Šiais moderniais laikais, išsirinkti, kokį filmą žiūrėti šįvakar, gali pasirodyti sunkesnė užduotis nei atrodo. Internete apstu įvairių žanrų filmų skirtų kiekvieno skoniui patenkinti. Kartais šeimos nariams sunku susitarti, kokį filmą žiūrėti, nes nuomonės dėl filmo pasirinkimo išsiskiria. Tačiau dažnu atveju neprašausite pasirinkę gerą ir kokybiškai pastatytą biografinį filmą, kuris pasakos žmogaus gyvenimo istoriją.
Kartais žmonės linkęs manyti, kad žiūrėti kieno nors gyvenimo istoriją gali būti nuobodu, tačiau pažiūrėję šiuos, mūsų rekomenduojamus filmus, garantuojame, pakeisite savo nuomonę.
10. „SOCIALINIS TINKLAS“ (The Social Network, 2010)
Šiam filmui pasirodžius ekranuose amerikiečiai pokštavo, kad „Socialinį tinklą“ turėtų pažiūrėti ne mažiau, kaip 500 milijonų žiūrovų – maždaug tiek žmonių tuo metu dalyvavo internetinės platformos „Facebook“ veikloje.
Kompiuterių programavimo verslas dabar pelnytai nurungia visas tradicines greito praturtėjimo formas. Jokia naftos pramonė ar deimantų gavybos verslas negali konkuruoti su galimybe akimirksniu tapti milijardieriumi, įdiegus naują kompiuterinės veiklos sistemą, kuri milžiniškais tempais paplis internetinėje erdvėje ir įtrauks į savo „voratinklį“ šimtus milijonų vartotojų. „Apple“, „Microsoft“ ar „Google“ šiais laikais yra ne tik garsūs prekiniai ženklai, bet ir fantastiškos sėkmės simboliai.
Filmas „Socialinis tinklas“ sukurtas pagal Beno Mezricho knygą „Atsitiktiniai milijardieriai“. Bet nei šio romano autorius, nei, kaip teigiama, programavimo genijaus Marko Zuckerbergo filmo kūrėjai nėra matę. Niekas iš „Facebook“ vadovų prie filmo kūrimo nėra prisidėję. Šiame paradokse yra savotiška simbolika. Juk ir dalyvavimas „Facebook“ tinkle žmonėms vienu metu suteikia galimybę bendrauti ir išlaikyti distanciją.
Pagrindinis filmo herojus yra pats Markas Zuckerbergas (Jesse Eisenbergas), tapęs jauniausiu pasaulyje milijardieriumi. Jo sėkmės receptas genialiai paprastas – nepritampantis jaunų žmonių aplinkoje kompleksuotas vaikinas pasiūlė žmonėms modernų bendravimo būdą. Šios savotiškos intelektualios revoliucijos vaisais dabar naudojasi milijonai, bet, aišku, atsiranda ir tokių, kurie norėtų su milijardieriumi pasidalinti ne tik šlove, bet ir jo pinigais.
Beno Mezricho knygą, pagal kurią sukurtas filmas, sudaro artimiausių Marko Zuckerbergo moksladraugių iš Harvardo universiteto pretenzijos buvusiam draugui už tai, kad jis neva pasisavino bendrą idėją ir su niekuo tinkamai nepasidalijo materialiniais pergalės rezultatais. Panašiu keliu eina ir filmo kūrėjai, nemažai vietos skiriantys teisminėms batalijoms, sugrįžimams į praeitį ir objektyvios tiesos paieškoms.
Tikrasis Markas Zuckerbergas paskelbė, kad filmo herojus su juo neturi nieko bendra. Tai paliudija ir gerai genijų pažįstantys artimieji. Anot jų, šlovė ir pinigai nesugadino jauniausio pasaulyje milijardieriaus ir nepavertė jį prastų manierų žmogumi, koks jis vaizduojamas filme. Sakoma, kad tikrasis Markas Zuckerbergas yra kuklumo įsikūnijimas. Jau tapęs milijardieriumi jis ilgai gyveno vieno kambario butelyje Niujorke, miegojo ant grindų gulinčio matraco ir vaikščiojo į darbą pėsčias.
Tokia yra objektyvi tiesa, jeigu tikėsime panašiais liudijimais. „Bet kam šiais laikais reikalinga tiesa?, – klausia „The New York Times“ puslapiuose filmui „Socialinis tinklas“ scenarijų parašęs Aaronas Sorkinas. – Kur kas svarbiau papasakoti istoriją“. (G.J.)
9. „Le Manas’66. Plento karaliai” (Ford vs. Ferrari, 2019)
„Le Manas’66: Plento karaliai“ (originalus pavadinimas „Ford v. Ferrari“ ir gerokai lakoniškesnis, ir, svarbiausia, tiksliai perteikia pagrindinį siužeto konfliktą, tapusį filmo varomąja jėga) skirtas „amžiaus dvikovai“, kai automobilių lenktynėse varžėsi du autogigantai – „Ford“ ir „Ferrari“.
Užsimezgė šitas konfliktas septintajame dešimtmetyje. Net šešerius metus iš eilės, nuo 1960-ųjų, Le Mano trasoje „Ferrari“ bolidai buvo nenugalimi. Tai negalėjo neužgauti Henry Fordo imperijos vadovų ambicijų, seniai pripratusių prie lyderystės automobilių pramonėje. Pradžioje amerikiečiai pabandė situaciją spręsti, kaip tai įpratę daryti stambūs kapitalistai arba mafijozai – tiesiog nusipirkti konkurentų verslą. Tačiau europiečiai tokiu „pasiūlymu, kurio neįmanoma atsisakyti“ nesusiviliojo, mat į turtingus JAV monopolistus žvelgė ne tiek su pavydu, kiek su neslepiama panieka, kadangi buvo įsitikinę, jog stambaus kapitalo amerikiečių „rykliams“ už viską svarbiau yra pelnas, o Le Mano varžybos europiečiams visų pirma yra žmogaus (bet ne technikos) triumfas.
Todėl anuometinis koncerno vadovas Henris Fordas II-sis (filme jį suvaidino Tracy Letts) ryžosi mesti iššūkį sportinių trekų karaliui, pasitelkęs sunkiąją artileriją – didelius pinigus, išradingiausius savo firmos inžinierius, vienintelį tas lenktynes laimėjusį amerikietį Kerolą Šelbį (Mattas Damonas), dėl problemų su širdimi priverstą persikvalifikuoti į inžinierius, ir iš Didžiosios Britanijos persiviliotą sunkaus būdo lenktynininką Keną Mailsą (Christianas Bale‘as). Pastaroji aplinkybė iš anksto garantuoja visokiausius psichologinius konfliktus, kurie drauge su gamybinėmis problemomis žada pavirsti grėsmingu sprogstamuoju mišiniu.
Planai ambicingi, o laiko jiems realizuoti labai mažai – vos 90 dienų, paprasčiau sakant, tik trys mėnesiai.
Taip buvo duotas startas dar vienos „amerikietiškos svajonės“ realizavimui. Neretai tai būna kino priemonėmis įkūnytos scenaristų parašytos istorijos su dramatiškais konfliktais, prieštaringų charakterių dvikovomis, didvyriškais žygiais ant žmogiškų galimybių ribos ir, žinoma, privalomu finaliniu triumfu. Šį kartą daug ko išgalvoti nereikėjo: lenktyninio automobilio „Ford GT40 Mk. II“ sukūrimo epopėjoje netrūko realių iššūkių – alinančio darbo, audringų ginčų ir nusivylimo akimirkų, nemigos naktų, nuovargio išprovokuotų įniršio proveržių ir panašių emocijų, kurias paslaugiai parūpina ekstremalus gyvenimas „ant nervų krizės ribos“.
Būtent šis „gamybinis“ fonas filmo autoriams yra svarbiausias jų epopėjoje. Režisierius Jamesas Mangoldas sumaniai derina parengiamojo etapo epizodus į pakankamai dramatiškų įvykių grandinę, tačiau svarbiausius lenktynių filmo epizodus pradeda montuoti (užtai labai virtuoziškai) paskutinį filmo trečdalį.
Antrą kartą režisieriaus Jameso Mangoldo filme (po vesterno „Traukinys į Jumą“, 2007 ) vaidinantis Christianas Bale‘as vėl demonstruoja ne tik jau įprastą persikūnijimo talentą, bet ir neįtikėtiną fizinę transformaciją – rengdamasis vaidinti Keną Mailsą aktorius atsikratė dvidešimties kilogramų svorio (palyginkite Christianą Bale‘ą šiame filme ir pernykštėje „Valdžioje“ – nerasite net penkių išorinių panašumų).
Visi kas nors kiek domisi auto sportu žino, kad „Fordo“ bei „Ferrario“ dvikovą, kuri po titaniško pasiaukojimo ir ribinių žmogiškų resursų panaudojimo 1966 m. garsiosiose 24 valandų trukmės automobilių lenktynėse baigėsi konkurentus triuškinančia „Fordo“ pergale. (G.J.)
8. „EDITH PIAF. ROŽINIS GYVENIMAS“ (La Vie en Rose, 2007)
Legendinė Prancūzijos Edith Piaf atgimė neeiliniame biografiniame filme- „Edit Piaf. Rožinis gyvenimas“. Garbė pavaizduoti Edith Piaf teko aktorei Marion Cotillard. Aktorė pažįstama iš komercinės trilogijos „Taksi“ kur atliko antraplanį vaidmenį, taip pat vaidino Timo Burtono pasakoje suaugusiesiems „Mano gyvenimo žuvis“, Jeano Pierre’o Jeunet karinėje dramoje „Ilgos sužadėtuvės“ ir sero Ridley Scotto komedijoje „Geri metai“. Tačiau šiuo filmu aktorė išbandė save pagrindiniame vaidmenyje. Šis vaidmuo prancūzų aktorei, 2008-aisiais atnešė „Oskarą“. Filme atskleidžiamas duobėtas patyrusios atlikėjos kelias nuo dainavimo gatvėse iki šlovingojo triumfo koncertinėse salėse. Filme pasakojama istorija apie charizmatišką, egoistišką, jausmingą ir stiprią asmenybę, kuriai gyvenimas nepagailėjo išbandymų. Laikinas apakimas vaikystėje, praleistas laikas Normandijos viešnamyje, lemtingas susitikimas su kabareto meno vadovu Louisu Leplee, tragiškai nutrūkęs emocingas meilės romanas su bokso čempionu Marcelu Cerdanu, potraukis alkoholiui, narkotikams ir vaistams, žvaigždžių ligos požymiai ir keisčiausios užgaidos, sparčiai besivystantis kūno reumatas ir dramatiški priepuoliai scenoje, dainavimas iš skausmo sukandus dantis paskutiniais karjeros metais. Filmo pavadinimas „Rožinis gyvenimas“ paradoksalus, tačiau tinkamas. Už talentą dažnai menininkui tenka sumokėti didelę kainą ir gyvenimas tikrai nebūna rožėmis klotas. Režisieriaus Olivier Dahano kurtas „Edit Piaf. Rožinis gyvenimas“ leidžia prisiminti garsiausią, mėgstamiausią prancūziškos estrados dainininkę, kuriai plojo kone visas pasaulis. Jos dainos iki šiol laikomos XX amžiaus muzikiniu palikimu.
7. „LINKOLNAS“ (Linkoln, 2012)
Dviem „Oskarais“ iš dvylikos nominacijų apdovanotas filmas, pašlovinantis JAV prezidentą Abrahamą Linkolną, pasakoja apie seniai praėjusius laikus, bet sukurtas taip, kad įtikina, jog amerikiečiams jų šalies praeitis nėra vien pageltusių vadovėlių tekstai.
„Linkolnas“ pirmiausiai buvo parodytas JAV Kongreso nariams, kad šie nepamirštų savo šalies istorinių pamokų, kaip reikia valdyti iš garbingų protėvių paveldėtą valstybę.
1865-ųjų metų balandžio pradžioje baigėsi ketverius metus trukęs pilietinis karas. Jo vaizdus S. Spielbergas rodo tik pačioje filmo pradžioje, bet kelių šio prologo minučių pakanka, kad brolžudiško karo tragediją žiūrovas pajustų fiziškai. Panašaus efekto režisierius pasiekdavo ir anksčiau. Tačiau skirtingai, nei kitose karinėse dramose, po efektingo prologo ir patetiško jo komentaro („Aš miriau ne veltui. Ši tauta, padedant Dievui, atgims ir bus laisva“) dar beveik dvi su puse valandos žiūrovas stebės ne mažiau įspūdingas batalijas, kurios rutuliuosis kabinetų tyloje ir triukšminguose Kongreso posėdžiuose.
Visi jau pavargo kariauti. Ką tik antrai kadencijai išrinktas prezidentas Linkolnas turi puikią progą pabaigti šį įsisenėjusį kruviną konfliktą, prasidėjusi po to, kai pietinės valstijos (Konfederacija) paskelbė pasitraukiančios iš JAV sudėties. Tryliktoji Konstitucijos pataisa, panaikinanti vergiją, galėtų tapti tuo katalizatoriumi, kuris išspręstų skaudžią dilemą, kurią pats Linkolnas išsakė šiais žodžiais: „Šalis negali amžiais išlikti pusiau vergovinė, pusiau laisva“.
Tačiau panaikinti vergiją ne taip paprasta. Nes Kongreso viduje vyksta arši demokratų ir respublikonų kova. Pirmieji palaiko pietinių valstijų interesus, antrieji gina Sąjungos poziciją. O ir vergijos panaikinimo šalininkų respublikonų tarpe yra dvi nesutaikomos pozicijos. Vienus patenkintų Konstitucijoje įrašyti žodžiai apie vergijos draudimą, kitiems gi reikia kur kas drąsesnės formuluotės, teigiančios, kad visi žmonės yra lygūs.
Išeities iš patinės situacijos ieškantis Linkolnas (jį tiesiog tobulai vaidina į savo prototipą fenomenaliai panašus Danielis Day-Lewisas) filme įamžintas ne tik kaip išmintingas kančiose gimusios tautos patriarchas. S. Spielbergas išduotų pats save, jei apsieitų be kur kas efektingesnių apibendrinimų. Jei prologe nakties tamsoje Linkolnas parodytas kaip Prometėjas, tai finalinis šūvis į Linkolną teatro ložėje pateikiamas kaip ritualinė auka ant tėvynės aukuro. (G.J.)
6. „GELEŽINĖ LEDI“ (Iron Lady, 2011)
Du „Oskarus“ pelnęs režisierės Phyllidos Lloyd filmas „Geležinė ledi“ sulaukė daugybės kontraversiškų vertinimų. Turbūt vienos žymiausių pasaulio istorijoje moterų, Didžiosios Britanijos ministrės pirmininkės Margaret Thatcher, dar vadinamos Geležine ledi, gyvenimą pasakojanti biografinė drama didžiuosiuose ekranuose pasirodė 2011 m., istorijos herojei dar būnant gyvai. Ją įkūnijo žymioji Meryl Streep, už šį savo vaidmenį sulaukusi gausybės pagyrų ir apdovanojimų.
Filmas pradedamas scena, kurioje jau senatvinių atminties praradimų kankinama garbaus amžiaus politikė parduotuvėlėje perka pieną. Grįžusi namo ji pasiskundžia savo vyrui, kad laikai keičiasi neatpažįstamai, tačiau vėliau parodoma, kad dialogas su sutuoktiniu – įsivaizduojamas, mat šis miręs jau prieš beveik dešimtmetį. Būtent toks žymiosios politikės vaizdavimas sulaukė aštrios kritikos iš jos šalininkų ir aplinkinių, kurie tai laiko nepagarba garsiai personai. Nepaisant to, tolesnės scenos žiūrovams atskleidžia tikrąjį Geležinės ledi veidą. Jos praeitis vaizduojama per atsiminimų prizmę, kuomet praeities vaizdus iššaukia tam tikri dabarties įvykiai. Tiesa, filme taip pat daugiau atskleidžiama ne politinio, o asmeninio politikės gyvenimo ypatumų ir detalių. Garbingo amžiaus sulaukusi Margaret tarsi gailisi, kad jaunystėje savo darbui skyrė ženkliai daugiau laiko ir dėmesio nei savo šeimai, todėl dabar ją slegia kaltės jausmas – karjera prasideda ir baigiasi, o šeima visada būna šalia. Taigi, epizodiškai papasakojamas Geležinės ledi kelias į politikos elitą, tačiau tik keletas svarbesnių epizodų sulaukia didesnio dėmesio. Ji prisimena savo studijų pradžią, susitikimą su būsimu savo vyru, Denisu Thatcheriu, tapimą partijos ir, neilgai trukus, šalies lydere, karą dėl Folklandų salų ir įvairius streikus bei dešimtojo dešimtmečio pradžioje ištikusią krizę, kuri tapo jos karjeros piko pabaiga. Vis tik kino juosta verta dėmesio būtent ne dėl politinių įmantrybių, o dėl asmeninių dramų ir krizių, persekiojusių kadaise nepalaužiama laikytą Margaret Thetcher. Jos gyvenimo įmantrybės šiame filme ją parodo ne tik kaip šaltą ir griežtą lyderę, bet ir kaip įvairių išgyvenimų kankinamą šeimos moterį. (G.J.)
5. „Didelės akys“ (Big eyes, 2014)
Penkiasdešimtaisiais Margaret (akt. Amy Adams) buvo išsiskyrusi vieniša motina ir savamokslė dailininkė, įkvėpimą atradusi savo dukrelės veide. Lyg apsėsta tapydama vaikų portretus su itin išdidintomis akimis moteris, atrodo, nė nesitiki pripažinimo ir savo darbus pardavinėja pusvelčiui. Galbūt ji visą gyvenimą būtų praleidusi dirbdama baldų fabriko iliustratore, o pasaulis – pražiopsojęs japonišką animaciją menančius portretus, jei ne lemtinga Margaret pažintis su gatvės dailinku Walter Keane. Nežinia ko labiau apžavėtas – Margaret moteriškų kerų ar jos meninio talento, Walter Keane pradėjo tai, kas dabar jau vadinama „populiarumo mene fenomenu“.
Ne visai „burtoniškas“ Timo Burtono filmas paremtas dailininkės Margaret Keane biografijos motyvais. Nei fantastikos, nei specialiųjų efektų čia neišvysite, tačiau kone stebuklingas atrodo dailininkės piešiamų portretų panašumas į režisieriaus mėgiamus kurti animacinius herojus. Iš kur režisieriaus animacijai semtąsi įkvėpimo, turbūt, nepaaiškės, tačiau „Didelės akys“ filme mums bus atskleista kita, kone detektyvinė istorija.
Margaret tapybos darbų autorystė ilgą laiką laikyta paslaptyje. Visą garbę už paveikslus didelėmis akimis Walter‘is prisiima sau, tuo tarpu versdamas savo mylimąją dirbti tamsiame kambarėlyje, paslapčiomis. Mėginant šią paslaptį išsaugoti žiūrovui visu gražumu atsiskleidžia ir penkto-šešto dešimtmečių privalomo moterų kuklumo, nuolankaus paklusimo vyrui dalia, ir nuostabiai Christoph‘o Waltz‘o įkūnytas egocentriško garbetroškos Walter Keane personažas. Margaret rūpi menas savaime – tapydama ji ieško savęs ir pamažu iš vaikiškų portretų išauga; keičiantis asmenybei kinta ir moters stilius. „Kaip man tai paaiškinti?“ klausia sunerimęs Walter‘is, besiruošdamas dar vienam apsimetėliškam interviu. „Menas yra asmeniškas“ atšauna Margaret. Siužetas šiek tiek nuspėjamas, juk jau pats filmo sukūrimo faktas sufleruoja atomazgą – paslaptis bus atskleista. Tačiau beveik iki pat pabaigos žiūrovą kamuoja klausimas „kada?“. Ar teks Margaret pasimėgauti pelnyta šlove? O gal viskas paaiškės tik po dailininkės mirties?
4. „PJŪKLO KETERA“ (Hacksaw Ridge, 2016)
2015-aisiais Oskaru apdovanotas Clinto Eastwoodo filmas „Amerikiečių snaiperis“ (American Sniper) tėvynėje susilaukė piktos kritikos, o pats režisierius net buvo apkaltintas karo ir žmogžudysčių idealizavimu. Mat filmas pasakoja apie geriausiu visų laikų amerikiečių snaiperiu pramintą Chrisą Kyle‘ą, per savo karinę karjerą, trukusią iki 2009-ųjų, pavojingiausiose Irako teritorijose likvidavusį 255 gyvus taikinius ir palaidotą su iškilmėmis, kurių nusipelno tik nacionaliniai didvyriai.
Na, o Clinto Eastwoodo kolegos Melo Gibsono karinėje dramoje „Pjūklo ketera“ matome absoliučiai priešingą pavyzdį. Tai taip pat tikrais įvykiais pagrįsta istorija apie Antrajame pasauliniame kare dvivyriu tapusį mediką Desmondą T. Dossą, kuris tapo pirmuoju kariu istorijoje, dėl pacifistinių įsitikinimų atsisakiusiu į rankas paimti ginklą. Net ir mirtinas pavojus kovos lauke neprivertė jo išsižadėti savo pažiūrų bei įsitikinimų.
Kruviname Okinavos mūšyje 1945-ųjų gegužę beginklis Dossas, nuolat apšaudomas priešų, iš mūšio lauko išnešė 75 sužeistus amerikiečių karius ir suteikė medicininę pagalbą daugybei kitų. Kelis kartus kliudytas snaiperių ir netgi sužeistas granatos skeveldros, ginklo į rankas taip ir nepaėmęs vaikinas išgyveno Okinavos pragarą ir tapo pirmuoju pacifistu istorijoje, apdovanotu Kongreso Garbės medaliu.
„Pjūklo ketera“ (taip vadinamas karinis fortas) – jau penktasis Melo Gibsono režisuotas filmas. Trys jų buvo epiniai kūriniai: „Narsioji širdis“ (1995) pasakojo apie XIII a. kovotoją už Škotijos laisvę Viljamą Volesą, „Kristaus kančia“ (2004) atskleidė Jėzaus Kristaus žemiško gyvenimo paskutinių valandų tragizmą, o „Apokalipsė“ (2006) supažindino su XVI a. Meksikos džiunglėse dėl išlikimo kovojusia indėnų gentimi.
Pristatydamas „Pjūklo keterą“ Venecijos kino festivalyje Melas Gibsonas filmą komentavo taip: „Dabar kine matome per daug išgalvotų supermenų. Todėl nusprendžiau, kad atėjo laikas prisiminti tikruosius“. Pats D. T. Dossas ilgai priešinosi bandymams jo istoriją parodyti kine. Likęs gyvas po karo košmaro Septintosios dienos adventistas tvirtino, kad tikrieji didvyriai yra tie, kurie kariavo, o jis tik gelbėjęs sužeistuosius.
Filmo pabaigoje Melas Gibsonas parodo tikrąjį D. T. Dossą, užfiksuotą nuotraukose ir dokumentiniuose kadruose. O prasideda „Pjūklo ketera“ pasakojimu apie idilišką prieškario Amerikos provinciją Virdžinijos valstijoje, pavyzdingus santykius šeimoje ir jų išugdytą paprastą vaikiną, jaunatviškai energingą ir nuoširdų, drovų su mylima mergina ir nuoširdžiai tikinti Kristaus mokymu. Paprastai panašūs dalykai amerikiečių (ir ne tik jų) kine atrodo ne tik sentimentaliai, bet ir dvelkia dirbtinu patosu. M. Gibsonas šio pavojaus išvengia. Tikėjimas gėriu bei jaunojo herojaus tiesa yra ne deklaratyvūs, o jauno aktoriaus Andrew Garfieldo vaidyba tokia nuoširdi, kad nepalieka abejingų.
Kai Desmondas išgirdo apie Perl Harbore įvykusią tragediją, kuomet japonų lakūnai savižudžiai atakavo JAV laivyną, jis negali likti nuošalėje ir nesvyruodamas tampa savanoriu. Bet ginklą į rankas imti kategoriškai atsisako, juk Kristus mokė: „Nežudyk!“. Aišku, kad tokia naujoko pozicija susilaukia neigiamo požiūrio: jei nenori rankose laikyti ginklo, esi arba beprotis arba bailys, o už panašų boikotą karo sąlygomis ir į tribunolą galima pakliūti.
Desmondo pasaulėžiūrai, be abejonės, didžiausią poveikį padarė jo tėvą (Hugo Weavingas) visą gyvenimą persekioję Pirmojo pasaulinio karo košmarai. Jo sūnui panašią patirtį išgyventi padėjo nuoširdus tikėjimas Kristaus paskleista filosofija. „Joje yra visa Dosso esmė, – aiškino M. Gibsonas. – Kad ištvertum tokį karo veiksmų pragarą, kai oras perpildytas švinu taip, kad sunku kvėpuoti, kai esi epicentre to, ką japonai vadino „plieniniu lietumi“, reikalingas stiprus tikėjimo užtaisas. Tai yra tikroji filmo esmę, kuri mane įkvėpė“. (G.J.)
3. „JUODASIS KUKLUKSKLANO NARYS“ (BlacKkKlansman, 2018)
Rasinio nepakantumo tema, pasiekianti mus dar iš vergovės laikų. Jungtinių Amerikos istorijos gėdingiausi puslapiai susiję su kukluksklano veikla. Deja, ši agresyvi rasistinė organizacija egzistuoja ir dabar, tiesa ji jau nebevykdo viešai Linčo teismo egzekucijų, bet slapta vis dar rengia ritualinius reginius su liepsnojančiais kryžiais, ir į šias sueigas aktyvistai susirenka pasidabinę tradiciniais drabužiais – visą figūrą dengiančiais baltais apsiaustais su iškarpomis akims. Spike‘o Lee filmas „Juodasis kukluksklano narys“ (angl. BlacKkKlansman) pasakoja istoriją, kuri gali pasirodyti neįtikėtina, tačiau ji realybėje tikrai įvyko aštuntajame dešimtmetyje Kolorado valstijoje. Tada archyve įdarbintas jaunasis juodaodis policininkas Ronas Stalvortas (jį suvaidino aktoriaus Denzelo Washingtono sūnus Johnas Davidas Washingtonas) sugalvojo originalų būdą demaskuoti kukluksklaną ir užkirsti kelią jų rengiamai kruvinai akcijai. Ekrane pasirodo sunkiai atpažįstamas Alecas Baldwinas (dabar vis dažniau parodijuojantis prezidentą Trumpą), kuris vaidina reakcingą politiką, repetuojantį „tikriems patriotams“ skirtą kalbą ir įvardija pagrindinius „baltosios Amerikos“ priešus – juodaodžius, žydus bei masonus, o taip pat Dievo vardu laimina „baltuosius protestantus“ naujam kryžiaus žygiui. Juodaodis ir žydas bus svarbiausi toliau pasakojamos istorijos herojai. Abu jie dirba Kolorado Springs miesto policijoje ir patenka į klano priešų gretas pagal etninius požymius. Ronas Stalvortas yra juodaodis, o Flipas Cimermanas (Adamas Driveris) –žydas. Pirmasis, suradęs klano (jo nariai vengia šio žodžio ir vietoje jo naudoja kitą – organizacija) telefoną vietiniame laikraštyje pasiskambina ir pasisiūlo drauge kovoti su baltosios rasės žmonių priešais. O kai jis gauna pasiūlymą susitikti ir aptarti būsimos kovos taktiką, tenka vietoj savęs siųsti patyrusį detektyvą Flipą. (G.J.)
2. „VALDŽIA” (Vice, 2018)
Christianas Bale‘as į George‘o W. Busho laikų viceprezidentą persikūnijo taip, kad aktoriaus nebeįmanoma atpažinti. O filmo režisierių Adamą McKay‘ų taip pat verta apdovanoti (arba bent jau nuoširdžiai pagirti) ne tik už jo talentą, bet ir už nuoseklią pilietinę poziciją: filme „Didžioji skola“ jis skrupulingai gilinosi į finansinio kolapso Volstryte priežastis, „Valdžioje“ su pagarbos vertu užsispyrimu jis bando suvokti, kaip ir dėl kokių priežasčių dabartinę Ameriką ištiko skaudi demokratijos vertybių krizė.
Konstituciją bei valstybės vadovus amerikiečiai gerbia. Ir savo simpatija arba priešiškus jausmus stengiasi atspindėti filmuose. Nepriklausomai nuo prezidentavimo kokybės ar vyriausiojo vado sprendimų pagarba Konstitucijos garantui bent jau anksčiau tokiuose filmuose buvo privalomą. Situaciją pakeitė dėl Votergeito skandalo priverstas atsistatydinti Richardas Nixonas, pavadintas labiausiai nekenčiamu valstybės vadovu.
Aukščiausio rango politikai dar prieš užmindami vyriausius valdžios postus paprastai būna gerai žinomi visiems – demokratijos sąlygomis subrendusios žiniasklaidos dėka į politikos Olimpo viršūnes patekusių veikėjų biografijose būna nedaug baltų dėmių. Dickas Cheney – reta išimtis. Nors politikos verpetuose jis pradėjo suktis labai seniai, jis daug kam išliko neįminta mįslė. Cheney darbavosi keturių JAV prezidentų administracijose: vadovaujant G.W. Bushui vyresniajam jis buvo Gynybos ministras, o Busho jaunesniojo komandoje jau buvo tapęs viceprezidentu. Bet kuris kitas politikas tokį pasiūlymą laikytų aukščiausia garbe ir didžiausio pasitikėjimo ženklu. Tačiau didžiulio entuziazmo Cheney tąsyk neparodė – jis dvejojo visą parą ir būsimajam prezidentui pareiškė sutiksiąs tik tada, jei bus priimtos kelios jo sąlygos.
Akivaizdu, kad kurti filmą apie tokią paslaptingą asmenybę yra labai sunku. „Valdžios“ autoriai to niekada ir neslėpė. Net parašė pradiniuose titruose: „Tai reali istorija. Tiksliau pasakius, ji yra tiek reali, kiek tai įmanoma, juk Dickas Cheney yra vienas labiausiai mįslingų politinių lyderių pasaulyje. Bet, velniai griebtų, mes stengėmės kiek įmanydami!“. Tačiau kad filme pasakojama istorija nebūtų pernelyg mistifikuota, o pagrindinis herojus nebūtų perdėtai demonizuojamas, autoriai pasirinko politinės komedijos žanrą, kuriame juodojo humoro elementai „atskiedžiami“ ištisa pilkų atspalvių palete. (G.J.)
1. „ŽAKLINA“ (Jackie, 2016)
Vieno garsiausių Čilės režisierių, Pablo Larraín biografinė drama „Žaklina“ apie pirmąją Baltųjų rūmų damą, 35-ojo Amerikos prezidento Johno F. Kenedžio žmoną. Ir jeigu tikitės plataus politinio konteksto, supažindinimo su prezidento biografija, svarbiausiais to meto JAV pasiekimais ir kruopščia jo žmogžudystės analize, šioje kino juostoje viso to nerasite. Juostos istorija sukoncentruota į pirmosios ledi portretą (vaidina Natalie Portman) ir tą, nematomą istorijos pusę – jos gyvenimą, o tiksliau, jauseną ir išgyvenimus po vyro mirties.
Kai pasauliui tai tik dar viena tragedija, o žiniasklaidai – tik dar viena sensacinga, nesurežisuota istorija, palengvinanti gyvenimą, pagaliau jie turės apie ką rašyti ilgiau nei vieną savaitgalį. O jai, Žaklinai, – absoliuti pasaulio griūtis, kuomet sustoja laikas, ir viskas skyla į gyvenimą „prieš“ ir „po“ lemtingojo šūvio, arba laikiną, auksinio Kameloto skambesį iš vinilinės plokštelės ir juodą šydą, atimantį tau norą gyventi. Filmo genialumas slypi pasakojimo būde – neskubriame, jausmingame, per dialogus (atvirą interviu „Life“ reporteriui, praėjus vos savaitei po tragedijos, ar pokalbį su kunigu) iš prisiminimų sulipdytame Žaklinos pasakojime. Iš pirmo žvilgsnio kuliminaciją juostoje pakelia tik du momentai – prezidento nužudymas ir laidotuvių procesija. O visa kita, tarsi pasiruošimas „tarp“, t. y. laidotuvėms, ir klausimas – kaip gyventi toliau. Vis dėlto, filmas ir yra būtent apie šitą „tarp“, kuris žymi visą iki tol buvusį išorinės ir vidinės, arba politinės, viešos ir asmeninės monotonijos arba, kitaip tariant, kasdienio gyvenimo sugriuvimą. Pagrindinį, pirmosios ledi vaidmenį Natalie Portman atlieka puikiai, parodydama visą jos įvaizdžio ir emocijų spektrą – nuo koketiškai besišypsančios mados ikonos, prieš televizijos kameras aprodinėjančios ištaigingus prezidento apartamentus, meno ir muzikos gerbėjos, valdingos ir įtakingos moters, atviros ir tuo pačiu uždaros bei sarkastiškos interviu respondentės ir sensacingos žiniasklaidos ekspertės, du vaikus praradusios ir du užauginusios motinos, iki šoko, širdgėlos ir nevilties pilnos buvusios pirmosios damos. (G.V.)
Gediminas Jankauskas, Gintarė Visockytė
