Neseniai pasirodė naujas, prancūziškos klasikos epopėjos, MARCELIO PROUSTO romanų ciklo „PRARASTO LAIKO BEIEŠKANT“ penktojo tomo „KALINĖ“ leidimas (2018, VAGA). Tai – vienas sudėtingiausių, logiškiausių ir griežčiausių savo epopėjos kūrinių. Šio psichologinio romano ašis – aistringa vyro (pasakotojo) meilė Albertinai, kuri įkalinama jo bute ir niekur neišleidžiama viena.
Romano veiksmo dekoracijos nedetalizuotos. Realus tik Paryžius, bet jis kažkoks sintetinis, kaleidoskopiškas, pilnas įspūdžių, literatūrinių reminescencijų: mėnesiena virš Triumfo arkos tarsi pailiustruoja XIX a. poezijos metaforas, Bulonės miške šmėkščiojančios raudonos kariškių kelnės atrodo it impresionistų nutapytos, o Trokadero panašus į mauriškąjį Mantegnos šventąjį Sebastijoną. Pasakotojo butas nelyginant uždara teatro erdvė. O visas miestas tėra gatvių raizgalynė, adresų painiava, kur slypi pavojai, kur galbūt vaikšto ar skiria pasimatymus Albertina.
Naujo „Kalinės“ leidimo proga apie šį kūrinį ir M. Prousto reikšmę moderniajai Vakarų Europos literatūrai kalbamės su lietuvių ir prancūzų literatūros tyrinėtoju, Vilniaus universiteto Romanų filologijos katedros vedėju, vertėju, profesoriumi Vytautu Bikulčiumi ir literatūros mokslininke, VU dėstytoja dr. Egle Kačkute.
Prousto „Kalinė” pasirodė 1923 metais, jau po autoriaus mirties, tačiau jį spėjo pataisyti pats rašytojas. Kaip pastebi V. Bikulčius, „šis kūrinys pradeda vadinamąjį „Albertinos ciklą”, kurį be minimo romano sudaro dar ir „Dingusi Albertina”. „Kalinė” yra suskirstyta ne į skyrius, bet į penkias dienas, atkartojančias ir klasicistinės tragedijos struktūrą. Kūrinio tekste netgi cituojamos eilutės iš Racine’o „Esteros”. Aistra romane iškyla tragišku pavidalu: herojaus nesugebėjimas gyventi be Albertinos skleidžiasi jo nesugebėjimu šią mylėti.” Nors pasakotojas yra tas, kuris laiko Albertiną uždaręs, parodoksalu, bet „nenorėdamas išleisti iš akių savo kalinės, jis pats tampa jos kaliniu. O vertę kalinei suteikia tik pasakotojo pavydas, nes, įsitikinęs jos ištikimybe, vyras tik ir mąsto, kaip ją palikti ir svajoja apie nepažįstamas merginas, kurias jis galėtų sutikti. Taigi herojus yra ir savo meilės, ir pavydo kalinys, o judviejų konfliktą gali išspręsti tik mirtis” – pabrėžia literatūros tyrinėtojas.
TARP MENO IR GYVENIMO: PERSONAŽŲ MIRTIS IR PRISIKĖLIMAS
Dar viena reikšmingų atspalvių kūriniui suteikianti plotmė – menas. Ji atrandama per dailės kūrinius, muziką ar net pagrindinės herojės vilkimus drabužius. „Albertina pasakotojui nuolatos primena Veneciją, nešiodama šio miesto siuvėjo Fortuny sukneles. Pavyzdžiui, viena Albertinos suknelė su paukščiais, atkartojančiais paukščius nuo šv. Morkaus katedros kapitelių, tik dar labiau sustiprina herojui Venecijos ilgesį” – teigia V. Bikulčius.
Supriešinimas tarp meno ir gyvenimo, anot jo, taip pat įgyja mirties ir prisikėlimo formas per romano veikėjų paveikslus. „Šiuo požiūriu labai iškalbinga rašytojo Bergoto mirtis. Apsilankęs olandų dailininkų parodoje, jis sustoja prie Vermeerio paveikslo „Delfto vaizdas”, nes ką tik buvo paskaitęs kritiko straipsnį, kad šiame kūrinyje „mažas geltonos sienos lopinėlis” vertingas pats savaime. Nors rašytojas puikiai žinojo šį darbą, bet jis tiek žavėjosi šia detale, kad net ėmė priekaištauti sau, jog tik dabar supratęs, kaip reikia rašyti. Ir čia jį ištinka mirtis.” Atsakymas į pasakotojo klausimą, ar Bergotas mirė visiems laikams, V. Bikulčius teigimu, galėtų būti romane pavaizduota knygyno vitrina, kurioje stovi rašytojo knygos – it „angelai išskleistais sparnais”.
Personažų prisikėlimo motyvą „Prarasto laiko beieiškant” epopėjoje, akcentuoja ir VU Romanų filologijos katedros dėstytoja Eglė Kačkutė. Nors daugelis rašytojų teigia, kad neverta ieškoti gyvų personažų prototipų, vis dėlto, nuneigti pastarųjų įtaką Prousto kūryboje, anot jos, sunku. Rašytojo gyvenime netrūko nelaimingų draugysčių istorijų. „1913-aisiais Proustas aklai, beviltiškai įsimylėjo heteroseksualų savo vairuotoją, vėliau įdarbintą sekretoriumi, Alfredą Agostinelį, kurio meilę, dėmesį ir ištikimybę jam teko pirkti dovanomis, aviacijos pamokomis bei pinigais jam ir visai jo skurdžiai šeimai. Deja, 1914 m. gegužę Alfredas išskrido virš Viduržemio jūros, nevykusiai pasuko lėktuvą ir nukrito į vandenį. Nemokėdamas plaukti, jis nuskendo kartu su lėktuvo nuolauža.” – tragišką istoriją primena ji.
Pasak literatūros mokslininkės, ši netektis Proustą sukrėtusi taip, kad jis nebeįstengė džiaugtis net ilgai lauktu savo pirmojo „Prarastojo laiko beieškant“ romano triumfu. O šis įvykis paskatino jį radikaliai permąstyti romanų ciklo struktūrą. „Albertina, iš pradžių turėjusi būti nereikšmingu personažu, tapo vienu svarbiausių romano „Žydinčių mergaičių šešėlyje“ charakterių ir net dviejų ciklo dalių – „Kalinė“ ir „Pabėgėlė“ atsiradimo priežastimi.” Taigi prancūzų bei pasaulio literatūra, anot jos, buvo praturtinta nepakartojamais nevaldomos ir galingos, norinčios valdyti, turėti ir išnaudoti, aistros aprašymais, aistros, abejingos net pačiam geidžiamam objektui.
Galiausiai, meno reikšmę romane, V. Bikulčiaus teigimu, dar labiau paryškina muzika. Pavyzdžiui, kūrinio scena, kurioje vaizduojamas vakaro pas Verdiurenus metu atliekamas Ventejo septetas. „Smulkiai aprašinėdamas jo muziką, Proustas iškelia mintį – ar tik menas nėra tikresnis už tikrovę? Pasakotojui kyla įtarimas, kad menas pratęsia gyvenimą, mat, apleidęs rašymą, jis liko nuošalyje ir nuo tikrovės. Tiktai kol kas herojus, išklausęs septetą, gali nujausti, jog egzistuoja kažkas, ką tveria menas, bet jis dar nežino galutinio atsakymo”. Taigi menas Prousto kūryboje tampa aukštesniąja tikrove arba pačia tikrove.
„Prarasto laiko beieškant“, E. Kačkutės teigimu, yra svarbiausias modernizmo kūrinys pasaulio literatūroje, savo įtaka toli pralenkęs net tokias knygas kaip – J. Joyce‘o „Ulisas“, V. Woolf „Į Švyturį“ ar W. Faulknerio „Kai aš gulėjau mirties patale“. Visa tai rodo nuolat augantis jo kūrybos tyrinėjimų laukas, kuris, anot didžiausio Prousto tyrinėtojo, rašančio anglų kalba, Adamo Watto, nuo 2013 metų (kuomet buvo minimas pirmosios ciklo dalies „Svano link“ išleidimo šimtmetis) išgyvena aukso amžių.
Svarbiausios Prousto kūrybos tyrinėjimų sritys, pasak mokslininkės, apima korespondencijos, biografijos ir genetinės kritikos sritis, taip pat filosofiją, muzikos ir dailės įtaką, intertekstualumo teoriją, temines studijas, modernizmą ir jos įkvėptus literatūros bei meno kūrinius. Pirmasis, korespondencijos, biografijos ir genetinės kritikos laukas, anot E. Kačkutės, šiuo metu yra turtingiausias. „Nuolat atrandama netyrinėtų, paslėptų, cenzūruotų Prousto laiškų, intymių dokumentų, kurie 8-ajame dešimtmetyje, suklestėjus lyčių studijoms, atskleidė svarbų Prousto kūrybos aspektą – jo homoseksualumo įtaką kūrybai. Dabar jau žinoma, kad visų romanų cikle vaizduojamų moteriškų romantinių meilės objektų prototipai yra vyrai, tačiau ne tiek jų gyvenimo detalės, kiek emocijos, kurias rašytojas išgyveno savo mylimųjų dėka.“
Kalbant apie šiuolaikinės moterų literatūros tyrinėjimus, E. Kačkutė atkreipia dėmesį, kad Proustas yra vienas iš autofikcijos žanro, kurį galima laikyti svarbiausiu šiuolaikinės literatūros bruožu, pradininkų. Kaip viena iš pagrindinių Prousto sekėjų šiuolaikinėje prancūzų literatūroje, pasak jos, galėtų būti Lietuvoje gerai žinoma rašytoja Annie Ernaux, savo kūryboje taip pat nuolat ieškojusi prarastojo savo gyvenimo ir visos kartos laiko.
Taigi romane, kuriame visos iliuzijos pasmerktos žlugti, meilė atrodo neįmanoma, o vienintelė, amžina, aukščiausia tikrovė, it muzika plevenanti netgi po mūsų mirties, yra Menas, V. Bikulčiaus žodžiais tariant, „skaitytojų vis tiek laukia įstabi kelionė, gvildenanti meilės ir pavydo paslaptis, už kurių išryškėja ir universalūs meno ir kūrybos klausimai.“ Tegu kiekvienam skaitytojui ši kelionė Prousto romano puslapius, būna savita ir prasminga.
Marcel Proust „Kalinė“, iš prancūzų kalbos vertė Pranas Bieliauskas, VAGA, 2018 m.
TAIP PAT SKAITYKITE: KNYGOS IŠTRAUKA: Marcel Proust „Kalinė“
