Daugelis tėvų ima nerimauti pastebėję savo vaikų savanaudiškumą. Visi nori, kad jų vaikai rūpintųsi kitų žmonių gerove, būtų švelnūs ir atjaučiantys. Kaip išmokyti mažuosius dalintis, suprasti kito žmogaus jausmus ir būti empatiškais? Pasak specialistų, už empatiją atsakinga pagrindinė smegenų dalis ankstyvoje vaikystėje vis dar būna nesusiformavusi. Todėl empatijos bei dėmesingumo, kaip ir kitų esminių pozityvaus proto gebėjimų (valdyti emocijas ir savo elgesį, nepalūžti susidūrus su problemomis, suprasti save ir priimti teisingus sprendimus) reikia mokytis.
Apie tai, kaip ugdyti 3–7 metų vaiko empatijos sugebėjimus, kalbamės su Kauno miesto poliklinikos Dainavos Jaunimo centro psichologe Monika Matonyte, pristatančia leidyklos VAGA išleistą naujausią amerikiečių psichiatro Dr. Danielio J. Siegelio ir psichoterapeutės dr. Tinos Payne Bryson knygą – „Smegenys, tariančios TAIP“ (2018).
Knygos autorių teigimu, svarbiausia tėvų užduotis – ugdyti pozityvųjį vaiko protą: lavinti empatijos sugebėjimus, išmokyti drąsiai, lanksčiai ir atvira širdimi pasitikti iššūkius bei galimybes ir iš negatyvaus proto būsenos sklandžiai grįžti į pozityvaus proto „režimą“. Priešingu atveju, vaikus, kurių požiūrį į aplinką formuoja negatyvus protas, valdo išorinės aplinkybės ir jų pačių jausmai. Tokie vaikai keblias situacijas sutinka priešiškai, užsisklendžia, negali išsivaduoti iš užplūdusių emocijų, negeba žvelgti į pasaulį smalsiai ir atvirai. Taigi, kaip lavinti mažųjų empatijos sugebėjimus nuo ankstyvos vaikystės?
Ką reiškia būti empatiškam? Kodėl šis gebėjimas svarbus?
Amerikiečių psichiatras Dr. Danielis J. Siegelis ir jo kolegė, psichoterapeutė Tina P. Brayson empatiją apibrėžia kaip „gebėjimą suprasti kito žmogaus padėtį, o prireikus nelikti abejingam ir imtis veiksmų siekiant padėti“. Galiu tik papildyti, kad toks gebėjimas suprasti kito padėtį apima ne tik fizinius aspektus, bet ir žmogaus pasaulėžiūrą, patirtis. Svarbiausia sudedamoji empatijos dalis – tai gebėjimas įsijausti į kito žmogaus jausmus, emocijas bei reaguoti jam pasitelkiant savo jausmus – pasidžiaugti juo ar paguosti. Kiekvienam iš mūsų šis gebėjimas yra svarbus, nes būtent ji padeda suprasti kitus žmones, užmegzti tvirtesnius santykius su kitais, netgi prisideda prie mūsų pasaulėžiūrios formavimosi, jos dėka mes tampame sąmoningesni, kantresni ir laimingesni.
Kada maži vaikai geba suprasti, kad reikėtų dalintis jam priklausančiais daiktais, žaislais, saldainiais su kitais? Nuo kada geriausia pradėti vaikus mokyti dalintis – parodant, kad šis veiksmas yra pozityvus, t. y. niekas nenori iš jo nieko atimti, nuskriausti ir pan.
Tik apie trečiuosius gyvenimo metus pas vaikus pradeda vystytis gebėjimas išreikšti savo patenkintus ar nepatenkintus norus per emocijas. Todėl visiškai normalu, kad 2–3 metų vaikai nebus linkę dalintis savo žaislais su mažesniuoju broliu ar sese ir su ašaromis reaguos į tokius tėvelių paskatinimus. 4 metų vaikai jau geba pažvelgti į situacijas iš kito žmogaus perspektyvos, nes jiems po truputį vystosi kognityvinis empatijos aspektas. Taigi, tokio amžiaus vaikus jau būtų galima mokinti dalintis. Po truputį padėti atkreipti dėmesį į savo ir kito vaiko jausmus – kad kitas apsidžiaugia, kai jam duodamas žaislas arba kad reikia paguosti matant verkiantį žmogų. Knyga „Smegenys, tariančios TAIP“ – viena iš tų, padedančių tėvams, kaip mokyti vaikus dalintis.
Kaip tėvams ugdyti 3–7 metų vaiko empatijos sugebėjimus?
Pačių tėvų pavyzdys yra vienas pirmųjų veiksnių, dalyvaujančių empatijos ugdyme. Savanoriaudami, suteikdami pagalbą kitiems, jau savaime taip mokome elgtis ir vaiką. Taip pat svarbu padėti vaikams atkreipti dėmesį į aplinkinių poreikius, jausmus ir poelgių priežastis. Tai galima padaryti paprastais pokalbiais kasdienėse situacijose: kaip manai, kodėl Benui liūdna? Kuo galėtume jam padėti? Tokie klausimai skatina plėsti požiūrį, elgtis moraliai ir įsijausti į kitų padėtį. Vaikų empatijos lavinimui naudingi įprasti ir vaidmenų žaidimai, filmai, knygų skaitymas, kurių metu galima aptarti, ką veikėjas šiuo metu jaučia, kodėl jis taip supyko ant kito veikėjo ir t. t.
Knygoje „Smegenys, tariančios TAIP“ pabrėžiama, kad ugdyti empatiją nereiškia mokyti įtikti kitiems nuskriaudžiant save. Ar yra realus pernelyg didelės empatijos pavojus? Kaip rasti aukso vidurį lavinant vaiko empatiją, tačiau neišugdant jo pataikavimo ar priklausomybės nuo kitų vaikų ir suaugusiųjų?
Taip, pernelyg didelės empatijos pavojus realus. Kai vaikams yra nuolat sakoma: „pagalvok apie kitą“, „pažiūrėk kaip jį įskaudinai“, „turi nusileisti sesei“, tokiu būdu ugdoma asmenybė, kuri nebemoka pakovoti už save, o stengiasi tik nuolat visiems nusileisti ir neįskaudinti kitų. Tačiau, tarp empatijos ir „aklo aukojimosi“ skirtumas yra – empatija jokiu būdu neskatina aukoti savo poreikių ir jausmų dėl kito. Tą svarbu prisiminti tėvams, nes jie yra žmonės, esantys arčiausiai vaiko ir galintys paskatinti jį drąsiau ar garsiau pasakyti savo nuomonę, paprašyti ko nori patys ir atsakyti kitam prašančiajam. Ne vienas auginantis vaiką ar dirbantis su jais mokykloje žino įprastą pavyzdį, kai vaikas išdalina visus savo turimus saldainius kitiems, nepasilikdamas net sau to vienintelio. Taigi „aukso viduriukas“ ugdant empatiją – būtų išmokyti vaiką pasilikti vieną saldainį ir sau.
Kokios problemos gali kilti paauglystėje, jeigu nuo vaikystės nebuvo lavinama empatija?
Jeigu vaikystėje nebuvo lavinama empatija, tokiam vaikui paauglystėje gali kilti sunkumų atpažįstant savo ir kitų emocijas. Kai jas sunku atpažinti, sunku ir įvardinti. O iš tokio negebėjimo įvardinti savo jausmus, paauglys gali tapti nepasitikintis savimi, uždaresnis, bijoti išreikšti ne tik jausmus, bet ir mintis.
O kokie iššūkiai gali kilti asmeniniuose santykiuose suaugusiems, stokojantiems empatijos?
Suaugęs žmogus, kurio empatija nebuvo lavinama, greičiausiai liks egocentriškas, narcistiškas, susikoncentravęs į save. Tokiam žmogui bus sunku megzti artimesnį santykį, o jame atjausti šalia esančią antrą pusę ir bendradarbiauti priimant sprendimus kartu. Taip pat asmeniniuose santykiuose gali pasireikšti polinkis teisti, kritikuoti šalia esantį žmogų ar jo nuomonę net neišklausius.
Knygos autorius Danielis J. Siegelis pabrėžia, kad rūpestingi ir empatiški žmonės būna mažiau nervingi, pikti ir nelinkę teisti aplinkinių. Ar galime sakyti, kad išlavinta empatija padeda susitvarkyti su mūsų pačių neigiamomis savybėmis ir emocijomis, todėl yra abipusiai naudinga?
Taip, išlavinta empatija padeda ir mums patiems. Jos dėka galime pažinti įvairesnius tiek vidinį, tiek išorinį pasaulius. Kartais per kitų žmonių patirtis ir patys išmokstame kaip galėtume tvarkytis kilus tam tikroms emocijoms, lengviau suprantame elgesio priežastis. Tačiau, norisi pabrėžti būtent tą žodį „išlavinta“. Empatija bus naudinga tik tuo atveju, kai į ją žvelgsime „pro savo kūno akinius“, tai yra gebėsime atskirti savo ir kito žmogaus jausmus.
Jeigu mūsų empatijos objektas verkia dėl netekties, mums nereikia sėdėti kartu su juo ir verkti. Pasitelkę savo mąstymą bei knygos autorių minimą įžvalgumą, galime atrasti žymiai geresnių būdų empatiškai įsijausti į tokią situaciją, pavyzdžiui, pasiteiraujant pačio žmogaus, kaip mes galėtume jam padėti. Išlavintą empatiją turintis žmogus, jausdamas, kad šiuo metu negali paguosti kito dėl to, kad pats yra panašioje situacijoje, drąsiai atsitrauks, leisdamas abiems gedėti atskirai.
