Apie laisvę, civilizaciją ir etinio fundamentalizmo propagandą po „Charlie Hebdo“ Lietuvoje.

Paskelbė: Data: 2015-01-12 04:42

Spausdinti | Komentarai

Karikatūrų ir satyros žurnalo „Charlie Hebdo“ tragedija ir sekmadienio (2015 01 11) milijoniniai laisvės mitingai Prancūzijoje kaip kreivame, fundamentalistiniame ir istoriniais pelėsiais apaugusiame veidrodyje atsispindėjo Lietuvoje. Pagrindiniai du klausimai: Ar mes sugebame taip pat patirti laisvės vertę LT kaip ir Prancūzijoje? Ar galima viešai kritikuoti didžiąsias religijas?

Priminsiu, kad LR Konstitucija suponuoja aukštesnę tautinę, rasinę ir religinę vertę nei žodžio laisvės ar laisvos nuomonės: 25 straipsnis: „Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti“, bet: „Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija“. Atitinkamai šią nuostatą įtvirtina LR BK 170 straipsnis: „Kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę“ yra baudžiamas … „Charlie Hebdo“ satyrinio, karikatūrų žurnalo istorija Lietuvoje itin simptomiška etiniu, politinės psichologijos, tolerancijos, laisvės suvokimo ir propagandiniu požiūriais. Šį fenomeną ir mano minimą problemą taikliai aptarinėjo: NM. Zingeris, R. Sadauskas-Kvietkevičius.

Man svarbi Charlie atvejis aiškinant žodžio laisvės ir religijos vertybių sandūrą. Nomenklatūrinis SSRS laikotarpis (1964-1985) išmokė lietuvius nuoseklų normų vykdymą laikyti pakankamu ar net nekeičiamu racionalumu. Pabrėžtina, kad tokiam postsovietiniam nomenklatūrinės kilmės racionalumui yra būdinga laisvę laikyti menkesne verte nei konfliktų nebuvimą. Laisvė skatinama tik tada, jei tai nesukelia jokio viešo ar administracinio konflikto. Iš čia ko gero ir didžiulė nepakanta bet kokiems streikams. Ir tai yra, manau, dalies Sąjūdžio idealų, bent jau tų, už kuriuos aš pasisakiau, išdavimas. Visiškai sutinku su M. Zingerio išvada: Lietuva tokiai Prancūzijos laisvei, kurią išreiškė prancūzų žurnalistai ir milijonai mitinguojančių ir juos palaikančių, dar nepribrendo ir labai labai lėtai bręsta. Ir nesvarbu, kad konkrečiu atveju tai buvo žodžio laisvės gynimas, nesvarbu, kad tai buvo Charlie karikatūros, kurios galėjo įžeisti vieno ar kito tikinčiojo jausmus. Viena iš LT nebrandos priežasčių yra „civilizacijos“ idėjos nesuvokimas ir nepatyrimas visuomenei reikšmingu mastu. Gal būt mes iš šio proceso pasitraukėme kartu su LDK iškiliaisiais (ne visais) dvarais … ir nespėjome po to sugrįši trumpomis laisvės atkarpomis. Prancūzų civilisation idėja pirmiausia reiškia išlavintą skonį ir saiką, gebėjimą nepainioti buduaro su viešu salonu ir su karaliaus priimamuoju, mokėjimą tinkamai šnekėtis ir su klošarais (clochard), ir su petite bourgeoisie… Taigi, civilizuotoje visuomenėje gero tono ženklas: nerodyti šių karikatūrų per prievartą ir tikinčiajam reikalauti ne tik sau teisių, bet ir suvokti civilizacinę laisvos saviraiškos aukštesnę vertę. Taip elgtis įmanoma kai civilizacija, kurioje gyveni, turi skonį ir meilę kritikai, įvairiausiems jos žanrams, taip, kaip turime skonį skirtingoms virtuvėms ir jų nepainiojame tarpusavyje. Juk nėra pagrindo musulmonams pulti lietuviškas cepelinines ir vėdarines už gausų riebios kiaulienos vartojimą, kuo įžeidžiami kiekvieno judėjo ir musulmono jausmai. Būtų baisu, jei lietuviškas cepelinines pultų teroristai už pranašo Muhamedo ar dievo Jahvės įžeidimą …

Kur čia etika ir propaganda? Šiuolaikinė etika remiasi viešu civilizaciniu procesu, kuris yra analogiškas komunikaciniam veiksmui ir susijusioms etinėms, moralinėms legitimacijoms, įteisinimams. Religinis švietimas, nuosekliai dėstantis katechetinius principus ir normas, nėra šiuolaikinio civilizacinio ar komunikacinio proceso dalis, o siekia būti antlaikiškas, viršerdviškas, universalus ir pamatinis, „substancinis“. Etika, kuri kopijuoja religines dogmas, taip pat ieško pamatiškumo ir amžinybės vietoje to, kad kreiptų dėmesį į civilizacinį procesą (kurį skiriu nuo techninės raidos). Moralinės legitimacijos procesas yra itin kritiškas ir derybiškas, bet vienaip ar kitaip, konfliktuojant ir lenktyniaujant, žengia lygiagrečiai civilizaciniams procesui. Būtent taip paaiškinamas kismas į: valstiečių išlaisvinimą ir žydų teisų pripažinimą (XIX amžius), į moterų politines laisves (XX a. pradžia), į skirtingų rasių teises (XX a. vidurys), į neįgaliųjų teises ir galimybes (XX a. antroji pusė), į seksualines mažumas ir jų pasirinkimus (XX a. pabaiga), į gyvenimo stilių įvairovės teises (XX a. pabaiga-XXI amžiaus pradžia). Visa tai yra daugiakryptė ir asimetrinė civilizacinė raida, prielaidaujanti ir daugialypį legitimacijos procesą, kuris negalimas be žodžio laisvės. O konservatyviosios jėgos, kurios turi visišką teisę į savo konservatyvumą ir gali būti dėl to pripažįstamos ir gerbiamos, neretai naudojasi fundamentalistine propaganda, kuri neigia minėtus civilizacinius procesus ir skatina aklą „pamatiškumą“ – tikėjimą moralinių vertybių ir nuostatų nekintamumu ir aukštesne verte. Štai kodėl egzistuojantys Lietuvoje fundamentalistinės propagandos elementai kenkia pačios respublikos civilizaciniams procesui, o Charlie Hebdo karikatūrų smerkimas yra simptomas.

Šis tekstas publikuotas bendradarbiaujant su Gintautu Mažeikiu.

 
traffix.lt