Neseniai buvo  tikrai klaiki diena. Kaip sakoma, mėnulio fazė ne iš tos pusės:  neišsimiegojau, tuo labiau pirmadienis, reikia anksti keltis, o ir į pamokas eiti netraukia. Atkerėplinu į mokyklą ir girdžiu dar daugiau negatyvo: žodžius „nieko neišmokau“, visokius skundus ir t. t. Sakykime likau gyva, grįžau namo, buvau pasiruošus pradėti daryti namų darbus, bet tuomet staiga pagalvojau „ai, trumpai paskaitysiu knygą ir tada pradėsiu. Nedažnai juk turiu laiko paskaitymui ar net nieko neveikimui“. Taigi pasidariau sau aviečių arbatos, šiltai įsitaisiau ant sofos ir pradėjau skaityti. Labai nustebau pamačiusi, kad dvi valandos kažkur dingo. Taip, ta knyga pavogė iš manęs ištisas dvi valandas! Kaip vadinasi ši knyga? – ,,Akmenukų pasakos“ sukurtos, o galbūt turėčiau sakyti ,,išgirstos“ Aido Jurašiaus. Nes pats autorius rašė: ,,Istorijas man pasekė patys akmenukai“. Tikriausiai jums kyla daug neaiškumų ir manęs norite paklausti: ,,Kokie akmenukai?! Apie ką, velniai griebtų, yra ši knyga?!“. Mielas skaitytojau, su didžiausia pagarba atsakysiu – apie akmenukus. Ar jau aišku? Ne? Taigi papasakosiu plačiau.

Pirmieji knygos puslapiai padėjo man kai ką suvokti. Pirma – ši knyga paprasta ir nuspėjama. Antra – ši knyga garantuotai yra skirta vaikams. Verčiant paskutinius puslapius supratau, kad knyga nėra eilinė nuobodybė, kur autoriai stengiasi vaidinti išminčius ir rašo taip sudėtingai, kad po to patys nesupranta, ką būna parašę ir, kad paprastumas nėra blogai. Kai kurie jį įsivaizduoja nuobodų ir pernelyg kasdienišką, kitiems jis gali būti nejaukus ir sukelti šaltumo jausmą, o dar kitus žmones jis gąsdina ir atrodo nuobodus. Taigi nemažai žmonių bijo paprastumo. Tačiau žmonės visi skirtingi ir nelygūs vienas kitam. Todėl, kas vienam yra paprasta, sudėtinga kitam. Ir dabar aš pagrinde kalbu apie amžių, noriu įtikinti jus, kad ši knyga tikrai yra skirta vaikams. Čia nėra ,,Mažasis princas“ ir autorius rašo primityviai, bet įdomiai, nuspėjamą ir todėl neapsunkinantį galvos tekstą. ,,Akmenukų pasakos‘‘, kaip jau sako pavadinimas, yra pasakų knyga ir niekam ne paslaptis, kad pasakose viskas įmanoma. Įmanoma, kad smalsus ir pavyzdingas autobusas svajotų pamatyti jūrą, esančią visai šalia. Įmanoma, kad karvės, išsigandusios Burbulo Burbuliuočio, vietoj pieno imtų gaminti kefyrą. Įmanoma, kad medžiai verktų, nes niekada nepasieks dangaus.  Dabar aš jums atkleidžiau tik mažą dalelę to, kas įmanoma toje knygoje. Jei jūs dar labiau susimaišėte, visai nesistebiu, juk kuo daugiau žinai, tuo daugiau klausimų tau kyla. ,,Jeigu knyga yra apie akmenukus, tai prie ko čia autobusas, karvės sutrikusia organizmo veikla, verkiantys medžiai ir dar kažin kas?‘‘, – paklaustumėte jūs manęs. Šioje knygoje yra aprašomi akmenukai, retkarčiais pasakojama, kaip jie atsiranda, kartais aprašomos jų kelionės, nuotykiai, o kartais jie būna kaip pašaliniai veikėjai, kurie lyg parodo šios pasakos esmę. Taigi pasakos nėra vien apie akmenukus, jie labiau jungiamoji grandis.

Akmenukai yra labai įvairūs, tad logiška, kad ir jų istorijos įvairios. Pasakos keistos, vaikiškos ir dėl to įdomios. Augimas skatinamas susidomėjimu, tad šios pasakos puikiai tinka vaikams ir turiu tris priežastis kodėl. Pirma – jos praplės vaiko vaizduotę. Antra – jos gali padėti vaikams geriau suprasti arba kovoti su jų pačių emocijomis (knygoje nagrinėjami veikėjų patiriami jausmai, rūpesčiai). Ir pagaliau trečia – skaityti šią knyga bus smagu: pasakos neilgos taigi laisvalaikiu tinka jas skaityti. Tai patrauklus bruožas vaikams, o ypač tiems, kurie ne itin mėgsta knygas. Aš ją visą perskaičiau per dvi valandas, o mano skaitymo tempai nėra itin greiti.  Atkreipiau dėmesį į tai, kad Aidas Jurašius nenubrėžia itin griežtų ribų. Daugelis pasakų moko vaikus suprasti, kas yra gerai, o kas blogai. Tuomet princas gelbstintis princesę būtinai yra gerietis, o ugnimi besispjaudantis drakonas – blogietis. Šiose pasakose taip nėra. Taip pat klausimai ir atsakymai yra tų istorijų pagrindas. Kaip ir gyvenime, ne visos Aido Jurašiaus pasakos turi laimingas pabaigas. Blogi dalykai irgi nutinka. Istorijų pabaigos yra įvairios, vienos linksmos, kitos liūdnos, o kartais neutralios arba tiesiog, mano manymu, kvailos. Turbūt visi kuriantys žmonės tai patiria – viską stabdančią baimę. Baimę suklysti ir NIEKO nepasiekti.

Džiaugiuosi, kad Aidas Jurašius nesistengia vaidinti išminčiaus ir įpina į istorijas daug labaaaiii keistų dalykų, tokių kaip Burbulas Burbuliuotis, Kantrybės žirklės, Grybo  kojinė, Baužas ir pan. Trumpiau tariant kažko nekasdieniško. Ir dėl to aš kartais sutrikusi klausdavau savęs: ,,… O ką, po perkūnais, aš čia iš viso skaitau?‘‘. Bet juk taip įdomiau tiesa? Tuomet tas vietas kurios man buvo neaiškios paskaičiau savo mažajai draugei Saulei ir, regis, ji viską suprato, jai viskas atrodė natūralu. Atsimenu, ji net juoktis pradėjo, kai skaičiau jai apie baisų baužą: ,,Eina būdavo tas baužas keliuku vėlų vakarą ir pamato ką nors priešais atžingsniuojant. Iš nenoro išgąsdinti persimaino jis visas, išrausta, o labiausiai pasikeičia jo akys: jau taip išsiplečia, taip išsiplečia, kad net pelėda pavydėtų tokio platumo. Ir štai prieina žmogus prie baužo, atrodo, prasilenks kuo ramiausiai, bet pamato tą raudoną pamėklės veidą, tas išpūstas akis… Ir suklyks praeivis…“. Saulutė šitaip juokėsi, pati pabandė dar pavaizduoti baužą. Aš maniau, kad šioje vietoje jo reikia gailėtis, bet kaip vaikas mergaitė reagavo visiškai kitaip. Žinoma, buvo vietų, kurios ją nuliūdindavo, pavyzdžiui, kai dailininko mylimoji gėlė atėjus rudeniui nuvyto. Toje pasakoje vienišas dailininkas vaikščiodamas po kopas galvojo, ką čia nupiešus ir tuomet pamatė nuostabią gėlytę ir nusprendė, kad jis jai jaučia meilę. Dailininkas nemokėjo išreikšti žodžiais tai, ką jaučia, taigi nusprendė savo jausmus nupiešti. Tačiau kaip nupiešti meilę? Kiekvieną dieną dailininkas aplankydavo gėlytę, bet nupiešti jam nieko neišeidavo. Ir be abejonių labai lengva nuspėti, kas buvo toliau. Atėjus rudeniui gėlė nuvyto ir tik tuomet dailininkas suprato, kad gali piešti bet ką – tai vis tiek bus meilė. Ši pasaka buvo liūdna ir nuspėjama, tuo labiau, jog net vaikai žino, kad gėlės yra laikinos. Tuomet daviau paskaitinėti ,,Akmenukų pasakas“ savo seseriai, kuriai yra dvylika metų ir paklausiau, ką ji mano. ,,Tai siaubinga knyga ir dar viena iš nuobodžiausių, kurias esu skaičiusi! NESKAITYKITE ŠITOS TRAGEDIJOS!!! Gal tai ir yra metų knyga, tačiau man ji neįdomi. Aš negaliu patikėti, kad kai kuriems žmonėms iš tikrųjų patiko šis šlamšto gabalas, kurie vadina tai knyga. Knyga buvo kai kur gerai parašyta, bet labai nuspėjama ir kvailoka, dėl to – nuobodi.“  Tai štai dabar jūs matote, kaip skirtingo amžiaus žmonės reaguoja į šios knygos turinį.

Ką aš manau apie šią knygą? Nuo vaikystės man patiko pasakos, taigi ši knyga man paliko gerų prisiminimų. Aš buvau pasiilgusi paprastumo. Kiekvieną dieną mokaisi, vos kažką supranti ir visur nuobodu, nuobodu ir dar daugiau nuobodu. Ši knyga buvo tokia paprasta, miela ir įdomi, nesvarbu, kad vaikiška. Todėl peskaičiau ją vienu prisėdimu. Pasakose nagrinėjami nepaprasti, tačiau kasdieniški dalykai, atskleidžiami tokie jausmai, kaip meilė, viltis, tikėjimas, draugystė. Todėl galima ir kažko išmokti iš jų. Man patiko, kad šios knygos skaitymas nebuvo blogiau nei stebėti, kaip žolė auga. Norėjau pasakyti, kad ši knyga nebuvo monotoniška. Tekstas liejasi greitai, mintys aiškiai išdėstomos. Tai nėra knyga, kur net po dešimties puslapių galvoji kada gi autorius nustos samprotauti ir pradės pasakoti istoriją. Ir skaitant šią knygą nereikia turėti kantrybės tūkstančiams puslapių. Iš tų pasakų sklinda vaikiškas gerumas, autorius rašo nešiurkščiai, baisiai ar kraupiai, bet tai nereiškia, kad jis vengia aprašyti blogus įvykius. Jis paprasčiausiai viską pateikia vaikiškai. Taip pat man patiko paveiksliukai. Gražiais jų pavadinti tikrai negaliu, bet jie pridėjo spalvų. Mėgstu, kai knygose yra paveiksliukai, jie gali būti kaip atskaitos taškas, kai neturi skirtuko, taip pat jie gali padėti geriau įsivaizduoti visą istoriją, ir paveikslėliai prideda spalvų, o ne vien juoda balta akyse mirga. Patiko ir tai, kad prieš kiekvieną istoriją būdavo akmenuko nuotrauka, apie kurį bus pasaka. Nesakau, kad knygos be paveiksliukų yra blogos, pati skaitau tokių vis daugiau, tačiau, mano nuomone, vaikiškose knygose jų būtinai turi būti. Kitu atveju vaikams bus neįdomu. Skaitant „Akmenukų pasakas“ mane apėmė mintis, kad ir pačiai būtų įdomu parašyti ką nors tokio. Tiesą sakant nustebau išgirdusi, kad Aidas Jurašius kviečia bendraautorystei. Jis su bičiuliu įkūrė svetainę www.akmenukupasakos.lt, kur žmonės, tiek suaugę, tiek vaikai, gali siųsti savo „išgirstas“ akmenukų istorijas. Man tai atrodo tikrai smagi idėja, skatinimas kurti. Mačiau, kad jau dabar žmonės pradėjo kelti savo pasakas.

Galiausiai apibendrinkime šią knygą. Vaikams nuobodžios knygos: be paveikslėlių, ilgos, kur mažos raidės ir daug teksto, monotoniškos ir pernelyg protingos (pvz. kai tekstą gali suprasti tik jį parašęs žmogus). ,,Akmenėlių pasakoms‘‘, mano požiūriu, netinka nei vienas iš šių dalykų, taigi knyga tikrai nėra bloga ir patariu ją perskaityti visiems vaikams arba, mano atveju, paprastumo pasiilgusiems žmonėms. Nepatariu skaityti jos labai rimtiems ir save laikančius užimtais labai rimtais reikalais ir neturinčiais laiko žmonėms, bei tiems, kurie nejaučia malonumo skaityti nes tai tebūtų laiko gaišimas, neturintis prasmės. Taip pat knyga skirta akmenukų mylėtojams bei rinkėjams ir nesvarbu, kad jie nėra vaikai. Ir niekad nepamirškite, gerbiamas skaitytojau, kad iš tiesų svarbiausias yra kūrinio turinys. Kodėl jums tai sakau? Nes lengva apsigauti vertinant knygą, kai matai tik jos viršelį. Šis kūrinys ne veltui buvo išrinktas metų knyga ir ne veltui Aidas Jurašius tapo Aldonos Liobytės premijos laureatu. Tai buvo sėkmingas vaikų literatūros debiutas. Ir dar tai buvo pirma Aido Jurašiaus knyga vaikams. Nors tapti ,,profesionaliu‘‘ rašytoju autorius nesiruošia, tenka pripažinti, jam sekasi puikiai. Jei atvirai viršelis ir pavadinimas nesuintrigavo manęs skaityti šios knygos, bet kadangi bibliotekininkė pasiūlė perskaityti ir tuo labiau tai yra metų knyga, tai kodėl nepabandžius? Pabandykite pasinerti į Aido Jurašiaus ,,Akmenukų pasakas“ ir jūs gal net netyčiomis atrasite naują pasaulį, kuris trauks jus skaityti toliau, o galbūt patys norėsite parašyti kokio nors akmenuko istoriją…

Liepa Milda Mekišaitė

Aidas Jurašius, „Akmenukų pasakos“. Vilnius: Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2015.

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: