Dažnas iš mūsų yra girdėję pasakymą, o gal netgi skaitę knygų, jog vyrai esą kilę iš Marso, o moterys iš Veneros. Žinoma, visi suprantame, kad toks pasakymas yra metaforiškas, tačiau jo žinutė gali būti gerokai trikdanti, ypač jauną, dar savo tapatybę tyrinėjantį ir besikonstruojantį žmogų.
Pačia primityviausia prasme įsitikinimas, kad Vyrai kilę iš Marso, o moterys iš Veneros koduoja žinutę, kad vyrai ir moterys yra labai skirtingi ir jų santykiai tolygūs dviejų ateivių tarpgalaktinei interliudijai. Tačiau jauni žmonės bręsdami tiek fiziškai, tiek emociškai ne apie ateivių santykius paprastai nori sužinoti daugiau, taigi gal palikime šią temą mokslinei fantastikai ir judėkime prie to, kas aktualu Žemės gyventojams.
Tai, kas iš tiesų jaudina jaunus žmones, yra iš praktikos anksčiau ar vėliau prasiraunantys klausimai – kaip užmegzti gilesnį ryšį su savimi? kas padėtų kitą suprasti geriau? kaip kurti ir plėtoti tarpusavio ryšius? Ir, matyt, ne veltui yra sakoma, kad pradėti reikia nuo savęs.
Tačiau, jei kliaujamės stereotipu, jog vyrai ir moterys iš kitų planetų, tuomet pradėti gilintis į save, tam tikra prasme tampa bergždžias darbas, kadangi, atrodo, kad suprasdamas ir įsiklausydamas į save, veikdamas pagal savo tikruosius pojūčius, su kitu toli gražu santykio neužmegsi. Panašu, kad į santykius žvelgiant per moterų ir vyrų skirtybes, yra sumenkinamas santykio su savimi kūrimas bei plėtojimas. O psichologijos mokslas (ir netgi kai kurios religinės mokyklos, pvz. budizmas) teigia, kad pirmiausia nuo mūsų reakcijų, įpročių, elgsenos bei apskritai „aš“ supratimo priklauso, kaip mes gebėsime megzti santykius su kitais žmonėmis, ir kad keičiantis mūsų elgsenai, santykiai keičiasi savaime. Taika su savimi – taika su kitu.
Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, kad pasitikėdami teorija, kad vyrai yra iš Marso, o moterys iš Veneros, apibrėžiame santykius kaip aiškų, nuspėjamą ir lengvai aprašomą elgsenos rinkinį. Jei būtų tik taip, būtų labai paprasta. Dažniausiai pasikliaudami stereotipais tarsi maitiname gyvatę, kuri ryja savo uodegą, ir galiausiai atsiduria situacijoje be išeities. Arba, kitaip sakant, daugiausia sunkumų kyla, kai prieiname tą ribą, kai suprantame, kad „čia ne apie mane“. Pavyzdžiui, kad vyrai, susidūrę su problemomis, atsiriboja, kol neišsprendžia kamuojančių problemų, arba, kad moterys iš prigimties yra sutvertos būti nuolankios.
Įdomiausias „prigimtinis“ bruožas, kurį teko girdėti, kad moterys turi girti vyrus, nes jų ego yra jautresnis, kitaip neverta tikėtis pagarbos ir gero elgesio. O taip pat labai populiarus mitas, kad vyras yra sukurtas veikti „išorėje“, t.y. už šeimos ribų ir kad jo asmenybės realizacija yra kur jau kur, bet tik ne namuose. Namie jis ilsisi. O moteris, savo ruožtu, yra „vidaus“ būtybė, kad jai geriausia namuose, o dar geriau – namuose su vaikais, kad aukščiausia malonė, kuri gali jai nutikti – dovana rūpintis vyru. Tačiau man tai labiau primena kalinio ir kalėjimo prižiūrėtojo santykius. Kalinys yra tiesiogiai priklausomas nuo prižiūrėtojo, o geras sąlygas garantuoja nebent geras elgesys. Tikiu, kad tokiais būdais galima pasiekti užsibrėžtų tikslų, tačiau galima ir jais remiantis lengviau manipuliuoti, neretai į tokius santykius pakliūva žmonės, kurie turi depresiškos asmenybės bruožų, kurie gyvenime turi dėti labai daug pastangų, kad taptų emociškai brandžios ir autonomiškos, o ne simbiotinės asmenybės (na, tokie žmonės, kurie neva negali būti atskiri individai, todėl jiems reikia kito žmogaus, kad išgyventų. Kažkur girdėta, tiesa?). Situaciją kiek apsunkina ir sociume vyraujančios „normalių“ santykių tendencijos. O lietuviai, kaip žinia, vis dar vaduojasi iš požiūrio, pasak kurio, moteris yra trijų K (wok. kinder, küche, kirche – liet. Vaikai, virtuvė, bažnyčia) atstovė, o vyras – medžiojantis herojus.
Dar vienas įdomus momentas – tendencinga, jog santykių „Moterys iš Veneros, vyrai iš Marso“ modeliu dažniausiai susižavi vyrai, kurie neretai skuba atsidaryti konsultacijų kabinetus, susiorganizuoti turus po mokyklas ir pan. Gaila, kad jie neretai prisistato kaip psichologai, o stringant emociniam beigi bendram psichologiniam tautiečių išprusimui, kartais neatsiranda žmonių, kurie pasidomėtų minėtųjų pseudopsichologų oficialiu pripažinimu.
Paradoksas, nes juk neitume operuotis pas gydytoją, kuris tikina, jog tikrai baigė mokslus ar kursus, tačiau, deja, Lietuvoje tokios krypties chirurgų nepripažįsta, tačiau nėra ko nerimauti, jis žino, kaip gydyti. O vyrų „specialistų“ susidomėjimą santykių skirtumais grįsta mokykla išskyriau ne atsitiktinai, kadangi žvelgiant į lyčių stereotipais permerktas rekomendacijas, panašu, kad vyrams tiesiog parankiau tokį modelį propaguoti, kadangi jie atsiduria galios pozicijoje, kur moteris turi juos girti, o ne atvirkščiai.
Taigi, rekomendacijos, kurių negalima taikyti abiems lytims lygiavertiškumo principu, dažniausiai iškreipia santykius, priklijuoja, užantspauduoja bruožus, kurių galbūt neturime ar nė nenorime įgyti. Ypač, jei kalba krypsta apie tokius universalius dalykus, kaip pagarba vienas kitam, palaikymas, savitarpio pagalba, rūpestis, pasitikėjimas. Tokiems dalykams nereikia specialios lyties, juos puoselėti gali kiekvienas.
Sakydami, kad vyrai iš Marso, o moterys iš Veneros susiejame šias dvi lytis, ne tik su dangaus kūnais, bet ir su klasikiniu romėnų pasaulėvaizdžiu. Štai ir pirmas paradoksas – kadangi senovės romėnai, meldęsi šioms dievybėms, malonės bei globos prašė iš kur kas didesnio būrio dievų bei dievybių. Toli gražu ne visos romėnės geidė būti Veneromis, kadangi buvo ir daugiau iš ko rinktis! Pavyzdžiui, Diana buvo atletiška medžioklės deivė, siejama su žvėrimis ir miškais; Belona – karo deivė, visuomet lydėjusi karo dievą Marsą; Minerva buvo išminties, amatų, meno ir mokslų deivė – visos šios deivės toli gražu nepanašios į Venerą, tačiau romėnų pasaulyje taip pat užėmė garbingą vietą. Tad kodėl šiandien yra norima išskirti būtent vieną Veneros tipažą, kuris, deja, yra tik „vienas iš“?
Jei panagrinėtume vyriškąją dievybių pusę, lygiai taip pat atrastume dievų, kurie pasižymi ne tik karingumu, jėga ir drąsa, kaip išgirtasis Marsas, tačiau jo pašonėje rastume ir Kupidoną – aistros ir meilės dievą (Veneros sūnų), Timorą – baimės ir siaubo personifikaciją, Penatus – namų židinio dievus sergėtojus.
Taigi akivaizdu, kad Marsas ir Venera buvo tik du kraštutinumai, kurie yra sutinkami ne dažniau, nei kitos variacijos apie kurias tiesiog nutylima. O tai, jei čia tik moterys iš Veneros, tai taip išeina, kad vyrai negali jausti meilės ar aistros, nes tai būdinga veneroms, o moterys negali būti karingo charakterio ar ambicingos, kadangi tai yra marsų savybės? Juk tai skamba taip primityviai… Manyčiau, kad remiantis netgi Antikos laikų pasaulėvoka, patys romėnai paprieštarautų, jog Vyrai iš Marso, o moterys iš Veneros! Įprastai nepasitikime žmonėmis, kurie mums aiškina, kad žmonės yra tik dviejų rūšių, tad kodėl turėtume tikėti, kad vyrus ir moteris galima taip gražiai nuspėti ir aprašyti? Ko vertos tuomet Lietuvos, Europos ar pasaulinės psichologų bendruomenės bei asociacijos, kurios taip išsamiai tyrinėja žmogaus elgseną bei emocijas ir vis nepaliauja dalintis vis naujais ir naujais atradimais, susijusiais su žmogaus vidumi? Argi tai tiesiog kvailių ir naivuolių banda, neturinti, kur mestis?
Sunku paneigti, kad nėra žmonių, kuriems teorija „Vyrai iš Marso, o moterys iš Veneros“ gali būti santykių pagrindas (ypač žinodami, kad žmogus, kuris gana primityvaus emocinio intelekto gali pusėtinai laimingai nugyventi gyvenimą), tačiau tai turi sąlygoti partnerių laisvas apsisprendimas, charakterio savybės, galbūt savitos pažiūros, tačiau svarbu atskirti, jog tai nėra tas kelias, kurį būtų galima pagrįsti moksliniais tyrimais ar psichologijos teorijomis.
Beje, neretai idėja, kad vyrai ir moterys kardinaliai skiriasi, dažniausiai pasitiki žmonės, kuriems patinka mistifikuoti įvairius reiškinius arba tie, kurie pernelyg suabsoliutina savo asmeninę patirtį, tačiau šiukštu vengia šiuolaikinius žmones tyrinėjančių mokslo žinių, tikina, kad tai – vertybes iškraipantys paistalai. Svarbiausia, mokėti tinkamai atsirinkti patikimą informaciją, ją patikrinti, paprašyti pirminių šaltinių, o į įtartinai skambančias idėjas žvelgti kritiškai ir neužkibti ant lengvus, greitus, efektingus santykius siūlančių dvasinių prekeivių kabliuko.