Remiantis ligų prevencijos ir kontrolės centro duomenimis, 2008 m. maždaug 1 iš 1200 JAV gyvenančių žmonių turėjo Dauno sindromą. Nors per pastaruosius dešimtmečius integracija ir darbo galimybės padidėjo, kai kuriems šią ligą turintiems žmonėms sunku išlaikyti socialinį gyvenimą baigus mokyklą. Taip nutiko Kristianui Boversui (angl. Christian Bowers), 24 metų vyrui iš Misūrio valstijos. Matydama, kad jis pasiilgo draugų, bet negali pritapti prie savo amžiaus žmonių, jo mama Donna Herter sugalvojo planą. Ji vyrams nuo 20 iki 28 metų pasiūlė 80 JAV dolerių, kad jie du kartus per mėnesį aplankytų jį ir porą valandų pažaistų vaizdo žaidimus.
„Kristianas yra mėgstantis bendrauti ir, kai būname viešumoje, jis pakviečia visus prisijungti prie mūsų“, – sakė Heter. Todėl jai plyšo širdis, kai jis paklausė: „Kada ateis mano draugai?“ Ji nežinojo, ką daryti ar atsakyti.
Nusprendusi ištaisyti situaciją, Herter paskelbė įrašą socialiniame tinkle Facebook „Ieškau 20-28 metų amžiaus jaunuolio, kuris norėtų užsidirbti papildomų pinigų. Dvi dienas per mėnesį už dvi valandas sumokėsiu, kad būtum mano sūnaus draugas“, – rašė ji, paaiškindama, kad Boversas neturi savo amžiaus draugų.
„Aišku, jis nežinos, kad tau mokama, tačiau jis žinos, kad esi šalia jo tas dvi dienas“, – sakė ji, pridurdama, kad gauti atlygį nėra pagrindas – pinigai yra garantija, kad asmuo ateis.
Tikėdamasi, kad sulauks vieno ar dviejų kandidatų, Herter nuėjo miegoti. Kai ji pabudo, jos įrašu buvo pasidalinta daugiau nei 6000 kartų ir jis pasiekė žmones net iš Airijos ir Japonijos. Jos žodžiai sulaukė atgarsio ne tik tarp kitų ypatingų vaikų tėvų, bet ir tarp žmonių iš įvairių visuomenės sluoksnių, kurie norėjo draugauti su Boversu.
Galiausiai pirminis planas išsipildė, ir bent keturi jaunuoliai aplankė Kristianą, kad su juo žaistų vaizdo žaidimus ir žiūrėtų filmus. Geriausia dalis? Pasak Herter, jie visi atsisakė atlygio. Be to, Kristiano istorija įkvėpė ir daugiau žmonių įsitraukti. Valentino dieną jis praleido bendraudamas ir valgydamas užkandžius su grupe pareigūnų, o iš Sent Luiso „Blues“ ir Niujorko 32-osios gaisrinės stoties jis gavo gerumo paketus.
Šeima sulaukė tiek daug prašymų, kad Herter turėjo nusipirkti planuoklį, kad viską suspėtų ir suplanuotų. Misija buvo tokia sėkminga, kad Kristianas yra užimtas iki liepos mėnesio. „Mūsų sūnui rodoma meilė yra nuostabi“, – sakė Herter. „Kristianas sako, kad draugai pas jį jaučiasi kaip danguje. Jis eina miegoti su šypsena veide, o kai kalbasi su savimi, žinau, kad jis viską prisimena.“
