Vendžou priemiestyje rytų Kinijoje krikščionys iš visos apylinkės su nerimu stebi pilką bažnyčią.
Kai kurie stovi už geležinių vartų, kiti sėdi už bažnyčios durų. Daugiau nei du mėnesius jie laukė, pasirengę apsaugoti kryžių virš savo bažnyčios.
„Jei reikės, laikysiu jį savo rankose ir apsaugosiu jį, – sako vienas senolis. – Jie neturi teisės jo nugriauti, todėl mes turime ginti savo bažnyčią.“
Kaip ir daugeliui čia esančių, jam per daug rizikinga pasakyti savo vardą.
Vendžou, žinomame kaip „Kinijos Jeruzalė“, per šiuos metus vietinė komunistų partijos valdžia sugriovė dešimtis bažnyčių ir prievarta pašalino daugiau nei 300 kryžių.
Kinijos bažnyčių vadovai sako, kad tai baisiausias antikrikščioniškas susidorojimas per pastaruosius kelis dešimtmečius.
„Tai ką čia daro vyriausybė yra barbariška, jie kaip banditai ir mes ant jų įsiutę, –sako Chen Zhi’ai, gerbiamas bažnyčios lyderis Vendžou rajone. –Šiandien mes matėme išniekintą pagrindinį savo tikėjimo simbolį ir tai skaudina mūsų širdis”.
Susidorojimas
Vietos valdžia daugiausia taikosi į valstybės sankcionuotas bažnyčias, kurios buvo ilgai toleruotos valdančiosios Komunistų partijos ir vadintos religinės laisvės ženklu oficialiai ateistinėje šalyje.
Dešimtys buvo sužeista susirėmimuose, kai tikintieji visame regione bandė sustabdyti vyriausybės pajėgas.
Liepos pabaigoje šimtai policininkų bandė šturmuoti Išganymo bažnyčios vartus Pingjango srityje, Vendžou.
Kaip ir kituose bandymuose griauti, jie žengė vidury nakties. Nepaprasto pasipriešinimo vaizdai pasirodė bažnyčios vaizdo stebėjimo kamerose, kaip lazdomis ginkluota policija skinasi savo kelią.
Atrodo, kad jie prarado savo ryžtą, kai vyresnio amžiaus žmogus buvo išvežtas greitosios pagalbos. Smūgis į galvą sulaužė kaukolę, teigia bažnyčios aktyvistai.
Bet po kelių savaičių jie grįžo su pastiprinimu ir nugriovė kryžių. Dabar jis guli po pigaus plastiko gaubtu bažnyčios laiptų papėdėje.
„Jie norėjo jį nuvilkti,“ – sako bažnyčios prižiūrėtojas, kuris nenorėjo atskleisti savo vardo. Bet mes to neleidome. Dabar jis mums per didelis, kad galėtume perkelti.“
Nelegalūs statiniai?
Vietos valdžia neigia apie susidorojimą su krikščionybę. Jie sako, kad griovimai yra dalis platesnės kampanijos, kuria siekiama kovoti su neteisėtais statiniais provincijoje ir kad bažnyčių griovimai sudaro tik nedidelę dalį jų darbo.
Bet į viešumą patekę partijos dokumentai išskiria bažnyčias ir religines liaudies vietas į taip vadinamą „three rectifications and one demolition“ (trys pataisos ir vienas griovimas) kampaniją. Bažnyčių vadovai, kaip Chen sako, kad griovimo kampanija yra tik susidorojimo priedanga apriboti krikščionybės įtaką regione.
Bažnyčios vadovai teigia, kad centrinė valdžia ignoravo visus jų skundus ir peticijas. Jie baiminasi, kad griovimai Vendžou gali būti tik partijos bandymai; įžanginė pabūklų salvė į tai, kas gali tapti platesnio mąsto nacionaline kampanija.
„Lyderiai mano, jog krikščionybė yra užsienio religija ir dalis užsienio kultūros, kurią jie apibrėžia kaip „vakarų kultūra“, – sako Chen. –Jie mato mūsų tikėjimo augimą, kaip vakarų kultūros invaziją į Kiniją.”
Po pirmininko Mao mirties 1976 m., krikščionybė įsitvirtino Kinijoje. Nors tai vis dar mažumos religija.
“Krikščionybė Kinijoje per pastaruosius kelis dešimtmečius labai sparčiai augo,– sako Fenggang Yang iš Purdue universiteto Indianoje. –Beveik nėra jokio ženklo, kad augimas lėtėja. Didžia dalimi ji atėjo iš kaimo, persikėlė į miestus ir tapo labai populiari tarp verslininkų. Daugiausia naujatikių dabar yra jaunimas.”
Jis apskaičiavo, kad per keletą metų Kinija turės daugiau krikščionių nei komunistų partijos narių, kurių skaičius siekė daugiau nei 85 mln. pagal paskutinius skaičiavimus. Ir per 15 metų, Kinija gali aplenkti JAV kaip šalis, turinti didžiausią krikščionių gyventojų skaičių pasaulyje. Kinijos valstybinė žiniasklaida užginčijo šiuos teiginius.
„Socialiniai klijai“
Grįžtant prie pilkos bažnyčios, krikščionys kol kas sugebėjo atremti griovimo brigadas. Jų ryškus raudonas kryžius stovi virš bažnyčios smailės. Jie dažnai dainuoja himnus sustiprinti savo ryžtui. Taivano kompozitoriaus “Kryžius – mano šlovė” tapo vienijančiu šūkiu Vendžou.
Parapijiečiai neatrodo kaip tipiški Kinijos aktyvistai. Tarp jų yra vyresnio amžiaus tikinčiųjų su savo anūkais, pasiturinčiai atrodančių verslininkų bei tvarkingų studentų.
Chen sako, kad, neįžeidžiant partijos, Krikščionybė buvo prieglobstis ir „socialiniai klijai“ daugeliui kinų, kai pajamų spragos didėjo ir žmonės ieškojo prasmės. “Mes padedame skatinti socialinę harmoniją,” –sako jis.
Bet Chen įspėja: „Jei valdžia ir toliau taip elgsis, yra posakis – nežaisk su ugnimi, nes nudegsi“.
