XXI amžiuje filmai apie paauglius sėkmingai peržengė tradicinių tropų ir stereotipų ribas. Juose imta nagrinėti įvairias temas, pavyzdžiui, tapatybės, savęs pažinimo, socialinės dinamikos ir paauglystės iššūkių, taip pateikiant subtilesnį paauglių patirties vaizdą. Kitaip nei jų pirmtakai, XXI a. filmai paaugliams aktyviai skatina įvairovę, atspindėdami daugiakultūrę visuomenę, kurioje gyvename. Dėl tokio įtraukimo daugiau personažų iš įvairių rasinių, etninių ir socialinių bei ekonominių sluoksnių, todėl jie sulaukia didesnio žiūrovų susidomėjimo.
XXI a. filmų apie paauglius evoliucija gerokai nutolo nuo ankstesnių filmų tropų ir stereotipų. Šie filmai, griaudami barjerus ir apimdami įvairovę, tapo pokyčių skatintojais, kurie paauglių auditorijai sukėlė gilesnį rezonansą ir patraukė įvairių visuomenės sluoksnių žiūrovų dėmesį. Todėl pristatome jums geriausius šio šimtmečio filmus apie paauglius, pasižyminčius novatoriškais pasakojimo būdais, subtiliai vaizduojančius paauglių patirtis ir neišsemiamas temas. Šių filmų dešimtukas paliko neišdildomą įtaką šiuolaikinei kultūrai ir yra vadinami bene geriausiais filmais paaugliams.
10. „Naujokė“ (Mean Girls, 2004)
Tarp daugybės kvailų filmų apie paauglius, „Naujokė“ – protingas ir juokingas. Jame net yra šiek tiek išminties… Lindsay Lohan vaidina Cady Heron – gimnazistę, kuri buvo mokoma namuose Afrikoje, o jos tėvai ten dirbo antropologais. Todėl ji yra protingiausia mergaitė mokykloje. Tačiau, kai jos tėtis įsidarbina „Northwestern“ ir ji stoja į Evanstono miestelio vidurinę mokyklą, kuri, vaizduojama kaip ir visos amerikietiškos vidurinės mokyklos filmuose. Ten, deja, ji nėra protinga, nes supranta, kaip vidurinėje mokykloje veikia savotiška hierarchija, kai esi skirstomas į kategorijas ir stereotipus pagal tai, su kuo bendrauji ir kaip rengiesi.
Cady iškart susiranda du draugus: Janis (akt. Lizzy Caplan), pusiau gotė, kurios antropologija apima analizę, kas ir kodėl sėdi kavinėje, ir Damianą (akt. Daniel Franzese), geriausią Janis draugą, apibūdinamą kaip „per daug gėjų, kad galėtų funkcionuoti“. Jie ją įtikina: Trys populiariausios jaunesniųjų klasių merginos yra „Plastikinės“, taip vadinamos, nes yra nepaprastai panašios į Barbę. Joms „vadovauja“ Regina Džordž (akt. Rachel McAdams), įgudusi manipuliatorė, kurios gyvenimo vertybes nulėmė motinos krūtys. Jos pagalbininkės yra Grečen (akt. Lacey Chabert) ir Karen (akt. Amanda Seyfried).
Janis ir Damianas perspėja Cady dėl tų merginų „iš pragaro“, tačiau kai Regina pakviečia Cady prisijungti prie jų stalo, Janis ją ragina tai padaryti, nes nori keršto. „Ji gali būti mūsų šnipė ir gauti vidinės informacijos sunaikinti Reginą. Ji gali rekomenduoti neaiškaus prekės ženklo švedišką „dietinį batonėlį“, kurį iš tikrųjų naudoja sportininkai, kad priaugtų svorio, kad liekna ir nepriekaištingos veido odos Regina sužinotų, koks jausmas būti apkūniai ir spuoguotai.“ – tokius planus rezga Janis.
Filmas „Naujokė“ labai atidžiai ir detaliai analizuoja vidurinės mokyklos visuomenę, kuri atrodo stebėtinai gerai informuota. Scenarijus yra ir komiškas, ir sociologinis pasiekimas, ir nenuostabu, nes jis parašytas ne pagal romaną, o pagal Rosalind Wiseman negrožinę knygą. Filmo pavadinimas daugiau ar mažiau apibendrina filmą: Padėk savo dukrai išgyventi draugių ratelyje, apkalbose, vaikinuose ir kitose paauglystės realijose. Tačiau šio filmo motinos nelabai padeda, o Fey scenarijuje komedija išmintingai naudojama kaip mokymo priemonė.
Fey taip pat vaidina matematikos mokytoją ponią Norberi, kuri yra įtikinamesnė ir simpatiškesnė nei dauguma vidurinių mokyklų mokytojų filmuose, taip pat šiek tiek mielesnė, ypač šalia mokyklos direktoriaus pono Duvalio (akt. Timas Meadowsas, buvusi „SNL“ žvaigždė). Nors daugelis prodiuserio Lorne’o Michaelso filmų su „SNL“ aktoriais buvo platūs, kvaili ir akivaizdūs, šis filmas lengvas ir užkrečiantis, ir tikras atradimas – pamatyti, kaip Meadowsas sukelia tikrą juoką ne dideliais, o mažais gestais: Ypač atkreipkite dėmesį į jo kūno kalbą ir balso toną per naujosios išleistuvių karalienės kalbą.
Lindsay Lohan, kuriai filmo filmavimo metu buvo 17 metų, yra viso filmo širdis. Ji tyliai pasitiki savimi, todėl nesijaučia įkyri ir hiperaktyvi, kaip daugelis paauglių žvaigždžių. mes tikime ja, kai ji sako, kad dėl Afrikoje praleistų metų „niekada negyvenau pasaulyje, kuriame suaugusieji manimi nepasitikėtų“. Ji niekada neleidžia personažui virsti karikatūra, todėl net ir „Plastikinės“ atrodo tikros, savo pačių apibrėžtose ribose.
Ar paaugliai žiūrovai išeis iš „Naujokės“ pasiryžę nutraukti klišių, apkalbų ir populiarumo taisyklių kultūrą? Nelabai tikėtina. Manau, kad tai yra įdiegta vidurinėje mokykloje. Tačiau jiems gali pasirodyti įdomu, kad keistuoliai yra linksmesni už populiariuosius, kad mokytojai turi jausmus ir kad būdamas savimi būsi laimingesnis nei bet kas kitas. Filmo žinia tokia: kiekvieną dieną reikia gyventi taip, tarsi tave staiga galėtų partrenkti mokyklinis autobusas.
9. „Su meile, Saimonas“ (Love, Simon, 2018)
Amerikietiška romantinė komedija, paremta romano „Simon vs. The Homo Sapiens Agenda“, parašyto Becky Albertalli, motyvais. Filmas pristatytas 2018-ųjų Mardi Graso kino festivalyje, o kino kritikai filmą apibūdino kaip „atlapaširdį, įvairialypį ir turintį talentingą kūrybinę komandą, gebėjusią perteikti revoliucinį normalumą“. Kino juosta vertinta itin teigiamai, jai pagyrų negailėjo ir įvairaus amžiaus žiūrovai, neretai netgi buvo lyginama su Johno Hugheso kūriniais. Filme skamba daug muzikos, o originalūs kūriniai netgi pateko į Australijos, Kanados, Jungtinės Karalystės ir JAV topus bei pelnė keletą apdovanojimų.
Saimonas Spieris – vidurinės mokyklos baigiamosios klasės moksleivis. Jis gyvena, kaip pačiam atrodo, nuostabiai normalų gyvenimą: turi mylinčią šeimą, kurią sudaro mama Emilė ir tėtis Džekas bei jaunesnė sesuo Nora. Turi grupelę artimų draugų: Lėja, Nikas ir Eibė, pastaruosius jis pažįsta kone visą savo gyvenimą, o viena jų šioje vidurinėje pradėjo mokytis tik šiemet, tačiau taip pat tapo tokia artima, kad atrodo, jog kompanijoje praleido nė kiek ne mažiau laiko.
Viskas atrodo puiku, bet Saimoną kankina vienas „bet“ – jau keletą metų savyje jis laiko paslaptį: yra gėjus, ir niekaip to neprisipažįsta. Jis žino, kad tėvai suprastų savo sūnų ir jį palaikytų, nepaisant Džekui neretai išsprūstančių juokelių apie homoseksualus, ir žino, kad daugelis mokinių priima Etaną, kitą jų bendraklasį, kuris vienintelis prisipažino esąs gėjus. Keletas skirtingų aplinkybių susidėliojo taip, kad jis nesiryžta prisipažinti, tačiau labiausiai Saimoną stabdo tai, kad šis žingsnis iš pagrindų sujudintų jo nusistovėjusį sėkmingą gyvenimą. Internete susipažinęs su kitu bendraklasiu anonimu, teigiančiu esant tokioje pat situacijoje, ir pamažu į aplinką pradeda žvelgti kitomis akimis…
8. „Grynakraujės“ (Thoroughbreds, 2017)
Šis debiutinis jauno režisieriaus Cory Finley filmas tapo malonia Sandenso Nepriklausomo kino festivalio sensacija. Kritikai negailėjo liaupsių, gyrė ir originalią filmo dramaturgiją, nors joje pastebėjo ir Alfredo Hitchcocko psichologinių trilerių įtaką, ir dabar (ypač po kai kurių Q. Tarantino filmų) madingą polinkį skirstyti siužetą į atskiras dalis
Nesu didelis Jungtinių Amerikos valstijų topografijos žinovas, bet manau, kad režisierius (jis yra ir filmo scenaristas) ne šiaip sau pasirinko veiksmo vietą. Matyt, Konektikuto priemiestis labai tinkamas ryškiems kontrastams, kai prabangos ir kartu abejingumo pasaulis priešinamas su psichologinių manipuliacijų aplinka.
Anot vieno recenzento, dvi pagrindinės herojės – Amanda (akt. Olivia Cooke) ir Lili (akt. Anya Taylor-Joy) – primena dvi branduolinės bombos puseles, kurios susijungę gali detonuoti sprogimą. Kiekviena jų atskirai nekelia niekam jokios grėsmės, tačiau kartu jos tampa stipria naikinančia jėga. Svarbiausia problema ir yra ta, kad šios mielos paauglės beveik visada drauge. Ir geriau joms nestoti skersai kelio. Ypač tada, kai merginos jaučia grėsmę savo draugystei.
Kartais filmas primena gerą kamerinį spektaklį su taikliomis mizanscenomis, gerai nuglūdintomis replikomis, puikiai valdoma įtampa. Pastaroji aplinkybė „Grynakraujes“ labiau sieja su trileriu, o Amanda ir Lili neretai primena kažkokias šalto išskaičiavimo valdomas beveik mechanines lėles, kurioms svetima empatija, užtai stipriai išvystytas savisaugos ir keršto instinktas.
Anksti likusi be tėvo Lili nekenčia savo patėvio, kuris nori ją nugrūsti į specialią medicinos įstaigą problemiškiems paaugliams (vieną tokią šiurpą keliančią įstaigą matėme filme „Mergina su trūkumais“, 1999 m.). Našle tapusi merginos motina gyvena prabangiame name, bet jį išlaiko Markas, todėl net ir pabaigus gydymą Lilės nelaukia saugi ir aprūpinta ateitis.
Amanda taip pat turi savų problemų su tėvais bei mokslu, ir tai abi merginas labai suartina. Amanda taip pat buvo gydoma, bet sveikesnė, nei buvo anksčiau, netapo. O kad ji nebaigė aukštojo mokslo, Amanda visai nepergyvena, mat jos idealas Apple įkūrėjas Stivas Džobsas taip pat buvo savamokslis.
Vis labiau pažindamos viena kitą merginos kartą suranda bendrą priešą, kurį ryžtasi pašalinti. Bet ne savo rankomis, o pasisamdžius smulkų narkotikų pardavėją Timą. Ji suvaidino jaunas rusų kilmės aktorius Antonas Yelchinas. Filmas ekranuose pasirodė jau po jo tragiškos ir tam tikra prasme absurdiškos žūties.
Mat 2016-ųjų liepos devynioliktąją prie savo namų Los Andžele jį prie mūrinio stulpo ir apsauginės tvoros prispaudė staiga pajudėjęs jo paties automobilis „Jeep Grand Cherokee“. Vėliau paaiškėjo nelaimės priežastis – blogai suprojektuotas pavarų perjungiklis buvo neutralioje padėtyje, bet automobilis kažkodėl vykdė automatinio parkavimo funkciją. Dėl šios mirties ir dėl kitų nerimą keliančių pranešimų šio modelio tolimesnė gamyba buvo nutraukta. (Gediminas Jankauskas)
7. „Skotas Piligrimas prieš pasaulį“ (Scott Pilgrim vs. the World, 2010)
Prieš dešimtmetį pasirodžiusi romantinė veiksmo komedija, kurios režisierius – Edgaras Wrightas. Filmas sukurtas remiantis Bryano Lee O‘Malley išleista iliustruotų knygų serija „Scott Pilgrim“. Filmas sulaukė nemenko pripažinimo – buvo nominuotas apdovanojimams daugelyje kino festivalių, o kino kritikai negailėjo pagyrų šiai nuotaikingai kino juostai.
Premjera įvyko 2010-aisiais San Diege vykusiame tarptautiniame Comic-Con festivalyje. Filmas savo auditoriją žavi savo stiliumi – kompiuterinio žaidimo žanras ir komiksų motyvai neabejotinai pritraukia savo žiūrovą, o tai patvirtina ir faktas, kad neilgai trukus po filmo išleidimo susiformavo nemenkas gerbėjų ratas, itin besidomįs filme sukurtu pasauliu ir istorija.
Skotas Pilgrimas – 23-ejų bedarbis, bosine gitara grojantis bandančioje iškilti garažuose koncertuojančioje roko grupėje. Jis susitikinėja su miela septyniolikmete moksleive Knives Chau. Skotas mėgaujasi gyvenimu ir atsipalaidavęs žengia pirmyn savo ritmu, kol vieną dieną Ramona Flowers it skustuvas perkerta jo kelią. Ramona į Torontą atvyko iš Niujorko tam, kad atrastų tylą ir ramybę bei savo praeitį paliktų užnugaryje.
Tiesa, niekas taip ir nežino, kas gi slepiasi toje jos praeityje, tačiau netrukus Skotas tai sužinos, pamėginęs su Ramona užmegzti romantiškus santykius – prieš norėdamas tapti pora su ja, jis privalo įrodyti savo vertę. O tai padaryti jam teks kovojant su septynetu buvusiųjų, kurie valdo Ramonos meilės gyvenimą. Jie pasiryžę padaryti bet ką, kad sunaikintų ir atsikratytų galimai naujuoju jos vaikinu. Jei Skotas tikisi savo gyvenimo meilę atrasti santykiuose su Ramona, jis privalės nugalėti visus septynis prieš pasibaigiant žaidimui.
6. „Išsilavinimas“ (Booksmart, 2019)
„Išsilavinimas“ – 2019 m. amerikiečių komedija, kurią režisavo Olivia Wilde (debiutavo kaip režisierė), o scenarijų parašė Emily Halpern, Sarah Haskins, Susanna Fogel ir Katie Silberman. Filme aktorės Beanie Feldstein ir Kaitlyn Dever, vaidinančios dvi vidurinę mokyklą baigiančias merginas, kurios paskutinę pamokų dieną nusprendžia pagaliau sulaužyti taisykles ir surengti vakarėlį.
Taigi, filme, vidurinės mokyklos baigimo išvakarėse dvi akademinės superžvaigždės ir geriausios draugės supranta, kad jos turėjo mažiau dirbti ir daugiau linksmintis. Pasiryžusios nenusileisti bendraamžiams, merginos ketverius metus linksmybių bando sugrūsti į vieną naktį.
Vyresniųjų klasių moksleivės Eimė ir Molė buvo geriausios draugės nuo vaikystės, tačiau bendraamžiai jas laiko pretenzingomis. Eimė jaučia simpatiją merginai vardu Rajana; Molė ragina ją užmegzti santykius su Rajana prieš joms baigiant studijas. Išleistuvių išvakarėse Molė susiduria su klasės draugais, kalbančiais apie ją vonioje. Ji pasako, kad pateko į Jeilį, tačiau jie atskleidžia, kad, nepaisant jų vakarėlių, jie taip pat pateko į prestižinius koledžus ir darbovietes. Įsiutusi Molė pasako Eimei, kad jos turėjo labiau mėgautis savo laiku vidurinėje mokykloje. Ji siūlo joms nueiti į klasės draugo Niko surengtą išleistuvių šventę, o Eimė nenoriai sutinka.
Nuostabu žiūrėti filmą apie stiprią ir palaikančią moterų draugystę, bet taip pat gaivu matyti jį vidurinėje mokykloje, kurioje mokosi daug įvairių mokinių, kur yra skirtingų seksualinių orientacijų ir lyties išraiškų. Pagalbiniai aktoriai tokie pat nuostabiai juokingi kaip ir žvaigždės, jiems duota ką nors daugiau, nei būti simboliniais vidurinės mokyklos stereotipais. Tiesą sakant, daugelis pirmųjų Molės įspūdžių apie bendraklasius pasirodo esą klaidingi, ir nors jų personažai gal ir nebuvo visapusiškai nuodugniai ištirti, jie nebuvo redukuoti iki vieno bruožo ar redukuojančios štampų linijos.
Filme merginos tiesiog nori smagiai praleisti laiką. Atmeskime spaudimą siekti sėkmės ar atitikti griežtus idealus ir sutelkime dėmesį į tai, kas svarbu: draugus.
5. „Gyvenimas septyniolikos“ (The Edge of Seventeen, 2016)
„Gyvenimas septyniolikos“ yra tvirtas režisieriaus Hugheso palikimo tęsinys, kuriame susipina kandus humoras ir saldžiarūgštė širdis. Debiutavusi pilnametražiame filme, scenaristė ir režisierė Kelly Fremon Craig pataiko į daugelį paauglių dramų žanro bruožų: narcizišką jausmą, kad viskas, kas vyksta tavo gyvenime, yra labai svarbu, keblumą, kai stengiamasi susikurti savo tapatybę aukštosios mokyklos sąlygomis. Tačiau šis filmas taip pat tamsesnis ir tikresnis, nei Hughes’o filmai paprastai drįsdavo būti, ir atnaujina jo personažus taip, kad jie būtų svarbūs šiandienos žiūrovams.
Visų pirma „Gyvenimas septyniolikos“ – malonumas, o jo centre – spindinti žvaigždė Hailee Steinfeld. Nominuota Oskarui už brolių Coenų 2010 m. sukurtą „Tikro žodžio“ versiją ir kylanti popmuzikos žvaigždė, H. Steinfeld toliau atskleidžia savo universalumą vaidindama protingą, bet socialiai kvailą paauglę Nadine. Jos vienintelė draugė nuo vaikystės yra pernykštė ir šiek tiek geriau prisitaikiusi Krista (akt. Haley Lu Richardson). Jos vyresnysis brolis Darianas (ak.t Blake’as Jenneris) –auksinis berniukas, kuris nedaro nieko blogo. Jos našlė motina Mona (akt. Kyra Sedgwick) sunkiai dirba, kad išlaikytų šeimą, nes yra susikrimtusi vieniša mama.
Kiekviena Nadine diena nelaiminga, kaip ir galima įsivaizduoti, kai hormonai ir nesubrendimas neleidžia mėgautis tuo, kad esi protingiausias žmogus kambaryje. Ji randa tinkamą partnerį savo aštriam protui – istorijos mokytoją Brunerį (nuostabiai santūrus Woody Harrelsonas), kuris ne tik duoda, bet ir priima, ir atrodo, kad jos nepaklusnumas jo negąsdina. Atvirkščiai, galime teigti, kad jam iš tiesų patinka jų pokštai ir pokalbiai per pietus. Dėl Steinfeld ir Harrelsono šmaikštaus bendravimo šios scenos yra vienos geriausių filme.
Kitas neįtikėtinas jos sąjungininkas yra mielas ir protingas Ervinas (akt. Hayden Szeto), šiek tiek keistokas, bet labai padorus klasės draugas, kuris ne taip jau slaptai ją įsimylėjęs. H. Szeto – puikus atradimas: mielas ir charizmatiškas, jam labai padeda Craigo noras paneigti lūkesčius apie vidurinės mokyklos tipus. Sukūręs azijietį, kuris filmo pabaigoje tampa ir herojumi, ir širdžių ėdiku, Craigas ištaiso kai kurias vėlyvojo Hugheso klaidas, ypač susijusias su plačiomis etninėmis karikatūromis.
Filme visas Nadine pasaulis, kuris ir taip jau buvo pavojingas, sugriūva, kai jos geriausia draugė po ilgos išgertuvių nakties susižavi jos broliu, o paskui pradeda rimtai su juo susitikinėti. Iš pradžių ji bando su tuo sutaikyti, prisijungia prie Dariano ir Kristos ir dalyvauja siautulingame vakarėlyje, kuris vyksta tik filmuose apie paauglius. Tačiau ji taip pat elgiasi neadekvačiai, veltui bandydama susigrąžinti savitvardą. Tai veda prie dar vieno žanro elemento: atsitiktinio labai gėdingos žinutės išsiuntimo. Nors didelė dalis filmo veržli ir šmaikšti, tačiau Craigas, regis, lygiai taip pat lengvai gali pasukti istoriją liūdnesnėmis, nuoširdesnėmis kryptimis. Jis nebūtinai viską užbaigia tvarkingai ir maloniai.
Nadine tokia įtikinama dėl to, kad ji ne visada maloni. Ji geba pasijuokti iš savęs dėl savo dažnų kvailysčių, bet jos numatytasis režimas gryna mizantropija ir ji nekenčia kvailysčių. Ji gali būti pikta ir impulsyvi, dažnai pati tampa savo pačios pražūties auka. Steinfeld leidžia šiai intriguojančiai prieštaravimų sankaupai jaustis tikra ir gyva. Atrodo, kad ji nėra suinteresuota priversti mus pamėgti šią ant moteriškumo ribos atsidūrusią merginą. Ji tiesiog stengiasi, kad ji jaustųsi tikra ir dėl to mes ją mylime.
4. „Atskalūno laiškai“ (The Perks of Being a Wallflower, 2012)
Filmas sulaukė puikių atsiliepimų, taip pat ir kandžių, kuriuos, atrodo, parašė jauni suaugusieji. Filmas pasakoja apie susvetimėjusį vidurinės mokyklos pirmakursį, kuris laiko save chronišku atstumtuoju, o vėliau susidraugauja su grupe vyresnių vaikų, kurie priima jo „statusą“.
Istorija, kurios veiksmas vyksta dešimtojo dešimtmečio pradžioje, pasakoja apie Čarlį (akt. Loganas Lermanas), kuris filmą pradeda kaip laiškų seriją „draugui“. Į vidurinę mokyklą jis ateina drebėdamas ir nepasitikėdamas savimi, o pirmąją dieną susiduria su ta didžiąja universalia pirmakursių krize: Prie kurio stalo pietų salėje man leis atsisėsti? Nusivylęs ir neprisėdęs prie kelių stalų, jis sulaukia dviejų protingų ir simpatiškų vyresniųjų klasių mokinių pripažinimo.
Tai Semė ir Patrikas, kuriuos vaidina Emma Watson ir Ezra Milleris. Čarlis suklysta manydamas, kad jie yra pora, o Semė juokais jį pataiso: iš tikrųjų jie yra pusiau brolis ir sesuo. Čarlis – ties riba, kai nori išaugti iš depresijos ir kvailumo, ir yra bauginančiai simpatiškas savo uždarumu. Viena svarbiausių jo gyvenimo veikėjų yra mirusi teta (Melanie Lynskey), su kuria jis dažnai susitinka savo vaizduotėje.
Patrikas – aukštas, stambus ir gėjus, Semė – draugiška ir miela. Čarlis greitai įsimyli ją, bet ji paaiškina, kad turi vaikiną ir skatina būti tik draugais. Per juodu jis susipažįsta su kvazi-panke Mary Elizabeth (akt. Mae Whitman), kuri neabejotinai nori su juo susitikinėti, ir žolės mėgėju Bobu (akt. Adam Hagenbuch), kuris pastūmėjo Čarlį į nuotykius, kuriuos dauguma paauglių patiria vieną kartą gyvenime ir tik nedaugelis turėtų patirti du kartus.
Minia vyresnių Čarlio draugų – meniška, atsiskyrusi, nekonformistinė. Jie daro įtaką Čarliui, gelbstinčią jį nuo gilaus nesaugumo ir depresijos dėl draugo savižudybės, jie moko jį, kad būti tuo, kuo jis yra – gerai. Per pirmuosius metus jis šiek tiek, labai nedrąsiai, sužino apie seksą, gėrimą ir narkotikus ir daug apie draugystę.
Jam taip pat padeda anglų kalbos mokytojas ponas Andersonas (akt. Paul Rudd), kuris nukreipia jį į svarbiausias knygas, kurios jam padės. Kodėl anglų kalbos, dramos ir muzikos mokytojai dažniausiai prisimenami kaip mūsų mentoriai ir įkvepėjai? Galbūt todėl, kad menininkai retai būna populiariosios minios nariai. Taigi, puikus, už širdies griebiantis filmas, kuris tikrai vertas jūsų dėmesio.
3. „Boružėlė“ (Lady Bird, 2017)
Holivudo filmas apie maištaujančią paauglę, reikėtų pripažinti, skamba ganėtinai nuobodžiai arba bent jau stereotipiškai. Visgi, tokio pobūdžio filmai kasmet sulaukia didelio būrio kinomanų dėmesio dėl savo nostalgiškos, o gal kai kam labai artimos, siužetinės linijos.
Filmas „Boružėlė“ (angl. Lady Bird) didžiuosius kino ekranus pasiekė 2017-tais metais, susižerdamas daugybę komplimentų ne tik iš auditorijos, bet ir iš kino kritikų. Pastarieji šį įvertino taip palankiai, kad „Boružėlė“ kurį laiką puikavosi Rotten tomatoes topo viršūnėje su 100 % teigiamu įvertinimu, aplenkdama anksčiau rekordininku laikytą „Žaislų istorija 2“. Boružėlės tvirtą charakterį bei aštrią nuomonę galima aiškiai pastebėti jau pirmojoje filmo scenoje, kuomet pagrindinė filmo veikėja iššoka iš važiuojančio automobilio ir susilaužo savo ranką. Viskas dėl mažo, nekalto ginčo su mama. O tokių ir didesnių mamos-dukros konfliktų filme – apstu. Ne be reikalo, „Boružėlės“ režisierė iš pradžių šiai kino juostai norėjo suteikti „Mamos ir dukros“ (angl. Mothers and Daughters) pavadinimą.
Filmo režisierė Greta Gerwig savo debiutinio filmo, nuominuoto net penkiems Oskarams, nedrįsta laikyti autobiografine juosta. Tačiau ši neslepia, kad Boružėlės veikėją inspiravo pačios aktorės bei režisierės paauglystės išgyvenimai. Prieš pradedant filmavimą, Gerwig supažindino kiekvieną aktorių su sava praeitimi, surengdama turą po gimtąjį miestelį ir aprodydama senas mokyklos nuotraukas ar net dienoraščius.
Pasakojimo apie Boružėlę negalima įsprausti į aiškius žanrų rėmus, mat jame nepaviršutiniškai spalvinamas realistiškas, nors ir keistas, septyniolikmetės paauglės paveikslas, kuris pastato žiūrovą į nepatogią padėtį. Filme taip pat aiškiai parodoma veikėjos šeima, suskirstyta vaidmenimis: motina, kuri nuolat nepritaria Boružėlės veiksmams, ir tėvas, kuris bando nuraminti abi moteris visame šeimos katile. Visgi, tokiam šeimos portretui Boružėlės valiūkiška energija įneša ne tik šilumos, bet ir pykčio ar nusivylimo, tad žiūrovas turi progą ir susimąstyti, ir saldžiai pasijuokti.
Boružėlė, iš pirmo žvilgsnio, absoliučiai nepiktybinė asmenybė, galbūt, jaučiasi nesuprasta. Čia verčiau reikėtų paauglystės stereotipą nustumti į šalį ir atsižvelgti į veikėjos gyvenimo būdą: vidurinės klasės šeimoje auganti, vienintelė dukra, lankanti privačią krikščionišką turčių mokyklą. Jos mamą užklumpa milžiniška atsakomybė išlaikyti šeimą. Ji kiaurą parą praleidžia darbe, mat Boružėlės tėvas praranda darbą, o vėliau paveiktas sunkios padėties, suserga depresija. Tokia finansinė situacija namuose dar labiau aštrina šeimyninius tarpusavio santykius, tad paskutinius abitūros metus „kenčianti“ Boružėlė planuoja pabėgimą į Niujorką, kur ketina studijuoti išsvajotame „miesto“ koledže. Anot jos, būtent ten slypi tikroji „kultūra“. Žinoma, toks utopinis mąstymas, įžengus į plačiuosius miesto vandenis, atveria naiviosios Boružėlės akis.
Todėl bene geriausias, visai neįpareigojantis filmo aspektas – tai labai sklandžiai, lengvai pereinanti siužetinė linija bei įvykių chronologija. Režisierė tarsi nujaučia, kada geriausiai pradėti ir užbaigti sceną, per daug žiūrovo neapkraunant emociškai. Vienu metu matome Boružėlę skrendančią pro automobilio duris, o kitu – paauglę išvystame ant gipso rašančią žodžius „Eik šikt, mama“ (angl. „Fuck you, mom“). Tokiu komišku momentu, rodos, senos žaizdos užgyja ir Boružėlei tenka judėti toliau.
Pusantros valandos trunkančioje dinamiškoje juostoje žiūrovas yra supažindinamas su visų pagrindinių veikėjų charakteriais iki smulkiausių detalių. Čia šis išvysta metus trunkančią Boružėlės kelionę – nuo mokyklos Sakramente iki koledžo Niujorke. Čia nėra jokių dramatiškų ar netikėtų posūkių, didelių laimėjimų ar tragedijų, priverčiančių aikčioti iš nuostabos. Čia parodoma realybė, gebanti sužavėti savo nuoširdumu. (Gabija Stankevičiūtė)
2. „Lengvabūdė pirmūnė“ (Easy A, 2010)
Apie literatūrinės klasikos ekranizacijų subtilumus prirašyti kalnai recenzijų ir netgi mokslinių disertacijų. Tačiau ligi šiol nėra sutarimo, kokį filmą galima būtų laikyti idealia adaptaciją – tą, kuri išlieka maksimaliai artima tekstui ar ta, kuri tik pasinaudoja literatūros kūrinio motyvais ir pateikia į originalą mažai panašią istoriją.
Filmo „Lengvabūdė pirmūnė“ renkasi antrąjį variantą ir nuo literatūrinio originalo pabėga taip toli, kad jei ne paminėjimas titruose, vargu ar kas suprastų, jog autorius įkvėpė Nathanielio Hawthorne’o romanas „Raudonoji raidė“, parašytas dar 1850 metais. Surasti du siužetus, kurie būtų vienas į kitą labiau nepanašūs, negu knyga ir filmas, tikrai nelengva. Spręskite patys.
Nathanielio Hawthorne’o klasikiniame romane „Raudonoji raidė“ (ir gana tikslioje šio klasikinės istorijos ekranizacijoje, kurią 1995 m. su aktoriais Demi Moore bei Gary Oldmanu sukūrė režisierius Rolandas Joffé) veiksmas rutuliuojasi 1666 metais Masačiusetso įlankos kolonijoje. Čia vyrauja puritoniškos vertybės, todėl naujoji atvykėlė Hester Prain (Demi Moore) sutinkama gana įtariai. Jauna moteris greitai įsilieja į čiabuvių gyvenimą ir, įsikūrusi atokioje fermoje, laukia atvykstančio vyro. Tačiau ji jaučia nenumaldomą aistrą jaunam kunigui Artūrui Dimesdeilui (Gary Oldmanas). Ir šis neabejingas jaunai gražuolei. Manydami, kad Hester vyras greičiausiai žuvo kelionėje per vandenyną, jiedu sutvirtina savo meilę, iš kurios gimsta kūdikis. Bet netrukus kolonijoje pasirodo Hester vyras Rodžeris Čilingvortas (Robertas Duvallis), praleidęs metus indėnų nelaisvėje.
„Lengvabūdės pirmūnės“ istorija vyksta mūsų dienomis. Jei veiksmas amerikiečių komedijose plėtojasi mokykloje, o jo herojai yra vyresnių klasių mokiniai, galime lažintis, kad beveik visi moksleivių interesai išsitenka seksualinių problemų teritorijoje, o svarbiausi rūpesčiai, žinoma, susiję su nekaltybės praradimu.
Ne išimtis ir Emmos Stone suvaidinta panelė Oliv Pendergast. Merginai jau septyniolika metų, bet ji vis dar skaisti. Šimtus kartų įvairiuose „Amerikietiškuose pyraguose“ buvo pasakojama, kaip tokiame amžiuje šios „gėdos“ galima atsikratyti. Oliv pasirenka ne itin originalų būdą išvengti nevykėlės pravardės. Mergina paleidžia gandą, kad savo gėdos sėkmingai atsikratė su vienu koledžo moksleiviu. Ir kad dar labiau įtvirtintų savo naująjį statusą, ėmė vaidinti labai patyrusią sekso reikaluose. Net demonstratyviai prie savo drabužių prisiuvo raudoną gėdos raidę (štai, pagaliau ir paaiškėjo, kam filmo autoriams prireikė Nathanielio Hawthorne’o!).
Kaip ir reikėjo tikėtis, tarsi stebuklingai lazdelei mostelėjus Oliv iš pilkos pelytės virto viena ryškiausių koledžo moksleivių. Ji išgelbėja ant plauko pakibusią bendramokslio Brendono reputaciją. Vaikinas yra gėjus, ir toliau nuo visų slėpti šį reikalą darosi nebeįmanoma. Brendonas išdrįsta paprašyti Oliv, kad ji apsimestų jo mergina ir jiedu vakarėlyje pasirodytų drauge. Jau įsijautusi į „patvirkėlės“ vaidmenį Oliv, žinoma, negali nepadėti nelaimėliui… (Gediminas Jankauskas)
1. „Kietakiaušiai“ (Superbad, 2007)
Faktas, kad studijuosi kitame koledže, nei tavo geriausias draugas, reiškia, kad visą likusį laiką privalai išnaudoti iki galo. Na, bent jau taip mano vaikinai filme „Kietakiaušiai“. Deja, bet besistengdami išspausti iš likusio laiko, viską, kas įmanoma, jie patenka į bėdą.
Visų paauglių labiausiai laukiamas įvykis – mokyklos baigimas. Tave paleidžia nuo sunkios, dvyliką metų veržusios mokslų grandinės. O dar labiau visi nekantraudami laukia to didžiojo paskutiniojo vakarėlio. Ta vakarą visos mokyklinės svajonės tiesiog privalo išsipildyti. Pažįstamas jausmas?
Lygiai tokios pačios mintys sukosi ir trijų draugaų galvose – Seto (akt. Jonah Hill), Yvano (akt. Michael Cera) ir Fogelio (akt. Christopher Mintz-Pllasse). Jie paprasti vaikinukai ir jų svajonės paprastos. Ypatingoji jų vakaro svajonė – gerai „nusilakti“ ir prarasti nekaltybę su svajonių merginomis. Tiesa, pamiršau paminėti, kad jie – nevykėliai. Tai yra – jų niekas nekviečia į vakarėlius, jie nuolatos apsikvailina, o merginos… na, su merginomis jie bendrauti nemoka.
Tačiau Setui netikėtai nusišypso sėkmė – į paskutinįjį metų vakarėlį jį dėl nepaaiškinamų priežasčių pakviečia seksualioji Džiuls (akt. Emma Stone). Setui dangus nušvinta ir jis supranta, kad tai jo ilgai lauktoji proga. Jei jau nenuskils, tai gal bent per klaidą kokia apgirtusi mažulė „pasirašys“.
Pirmoji trijulės užduotis – gauti ką nors su laipsniais. Tai jų bilietas į Džiuls vakarėlį. Atrodytų labai paprasta (nuėjai į parduotuvę ir nusipirkai), jei pamiršti, kad vaikinai dar nepilnamečiai ir alkoholio jiems niekas neparduos. Čia netikėtai sublizga kalikas Fogelis: kas galėjo pagalvoti, kad knygų žiurkius turi padirbtą pažymėjimą. Bet… dabar ne laikas stebėtis – metas veikti. Pirmyn į žygį dėl „laipsnių“!
Nuotykiai prasideda vaikinams tik iškėlus koją iš namų. Dar nespėjęs pasinaudoti padirbtu pažymėjimu, Fogelis pakliūna teisėsaugos akiratin ir jo vakaras baigiasi policijos automobilyje su dviem išprotėjusiais policininkais. Tik ne toks jau tas vakaras nenusisekęs, kaip gali pasirodyti…
Setui ir Yvanui nieko kito nelieka, tik toliau tęsti žygį, kurį turėtų vainikuoti naktis svajonių merginų glėbyje. Tačiau reikalai, nuo pat pradžių ėmę klostytis ne taip kaip numatyta ir toliau šlyja. Setas atsiduria visai ne ten, kur planavo, sukelia (kaip visada) didžiausią chaosą ir vaikinų vakaras baigiasi tradiciškai: vienas kito draugijoje. Tik šiąnakt jie jau nebe tie Yvanas ir Setas, kokie pabudo rytą… Ilga ir varginanti diena juos privertė šiek tiek suaugti…
Filmo nešvankybės ir įžeidžiantys personažai iš pradžių žiūrovams gali atrodyti kaip nepilnamečio bandymas juokauti, tačiau juostos komiškas spindesys yra nepajudinamas. Nors tai tikrai nėra komedija, kuri patiks visiems, daugelis pasakytų, kad tai viena geriausių XXI amžiaus komedijų iki šiol.
