoje svarbiausi ne sutuoktiniai ar pačios vestuvės, bet du vestuvių svečiai. Kaip jau supratote, pagrindiniai veikėjai yra Naislsas (Nyles) ir Sara (Sarah).
Nailsą vaidina amerikietis komikas, aktorius, rašytojas, prodiuseris ir muzikantas Andy Samberg. Aktorius yra vaidinęs filmuose „Pakvaišęs tėtis“ („That‘s My Boy“) ir „Myliu tave, žmogau“ („I Love You, Man“), taip pat įgarsinęs animacinius filmus „Debesuota, numatoma mėsos kukulių kruša“ („Cloudy with a Chance of Meatballs franchise“) ir „Monstrų viešbutis“ („Hotel Transylvania“). Nailsas yra juokingas vaikinas, kuris įstrigęs laiko kilpoje. Kiek laiko jis vis gyvena vienoje dienoje žiūrovams neatskleidžiama, tik leidžiama suprasti, kad tai tęsiasi jau ilgą laiką. Net pats Nailsas nebeatsimena kas buvo ir ką veikė prieš įstringant vienoje dienoje.
Pagrindinė veikėja Sara yra irzli, nelaiminga, tačiau atkakli nuotakos Talos sesuo. Filmo pradžioje galima pastebėti, kad ji savo šeimoje jaučiasi atskirta, nepritampa. Jos gyvenimas pasikeičia nusekus Nailsą. Merginai pakliuvus į laiko kilpą, Nailsas atskleidžia tokio gyvenimo taisykles, privalumus ir trūkumus, su kuriais supažindinama ne tik Sara, bet ir žiūrovai. Į Saros vaidmenį įsikūnija amerikiečių aktorė ir dainininkė Cristin Miliot. Aktorę dauguma žino iš filmų „Volstryto vilkas“ („The Wolf of Wall Street“) ir „Kaip aš sutikau tavo motiną“ („How I Met Your Mother“), kur vaidino motiną, taip pat žmonės Cristin Miliot atpažįsta ir iš „Tony“ apdovanojimą pelniusio miuziklo „Kartą“ („Once“), už kurį ji laimėjo „Grammy“.
Nailsas ir Sara kartu pasineria į nuotykius laiko kilpoje, kur kartojasi ta pati Talos ir Abe vestuvių diena. Veikėjai džiaugiasi vienas kito draugija, mėgaujasi ta pačia diena vis iš naujo, kartu nuveikia beprotiškus dalykus, nors ir turi vienas nuo kito tamsių paslapčių. Staiga toks gyvenimas Sarai pasirodo beprasmis, o atsibudimas ir tos pačios dienos išgyvenimas per daug skausmingas, todėl mergina pasiryžusi ištrūkti iš šios kilpos.
„Palm Springsas“ kupinas fantastikos, tačiau tuo pačiu pagrįstas tikrais fizikos dėsniais. Norėdama ištrūkti iš laiko kilpos Sara ima ją tyrinėti, atlieka bandymus. Čia žiūrovas išgirsta tikrus, fizikos dėsnius. Tam, kad Saros bandymas ištrūkti būtų paremtas fizika, buvo pasamdytas garsus anglų fizikas Clifford V. Johnson. Jis taip pat pasirodo filme, vaidindamas patį save ir mokydamas Sarą fizikos. Taigi, „Palm Springsas“ žiūrovus gali išmokyti ir keletą fizikos dėsnių. (A.G.)
3. „GRAVITACIJA“ (Gravity, 2013)
Meksikos režisieriaus Alfonso Cuaróno filmas „Gravitacija“ tuoj po premjeros Venecijos kino festivalyje buvo pramintas gražia kinematografine metafora, puikiai perteikiančia erdvėje pasimetusio ir nuo kitų izoliuoto žmogaus savijautą.
Paskutiniu skrydžiu karjerą ketinęs baigti astronautas Matas Kovalskis (jį suvaidino George‘as Clooney) ir pirmoje kosminėje misijoje dalyvaujanti Rajen Stoun (akt. Sandra Bullock) dėl kosminės katastrofos (palydovo nuolauža nepataisomai sugadina jų erdvėlaivį) lieka vienui vieni atvirame kosmose. Baigiasi kuras ir deguonies atsargos, o su jais pamažu gęsta ir viltis gyviems sugrįžti į Žemę.
George‘ui Clooney tai jau antrasis jo karjeroje kosminis projektas. 2002-aisiais jis sutiko suvaidinti astronautą Krisą Kelviną amerikietiškame „Soliaryje“ (jį režisavo Stevenas Soderberghas). Berlyno festivalyje parodytas šis Andrejaus Tarkovskio šedevro perdirbinys nesusilaukė aktyvaus pritarimo. Abu „Soliariai“ iš tiesų labai skirtingi. A.Tarkovskiui labiau rūpėjo sukurti filosofinę alegoriją, o Holivudo produkcijos paklausą gerai žinantys asai stengėsi per daug nenutolti nuo tradicinės love story ir balansavo tarp fantastikos bei erotinės dramos.
„Gravitacijoje“ taip pat nesunku pamatyti citatų iš fantastinio kino klasikos – visų pirma iš „2001-ųjų metų kosminės odisėjos“ (1969 m.). Visi, kurie matė šį Stanley Kubricko šedevrą, patyrė svaiginančią nesvarumo būseną ir metafizinį bekraščio kosmoso baimės jausmą.
Panašias, tik dar stipresnes emocijas žadina ir „Gravitacija“. Ne tiek dėl 3D technologijų, kiek dėl virtuoziško operatoriaus Emmanuelio Lubetzkio sugebėjimo holivudiniame paviljone neaprėpiamą ir žmogui priešišką kosmoso erdvę nufilmuoti taip, kad šie kadrai tampa panašūs į kraupaus sapno košmarą.
Panašu, kad „Gravitacija“ atveria fantastiniam kinui visai naują perspektyvą. Jei anksčiau tokių filmų autoriai svaigo nuo žmogaus intelekto pagimdytų kosminių technologijų, tai dabar atėjo šio proceso pasekmių suvokimo metas.
Alfonso Cuaróno filme įprastai optimistinis fantastinio kino siužetas išsirutulioja į filosofinį pasvarstymą apie tai, kad ilgai pakilti į erdves ir kosminiam protui iššūkį mesti svajojęs žmogus pagaliau suvokia, kad visatos valdovu jam nelemta būti niekada.
Jamesas Cameronas pavadino „Gravitaciją“ geriausiu kino istorijoje filmu apie kosmosą, o kritikai pradinį filmo epizodą, trunkantį septyniolika minučių ir nufilmuotą vienu kadru (be jokio montažo) jau pažadėjo įrašyti į modernaus kino meno vadovėlius.
Rezultatas – septyni „Oskarai“!.
Bet pagrindinio vaidmens atlikėjui nepatiko vienintelė „Gravitacijos“ ypatybė. „Pamačiau savo veidą 3D formatu pirmą ir, tikiuosi, paskutinį kartą“, – prisipažino G. Clooney.
2. „10-TOJI KLOVERFYLDO GATVĖ” (10 Cloverfield Lane, 2016)
Pamirškit vidutinišką 2008-tų filmą „Projektas Monstras“ („Cloverfield“). Pamirškit monstrus ir mažus ir didelius. Pamirškit, tai ką matėte praėjusiame filme, nes filmas „10-toji Kloverfyldo gatvė” yra visai kas kita. Režisieriaus Matt Reeves monstro fanai tikisi, kad šis filmas yra tik tęsinys, bet tiesa yra paprasta – „10-toji Kloverfyldo gatvė“ yra visiškai kitas kūrinys su sava istorija. Itin įtempto siužeto trileris, išsiskiriantis puikiai suvaidintais personažais, tiesiog prikausto žiūrovus prie ekrano ir nepaleidžia iki pačios pabaigos.
Pagrindinę istorijos heroję Michellė (Mary Elizabeth Winstead) pirmiausia pamatome tuomet, kai ji staigiai kraunasi rūbus į lagaminą, palieka buto raktus, savo sužadėtuvių žiedą ir išlekia pro duris. Važiuodama atokiais keliais, ji dvejoja ar atsiliepti telefonu, kai skambina jos pamišęs sužadėtinis ar ne, tačiau įvykus avarijai ji atsiduria griovyje. Ji pabunda jau nebe savo mašinoje, o požeminiame bunkeryje su sužalota koja, prirakinta prie sienos. Greitai ji sutinka žmogų, kuris dėl viso šito atsakingas.
Filmo režisieriaus Dan Trachtenbergo filmo debiutas, kartu su scenarijaus autoriais Josh Campbell ir Mathew Stuecken (taip pat prisidėjo ir Damien Chazelle) yra puikus derinys kibirkščiuojantis įtampa ir galimybėmis. Didžioji filmo dalis vyksta ankštame bunkeryje ir režisierius pasirūpina tuo, kad mes jaustume tą erdvės trūkumą. Pavyzdžiui oro ventiliacijos scena gali sukelti jums uždaros erdvės baimę, kurios jūs nė nemanėte turįs. Mes mokomės pažinti situaciją kartu su Michelle, taip pat nemažiau svarbus yra filmo dėmesys pažįstamam garsui, kuris atkeliauja iš kitos sienų pusės.
Vaidinančių aktorių grupė maža, tačiau talentas, kurį jie demonstruoja – milžiniškas. Emmett (John Gallagher Jr.) paprasto kaimiečio įvaizdis yra labiau charakteris nei stereotipas, kuris jam labai tinka. Mary Elizabeth Wintstead visada išlieką filmo centre ir žavi savo emocinėmis savybėmis. Ji puikiai sugeba perteikti Michellės žmogiškumą nepalikdama kito pasirinkimo, kaip tik ją pamėgti ir palaikyti kiekvieną jos judesį.
Paskutinis iš šios smagiosios trijulės yra John Goodman. Jis nuginkluoja su savo šypsena ir keliais savo šokių judesiais, tačiau visąlaik savyje slepią kažkokią grėsmę. Paprasčiausia scena, kur Howardas kažką sako Michellei yra kupina gąsdinančio kiekio įniršio ir jis iškart tampa vienu iš labiausiai bauginančių žmonių-monstrų, kurie pasirodė ekranuose per pastaruosius metus. (K.E.)
1. „GYVENIMAS AUKŠTYBĖSE” (High Life, 2018)
Prancūzų kino režisierė Claire Denis „Kino pavasaryje“ buvo pagerbta personaline retrospektyva, o programoje „Meistrai“ galėsime pažiūrėti jos naujausią filmą „Gyvenimas aukštybėse“ (High Life), kurio pasaulinė premjera pernai įvyko Toronto kino festivalyje. Ligi šiol režisierės kūrybinio kraičio skrynelėje fantastinių filmų nebuvo, nebent tokiu laikytume „Nemalonumus kiekvieną dieną“ (2001 m.), kuriame po beprotiškų medicinos eksperimentų, bandant išaiškinti lytinio potraukio ypatumus, pagrindinių herojų porelė pavirsta … kanibalais. Šio filmo vertintojai savo metu buvo sutrikę, nes nesuprato, kaip reikėtų suprasti šį kūrinį – kaip perspėjimą apie neprognozuojamas rizikingų medicinos eksperimentų pasekmes ar kaip seksualinių perversijų apsėsto modernaus pasaulio metaforą?
Su „Gyvenimu aukštybėse“ viskas paprasčiau – tai mokslinės fantastikos kūrinys, kuriame filosofiniai samprotavimai apie žmogaus žemiškosios būties prasmę begalinės visatos kontekste persipina su kriminaline fabula. Veiksmas neskubiai plėtojasi tolimajame kosmose už Saulės sistemos ribų. Čia kosminiu erdvėlaiviu su specialia misija siunčiama įgula, sukomplektuota iš pavojingų nusikaltėlių.
Jau matėme filmų apie ateities pasaulį, kuriame itin pavojingi recidyvistai izoliuojami, ištremiant juos į kosmose įrengtus kalėjimus. Bet „Gyvenimas aukštybėse“ skirtas kitai problemai. Pasmerktieji keliauja link juodosios skylės, keliančios grėsmę Žemės gyventojams. Bet tai, ko gero, tik priedanga. Slapta nuo daugumos erdvėlaivio keleivių vykdomas kitas mokslinis eksperimentas, kurio tikslas – sukurti idealų žmogų, pasinaudojus dirbtiniu apvaisinimu kosmoso sąlygomis. Po kelis metus trukusių biologinių eksperimentų erdvėlaivyje lieka tik du žmonės – atskalūnas Montis (jį suvaidino Robertas Pattinsonas) ir iš jo apvaisintos spermos gimusi mergaitė Vilou. (G.J.)
Gediminas Jankauskas, Greta Rozenbergaitė, Renata Stulgaitytė, Austėja Grabauskaitė
