Apie VDU atkūrimą ir tapatybę: istoriko pamąstymai apie politinius ir idėjinius motyvus

Paskelbė: Antanas Kulikauskas Data: 2019-02-04 11:28

Spausdinti | Komentarai

Dr. Antanas Kulakauskas, VDU profesorius / Jono Petronio nuotr.

Šiemet Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) mini atkūrimo 30-metį: 1989 m. balandį priimta deklaracija, kurioje įvardyta, jog universitetas turi vadovautis institucinės autonomijos, akademinės laisvės, bendruomeniškumo ir kitais principais, užtikrinančiais profesoriams ir studentams „sąžinės ir pasaulėžiūros laisvę“. Deja, šiandien šiuos principus Lietuvos valdžia yra pamiršusi – stumiamos reformos, kurios konjunktūriškai vadinamos universitetų tinklo optimizavimu, tačiau iš tiesų yra strategiškai neapmąstytos.

Sumanymas atkurti VDU gimė dar iki šalies nepriklausomybės atstatymo – Sąjūdžio epochoje. Tuomet pažadinta tauta dėjo sociopolitinius ir kultūrinius idėjinius pamatus Lietuvos kaip nepriklausomos valstybės-nacijos atkūrimui. Buvo atkuriamos nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje veikusios draugijos, visuomeninės organizacijos, partijos, atstatomi sovietų nugriauti nepriklausomybės laikotarpio paminklai.

Nenuostabu, kad tokiame kontekste gimė ir idėja atkurti Kaune sovietų 1950 m. uždarytą universitetą, sugrąžinant tarpukariu jam duotą Vytauto Didžiojo vardą. Pradžioje planuota tą padaryti sujungiant Kaune veikusias specializuotas aukštąsias mokyklas ir papildyti jas naujais humanitarinių ir socialinių mokslų padaliniais. Tai būtų buvęs savotiškas Kauno universiteto uždarymo pasekmių likvidavimas. Tačiau šiam pasiūlymui nenorėjo pritarti Sąjūdyje dominavę nepriklausomos Lietuvos atkūrimo ir jos vakarietiškos geopolitinės orientacijos šalininkai, kuriuos rėmė ir iškiliausi lietuvių išeivijos mokslininkai.

Pastarųjų iniciatyva – o pirmiausia Lietuvos kultūros fondo Kauno klubo „Aukuras“ – 1989 m. balandžio pabaigoje Kaune buvo surengta didelė tarptautinė mokslinė konferencija „Tautinė aukštosios mokyklos koncepcija ir Kauno universitetas“, kurioje dalyvavo bene visas Lietuvos ir išeivijos akademinis elitas. Joje buvo priimta deklaracija dėl VDU atkūrimo, kuri akcentavo būtinybę universitete įtvirtinti vakarietiškus sąžinės ir akademinės laisvės principus.

Nors sovietinė ideologija tuo metu buvo krizėje, iki tol juridiškai tokie principai dar niekur SSRS nebuvo įteisinti – VDU tapo pirmąja vakarietiška aukštąja universitetine mokykla ne tik Lietuvoje, bet ir visoje SSRS. Po pirmųjų veiklos metų, 1990 m. gruodį, priimtas VDU statutas, parengtas remiantis vieno garsiausių pasaulyje – Harvardo universiteto (JAV) – statutu.

Atkurtasis VDU Lietuvoje tapo pirmuoju šalies universitetu, įvedusiu tripakopę studijų sistemą, kur specialybės studijos įkomponuojamos į platų klasikinį, bendrauniversitetinį artes liberales (laisvųjų menų) išsilavinimą ir gerą užsienio kalbų išmanymą. Tokia sistema buvo įprasta JAV, Jungtinės Karalystės ir Skandinavijos šalių universitetams, o neužilgo Bolonijos susitarimu buvo rekomenduota visai Europai. Laikinai eiti atkurto universiteto rektoriaus pareigas buvo pavesta akademikui Jurgiui Vilemui. Pirmajai studentų laidai baigiant pirmąjį kursą, 1990-ųjų gegužę buvo išrinktas pirmasis nuolatinis atkurto universiteto rektorius – juo tapo visame pasaulyje garsus informatikas, Kalifornijos universiteto profesorius Algirdas Antanas Avižienis.

VDU kelio pasirinkimą nulėmė ne politiniai, o labiau idėjiniai motyvai – siekis gaivinti, puoselėti, modernizuoti ikikarinio VDU idėjinę tradiciją sukuriant tokias sąlygas, kurios trukdytų iš sovietinės aukštojo mokslo institucinės kultūros, turėjusios hierarchinę valdymo, bendravimo ir mentaliteto struktūrą, įsitvirtinimui.

Kadangi ši sovietinė kultūra vis dar inertiškai egzistavo, toks VDU atkūrimas nebūtų buvęs įmanomas integruojant Lietuvos mastu dideles, specializuotas aukštąsias mokyklas, kurios buvo įkurtos sovietų uždaryto Kauno universiteto pagrindu. Pirmajame atkurtos nepriklausomybės dešimtmetyje tik „atkūrimas nuo institucinio nulio“ sudarė palankesnes sąlygas kurtis į vakarietišką akademinę kultūrą orientuotam klasikiniam universitetui su stipriu humanitarinių ir socialinių mokslų branduoliu.

Tuomet dirbdamas ir Vilniaus universitete, ir VDU, mačiau akademinės kultūros kaitą abiejose aukštosiose mokyklose: nepaisant mokomosios bazės nepakankamumo ir nuolatinių dėstytojų trūkumo, VDU kaitos procesas buvo pastebimai intensyvesnis, entuziazmo akademinėje bendruomenėje, įskaitant studentiją, buvo daugiau.

Jei Lietuva išlieka nacionalinius interesus turinčia valstybe, o ne globalios ekonominės erdvės periferiniu administraciniu vienetu, tai sumarinė institucinė konkurencija tarp universitetų, kai apie mokslo ir studijų lygį universitetuose sprendžiama pagal visų institucinių rodiklių sumą, vienos valstybės rėmuose yra nesusipratimas. Tai, kad dalis ne itin intelektualiai išprususio valdančiojo elito ir reitingų skaičiuotojai orientuojasi į tokios konkurencijos tarp atskirų valstybinių aukštųjų mokyklų skatinimą, rodo, jog jie sąmoningai ar nesąmoningai Lietuvą traktuoja kaip administracinį vienetą, kuris tik formaliai laikomas valstybe.

Bet grįžkime dar prie VDU atkūrimo istorijos ir aptarkime su tuo susijusią aukštosios mokyklos tapatybės puoselėjimo politiką. Nors universitetas buvo atkurtas pasirinkus jau trumpai aptartą „atkūrimo nuo nulio“ variantą, bet pati „atkūrimo“ sąvoka valstybės įstatymuose buvo įtvirtinta nedviprasmiškai. Pati atkuriamo universiteto bendruomenė taip pat niekada neabejojo, kad ji naujomis sąlygomis tęsia ir puoselėja savo pirmtako idėjinę kultūrinę tradiciją, tapatinasi su jo istorija. Berods, tuo neabejojo ir neabejoja ir Lietuvos visuomenė. Bent jau didžioji jos dalis.

Ir vis dėlto šioje sferoje esti nesusipratimų ir nesutarimų.

Antai Vilniaus universitetas traktuoja Lietuvos universiteto (nuo 1930 m. – VDU) istoriją kaip savotišką VU istorijos atkarpą tremtyje. Tai grindžiama tuo, jog dar 1918-ųjų pabaigoje planuota kurti Vilniuje lietuvišką universitetą, tačiau, miestui atsidūrus Lenkijos valdžioje, Lietuva buvo priversta universitetą kurti Kaune, laikinojoje sostinėje. O kai Vilnius grįžo šalies valdžion ir imtasi lenkiškąjį Stepono Batoro universitetą pertvarkyti į lietuvišką Vilniaus universitetą, į Vilnių buvo perkelta dalis VDU – nuo to ir prasidėjo lietuviška VU istorija.

Tačiau toks universiteto dalies perkėlimas nereiškė VDU Kaune uždarymo. Klasikinis universitetas Kaune nenustojo egzistuoti ir po to, kai sovietų valdžia jį pertvarkė ir pavadino Kauno valstybiniu universitetu. 1940–1950 m. nepriklausomybės netekusioje Lietuvoje veikė du universitetai.

Iki Atgimimo, kol klasikinio universiteto Kaune nebuvo, VDU istorijos įtraukimas į VU istoriją buvo tam tikra prasme pateisinamas. Tačiau po 1989 m. tokia istoriografinė koncepcija, net jei jos puoselėjimas neturi negeranoriškos politinės potekstės, jau prasilenkia su moksline etika.

Pastaruoju metu, artėjant VDU įkūrimo šimtmečiui, ir Kauno technologijos universitetas (anksčiau – KPI), įkurtas 1950 m. uždaryto Kauno universiteto pagrindu, savotiškai (netiesiogiai, bet viešai) ima reikšti pretenzijas į visą VDU istoriją iki 1950 metų. Žinoma, jo pretenzijos į su Technikos fakultetu susijusią VDU istorijos dalį yra pagrįstos, tačiau ne į visą universiteto istoriją – jas reikėtų laikyti, švelniai tariant, „perteklinėmis“. Juk tai, kad KPI atiteko didžioji dalis 1950 m. uždaryto Kauno universiteto patalpų ir nemaža dalis materialaus kultūrinio palikimo, negali būti laikoma pakankamu argumentu tokioms pretenzijoms.

Matyt, šias pretenzijas „iš vidaus“ kursto du tarpusavyje susiję dalykai. Pirmas motyvas yra dukart – 1989 m. ir pernai – pralaimėta politinė kova dėl visų ar bent daugumos Kauno aukštųjų mokyklų sujungimo į vieną, kurią būtų buvę galima pavadinti, pavyzdžiui, prieš karą naudotu Lietuvos universiteto vardu, KTU valdžios elitui tikintis užimti joje vadovaujančias pozicijas ar įsivaizduojant, kad šis naujas darinys visuomenės akyse bus identifikuojamas kaip KTU.

Antra priežastis – bandymas KTU paversti klasikinio universiteto parametrus daugmaž atitinkančia aukštąja mokykla. Visa tai, matyt, leidžia save vaizduotis de facto atkurtu iki 1950 m. veikusio klasikinio universiteto Kaune tęsiniu, neva turinčiu ne mažesnes teises ir į tarpukario Kauno Alma Mater kultūrinį-istorinį palikimą, nei 1989 m. oficialiai atkurtasis VDU. Ar tai racionali, solidi ir garbinga laikysena, o, jei taip, kokiu laipsniu, kiekvienas skaitytojas tesprendžia pats. Tiesa, galimas daiktas, kad tai yra ne oficiali dabartinės KTU vadovybės pozicija institucinės tapatybės klausimu, o atskirų šio universiteto „patriotų“ reiškiama ankstesnės vadovybės pozicijos inertiška tąsa.

Kaip ten bebūtų, svarstant šį klausimą, reikėtų neužmiršti, kad aukštosios mokyklos yra ne tik vertybiškai neutralaus mokslo ir studijų institucijos, bet ir neišvengiamai vienokią ar kitokią dvasinę bei moralinę dimensiją turinčios kultūros židiniai. O nuo jose vyraujančio dvasinio ir moralinio klimato pobūdžio priklauso, prie kokių žmogaus galių – konstrukcinių ar destrukcinių, kuriamųjų ar griaunamųjų – ugdymo, ir kokiu laipsniu, jos prisideda. Žinoma, pervertinti aukštosios mokyklos vaidmenį jau suaugusio žmogaus asmenybės ugdyme neverta.

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt