Filmo „Melancholija“ kadras

Jau klasikiniame Holivude, pavadintame „sapnų fabriku“ (už tai, kad čia buvo tobulai išmokta slapčiausias žmonių svajones paversti ekranine realybe) buvo apstu gražių peizažų, nuostabių aktorių portretų, puošnių aristokratiškų interjerų, prabangių automobilių – viso to, kas viliojo paprastus žmones į kino sales pasvajoti ir bent seanso metu pasijusti viso šio vizualinio grožio dalimi.

Operatoriai net įsisavino naują gražių vaizdų pateikimo būdą, pramintą „minkštu arba švelniu fokusavimu“, kai nuostabūs aktorių veidai buvo rodomi pro lengvai išsklaidytą miglelę, o už aktorių nugaros šviečiantys prožektoriai garsių žvaigždžių kontūrus išryškindavo šviečiančiomis aureolėmis: tokie vaizdai idealiai tiko romantinėms melodramoms.

Tobulėjant technologijoms kino išraiškos priemonių arsenalą papildė nauji būdai „išgryninti“ vaizdą.

Per visą kino istoriją sukurta begalė vizualiai gražių filmų. Vienuose grožis yra vardan paties grožio. Bet tais atvejais, kai siekiama kur kas aukštesnių tikslų, gimsta nuostabūs kino kūriniai.

Primename dešimtuką vizualiai stulbinančių pastarojo dešimtmečio filmų.

10. „MELANCHOLIJA“ (2011)

Larso von Triero kūrybą seniai įprasta nagrinėti pasitelkus filosofines koncepcijas ir psichoanalizės metodikas. Net plika akimi matosi, kad tai neurotiškos (gal net psichopatologiškos) asmenybės kūryba, kurioje autorius net nesistengia giliai slėpti savo fobijų. Ypač stipriai baimės jausmu buvo persmelktas „Antikristas“ (2009 m.), kuriame iracionalų siaubą kelia du psichologinės agresijos kupini šaltiniai – metafizinė gamtos energija ir racionaliai nesuvokiama moteriškų geismų prigimtis.

„Melancholija“ – ne mažiau sudėtingas filmas, primenantis kinų dėžutę, kurią atidaręs randi kitą, ir tai kartojasi tiek kartų, į kiek lygių yra pasiruošęs leistis filmo interpretatorius. Prasideda šis intertekstualus žaismas jau nuo paties pavadinimo. Sekdamas vokiečių romantikų tradicijomis režisierius linkęs jį dažnai užvaldančią depresiją vadinti melancholija. Tai vienas autoriaus poziciją nusakančių filmo „raktelių“. Kitas yra visai paviršiuje, nes Melancholija čia vadinama kosminė planeta, kuri milžinišku greičiu skrieja link mūsų, ir jos susidūrimas su Žeme reikštų pasaulio pabaigą.

Melancholija (vokiečių romantikų prasme) valdo ir pagrindinę heroję Žiustiną (linkėjimai markizui de Sade‘ui!), kurios vestuvių scena filmas prasideda. Įdomu lyginti šį prologą su beveik analogiška scena iš ankstesnio filmo „Prieš bangas“ (1996 m.).  Tik jaunamarčių savijauta skiriasi iš esmės. Jei Besė Maknyl filme „Prieš bangas“ spinduliuoja užkrečiančia laimės euforija, tai Žiustinos (ją suvaidinusi amerikietė Kirsten Dunst Kanuose buvo apdovanota už geriausią moterišką vaidmenį) elgesį ir veido išraišką valdo kažkoks somnambuliškas atsiribojimas nuo aplink vyraujančio džiaugsmo. Šią gilią sumaištį nesunku paaiškinti labai proziškai – kaip tik prieš vestuves Žiustinos konfliktiniai santykiai su artimiausiais žmonėmis pasiekė aukščiausią piką. Bet L.von Trieras nebūtų vertas didžiojo provokatoriaus vardo, jei pasitenkintų tik tokia žemiška koordinačių sistema. Režisieriaus užmojai kur kas didesni, jis visada siekia ištrūkti iš realizmo (ir įprasto kino) gniaužtų.

L.von Trieras mėgsta Richardo Wagnerio muziką. Jau debiutinėje „Epidemijoje“ skambėjo „Tanhoizerio“ preliudija ir „Valkirijų skrydis“. Po „Dogvilio“ L.von Trieras buvo kviečiamas Bayreutho operos teatre pastatyti visą „Nibelungų žiedo“ operų ciklą (šių grandiozinių planų realizavimą sustabdė reikalingų lėšų trūkumas).  „Melancholijoje“ taip pat daug Wagnerio muzikos – dominuoja „Tristano ir Izoldos“ uvertiūra ir trečio akto pradžia, geriau žinoma kaip „Tristano mirtis“. Muzikologai paprastai vadina šią operą idealia melancholijos išraiška muzikoje (o Marcelis Prustas, žinia, „Tristaną ir Izoldą“ titulavo garsiausiu visų laikų kūriniu). Tokiame kontekste ir Žiustiną apėmusią nuotaiką režisierius „rimuoja“ su Wagnerio aistros apsibrėžimu „Liebestod“ („Meilė mirtyje“). Suvokus bent šiuos L.von Triero pasiūlytus orientyrus aiškėja ir Žiustinos sapnų prasmė, dviejų planetų susidūrimą vaizduojant visai ne kaip apokalipsę, o kaip meilės ekstazę ir strindbergišką mirties šokį. (G.J.)

9. „TRYS TŪKSTANČIAI METŲ TROŠKIMŲ“ (Three Thousand Years of Longing, 2022)

Ką tik kino teatruose pasirodęs Džordžo Milerio režisuotas filmas „Trys tūkstančiai metų troškimų“ puikuojasi puikiu aktorių kolektyvu – Tilda Svinton Alitėjos vaidmenyje ir Idriu Elba džino rolėje, o anonsas prikausto dėmesį filmo pasakojimo dinamika bei personažų išraiškingumu, kostiumais, egzotiškais motyvais. Pradėjus žiūrėti išties viskas taip ir yra, tačiau atrodo, kad kažkuriuo momentu scenaristai pavargo, gal blogai išsimiegojo ir pritrūko įkvėpimo sugalvoti pabaigai. Tai kas vis dėlto nutiko?

Kino juostos pradžia nepaprastai įspūdinga. Naratorė Alitėja, kuri, taip jau sutapo, ne tik pasakoja savo ir džino istoriją, tačiau taip pat yra ir profesionali naratologė (man pirmą kartą girdima profesija, tačiau naratologas iš esmės yra mokslininkas, kuris tiria žmonijos sukurtus naratyvus), pradeda sekti pasaką, kuri, pasak jos, yra tikra jos istorija. Visų pasakų ištakos slypi mūsų sapnuose ir pasąmonėje, taigi nieko nuostabaus, kad šis pasakojimo būdas pradėjus žiūrėti filmą užbūrė mane kaip vaiką.

Alitėja skrenda į Turkijoje vyksiančią konferenciją, kurioje akademikų bendruomenei planuoja pristatyti, kaip žmonijos mitinius naratyvus perėmė mokslas, o dievai nustojo egzistuoti. Kaip tik tuo metu, kai ji tai sako savo auditorijai, prieš ją atsiranda keista žmogysta, panaši į vaiduoklį arba… į senovės dievą. Alitėja, iš prigimties būdama svajotoja ir fantazuotoja, visai nesipriešina ją aplankančioms vizijoms ir, tiesą sakant, trokšte trokšta pamatyti jų daugiau. Taip jos gyvenime, atsitiktinai užsukus į vietinę Stambulo turgaus krautuvėlę ir suradus senovišką butelaitį, atsiranda džinas. Be careful what you wish for.

Šis džinas, priešingai nei visi kiti jo pirmtakai, yra doras ir garbingas, taigi nebando apgauti Alitėjos ir įvelti į kebeknę. Bet jis desperatiškai trokšta atgauti savo laisvę. Tačiau pati Alitėja, žinodama visas džinų istorijas ir koks pragaištingas dalykas gali būti troškimai, į savo prievolę sugalvoti tris norus žiūri įtariai. Jai kur kas labiau maga išgirsti iš džino jo istoriją, kuri truko tris tūkstančius metų. Vis dėlto džinai yra nemirtingi ir niekada nemiega.

Didžiają dalį šių tūkstantmečių ši antgamtinė būtybė (kuri, beje, neturi vardo, o tai yra šiek tiek gaila, kadangi lieka anoniminė ir dar kartą patvirtina, kad pats vargšas anonimas troškimų neturi) praleido butelyje, keikdama visus dievus ir gododama savo likimą, kurdama planus, kaip galėtų pagaliau atgauti laisvę.

Džino didžiausias džiaugsmas ir galvos skausmas būdavo moterys. Jam teko papulti į nepaprastai gražių, nepaprastai kvailų, nepaprastai protingų moterų rankas. Kartais jis jas įsimylėdavo ir turėdavo sumokėti už tai savo kailiu. Jis papasakoja Alitėjai savo džiaugsmus ir vargus, patirtus per tris tūkstančius metų, o jo istorija puiki. Pakankamai logiška, išradinga ir nenuspėjama, kupina įdomių veikėjų, puikios scenografijos, kostiumų, gražių žmonių, egzotiškų kalbų ir tikrai lyg klausytumėmės pasakos iš „Tūkstantis ir viena naktis“ rinkinio. (D.Ž.)

8. „TARP ŽVAIGŽDŽIŲ“ (Interstellar, 2014)

„Mes esame arba vieniši Visatoje, arba ne. Bet kuri iš šių minčių kelia baimę“, – kitados pasakė fantastinės literatūros klasikas Arthuras Clarke‘as.

Literatūrinės fantastikos klasikas žinojo, ką sakė. Juk būtent jis sukūrė scenarijų legendiniam režisieriaus Stanley Kubricko filmui „2001-ųjų metų kosminę odisėja“ (1968 m.), o vėliau, nepatenkintas rezultatu, parašė knygą tokiu pavadinimu. Ir filmas, ir knyga labai skiriasi nuo to, ką paprastai matome fantastiniuose filmuose, dažniausiai išnaudojančiuose tik futuristinių vizijų efektus.

Absurdiškiausią tokios „kūrybos“ pavyzdėlį matėme filme „Paskutinės dienos Marse“. Jo autoriai rimtai plėtoja aiškiai ne mokslinę hipotezę, kurią savo apsakyme aprašė Sydney‘us J. Boundsas. Tai juoką keliantis siužetas apie tai, kaip šešis mėnesius Marse praleidęs astronautų ekipažas ieškojo gyvybės pėdsakų ir staiga paaiškėjo, kad Marse gyvena… zombiai. Juokinga buvo ne tik tokia holivudinė prielaida, bet ir tai, kad kai kas šį filmą pristatinėjo kaip mokslinės fantastikos kūrinį.

Kur kas rimtesnis buvo režisieriaus Alfonso Cuaróno fantastinis trileris „Gravitacija“. Panašu, kad šis filmas atvėrė fantastiniam kinui visai naują perspektyvą. Jei anksčiau tokių filmų autoriai svaigo nuo žmogaus intelekto pagimdytų kosminių technologijų, tai dabar atėjo šio proceso pasekmių suvokimo metas. Tarpgalaktinių erdvių užkariautojai po savęs paliko tiek orbitomis skraidančių kosminių šiukšlių, kad pats laikas galvoti apie ekspedicijas, kurių svarbiausia užduotis bus iškopti visatą. Priešingu atveju žmonijos tikrai lauks chaosas ir mirtini pavojai, kur kas baisesni už hipotetines ufonautų invazijas.

Režisieriaus Christopherio Nolano filmas „Tarp žvaigždžių“, žinoma, ras savo vietą toje galerijoje, kur rikiuojasi kūriniai, sukurti dėl žmonijos išlikimo susirūpinusių menininkų.

Jau daug metų mokslininkai muša pavojaus varpus, perspėdami, kad žmonės nustotų beatodairiškai stekenti Žemės išteklius. Toks barbariškas elgesys anksčiau ar vėliau išprovokuos globalią maisto krizę ir kitus materialius kataklizmus, ir žmonėms teks ieškotis alternatyvių vietų gyvenimui neaprėpiamose kosminėse platybėse. Fantastai literatai panašią situaciją moduliuoja jau seniai. Neatsilieka nuo jų ir mokslininkai. Vieno jų – fizikos teoretiko Kipo Thorne‘o – darbais remiasi ir filmo „Tarp žvaigždžių“ kūrėjai.

Fantastinės literatūros mėgėjai gerai žino istorijas apie visokias laiko kilpas. Nuo britų fantasto Herberto Wellso knygos „Laiko mašina“ (1895 m.) kelionės laike tapo mėgiamiausia šio žanro situacija. Pradžioje fantastai pasikliovė tik savo vaizduote, bet netrukus panašus kūriniai jau galėjo remtis fizikų samprotavimais apie teorinę tokių kelionių galimybę. Ypač stiprų argumentą fantastams pamėtėjo Albertas Einsteinas, kurio perversmą moksle padariusi reliatyvumo teorija pagimdė „kurmio urvo“ (angl. „Wormhole“) paradoksą apie laiko tunelius, per kuriuos teoriškai galima iš vienos realybės patekti į kitą. Žinoma, tam reikalingos gana griežtos energijos tankumo ir gravitacijos sąlygos, kurių realybėje įvykdyti dar niekam nepavyko.

„Kurmio urvo“ teorija praverčia ir filmo „Tarp žvaigždžių“ herojams. Pradžioje autoriai apibrėžia bendrą apokaliptinį netolimos ateities peizažą: dėl netinkamos globalios agrarinės politikos Žemė taip nustekenta, kad žmonių laukia siaubinga mirtis nuo bado ir deguonies trūkumo. Gyvybės limito skaitiklis nenumaldomai artėja prie fatališkos atžymos: „Mes turime suprasti – niekas Saulės sistemoje negali mūsų išgelbėti“. Todėl ieškoti naujų pasaulių į kosmosą vyksta būrys astronautų, vadovaujamų profesionalaus lakūno ir inžinieriaus Kuperio (aktorius Matthew McConaughey). Ši kosminė kelionė iš žiūrovų atims beveik tris valandas. Daug tai ar mažai? Kiekvienas teatsako į šį klausimą pats. (G.J.)

7. „KALIFORNIJOS SVAJOS“ (La La Land, 2016)

Miuziklas kine visais laikais yra populiarus. Prieš ketverius metus sukurtas „Kalifornijos svajos“ (originalus pavadinimas La La Land jau savaime nuteikia romantinei nuotaikai) jau vadinamas šių dienų kino klasika.Nuostabaus vizualinio grožio filmo autoriai (rež. Damienas Chazelle‘is) restauruoja ne tik sentimentalią klasikinių miuziklo dvasią, bet ir vykusiai perkelia jas į dabartinio pasaulio kontekstą. Čia susitinka auksinius Holivudo laikus primenančios miuziklo tradicijos ir kamerinė istorija apie dviejų svajotojų meilę.Mija (Emma Stone) dievina senuosius Holivudo filmus ir trokšta tapti aktore, bet tų pačių tikslų siekiančių žmonių perpildytame Los Andžele realizuoti savo svajonę nėra taip paprasta. priversta lakstyti į beprasmius bandymus, pragyvenimui užsidirba padavėja kavinėje, o laisvalaikiu rašo mono pjesę, nors nesitiki, kad ją pavyks kam nors įsiūlyti. O jaunas džiazo pianistas Sebastijanas ( Ryanas Goslingas) svajoja atidaryti savo muzikos klubą, bet tam reikia didelių pinigų, tad muzikantas priverstas vakarais groti nesudėtingas melodijas restoranuose.Akivaizdu, kad skirtingomis orbitomis judančių herojų keliai kada nors susikirs ir prasidės nuostabiausia pasauliniame kine istorija „vaikinas susitinka merginą“.Sebastijanas ir Mija susitiko mažiausiai romantiškai pažinčiai tinkamoje vietoje – tiesiog greitkelyje milžiniškoje automobilių spūstyje. Kol kas jie dar tik užfiksuoja šį susitikimą iškalbingais žvilgsniais, o tikroji pažintį įvyks vėliau.

Senaisiais idealais besivadovaujanti porelė ne iš karto pasiduoda širdyje užgimstantiems jausmams. Bet naivumas ir nesuvaidintas nuoširdumas pamažu daro savo.

Jaunas režisierius Damienas Chazelle‘is jau 2014-aisiais buvo pavadintas svarbiausia Holivudo viltimi, kai jo filmas „Atkirtis“ (Whiplash) buvo įvertintas trimis Oskarais. Oskaru už vizualinius efektus buvo apdovanotas ir kitas D. Chazelle‘io filmas „Pirmasis žmogus (First Man, 2018), kuriame Ryanas Goslingas suvaidino Neilą Armstrongą, 1969-aisiais žengusį pirmuosius žingsnius Mėnulio paviršiumi ir šį įvykį įamžinęs sparnuota fraze: „Tai mažas žingsnelis žmogui, bet didelį žingsnis žmonijai“.

Pats režisierius savo filmą charakterizavo kaip „Gene‘o Kelly‘io ir Theloniouso Monko susitikimą“ [Gene‘o Kelly – dabar jau primiršta klasikinių Holivudo miuziklų žvaigždė ir puikus šokėjas, o Theloniousas Monkas – genialus kompozitorius ir džiazo pianistas virtuozas – G.J.].

Nuostabią „Kalifornijos svajų“ partitūrą sukūrė kompozitorius Justinas Hurwitzas, kurį specialistai jau pakrikštijo naujuoju George‘u Gerschwinu. Filme skamba nemažai originalių muzikinių kompozicijų, bet girdime ir stilizuotas klasikines melodijas. Ne tik amerikietiškas, bet ir prancūziško miuziklo dvasią (visų pirma „Šerbūro lietsargių“) primenančias kompozicijas.

Gal Damienas Chazelle‘is bei jo labai muzikalūs bendradarbiai ir nepadarė revoliucijos kino miuzikle, tačiau nepriekaištingai sugrojo kiekvienas savo partiją. Geriausias įrodymas – septyni Auksiniai gaubliai ir šeši Oskarai. (G.J.)

6. „JI“ (Her, 2013)

Mokslinės fantastikos drama, kurioje mokslinė fantastika įtikimai žmoniška  ir dirbtinio intelekto idėja nušviečiama kiek kitokiomis spalvomis. Spike Jonze, kuris parašė scenarijų ir režisavo filmą, teigia, jog filmas yra apie „ryšio sukūrimą su kažkuo kitu, ne tik pačiu savimi“.

Retro stiliumi dvelkiančioje netolimoje ateityje Teodoras (Joaquin Phoenix) išgyvena skyrybas su savo ilgamete žmona Katerina (Rooney Mara). Uždaro būdo, jautraus, dėl skyrybų besisielojančio vyro gyvenimas – gana įzoliuotas: jis rašo laiškus kitų žmonių artimiesiems ar mylimiesiems, darbe bendrauja su vienu kolega Paulu (Chris Prat), kartais leidžia laiką su savo kaimynais Eimi (Amy Adams) ir Čarlzu (Matt Letcher). Laikais, kai technologijos valdomos žodžiu, Teodoras žaisdamas video žaidimus ir gyvendamas ta pačia rutina tiesiog egzistuoja. Viskas pasikeičia, kai jis nusprendžia įsigyti kompiuterio operacinę sistemą, kuri kaip teigiama atstoja „tikrą žmogaus sąmonę“. Kompiuterinė sistema, save pasivadinusi Samanta, (Scarlet Johanson balsas) pasirodo esanti toli gražu ne Apple programa Siri. Samanta atrasdama save, kartu keičia ir Teodoro gyvenimą.

Istorija apie intymumą ir buvimą žmogumi laikotarpiu, kai technologijos bet kokį tarpusavio kontaktą padaro kiek įmanoma operatyvesnį, bet kartu ir visiškai šaltą. Kita vertus, filmo režisierius teigia, jog filmas savo esme nėra pareiškimas apie įtinklintos visuomenės poveikį žmonių bendravimui ar technologinės pažangos neigiamą pusę: „Filmas apie meilę, apie troškimą užmegsti ryšį, bet kartu dalykus žmogaus viduje, gąsdinančius ir neleidžiančius mums to ryšio atrasti“. Savo ruožtu technologizuota visuomenė tai tik aplinka, erdvė ar terpė, kurioje egzistuoja tiek filmo herojai, tiek dabartinė žmonija.

Vizualiai filme vyrauja švelnūs tonai ir pedantiškas dėmesys detalėms. Nuo futuristinio Losandželo miesto architektūros iki namų interjero dizaino viskas idealiai tvarkinga, savo vietose ir susideda į  gan neišsišokančią aplinką, kurioje svarbūs ir ryškūs tampa tik veikėjų charakterių virsmai. „Arcade fire“ garso takelis kuria užburiančią melancholiją ir realistiškumo jausmą;  žiūrint filmą labai lengva įsijausti ir asmeniškai patirti veikėjų transliuojamas emocijas, kai tuo tarpu logiškai patikėti, jog tokie santykiai gali egzistuoti – tikrai sunku. (G.R.)

5. Viešbutis „Grand Budapest“ (The Grand Budapest Hotel, 2014)

Šiame filme vėl pamatysime stebuklinių pasakų dvasia dvelkiančią atmosferą ir sutiksime begalę spalvingų keistuolių, kuriuos vaidina pastovių aktorių kolektyvas. Jo branduolį režisierius kaskart stengiasi praplėsti naujais nariais. Štai Ralphas Fiennesas, kuris paprastai renkasi rimtą klasikinį repertuarą, šį kartą vaidina beveik operetinį personažą – prabangaus viešbučio durininką Gustavą, kuris yra šios mikrovisatos centras, aplink kurį savo orbitomis skraido visi likę filmo personažai. Vieniems autoriai skiria daugiau dėmesio, kiti stipriai įelektrintą viešbučio atmosferą perskrodžia trumpam, tarsi kometos, bet nuspalvina bendrą egzotišką peizažą ryškia šviesa.

Filmo veiksmas rutuliuojasi tarpukario Europoje. Mistifikacijas mėgstantis Wesas Andersonas lieka ištikimas savo pomėgiui, todėl viešbutį „Didysis Budapeštas“ įkurdina neegzistuojančioje Zubrovkos respublikoje, kuri yra kažkur rytų Europoje. Jau pirmieji kadrai, supažindinantys mus su kraštovaizdžiu, labai primena scenas iš klasikinių Walto Disney‘aus pasakų, kuriose gyventojai panašūs į lėlių teatro personažus, o pats šešių aukštų viešbutis, atrodo kaip didelis šventinis tortas, prie kurio žiūrovai atgabenami… žaisliniu funikulieriumi.

Panašiai pradedamas ir filmas „Mėnesienos karalystė“, kurio pradžioje kino kamera žiūrovą viliojo į kartoninį lėlių namelį. Tik šį kartą visos filmo keistenybės magišku „stebuklingu žibintu“ projektuojamos į tarpukario Europos kontekstą. Bet dramatiškų sukrėtimų kupina istorinė realybė pakeičiama žaidimų aikštele, kurioje taisykles diktuoja fontanais trykštanti fantazija.

Užuominos apie realaus karo grėsmę transformuojasi į vaizdus, kuriuose taikią Zubrovką okupuoja į nacius panašūs kareiviai, virš pagrindinių pastatų iškėlę juodas vėliavas su gotikiniais zigzagais. Bet tai ne tiek istorinės nuorodos į konkrečius prieškarinius įvykius (Austrijos aneksija), kiek bandymas žiūrovams priminti Charlio Chaplino žaidimus „Didžiajame diktatoriuje“ (1940), kurio veiksmas taip pat rutuliojosi neegzistuojančioje Tomėnijos šalyje.

Kai kurias filmo situacijas ir net personažus scenaristai rado Stefano Zweigo novelėse, bet austrų rašytojo paveldui suteikė neatpažįstamus pavidalus. Ilgainiui ekscentrika, ryškios tapybos stilistika, akis rėžiantys ryškūs interjerai, spalvingų vaizdų kaleidoskopai ir kino klasikos citatos net ima varginti, nors aiškiai matosi, su kokiu malonumu garsūs aktoriai (Billas Murray, Willemas Dafoe, Tilda Swinton, Adrienas Brody, Harvey Keitelis) atlieka savas solo partijas.

Visi filmo elementai alsuoja meile tarpukario metų Europos estetikai ir anuometinėms madoms. Iš ekrano dvelkia nuostabios epochos ilgesys, ir net, regis, ano pasaulio aromatas, kurį pajusti padeda kompozitoriaus Alexandre‘o Desplat melodijos. (G.J.)

4. „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ (Blade Runner 2049, 2017)

Sveiki atvykę į 2049 metus, kur po pasaulio sunaikinimo žmonija laikosi už siūlo galo. Pilnuose griuvėsių miestuose, kurie nyksta tiesiog akyse, bruzda žmonės neturėdami žalio supratimo koks kadaise buvo jų dabar gyvenamas pasaulis.

Nors technologijoms suteikus galimybes žmogus žengė didžiulius žingsnius, daugelis sakytų, kad nueita buvo per toli, nes, pavyzdžiui, 21-ame amžiuje sukūrus dirbtinius humanoidus vergauti kolonijose už žemės ribų, cituojama: „Kiekviena civilizacija buvo pastatyta ant vienkartinės darbo jėgos nugaros“. Šie humanoidai yra vadinami „replikantais“, ir bet kuris iš jų turėdamas nors lašelį žmogiškosios nuovokos pradeda maištauti, pabėga iš kolonijų ir grįžta į žemę, tačiau visa tai vyko dar 2019 metais. Situacija, žinoma, bus pasikeitus nuo tada?

Režisieriaus Denio Vilenueno tęsinys „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ į ekranus atkeliauja praėjus 30-čiai metų po šio filmo pirmtako išleisto 1982 metais kur Rikas Dekardas, vaidinamas Harisono Fordo, 2019 metais Los Andžele pareigūnas specializuojantis replikantų naikinime, priklausė „Bėgantiesiems skustuvo ašmenimis“ grupei. Visą veiksmą pradedame stebėti kartu su biologiškai konstruotu žmogumi vardu Kėjus, kuris yra užsidirba iš replikantų medžioklės. Policininkas atranda ilgai slėptą paslaptį, kuri gali potencialiai sunaikinti jau ir taip trapią jų visuomenės struktūrą – nėščio replikanto kūną kas turėtų būti fiziškai neįmanoma. Siekdamas išsiaiškinti kas už to slypi, K išsiruošia į kelionę ne tik surasti buvusį LAPD (Los Andželo Policijos Departamento) pareigūną Dekardą, dingusį jau 30 metų, bet taip pat atrasti ir patį save.

Kino pasakojimas trunka beveik 3 valandas. „Bėgantis skustuvo ašmenims 2049“ atrodo tarsi natūralus originalaus filmo pratęsimas nei tingus perpasakojimas, kas yra bonusas palyginus su kai kuriais populiariais 80-ųjų filmų perdarymais.  Vizualiai „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ tiesiog pribloškia – tai vienas geriausių filmo aspektų. Tamsi, purvina aplinka suteikia filmui taip trokštamą neo-noir atmosferą. Los Andželo gatvėse vaizduojamos scenos perteikia miesto nykimą, o naudojamos neoninės hologramos yra tarsi kontrastas prieš šią nutriušusią aplinką. Kinematografiškai scenos buvo puikiai nufilmuotos, suteikdamos žiūrovams stiprius pojūčius. Estetiškai kalbant, filmas nusipelno visų galimų taškų. (M.Š)

3. „GRAVITACIJA“ (Gravity, 2013)

„Gravitacija“ – stulbinantis  3D mokslinės fantastikos trileris su dramos elementais.  Tai išlikimo kova, kurioje kovojama ne su demonais, žudikais ar prievartautojais, tai kova, kurioje pagrindinis priešas – neaprėpiama kosmoso didybė.

Pagrindiniai filmo aktoriai Sandra Bullock ir George Clooney‘s įkūnija astronautus, bandančius išgyventi kosmoso platybėse jų erdvėlaiviui patyrus avariją po susidūrimo su kosmoso šiukšlėmis. Įdomu tai, jog filme aktorių daugiau beveik nėra, išskyrus jų kolegą, kuris apsireiškia pirmosiomis filmo minutėmis ir balsus, kuriuos girdime per radijo ryšį.

Daktarė Ryan Stoun (Sandra Bullock) kosmoso tyrimų specialistė paskiriama pirmajai savo kosmoso misijai, jos  partneris charizmatiškas plepys Matt‘as Kowalski‘s (George Clooney).  Atlikdami savo misiją per radijo ryšį jie išgirsta jog rusų raketa netyčia pataikė į neveikiantį palydovą ir tai sukėlė grandininę reakciją, dėl kurios tiesiai į jų erdvėlaivį skrieja kosmoso šiukšlės ir palydovų nuolaužos. Po kurio laiko kontaktas su misijos kontrolės sistema Hiustone yra prarastas ir jie sklando atvirame kosmose mėgindami išgyventi, tikėdamiesi jog visgi juos kažkas išgirs ir atvyks gelbėti. Senkant deguonies atsargoms ir kovojant su vis didėjančia panika Ryan Stoun ir Matt‘as Kowalski‘s ryžtasi patys kovoti už savo gyvybę nepaisant vis labiau užvaldančios nevilties.

Po tokių 3D stebuklų kaip „Avatar“(„Avataras“)  ar „Life of Pi“ („Pi Gyvenimas“) Alfonso Cuaron‘as mums dovanoja daug realistiškesnę, mažiau fantastinę istoriją, kurioje 3D efektas leidžia mums įsijausti į kosmoso platybes bei daugelį kartų priverčia krūptelėti kai kosmoso nuolaužos lekia tiesiai į mus. „Gravitacija“ – tai nuostabus skaitmeninių technologijų pasiekimas, kurių dėka turime galimybę mėgautis žvaigždėmis ir įstabiais žemės vaizdais vos tik užsidėję 3D akinius.

Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti dar viena išgyvenimo istorija, tačiau taip nėra. Visgi „Gravitacija“ tai herojės kelionė atgimimo link. Tai kelionė į nežinomybę, baimę, skausmą, kurioje jai tenka susidurti akis į akį su savo vienatve, kurią ji stengėsi užgožti vaikščiodama žemės paviršiumi. Tai nuostabi istorija apie išlikimą, sukaustanti iki kaulų smegenų ir neleidžianti atsikvėpti net akimirkai.

Kiekvienas momentas filme – nepakartojama patirtis. Žmonėms kenčiantiems nuo klaustrofobijos, ar priešingai – agorafobijos gali pradėti trūkti oro ar be perstojo prakaituoti delnai. Šios dvi pagrindinės baimės persipina filme – arba liksi įkalintas savo ankštame kostiume, su mažu likučiu deguonies arba skrajosi po atvirą kosmosą, kaip tikrų tikriausia adata šieno kupetoje.

Subtilus humoras, kurį it tyro oro gūsį įneša Matt‘as Kowalski‘s, pagyvina desperatišką filmo atmosferą. Pasakojimo pradžioje pasirodantis kaip besilinksminantis, save įsimylėjęs vėjavaikis vėliau atskleidžia savo gerąsias savybes. Pagrindinė filmo stiprybė – neapsakomas jo grožis. Nors ši  istorija kai kam filme gali pasirodyti nuobodoka ar jau girdėta, filmo vizualizacija tai visiškai atperka. (I.G.)

2. „Bekraštė istorija” (The Fall, 2006) 

Tai fantastinė nuotykių istorija, kuri sunkiai skynėsi kelią į didžiuosius ekranus visame pasaulyje, dėl išskirtinio siužeto, tačiau laikui bėgant atrado savo žiūrovą.

Po nevykusio bandymo atlikti sudėtingą šuolį profesionalus kaskadininkas Rojus guli patale, kamuojamas nepakeliamo skausmo. Už dozę morfijaus, slapta atnešto  iš ligoninės sandėlio, jis pažada netikėtai į jo palatą užklydusiai charizmatiškai jaunai mergaitei Aleksandrijai papasakoti kvapą gniaužiančią istoriją.

Vyriškio pasakojimai lakioje penkerių metų mergaitės vaizduotėje akimirksniu pavirsta magiškomis ir spalvingomis fantazijomis, kuriose įvairiausius veikėjus vaidina ir ligoninės personalas, ir vaikščioti negalintis Rojus, ir netgi ji pati. Pasakos erdvė tampa ta vieta, kur susigrumia paralyžiuoto ir kvaišalų stygiaus kamuojamo Rojaus depresija ir švarus, vaikiškas optimizmas.

Kad nugalėtų Rojaus niūrumą, pasakos heroje tampa ir pati Aleksandrija. Jų replikos ir ginčai įsiterpia į pasakojimą, keičia jį. Tai ilgainiui sukuria humoro nestokojantį filmą apie pačią kūrybą. Filmas primena, kad pasaulyje egzistuoja daugybė vietų, kurios vertos pasakos siužeto. Tai kūrinys kviečiantis keliauti, fantazuoti bei grožėtis pasauliu. (Š.S.)

1. „GYVENIMO MEDIS“ (The Tree of Life, 2011)

Filmo epigrafu paimti „Jobo knygos“ žodžiai iš Senojo testamento: „Kur tu buvai, kai dėjau Žemės pamatus, kai mane drauge šlovino rytmečio žvaigždės ir džiaugės visi Dievo sūnūs?“ (Job, 38: 4,7).

Toks epigrafas, žinoma, įpareigoja atitinkamai stilistikai ir pakilioms intonacijoms. Šiuos uždavinius režisierius sinchroniškai sprendžia nuo pirmųjų kadrų. Filme persipina dvi istorijos ir du laiko klodai, kurie susiejami su globalinėmis koordinatėmis. Džekas Obrajenas (Seanas Pennas) prisimena apie savo nerūpestingą vaikystę tėvų namuose priemiestyje Teksase praeito amžiaus šeštajame dešimtmetyje, kurį amerikiečiai vadina paskutiniąją Amerikos istorijoje „nekaltybės epocha“. Džeko šeima – tėtis, mama, trys berniukai ir šuo – taip pat pateikiami kaip miniatiūrinė „Žemės – žmonių planetos“ ląstelė. Nuo pat pradžių paėmęs aukštą natą T. Malickas stengiasi Džeko vaikystės epizodus nuspalvinti patriarchalinės ramybės intonacijomis ir „žemiškojo rojaus“ simbolika. Biblinės asociacijos iliustruos ir tolimesnius įvykius – Džeko paauglišką maištą prieš despotą tėvą (Bradas Pittas), tėvo konfliktus su begalinės kantrybės ir moteriškos tobulybės įsikūnijimu – angeliško charakterio žmona (Jessica Chastain), kruviną šeimos auką nepermaldaujamam likimui ir, pagaliau, neišvengiamą „išvarymą iš Rojaus“.

„Gyvenimo medis“ – tai labai neįprastas filmas, griaunantis tradicinio kino dėsnius. Jį, kaip ir kai kuriuos rusų kino režisieriaus Andrejaus Tarkovskio kūrinius, galima pavadinti „kino meditacija“. Panašumą dar labiau didina Bacho ir Mahlerio muzika ir, panašus kaip „Soliaryje“, troškimas iš Žemės traukos zonos ištrūkti į bekraštes kosmines platybes.

„Gyvenimo medyje“ stipriai jaučiama ir Stanley Kubricko „2001 metų kosminės odisėjos“ įtaka. Čia taip pat apstu netikėtų ekskursų ne tik į žmogaus pasąmonės gelmes, bet ir į prieštvaninius laikus su gyvais dinozaurais: pasaulio evoliucijoje visos grandys yra vienodai svarbios. Ši mintis, ko gera, yra tas „Gyvenimo medžio“ kamienas, nuo kurio atsišakoja tiek daug didesnių ir visai mažų šakelių, kad suskaičiuoti jas visas neįmanoma. Bet to ir nereikia daryti. Režisierius T. Malickas siūlo jo taisykles priimantiems žiūrovams sudalyvauti beveik dvi su puse valandos trunkančiame sakraliniame maldos ir meditacijos seanse, kurio metu žmogaus sąmonėje stulbinamais greičiais viena kitą keičia geometrine progresija atsišakojančios asociacijos, aliuzijos, prisiminimai ir potyriai, kad net imi painiotis vienas ant kito sluoksniuojamų paralelinių pasaulių labirintuose. (G.J.)

Gediminas Jankauskas, Martyna Šalčiūtė, Ieva Gabrėnaitė, Greta Rozenbergaitė, Šarūnė Steiblytė

Taip pat skaitykite: 10 klasikinių Holivudo kino šedevrų

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: