Filmo "Šokiai su vilkais" kadras

Nepaisant to, kad dauguma vesternų buvo nufilmuoti apie praeito amžiaus vidurį, prie šio žanro norėsis sugrįžti dar ne kartą. Vieniši kaubojai visada dėvi keistas, bet jiems tinkančias skrybėles, rūko cigarus, geria viskį, nešiojasi spindinčius revolverius ir visada jais šaudo geriau už bet kokį blogiuką. Su dialogais nepersistengiama, herojui visada tenka susidurti moralinėmis dilemomis, o kartais tik filmo pabaigoje pasidaro aišku kuris veikėjas buvo gerasis, o kuris blogasis. Taip, vesternai turėjo savotišką nuotaiką, kurią ne visada pavyksta atkartoti.

10.ŠOKIAI SU VILKAIS“ (Dances with Wolves, 1990)

Net septyniais „Oskarais“ šį populiaraus aktoriaus Kevino Costnerio režisūrinį debiutą įvertino Amerikos kino meno akademija, nors vesternai panašaus dėmesio susilaukia nedažnai.

1863 metais pilietinio karo metu kautynėse su konfederatų armija sužeistas leitenantas Džonas Danbaras gauna galimybę pasirinkti ramesnę tolesnės tarnybos vietą. Jis renkasi atokų Sedgviko fortą Pietų Dakotoje, kur tampa vieninteliu JAV kariuomenės atstovu laukinėse prerijose. Fortas kažkada buvo pastatytas indėnų žemėse, todėl greitai Danbaras susilaukia ne tik laukinių vilkų vizitų, bet ir raudonodžių dėmesio.

Gyventi vienam priešiškoje teritorijoje gal net sunkiau, nei petis petin su kitais kovos draugais kautis mūšiuose pieš pietiečius. Nes čia kasdien rizikuoji gyvybe ir niekuo, išskyrus patį save, negali pasikliauti. Vadinasi, turi būti ir narsus karys, ir išmintingas karo strategas, ir sumanus diplomatas. Kad savo priešą padarytum sąjungininku, privalai susipažinti su svetima kultūra, papročiais, turi suprasti indėnų siekius ir juos gerbti.

Visą šią išmintį Džonui padeda suprasti Siksų genties indėnas Besispardantis paukštis ir seniai tarp indėnų gyvenanti amerikietė Kristina, savo naujų gentainių vadinama Stovinčia su kumščiu.

Tolerancija ir abipusė išmintis padėjo Džonui susidraugauti su indėnais. Tačiau netoli ta diena, kai šią taikos teritoriją pasieks JAV reguliarioji armija. Tada Džonui išauš lemtingo apsisprendimo metas.

Pagal savo romaną scenarijų Michaelas Blake‘as parašė dar devintojo dešimtmečio pradžioje, tačiau ilgai jis nieko nesudomino. Net kai jis pateko į rankas Kevinui Costneriui, reikalai mažai pasikeitė. Todėl populiariam aktoriui į šį projektą teko investuoti daug asmeninių lėšų.

Skeptiškų nuomonių tada netrūko. Vieni abejojo, ar žiūrovams bus patrauklus tris valandas trunkantis vesternas. Kiti prisiminė, kaip režisieriaus Michaelo Cimino epinis vesternas „Dangaus vartai“ (Heaven’s Gate, 1980) patyrė finansinį krachą (kainavo 44 mln., surinko vos pusketvirto mln. dol.) ir privertė studiją „United Artists“ bankrutuoti.

Laimė, nieko panašaus Kevinui Costneriui neatsitiko. Jis surizikavo ir neprašovė pro šalį: vien Jungtinėse valstijose „Šokiai su vilkais“ uždirbo virš 180 mln. dolerių.

Knygoje „1001 filmas, kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą“ parašyta: „Kevino Costnerio režisūra yra tobula – kiekviena elegiška, mistinė arba romantinė mizanscena tampa jaudinančiai suvaidinta scena: filmas kupinas mūšių, bizonų, nuostabių Pietų Dakotos lygumų. Indėnai vaizduojami su iki šiol nematyta pagarba… kaip išdidūs, greiti ir aštraus proto vietiniai amerikiečiai“.

9.GREITAS IR NEGYVAS“ (The Quick and the Dead, 1995)

To amerikiečių vesterne nebuvo labai seniai! Paslaptingu nepažįstamuoju, keršijančiu už tėvų nužudymą, siaubo filmais išgarsėjęs režisierius Samas Raimi padarė moterį.

Įžymioji Sharon Stone, pakeitusi elegantiškas sukneles į seniai neskalbtus kaubojaus apdarus kovoja su blogiu (aišku, vyrų pavidalais) visai ne žavingos gundytojos kerais, bet pasitelkusi gerokai svaresnius ginklus – kietą kumštį ir visada užtaisytą revolverį.

Tokia radikali invazija į tradiciškiausią amerikietišką žanrą, žinoma, reikalauja atitinkamų pataisų visame laukinių vakarų mitologijos racione. Nuosekliai paklusdamas savo paties apibrėžtoms taisyklėms, režisierius papildo standartizuotą vesterno pasaulėlį europietiškų kultūrų motyvais.

Į mažą Laukinių Vakarų miestelį, pavadintą Redemption (angl. Atpirkimas) atvykusi vieniša mergina Elen ryžtasi mesti iššūkį despotiškajam valdovui Džonui Erodui (Gene’as Hackmanas), kuris paskelbė geriausių šaulių varžybas ir pažadėjo nugalėtojui sumokėti 123 tūkstančius dolerių.

Suvilioti milžiniško prizo į miestelį sulėkė visokiausio plauko galvažudžiai. Keisčiausiai šioje monstrų varžytuvėse atrodo iš pažiūros ne tokia jau trapi Elen ir tiesiog Vaikiu vadinamas jaunuolis, kurį suvaidino Leonardo DiCaprio. Tuomet Leo dar buvo mažai kam žinomas aktorius: tarptautinė „Titaniko“ sėkmė jį užklups tik po poros metų.

Netrukus pradeda aiškėti šių keistokai tikrų žudikų galerijoje atrodančių herojų tikrieji dalyvavimo mirtinai pavojingose varžybose motyvai. Skirtingai nuo kitų dalyvių, jų tikslas – visai ne pagrindinis prizas, o grynai asmeninės (net šeimyninės) priežastys.

Savo filmu amerikietis Samas Raimi priminė tautiečiams geriausias itališkų spagečių vesternų atradimus, vietoje klasikinio konflikto geri prieš blogus pasiūliusius kitokią pagrindinių herojų charakteristiką: blogi prieš dar blogesnius.

P.S. Šis filmas tapo puikis startu aktoriui Russellui Crowe, kuris iki šiol vaidino Australijoje bei Naujojoje Zelandijoje kurtuose filmuose. Čia gi jis suvaidino buvusį Erodo gaujos narį Kortą, atsisakiusį prievartos ir tapusį pamokslininku.

O štai afroamerikiečiui Woody Strode‘ui (jam filmas dedikuojamas) 91-asis jo karjeroje vaidmuo buvo paskutinis.

 8. „KARTĄ LAUKINIUOSE VAKARUOSE“ (C’era una volta il West, 1968)

Septintajame dešimtmetyje vesternus imta masiškai gaminti Italijoje. Šie filmai, kad publika juos atskirtų nuo amerikietiškųjų, buvo vadinami „spagečių vesternais“. Ironiška etiketė greitai prigijo. Anksti išryškėjo ir tokių vesternų specifika. Amerikietiško šio žanro kanoną paprastai sudaro istorijos apie gero herojaus konfliktą su blogais, vainikuojamą įspūdingos gėrio pergalės. Itališkuose vesternuose veikėjai skirstomi ne į gerus ir blogus, o į blogus ir dar blogesnius. Dar blogesniųjų fone pagrindinis personažas jau atrodo kaip teigiamas herojus.

Ryškiausiai itališko vesterno bruožai pasireiškė režisieriaus Sergio Leone’s filme „Už saują dolerių“ (1964). Pagrindinio vaidmens atlikėjas Clintas Eastwoodas pasakojo, kad į šį projektą pakliuvo po to, kai už mikroskopinį honorarą atsisakė filmuotis Jamesas Coburnas: „Jei režisierius būtų turėjęs didesnį biudžetą, jis į mane būtų nė nežiūrėjęs, o pasisamdęs Jamesą Stewartą arba Bobą Mitchumą.“ Filmo scenarijus rėmėsi japonų režisieriaus Akiros Kurosawos filmo „Asmens sargybinis“ istorija, tik veiksmas iš viduramžių Japonijos buvo perkeltas į amerikietiškus laukinius Vakarus, filmuotus Ispanijoje. C. Eastwoodas vaidino Žmogų Be Vardo, kuris „padaro tvarką“ banditų terorizuojamame miestelyje.

Daugelis Sergio Leone’s išradimų – ilgos pauzės, stambūs planai, įspūdingos kadro kompozicijos, neįprasti kameros rakursai, kontrastingų scenų kaita – tuoj pat paplito kituose filmuose. Prie sėkmės prisidėjo originali Ennio Morricone’s muzika ir tai, kad C. Eastwoodo herojus mokėjo įspūdingai tylėti. Taip nusprendė pats aktorius, manydamas, jog šitai išeis į naudą. Jis neklydo. Labai greitai C. Eastwoodo fenomeną patvirtino psichiatras Stanley Platmanas: „Kuo mažiau žinome apie žmogų, tuo labiau esame linkę tikėti, kad jis yra tas, kuo mes norime jį matyti.“

Toks pat paslaptingas tylenis yra ir Charleso Bronsono herojus dar viename Sergio Leone’s vesterne „Kartą Laukiniuose vakaruose“. Kaip ir C. Eastwoodo itališkų vesternų personažai, aktoriaus herojus yra Žmogus Be Vardo, kuris vadinamas tiesiog Armonika, nes mėgsta groti nesudėtingas melodijas lūpine armonikėle. Kas jis, iš kur atvyko, kur keliauja ir ko nori, ryškėja pamažu iš trumpų sugrįžimų į praeitį, dažniausiai palydimu originalia Ennio Morricone‘s muzika. Lygiai taip pat fragmentiškai atkuriamos dar kelios istorijos, kurias įkūnija Claudia Cardinale (našlė Džilė Makbein), Jasonas Robardsas („kilnusis“ prerijų banditas, pravarde „Čejėnas“) ir Henry Fonda (nuožmus žudikas Frenkas).

Amerikoje filmas „Kartą Laukiniuose vakaruose“ nėra itin mėgstamas. Tik 2009 metais jis pagaliau buvo įtrauktas į JAV Kongreso bibliotekos sudarinėjamą Nacionalinį kino registrą: į jį patenka filmai, kurie yra „reikšmingi kultūriniu, istoriniu ar estetiniu požiūriu. Kodėl filmas buvo įvertintas tik po 40 metų, paaiškinti nesunku. Amerikiečiai visada truputį su panieka vertino itališkus vesternus, kurie „pasikėsino“ į JAV klasikinio kino vesterno standartus. Amerikiečiams (ypač tradicijų sergėtojams) nepatiko tokiuose filmuose tiesiog privalomos žiaurios smurto scenos. Ir, pagaliau, Holivudo gerbėjai buvo nepatenkinti, kad negailestingo žudiko vaidmeniui buvo pakviestas Henry Fonda, kuris per savo ilgą ir sėkmingą karjerą vaidino tik teigiamus personažus.

Įveikti stereotipus taip pat sunku, kaip ir nugalėti blogį. 

7.DŽESIO DŽEIMSO NUŽUDYMAS, KURĮ ĮVYKDĖ BAILYS ROBERTAS FORDAS“ (The Assassination of Jesse James by the Coward Robert Ford, 2007)

Amerikos mitologijoje, kurios seniausi laikai siekia laukinių vakarų užkariavimo epochą, ypatingą vietą užima Džesis Džeimsas ir jo brolis Frenkas. Jų kriminalinė karjera prasidėjo brolžudiško pilietinio karo metu, kai broliai papildė Pietinėse valstijose liūdnai pagarsėjusios Anderseno gaujos gretas.

Būdamas vos septyniolikos Džesis jau galėjo pasigirti devyniomis žmogžudystėmis. Kai karas baigėsi, broliai subūrė savo gaują ir ilgai terorizavo apylinkes traukinių, diližanų ir bankų apiplėšimais. Karą laimėję šiauriečiai šiuos gaujos veiklą vadino banditizmu, o pietiečiai, atvirkščiai, įžūlius išpuolius romantizavo ir vadino juos narsuolių saujelės rezistencine kova.

Galiausiai Misurio valstijos valdžiai teko imtis radikalių priemonių prieš įsisiautėjusius brolius. 1882-aisiais gaujos lyderis Džesis Džeimsas buvo klastingai nužudytas saviškio Bobo Fordo, o Frenkas, anot jo paties, „pavargęs nuo nuolatinio gyvenimo už įstatymų ribų“, pats pasidavė valdžios atstovams.

Tokie akivaizdūs Amerikos istorijos faktai. Bet jie nesuskaičiuojamą daugybę kartų kino ekrane buvo revizuojami, romantizuojami ir net parodijuojami. Naujojo filmo režisierius Andrew Dominikas pasiryžęs atskirti tikrus įvykius nuo gražių legendų, todėl savo kūrinį pavadina ilga sauso protokolo eilute „Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė bailys Robertas Fordas“.

Veiksmas koncentruojasi aplink paskutiniuosius Džesio Džeimso gyvenimo metus. 1881-ųjų rudenį legendinis „razbaininkas“ susipažino su savo žudiku. Džesis – toks, kokį jį vaidina Bradas Pittas – jau nebeprimena romantiškos aureolės apgaubtą „svieto lygintoją“. Greičiau tai – savo pasmerktumą vis ryškiau jaučiantis tragiškas antiherojus. Jis norėtų visiškai pakeisti savo gyvenimo būdą. Deja, kruvinų nusikaltimų šleifas jau neleidžia tikėtis laimingo finalo.

„Bailiu“ pavadintas Robertas Fordas (jį suvaidino Casey Affleckas) – ne tokia jau vienspalvė figūra. Prie gaujos jis prisidėjo todėl, kad nuoširdžiai simpatizavo Džesiui, tačiau netrukus nusivylė lyderiu ir pats užsimanė užimti jo vietą. O ir valdžios pasiūlymas sumokėti 10 tūkstančių dolerių atlygį suvaidino ne paskutinį vaidmenį.

Tačiau, kaip ir bibliniam Judui, išdavystė ir už ją sumokėti pinigai laimės neatnešė. Judas, kaip žinia, pasikorė, o broliui Bobui talkinęs Čarlis po dviejų metų nusižudė. 1882 m. viename Kolorado salūne buvo nušautas ir pats Robertas.

Šį vesterną sukūręs režisierius Arthuras Pennas debiutavo filmu „Kairiarankis šaulys“ (The Left Handed Gun, 1958). Tai buvo vesternas, pirmą kartą nuvainikavęs Laukinių vakarų didvyrį Viljamą Bunį, geriau žinomą kaip Vaikis Bilis: filme Paulas Newmanas jį vaidina ne kaip romantišką „svieto lygintoją“, bet kaip nedidelio proto sadistą ir šaltakraujišką žudiką. Filmas sužavėjo Europos publiką, bet amerikiečiams nepatiko. Kam gi patiks matyti save realybę nepagražinančiame veidrodyje?
Vėliau režisierius nuvainikavo dar kelis amerikietiškus mitus. Pavyzdžiui, „naujojo Holivudo“ pradžią ženklinęs filmas „Boni ir Klaidas“ (Bonnie and Clyde, 1967) iš pradžių kai kurių Amerikos kritikų buvo atmestas kaip įžūlus kriminalinis filmas dėl pernelyg detalaus smurto scenų vaizdavimo. Anot knygos „1001 filmas, kuriuos privalai pamatyti per savo gyvenimą“ (liet. leidimas 2007 m.) autorių, „ankstesnių metų filmuose taip pat buvo vaizduojamos žiaurumo scenos, bet tai buvo pirmas Holivudo filmas, privertęs žiūrovą pajusti panašių siaubo scenų patrauklumą“.

Išsklaidęs ilgai romantizuotą dviejų žudikų biografiją filmas „Boni ir Klaidas“ tąsyk išprovokavo naują retro filmų bangą, o pagrindinių vaidmenų atlikėjai Faye Dunaway bei Warrenas Beatty stulbinamai išpopuliarėjo ir jų nuotraukos ėmė puošti ne tik kino žurnalus, bet ir madų katalogus.

O filme „Mažasis didelis žmogus“ režisierius tautiečiams atskleidė kai kuriuos dažnai nutylimus masinio indėnų genocido faktus antroje devynioliktojo amžiaus pusėje ir su visomis tragiškomis detalėmis atkūrė 1876 metų mūšį, kuriame strėlėmis ir ietimis ginkluoti indėnai sutriuškino iki ausų ginkluotus generolo Džordžo Armstrongo Kasterio pulkus.

Būtent tada D. Hoffmanas pasiekė savo didžiausią asmeninį rekordą, nes vesterne „Mažasis didelis žmogus‘ (1970) suvaidino savo herojų nuo ankstyvos jaunystės iki 121 –erių metų amžiaus. Būtent jis filme komentuoja visus istorinius įvykius.

Nuo mažų dienų Džekas augo tarp indėnų, kurie tapo tikrais jo kraujo broliais. Nors vėliau vaikinas buvo auklėjamas tradiciniais amerikietiškais ir krikščioniškais idealais, jis pamatė jų fariziejišką esmę ir grįžo į civilizacijos nesugadintų žmonių bendriją, kad taptų jų naikinimo liudininku. Panaši iliuzijų žlugimo nuotaika ženklina geriausius penkiasdešimties metų senumo amerikietiškus filmus. 

5. „TIKRAS IŠBANDYMAS” (True Grit, 2010) 

Tikras išbandymas“ ypatingas tuo, jog buvo parašytas ir prodiusuotas ne tik brolių Koenų. Prie filmo kūrimo prisidėjo visiems kino gerbėjams gerai pažįstamas Stivenas Spielbergas (ang. Steven Spielberg). Šis filmas pastatytas pagal Čarlio Porčio (ang. Charles Portis) 1968-tais metais išleistą novelę tokiu pačiu pavadinimu yra antra istorijos adaptacija. Siužetas pasakoja apie mergaitę (akt. Kim Darby), kuri siekia atkeršyti už tėvo mirtį. Ji pasamdo stiprų, seną, problemų su alkoholiu turintį maršalą (akt. John Wayne) dėl šio reputacijos, jog jis visada atlieka jam pavestą darbą. Dviese jie suremia jėgas su Teksaso reindžeriu (akt. Glen Campbell), kuris ieško to paties vyruko už žmogžudystę Teksaso valstijoje. Trijulės savotiška odisėja nuveda juos nuo Arkanzaso iki Oklahomos, tam, kad surastų žudiką. Kelionės metu kiekvienas veikėjas patiria savus išbandymus ir turi galimybę pilnai atsiskleisti.

2011-tais metais atidaręs 61-ąjį Berlyno tarptautinį filmų festivalį, „Tikras išbandymas“ susilaukė gerų nuomonių iš kritikų pusės. Jis buvo nominuotas dešimčiai Oskarų: už geriausią kadrą, geriausią režisierių, geriausiai adaptuotą scenarijų, pagrindinę rolę atliekantį geriausią aktorių, geriausią pagalbinį vaidmenį atlikusią aktorę, geriausią meno režisierių, geriausią kinematografiją, geriausią kostiumų dizainą, geriausią garso takelį ir geriausią garso montavimą. Tačiau, deja, filmas nelaimėjo nei vienos iš nominacijų. Šis brolių Coenų statytas filmas puikiai suderina „vesternišką“ stilių su moderniais kinematografijos metodais, tobulai savo roles atitinkančiais aktoriais, gudriu humoru.

4.TUMSTOUNAS“ (Tombstone, 1993)

Jei režisierius Andrew Dominikas filme „Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė bailys Robertas Fordas“ nuvainikuoja „kilnaus razbaininko“ Džesio Džeimso mitą, tai kažką panašaus vesterne „Tumstounas“ pabandė padaryti režisierius George’as P. Cosmatos. Čia pagrindiniai herojai yra ne mažiau garsūs laukinių vakarų personažai broliai Erpai, iš kurių labiausiai pagarsėjo šerifu dirbęs Vaitas.

Su gausia Erpų šeimyna žiūrovus 1994 m. supažindino režisierius Lawrence’as Kasdanas, kurio filme „Vaitas Erpas“ (Wyatt Earp) pagrindinį vaidmenį suvaidino Kevinas Costneris. Iš šio puikaus epinio vesterno sužinome, kad pasibaigus pilietiniam karui iš Misurio į Kaliforniją persikelia teisėjas Nikolas Porteris Erpas (Gene’as Hackmanas) su gausia šeimyna – keturiais sūnumis ir trimis dukromis. Vyresnysis Vaitas anksti veda, tačiau po žmonos mirties sudegina namus, spjauna į teisėjo karjerą ir ima bastytis po šalį. Vėliau likimo keliai atveda Vaitą į Tumstouną, kurį valdo Klentonų ir Maklūrių gaujos. Panašu, kad atvykėlis nesiruošia taikstytis su banditų savivale.

Vaitas Erpas yra ne mažiau už Džesį Džeimsą mistifikuota laukinių vakarų asmenybė. Didžiausias šerifo Vaito (dažniausiai aprašomas knygose ir vaizduojamas filmuose) žygdarbis yra vadinamasis „susišaudymas O.K. Korale“ (taip net vadinasi 1957 m. sukurtas režisieriaus Johno Sturgeso vesternas). 1881 metais šerifas Vaitas, padedamas brolių ir ištikimo draugo Džono Holidėjaus, susidorojo su Tumstouno ramybę ilgai drumstusiu banditų Klentonų klanu.

Dažniausiai (ir knygose ir filmuose) šerifas Vaitas vaizduojamas kaip nepriekaištingos reputacijos sąžiningas kovotojas prieš blogį. Šią savo legendą Vaitas Erpas pats sumaniai kurstė, kai filmų kūrėjai ėmė sukti amerikietiškus vesternus. O 1923 m. kuriant vesterną „Laukinis Billas Hickokas“ (Wild Bill Hickok) autorius kartu su istorikais konsultavo pats šerifas Vaitas Erpas, bet filmas didelio žiūrovų susidomėjimo nesulaukė.

Rimti JAV istorikai niekada nebuvo linkę šlovinti šerifo Erpo. Atvirkščiai, jie šį personažą vertino gana kritiškai. Pavyzdžiui, Erpo biografas Stuartas N. Lake‘as rašė: „Vaitas Erpas buvo nelaimingiausias laukinių vakarų policininkas – baisus žmogus tarp baisių žmonių baisioje aplinkoje“.

Aišku, tokia charakteristika vesternų kūrėjų nelabai vilioja, jiems kur kas įdomiau vaizduoti Vaitą Erpą kaip kilnų savo laikmečio didvyrį. Būtent todėl jį filmuos vaidino simpatiški aktoriai Henry Fonda („Mano brangioji Klementina“, 1946 m.), Burtas Lancasteris („Susišaudymas O.K. Korale, 1957 m.), Jamesas Garneris („Ginklų valanda“, 1967 m.), Kevinas Costneris ir kiti.

George’o P. Cosmatoso vesterne jį suvaidino Kurtas Russellas. O pasakoja filmas apie tai, kaip garsusis šerifas kartu su žmona ir broliais Verdžilu bei Morganu 1879 metais atsikraustė į mažą Tumstouno miestelį Arizonoje. Čia neseniai aptikti didžiuliai sidabro klodai, kurie atviliojo lengvo pelno mėgėjus iš visos Amerikos. Nenuostabu, kad pagausėjo ir nusikaltimų, o jau šios netvarkos šerifas tikrai nepakęs.

3.SMURTO SLĖNYJE“ (In a Valley of Violence, 2016)

Vienas garsiausių ir sėkmingiausių vesterno scenaristų Frankas Gruberis teigė: „Kai 1934 m. aš pradėjau rašyti scenarijus vesternams, netikėtai atradau mane nustebinusį faktą: šiame žanre egzistuoja viso labo septynios siužeto schemos. Daugelį mėnesių aš bandžiau išrasti aštuntą variantą, bet man nepasisekė. Net dabar, turėdamas 24 metų stažą, aš tebenaudoju tas pačias septynias schemas“.

Šios septynios schemos gerai žinomos kiekvienam vesterno fanui: 1. Siužetai, susiję su geležinkeliu Union Pacific; 2. Fermerių gyvenimo istorijos; 3. Istorijos apie prerijų valdovus; 4. Keršto istorijos; 5. Kovų su indėnais epizodai; 6. Pasakojimai apie žmones už įstatymo ribų; 7. Istorijos apie šerifus.

Išvardijęs ir pakomentavęs visas schemas Gruberis daro išvadą: „Miklių rankų scenaristui šių septynių siužeto tipų pakanka. Svarbus ne pats siužetas. Svarbu tai, ką autorius iš jo padaro, charakteriai, kuriuos pavaizduoja, konfliktai bei emocijos. Neseniai buvo atlikti bandymai į vesterną įdiegti Freudo motyvus ir sociologiją, bet aš nemanau, kad tai korektiška. Tikrieji vesterno fanai turėtų su manimi sutikti“.

2016-aisiais sukurtas vesternas „Smurto slėnyje“ (rež. Ti West) – ideali dažniausiai vesterno žanre pasitaikanti keršto istorija. Pagrindinį herojų – klajūną Polą – suvaidinusiam Ethanui Hawke‘ui tai jau trečias vesternas per trumpą laiką (prieš trejus metus jį matėme naujoje „Šaunaus septyneto“ (The Magnificent Seven, 2016 m., rež. Antoine‘as Fuqua) versijoje, o vesterne „Vaikis“ (The Kid, 2016 m., rež. Vincentas D’Onofrio) jis suvaidino legendinį laukinių vakarų šerifą Patą Garetą (jis dažniausiai minimas vesternuose apie banditą Viljamą Bunį, pramintą tiesiog Vaikiu Biliu).

O štai Johnas Travolta pirmą kartą pabandė persikūnyti į laukinių vakarų personažą. Ir jo suvaidinto šerifo medine koja tikrai ilgai nepamiršime.

Trečias labai svarbus filmo personažas – vienišiaus Polo ištikimiausia draugė, vardu Ebė. Kas ji, sužinosite pažiūrėję filmą.

2. ,,Ištrūkęs Džango“ (angl. Django Unchained, 2012)

Mūsų ekranuose Quentino Tarantino filmas „Ištrūkęs Džango“ pasirodė papuoštas penkioms nominacijoms Oskarui, bet galiausiai laimėjo tik du – už originalų scenarijų ir geriausią antraplanį vyro vaidmenį (Christophas Waltzas).

Galima teigti, kad į prie šio filmo režisierius ėjo ilgai, bet nuosekliai. Q. Tarantino išgarsėjo, transformuodamas seniai žinomas klasikinio kino schemas. Ir „Pasiutusiuose šunyse“ (1992), ir labiausiai režisierių išgarsinusiame „Bulvariniame skaitale“ (1994), ir „Džekėje Braun“ (1997) jis bandė dėlioti naujus kriminalinius pasjansus. Vėliau filme „Nužudyti Bilą“ (2003-2004) Q. Tarantino atidavė duoklę Honkongo kung-fu kinui, pagardindamas efektingą reginį vesterno elementais ir japonų animacijos intarpais. Paskui buvo „Negarbingi šunsnukiai“ (2009), laisvai manipuliuojantys II pasaulinio karo realijomis. Iš visų šių filmų trykšte tryško kino klasikos citatos ir atvirai nuplagijuoti epizodai, bet kaltinimus režisierius atremdavo iš koto verčiančiu argumentu: Plagijuoja tik nevykėliai, o talentingi menininkai vagia atvirai!“.

Kai Q. Tarantino dar dirbo vaizdajuosčių nuomos punkte, jis peržiūrėjo begalę klasikinių filmų. Labiausiai jam patiko kriminaliniai ir siaubo trileriai, Honkongo koviniai filmai ir vesternai. Bet ne amerikietiški, o septintojo dešimtmečio vidury masiškai gaminti Italijoje. Kad publika juos atskirtų nuo amerikietiškų, jie buvo vadinami „spagečių vesternais“. Ironiška etiketė greitai prigijo. Anksti pasimatė ir tokių vesternų specifika. Amerikietiško vesterno kanoną paprastai sudaro istorijos apie gero herojaus konfliktą su blogais, kurį vainikuoja įspūdinga gėrio pergalė prieš blogį. Itališkose vesternuose veikėjai skirstomi ne į gerus ir blogus, o į blogus ir dar blogesnius. „Dar blogesnių“ fone pagrindinis personažas atrodė kaip teigiamas herojus.

Štai kodėl filmas „Ištrūkęs Džango“ labiau giminingas ne amerikietiškiems vesternams, bet jų itališkiems giminaičiams. Jų gretose beveik prieš keturis dešimtmečius gimė ekscentriškas personažas, vardu Džango, kurį 1966- asiais suvaidino mėlynakis italas Franco Nero (jį pamatysime ir Q. Tarantino filmo epizode). Iš ano seno filmo į naująją versiją atkeliavo ir pradinė daina, kuri turėtų sugraudinti klasikinių „spagečių vesternų“ gerbėjus.

Skambant šiam iškilmingam laukinių vakarų himnui ir prasideda įtampos nestokojanti istorija Iki Pilietinio karo pradžios lieka dveji metai. Vergija dar nepanaikinta, todėl iš žmogišką orumą žeminančių pančių naująjį Džangą (jį dabar vaidina juodaodis Jamie Foxxas) išvaduoja po laukinius vakarus klajojantis buvęs stomatologas Kingas Šulcas. Taip išlaisvintas vergas pradeda baisaus keršto epopėją. 

„MENANTIS PIKTA“ (Unforgiven, 1992)

Didelę ir svarbią vietą Clinto Eastwoodo kūryboje užima vesternai. Ir netgi ne tie, tradiciniai, amerikietiški, o itališki (dėl to kino kritikų septintajame dešimtmetyje pavadinti spagečių vesternais). Būtent vaidindamas tokiame vesterne „Už saują dolerių“ (Per un pugno di dollari) 1964 m. Clintas Eastwoodas ir tapo kino žvaigžde.

Šis ir kiti režisieriaus Sergio Leone‘s itališki vesternai „Keliais doleriais daugiau“ (Per qualche dollaro in più, 1965) bei „Geras, blogas ir bjaurus (Il buono, il brutto, il cattivo, 1966) taip stipriai paveikė vesterno kūrėjus ir pakoregavo šio žanro taisykles, kad ir patys amerikiečiai (pvz. Donas Siegelas) ir režisuoti pradėjęs Clintas Eastwoodas kelis vesternus sukūrė būtent tokia maniera: „Raitelis iš Aukštųjų lygumų“ (High Plains Drifter, 1973), „Atstumtasis Džosis Veilsas“ (The Outlaw Josey Wales, 1976), „Raitelis ant širmo žirgo“ (Pale Rider, 1985).

Paskutinį savo vesterną „Menantis pikta“ (1992) Clintas Eastwoodas dedikavo savo bičiuliams Sergio (Leone‘i) ir Donui (Siegelui). Šis filmas surinko nemenką Oskarų derlių (keturis – kaip geriausias metų filmas, už režisūrą, montažą ir antraplanį vaidmenį Gene‘ui Hackmanui), bet ir buvo pavadintas geriausiu dešimtmečio vesternu – aukščiausia modernaus vesterno viršūne – šalta ir nepasiekiama.

Šiose aukštybėse mūsų laukia visų gražių iliuzijų žlugimas. Jas kartu su mirusia žmona jau seniai palaidojo senstantis kaubojus Viljamas Menis (jį tiesiog tobulai suvaidino pats Clintas Eastwoodas), dabar širdies skausmą malšinantis viskiu ir besimurdantis savo fermos purve ir kiaulių mėšle. Tačiau gyvenimas vėl jį priverčia imtis ginklo ir kartu su dviem pagalbininkais imtis teisėjo vaidmens. Ne tiek dėl teisybės (kažkas juk turi atkeršyti už prostitutės išniekinimą), kiek dėl pinigų.

Viskas prasidėjo 1881-metai, kai fermoje su sūnumi ir dukra gyvenantį Menį aplanko jaunas šaulys Skofildas (Jaimz‘as Woolvettas) ir pasiūlo už tūkstančio dolerių premiją drauge nužudyti du blogiukus, peiliu išraižiusius vieno viešnamio prostitutės veidą. Pinigus surinko vargšės Dilailos bendradarbės, bet Skofildas nepasitiki vien savo jėgomis, todėl ir susiranda Menį.

Kadaise Menis buvo puikus „galvų medžiotojas“, bet dabar jau ir akys ne tokios taiklios, ir rankos išdavikiškai dreba. Bet prarasti vyras neturi ką, todėl šiek tiek padvejojęs sutinka. Tik su viena sąlyga – drauge privalo vykti senas Menio bičiulis Nedas Loganas (Morganas Freemanas).

Pasirodžius šiam filmui, prancūzų kino žurnale „Studio“ buvo paskelbta: „Reikia susitaikyti su tuo, kas ir taip aišku: naujas Clinto Eastwoodo filmas „Menantis pikta“ yra paskutinis vesternas kino istorijoje. Paskutinis jo skyrius, žanro epilogas“.

Toliau šiame žurnale rašoma: „Eastwoodas turėjo šį scenarijų jau 1982-aisiais, bet laukė, kol jam sukaks 62 metai – tiek, kiek jo personažui. Ir jis buvo teisus. Scenarijus negalėjo pasenti: jis yra už laiko ribų. O vesternas – tai žanras, kuris visąlaik flirtuoja su mitologija. Filmo scenaristas Davidas Peoplesas tą gerai suprato, bet jis mėgino siekti iki šiol netirtų gelmių.

Filmas nežaidžia su mitologija – jis pats yra jos gelmėje. Neperšviečiamoje tamsoje. Ten, kur joks Dievas nebeturi galios ir kur žmogus visam laikui pasmerktas tik pačiam sau. Ir tai blogiau už pragarą“.

Taip pat skaitykite: TOP 10 geriausi serialai startavę 2020-aisiais

 

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: