KNYGOS IŠTRAUKA: Ž. Pečiulis „Kaip bendrauti su žiniasklaida: principai, patarimai, pavyzdžiai.“

Žygintas Pečiulis. Kaip bendrauti su žiniasklaida: principai, patarimai, pavyzdžiai. – Vilnius: Tyto alba, 2014. – 232 p.

Knygos dizainas – Ilonos Kukenytės

Dr. Žygintas Pečiulis – Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto profesorius, dėsto medijų, masinės komunikacijos, žurnalistikos istorijos ir teorijos dalykus.

„Esu žurnalistas. Dirbau spaudoje, radijuje, televizijoje. Štai jau ketvirtį amžiaus būsimiems žurnalistams Vilniaus universitete dėstau žiniasklaidos istorijos, teorijos ir praktikos dalykus. Dar viena mano pomėgių sritis – viešoji komunikacija. Įvairiuose universitetuose dėstau „Efektyvios komunikacijos“, „Įvaizdžio vadybos“, „Tiesioginio eterio“, „Įvairiaterpės raiškos“ disciplinas. Rengiu seminarus „Kaip bendrauti su žiniasklaida“ politikams, valstybės tarnautojams.

Esu parašęs knygų televizijos istorijos ir teorijos temomis, o 2004 metais išleistas praktinis vadovas „Efektyvi komunikacija“ buvo pripažintas geriausia metų mokslo populiarinimo knyga.

Seniai kirbėjo noras parašyti šią knygą. Kodėl? Sėkmingas dialogas būna tada, kai pasirengusios abi komunikuojančios pusės. Žiniasklaidos atveju – jūs ir žurnalistas. Abiejų tikslas yra tas pats – informuoti visuomenę. Jeigu ir nepavyks susidraugauti su žurnalistu, privalote tapti komunikacijos partneriais. Norėčiau, kad profesionaliai pasirengęs žurnalistas sutiktų jus, tam tikros srities žinovą, ekspertą, gebantį kalbėti suprantamai, vaizdžiai, įsimintinai. Toks komunikacijos profesionalų duetas – tikra palaima žiniasklaidos auditorijai, laukiančiai naujienų, patarimų, pramogos.

Ši knyga skiriama visiems, kam tenka (ar gali tekti) bendrauti su žiniasklaida: duoti spaudos interviu, dalyvauti radijo ar televizijos laidose. Knyga pravers studijuojantiesiems viešąją komunikaciją ir visiems, kurie nori geriau perprasti žiniasklaidą ir žurnalistiką, gebėti suvokti jos turinį.

Viešosios komunikacijos specialistas Bruno Leprat, parašęs knygą „Kaip sutramdyti žurnalistą“, skaitytojų prašė knygos nerodyti žurnalistams. O aš sakau – šitos nerodykite savo viešųjų ryšių konsultantams. Ir nesakykite, kad ją turite. Tegul tai būna maža jūsų paslaptis.

Ką rasite šioje knygoje?

Pirmame skyriuje susipažinsite su žiniasklaidos virtuve, sužinosite žurnalisto profesijos paslapčių. Čia paaiškės, koks vaidmuo žiniasklaidoje gali tekti jums.

Antrame skyriuje kalbėsime apie mus užvaldančius baimę, nerimą ir būdus, kaip juos prisijaukinti, neutralizuoti, priversti tarnauti mums.

Trečiame skyriuje aptarsime, kaip ramiai ir metodiškai rengtis būsimam susitikimui su žurnalistu.

Ketvirtame skyriuje pateikti patarimai, kaip komunikuoti visais turimais kanalais ir tapti įtaigiam.

Penktas skyrius skirtas interviu ir diskusijai – populiariausiems žiniasklaidos žanrams.

Knygoje rasite pratimų, praktinių patarimų, pavyzdžių. O kiekvieno skyriaus pabaigoje – atsakymus į jums rūpimus klausimus.”

Žygintas Pečiulis

Žygintas Pečiulis  „Tyto alba“ archyvo nuotr.

TAI, KĄ NORĖJOTE ŽINOTI APIE BAIMĘ  IR BŪDUS JĄ  ĮVEIKTI

1.  Kodėl aš bijau žurnalisto?

Žurnalistas čia niekuo dėtas. Bijote ne jo, o viešo kalbėjimo ir viešos reakcijos. Kaip minėjome, jis tėra tarpininkas. Bet jūsų vaizduotė veikia gerai. Iš anksto girdite piktas radijo ar televizijos auditorijos replikas, skaitote dar neparašytus bjaurius interneto komenta­rus. Prisimenate kiekvieną patirtą nemalonų atvejį. Kančią, kai mokykloje per šimtadienį reikėjo sakyti padėkos kalbą mokytojams. Išoriškai malonius, bet bevaisius pokalbius dėl darbo. Įtampą laukiant eilės sakyti tostą. Na, ir tą nelemtąjį interviu televizijai, kai balsas staiga ėmė gaudyti gaidžius.

Taigi, jokio asmeniškumo, nenukeipkite dėmesio klaidinga linkme. Kovokite ne su žurnalistu, o su savo bėdomis. Kad nebūtų taip baisu, patariama auditoriją įsivaizduoti nuogą. Baisųjį žurnalistą įsivaizduokite bent jau su chalatu ir šlepetėmis.

2.  Kodėl aš vienas taip jaudinuosi?

Netiesa. Jaudinasi ir kiti. Jaudinasi visi. Kai ži­note, kad visi iki vieno turi tokių problemų, tampa lengviau. Tačiau kitiems geriau pavyksta nuslėpti jaudulį. Bet kodėl prieš tiesioginį eterį jie tiek daug šneka? Kodėl atsistojus prieš televizijos kamerą išpila raudonis, kimsta balsas? Tai – išorinės reakcijos. Jūs juntate savo vidines: verdate tarsi katilas, maudžia skrandį, galvą, džiūsta burna, seilės taip sutirštėjo, kad neįmanoma nuryti.

Patyrusiems pavyksta tramdyti jaudulį, valdytis. Kokiu būdu? Profesionaliu požiūriu.

3.  Ar galima išsigydyti baimę?

Baimę – galima, bet nerimo, jaudulio – ne. Ir nerei­kia. Jau sakėme – nebijokite bijoti. Jeigu tam tikrais atvejais jaudinatės, vadinasi, esate sveikas žmogus. Džiaukitės tuo. Nepanikuokite, o pasinaudokite or­ganizmo pagalba. Jis suteikia papildomų jėgų, nes nori, kad atrodytumėte kuo puikiausiai. Priimkite pagalbą, o ne kratykitės jos.

4. Ką daryti, kad jausčiausi tvirčiau?

Būkite tvirtas. Jeigu sutikote eiti į radijo ar televi­zijos studiją, susitikti su spaudos žurnalistu, jau ne laikas abejoti, reikėjo ar nereikėjo to daryti. Viskas. Kelio atgal nėra. Su žurnalistu sudarėte neformalų susitarimą, ir nors jo nepasirašėte, privalote laikytis. Dabar vienintelis jūsų rūpestis – pasirodyti kuo ge­riau.

5.  Ar ne geriau – atėjau, pakalbėjau, nugalėjau?

Visaip būna. Yra žmonių, gebančių puikiai kalbėti, improvizuoti. Tai – jų stichija. Tokių nėra daug. Jūs greičiausiai esate iš tų, kuriems bendravimas su žiniasklaida arba bet koks viešas kalbėjimas sukelia ne pačius geriausius jausmus (antraip ar skaitytumėte šią knygą). Esate vienas iš daugelio.

Specialistai jus gerai žino, vertina, bet žiniasklaidos auditorijai esate vienas iš daugelio šmėkštelėjusių vei­dų ar balsų, pavardžių. Vadinasi, dar turite jiems įro­dyti, kad esate žinovas, ekspertas, gebantis aiškiai, su­prantamai, patraukliai perteikti žinias. Specialistų yra daug daugiau, nei matome ir girdime žiniasklaidoje. Vyksta natūrali atranka. Dauguma atrinktųjų nėra gimę įtaigiai kalbėti, tik ilgainiui išsiugdė įgūdžius. Tam reikia pastangų. Kaip sakė vienas garsus futbolo specialistas, norint nepralaimėti rungtynių, reikia tik dorai atlikti savo darbą, o kad laimėtum – turi pada­ryti daugiau, nei gali.

6. Kodėl turėčiau gaišti laiką nereikalingiems dalykams?

Tikrai, kodėl turėtumėte mokėti skaniai gaminti, degustuoti vyną, pinti iš vytelių ar auginti rožes? Bet juk kažką gebate: dainuojate, grojate kokiu nors inst­rumentu, renkate degtukų dėžučių etiketes, peleni­nes, atidarytuvus. Vadinasi, gaištate laiką kam nors, tačiau nemanote, kad gaištate.

Ugdyti profesionalius viešojo kalbėjimo įgūdžius – ne pašto ženklus kolekcionuoti. Tai – ne laisvalaikio pomėgis, o svarbus šiuolaikinio žmogaus gebėjimas. Kadangi kalba nėra vien žodžiai (mažiausiai žodžiai), o ir išvaizda, gestai, mimika, žvilgsnis, intonacijos, tembras, vadinasi, komunikacijos įgūdžių lavinimas – tarsi visa apimanti kūno kultūra. Galimas daiktas, kad kiti pomėgiai, kuriems skiriate aibę laiko, yra žinomi tik nedideliam artimiausiųjų būriui. Komuni­kacijos įgūdžiai pravers kiekvieną dieną ir kiekvieną

valandą – namie, darbe, gatvėje. Reali situacija atskleis  jūsų gebėjimus. Kaip mėgsta sakyti buriuotojai – audroje pažinsi kapitoną, arba, kaip juokauja akto­riai – vonioje esu geriausias pasaulyje Hamletas. O scenoje?

7. Ką daryti, jeigu aš tuo netikiu?

Netikite, kad pusę bėdų išsprendžia tinkamas nu­siteikimas, ryžtas ir geras pasirengimas? Tai pani­kuokite sau į sveikatą, jeigu tik jums nuo to geriau.

Atsipalaidavimo pratimai jums primena sektų apeigas? Nedarėte jų ir niekada nedarysite, nes tai neatitinka jūsų solidaus statuso? Suprantu. Susiras­kite ką nors, kas atitinka jūsų įsitikinimus ir statusą. Pasiriškite laimę nešantį kaklaraištį, kišenėje turėkite mamos siuvinėtą nosinaitę. O gal vis dėlto vieną kartą pamėginkite kokį paprastą pratimą. Kad tikrai įsitikintumėte, kad nepadeda.

8.  Ką daryti, jeigu nenoriu būti juokingas?

Juk niekas neliepia per posėdį kalbėti su akme­nimis burnoje ar įsikandus pieštuką. Darykite tai važiuodami namo automobiliu. Tikrai nebūtina gąsdinti žmonos (vyro) improvizuojant įvairiomis in­tonacijomis. Tam gali tikti vonia. Tikrai rasite laiko ir vietos kvėpavimui treniruoti, balsui atrasti, gestams ir mimikai pasitikrinti, kalbos įžangai parepetuoti. Profesionalui – tai rimta, neprofesionalui – juokinga. Tik toks skirtumas.