„Atpildas“ (Absolution, 2024) skiriasi nuo įprasto Liamo Neesono trilerio – tai įžeminanti, introspektyvi istorija, kurios centre – moralinis atpirkimas ir gyvenimo, persmelkto smurto, poveikis. Filmo režisierius Hans Petter Molandas pasakoja apie Thugą – patyrusį Bostono nusikalstamo pasaulio veikėją, kuris sužino apie CTE diagnozę – degeneracinę smegenų ligą, atsiradusę dėl daugybinių galvos traumų. Ši žinia verčia jį susimąstyti apie praeities pasirinkimus ir skatina siekti susitaikymo su dukra Deize ir jos sūnumi Dre.
Neesono vaidmuo galingas, nes jis įkūnija žmogų, ilgus metus gyvenusiame žiauriame pasaulyje. Jo personažas „Thugas“ perteikia tiek fizinių, tiek psichologinių sužeidimų naštą, ypač bandant atkurti ryšį su šeima, nepaisant pagrįstos jų neapykantos. Neesono atsidavimas šiam vaidmeniui kelia filmą į aukštesnį lygį; jis perteikia pažeidžiamumą, išryškėjantį scenose, kur Thugas dėl kognityvinių problemų nesugeba net prisiminti pagrindinės informacijos. Ši liga tampa ne tik siužeto elementu, bet ir teminiu centru, pabrėžiančiu ilgalaikes smurtinio gyvenimo pasekmes, paveikiančias ne tik protą, bet ir santykius bei asmeninę tapatybę.
Molando režisūra suteikia filmui niūrumo, lėtas tempas, labiau atspindi toną nei įprastas veiksmo filmas. Nors yra įprastų veiksmo scenų – brutalūs susirėmimai ir įtempti susitikimai su nusikalstamo boso nevaldomu sūnumi Kailu, – filmo esmė yra Thugo vidinė kelionė. Istorija dažnai keičiasi tarp tamsios realybės ir neramių sapnų sekų, kuriose Thugas išgyvena smurtines praeities akimirkas. Kai kurios iš šių sekų nėra tokios įtikinamos, tačiau jos pabrėžia Thugo auklėjimo paliktą įtaką, atskleidžiant, kaip toksiško vyriškumo samprata suformavo jo pasirinkimus ir sugadino visus prasmingus santykius.
Antraplaniai aktoriai taip pat suteikia gylio. Frankie Shaw įkūnija žaliąją aštrumo jėgą Deizės vaidmenyje, kurios nepasitikėjimas tėvu apsunkina jos pastangas atkurti ryšį, o Yolonda Ross, trumpai, bet įsimintinai atlikdama prostitutės vaidmenį, suartėja su Thugu ir prideda užuojautos prie istorijos. Rono Perlmano kriminalinio boso portretas gana suvaržytas, bet pabrėžia karčią įtampą, kai Thugas yra priverstas bendradarbiauti su impulsyviu Perlmano sūnumi, kuris, nori sekti savo tėvo žiaurumo pėdomis.
„Atpildas“ neatveria daug naujų kriminalinio žanro pagrindų, o kai kurie elementai, ypač Thugo ryšys su belaisve moterimi, galėjo būti labiau ištyrinėti, kad emociniai statymai būtų įtikinamesni. Vis dėlto šis filmas išsiskiria tuo, kad jame svarbesnis yra personažas, o ne spektaklis, ir Neesonui suteikiamas vaidmuo, kuriame galima ne tik veikti, bet ir mąstyti. Gerbėjai, ieškantys labiau apgalvoto požiūrio į smurto kainą, įvertins jo kontempliatyvų požiūrį, net jei ir trūksta tradicinių veiksmo filmų greito tempo.
