© KaunoZinios.lt nuotr.

1939 m., Los Andželas. Miestas, kuriame dar nerastumėte nei Holivudo Šlovės alėjos, (nors auksinės animacijos era jau buvo prasidėjusi su V. Disnėjaus „Peliuku Mikiu“ bei „Snieguole ir septyniais nykštukais“), nei neišsenkančios galybės dangoraižių, o gatvėmis riedėjo tuomet dar ne antikvariniai, aptakių formų ir elegancijos nepraradę automobiliai.

Damos, sukdavo garbanas ir jau anuomet nevengdavo raudonų lūpdažų, o beveik nei vieno padoresnio vyro negalėdavai pamatyti be kostiumio, be to, jie pridengdavo galvas skrybėlėmis ar kepurėmis, traukdavo dūmą ir kabindavo visas, pradedant, žinoma, nuo padavėjų.

Tokioje aplinkoje laiką leisdavo ir 19-metis C. Bukowskis, badmiriaudamas, gerdamas ir dar tik mėgindamas būti rašytojas. Tik pagalvokite, tuomet jis irgi lankydavosi bibliotekoje! Ir vieną dieną ten, kur galėdavo pasislėpti nuo jį medžiojančios nuomojamo būsto šeimininkės, nemokamai pasinaudoti tualetu ar šiek tiek numigti, įsikniaubus veidą į knygą, jis atrado J. Fante romaną „Paklausk dulkių“, kuris…

„Padarė man milžinišką įtaką. Perskaičiau šią knygą ir neilgai trukus susimečiau gyventi su moterimi. Ji buvo dar baisesnė ir girtuoklesnė už mane, mudu ne sykį nuožmiai  riejomės ir aš dažnai jai šaukdavau: Nevadink manęs šunsnukiu! Aš Bandinis, Arturas Bandinis!“ (p. 9).  Kas gi tas Bandinis? Jaunas, rašytojas, ketvirto dešimtmečio pabaigoje besiblaškantis Los Andžele, kurio kūrybines ambicijas ir norą išgarsėti dažniausiai viršija naivumas. Vieną dieną jis sutinka mergina – priešais sendaikčių krautuvę Spring gatvėje įsikūrusio, pagyvenusių vyrų pamėgto, neitin ištaigingo baro padavėją Kamila. Ir nuo tada abiejų gyvenimas ima virsti vienu gyvybingu ir permainingu dialogu.

Visa knygos magija, visa Bukowskio komplimentų nusipelniusi autoriaus meistrystė yra skirta šiam dialogui įkūnyti. Dialogo – tai judviejų santykių istorijos, nuo abejingumo, šaipymosi, pykčio iki susižavėjimo, aistros, meilės ir vėl sekančio jausmų rato – nusivylimo, melo ir liūdesio ir t. t. Ir būtent ne išoriniai įvykiai, ne naratyvas, o dialogas (kalba, visi nuleisti ir pakelti balso tonai, atodūsiai, nutylėtos ir nenutylėtos mintys, kur kas geriau išduodantys ne tik jausmus, bet ir veikėjų stiprybę bei silpnumą) jus įtrauks ir nepaleis iki pat knygos pabaigos. Todėl istorijos neatpasakosiu, tačiau leisiu pasigrožėti dialogais žmogaus, kuris, Bukowskio žodžiais, „nebijojo emocijų“ ir kurio „humoras ir skausmas buvo sumišęs su neprilygstamu paprastumu“ (p. 8).

Labai prasta kava +  nutrinti meksikietiški sandalai = I’m falling in love with Kamila

„Ar norėtumėte dar ko nors? – paklausė ji.

Jos balta palaidinė kvepėjo krakmolu.

– Jūs tai vadinate kava? – pasiteiravau.

Staiga ji vėl nusikvatojo. Tai buvo isteriškas, pašėlęs juokas, lyg indų barškesys, jis nutilo taip pat netikėtai, kaip ir buvo prasidėjęs. Vėl nužvelgiau jos kojas. Pajutau, kad ji linkusi atsitraukti. Panūdau ją įskaudinti.

– Galbūt tai visai ne kava. – tariau. – Galbūt tai tik vanduo, kuriame virė jūsų purvinus batus. – Pažvelgiau į jos žėrinčias juodas akis. – Galbūt jūs geresnės kavos ir nesate gėrusi.” (p. 46)

Štai tokia Artūro Bandinio ir Kamilos susipažinimo istorija. Ką ji galėjo atsakyti į tokį nevykusį bandymą ją kabinti? Žinoma – tai, ką atsakytų kiekviena save gerbianti mergina jos vietoje – „nekenčiu tavęs!” Tačiau tai tik pirmas epizodas vėliau seks ir jaunojo rašytojo atsiprašinėjimai, ir atsargūs jausmų išpažinimai, dovanojant merginai būsimos knygos ištraukas, o vėliau – pasimatymai, nuotykiai, gyvenimas kartu, išsiskyrimai ir taip vėl ir vėl iš naujo. Jeigu geriau įsiskaitysite į šią knygos ištrauką rasite, tai, apie ką kąlbėjo Bukowskis – humorą sumišusį su skausmu, paprastą ir skaitymo malonumą užpildantį kalbėjimą. Fante šį, savitą stilių kuria per kontrastus – jo pasaulyje dera gražūs subjektai (Kamila) ir negražūs objektai ar aplinka (prasta kava, purvini batai, ne pats prašmatniausias baras) ir atvirkščiai, žiauri tiesa pasakyta mandagiais žodžiais (Bandinis) ir atvirkščiai, pagrindinius herojus skirianti erdvė (neretai reiškianti atvirkščią jų hierarchiją, pvz. Kamila stovinti, žiūrinti į Bandinį iš viršaus, nors užimanti silpnesnę padėtį, o jis – sėdintis, žiūrintis į ją iš apačios, tačiau šioje situacijoje užimantis stipresniojo poziciją). Kitų Fante plunksnos vingrybių bei kuo baigėsi Artūro Bandinio ir Kamilos istorija, nepasakosiu…

Ak, taip, ir kol nepamiršau! Jeigu nesate tokie kantrūs knygos puslapiams, galite susirasti Roberto Twone 2006 m. sukurtą filmą („Ask The Dust“) su Colinu Farrellu ir Salma Hayek, o po to palyginti šią porelę su romano herojais. Arba atsiversti kitą, šio rašytojo ne taip ir seniai išleistą knygą – „Sulauk pavasario, Bandini“.

John Fante „Paklausk dulkių“, vertė Saulius Repečka, Vilnius: Kitos knygos, 2008, 216 p.

Taip pat skaitykite: Romanas, kurio galima pavydėti vilniečiams: Romain Gary „Aušros pažadas“

Rekomenduojame

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: