KALINĖ – penktasis Marcelio Prousto ciklo “Prarasto laiko beieškant” romanas (VAGA, 2018), kuriuo autorius teigia, kad visos iliuzijos pasmerktos žlugti, meilė neįmanoma, o vienintelė, amžina, aukščiausia tikrovė, it muzika plevenanti netgi po mūsų mirties, yra Menas.

„Šiame psichologiniame romane beveik nėra intrigos, Proustas tarsi pamiršta pagrįsti Kalinės situaciją. Veiksmo dekoracijos irgi nedetalizuotos. Realus tik Paryžius, bet jis kažkoks sintetinis, kaleidoskopiškas, pilnas įspūdžių, literatūrinių reminescencijų: mėnesiena virš Triumfo arkos tarsi pailiustruoja XIX a. poezijos metaforas, Bulonės miške šmėkščiojančios raudonos kariškių kelnės atrodo it impresionistų nutapytos, o Trokadero panašus į mauriškąjį Mantegnos šventąjį Sebastijoną. Pasakotojo butas nelyginant uždara teatro erdvė. Visas miestas tėra gatvių raizgalynė, adresų painiava, kur slypi pavojai, kur galbūt vaikšto ar skiria pasimatymus Albertina.

Taigi iš 1914 m. eskizo – ištempto, linijinio, iliustruojančio ir cikliškai vaizduojančio pavydo temą, pasinaudodamas 1908 – 1910 m. romano apmatais, Proustas sukūrė įmantrų statinį ir parašė vieną sudėtingiausių, logiškiausių ir mažne griežčiausių savo epopėjos kūrinių.“

Rytais, vos tik prašvitus, kai dar gulėdavau nusisukęs veidu į sieną ir per ilgų užuolaidų viršų nematydavau, kokių atspalvių pirmieji šviesos dryžiai, aš jau žinodavau, koks lauke oras. Suprasdavau tai iš pirmųjų gatvės garsų, kurie pasiekdavo mane čia prislopę ir drėgmės iškreipti, čia švilpiantys tarsi strėlės aidžioje ir tuščioje ledinio ir skaistaus ryto erdvėje; sudundėjus pirmam tramvajui nuvokdavau, ar jis mirksta lietuj, ar rieda į dangaus žydrynę. O gal tą šurmulį aplenkdavo greitesni ir skvarbesni fluidai, – įsigavę mano sapnan, jie paskleisdavo tenai liūdną nuojautą, kad greit ims snigti, ar retkarčiais priversdavo mano viduj kažkokį žmogeliuką giedoti vieną po kitos giesmes saulės garbei, ir kai aš, dar užsimiegojęs, imdavau šypsotis, o sumerkti vokai jau būdavo pasiruošę sumirkčioti nuo žilpinančios šviesos, mane pažadindavo kurtinanti muzika. Beje, būtent tuo metu išorinio pasaulio įspūdžius daugiausia sugerdavau iš savo miegamojo. Kiek žinau, Blokas*1 pasakojo, jog kai aplankydavęs mane vakarais, girdėdavęs kažką kalbantis, bet kadangi mano motina tada gyveno Kombrė, jis niekad nieko neužtikdavo mano kambaryje ir padarė išvadą, kad aš šnekuosi pats su savimi. Paskui, daug vėliau, sužinojęs, jog tuo metu su manim gyveno Albertina, ir supratęs, kad slėpiau ją nuo savo draugų, pareiškė galop suvokęs priežastį, kodėl tuo metu aš niekad nenorėjęs išeiti iš namų. Jis klydo. Tai, beje, visiškai atleistina, nes tikrovė, net jei ji būtina, ne visada iki galo nuspėjama – paprastai žmonės, kurie sužino kokią tikslią smulkmeną iš kito žmogaus gyvenimo, tuojau pat padaro klaidingas išvadas ir ima tą naują jiems reiškinį aiškinti neteisingai.

Dabar, kai tik pagalvoju, kad, mums grįžus iš Balbeko, Albertina apsigyveno Paryžiuje po vienu stogu su manimi, kad ji atsisakė ketinimo leistis į kruizą, kad jos kambarys buvo už dvidešimt žingsnių nuo manojo, koridoriaus gale išmuštam apmušalais mano tėvo kabinete, ir kad kiekvieną vakarą, gana vėlai, atsisveikindama su manimi ji įkišdavo savo liežuvėlį man į burną kaip kasdienės duonos riekutę, kaip kokį patiekalą, turintį maistingųjų savybių ir kone šventą galią visam kūnui, kuriam visos dėl jos patirtos kančios pavirsdavo kažkuo panašiu į švelnią dvasios palaimą, mano atmintyje atgyja ne ta naktis, kai kapitonas Borodinas leido man permiegoti kareivinėse2, – toji dvasios palaima teišgydydavo mano laikiną negalią, – o naktis, kai mano tėvas leido mamai miegoti mažoje lovytėje šalia manosios. Nes gyvenimas, jei jis susigalvoja dar sykį mus išvaduoti nuo, regis, neišvengiamos kančios, tai daro tokiom skirtingom, kartais, sakytum, netgi taip viena kitai prieštaraujančiom aplinkybėm, jog lyginti mums suteiktas malones būtų aiškiai šventvagiška!

Proust

                                     © Godos Malinauskaitės nuotr. / Knygynų tinklas VAGA

Kai Albertina sužinojo iš Fransuazos, kad glūdžiu savo kambario tamsoje su dar užtrauktom užuolaidom ir nemiegu, ji ėmė nebesivaržyti ir tyliai teškendavosi savo vonioje. Tada dažnai ir aš nelaukdavau, kol išauš diena, ir eidavau į labai mielą gretutinę vonią. Kadaise vienas teatro direktorius išleisdavo šimtus tūkstančių frankų, kad apipiltų tikrais smaragdais sostą, kur didžioji diva vaidindavo imperatorienės vaidmenį. Žiūrėdami rusų baletą patyrėme, kad paprasti šviesos sofitai, nukreipti į reikiamą tašką, sužėri tokiais pat prabangiais ir net įvairesnių atspalvių brangakmeniais. Toji nemateriali dekoracija nėra tokia prašmatni kaip ta, kurią aštuntą valandą ryto saulė pakeičia kita ir kurią mes įpratę stebėti, kai atsikeliame vidurdienį. Kad niekas nematytų iš lauko, mūsų abiejų vonių langai buvo ne lygūs, bet tarsi apipurkšti dirbtiniu, išėjusiu iš mados šerkšnu. Nieko nelaukdama saulė geltonai nudažydavo tą muslino stiklą, nuauksindavo jį, ir tada aš, pamažu atrasdamas savyje ankstesnį jaunuolį, taip ilgai užgožtą įpročių, apsvaigdavau nuo prisiminimų, tarsi vėl būčiau atsidūręs gamtos prieglobstyje tarp auksinių lapų, kur netgi tupėdavo koks paukštis. Nes girdėdavau, kaip Albertina be perstogės niūniuoja tą patį priedainį:

Kad ir kvaila liūdesiu kankintis,

Atsiduoti jam – kur kas kvailiau.

Pernelyg mylėjau Albertiną, kad būčiau galėjęs juoktis iš jos prasto muzikinio skonio. Beje, ši dainelė praėjusią vasarą sužavėjo ponią Bontan5, kuri, tiesa, vėliau išgirdusi žmones kalbant, kad tai tikra nesąmonė, dabar, kai pas ją būdavo svečių, prašydavo Albertiną padainuoti ne šitą, o kitą:

Drumsti šaltiniai taria mums sudie…

bet paskui ir tas dalykėlis tapo jai „pabodusiu Masnė priedainiu, kuriuo mažylė mums visai išūžė ausis“.

Goždamas saulę praslinkdavo debesis, ir aš matydavau, kaip apsiblausia ir pilkėja skaisti ir tankialapė stiklinė uždang

Tos pertvaros, skiriančios abi mūsų vonias (Albertinos buvo tokia pat kaip mamos, bet mama turėjo dar vieną kitame buto gale, šita ji niekada nesinaudojo nenorėdama kelti triukšmo mano pašonėje), buvo tokios plonos, kad, rausdamiesi kiekvienas savo vonioje, mudu su Albertina galėdavome kalbėtis, ir mūsų pokalbį pertraukdavo tik vandens pleškenimas, todėl tarp mudviejų rasdavosi tas nuoširdus artumas, dėl ankštumo ir gretutinių kambarių dažnai pasitaikantis viešbučiuose, bet labai retai – Paryžiuje.

Kitais rytais gulėdavau lovoje tiek, kiek patikdavo, – tarnams būdavo įsakyta niekad neiti į mano kambarį, kol nepaskambinsiu, o skambutis buvo įtaisytas aukštai virš mano lovos, ir dažnai, vien iš tingulio pasikelti ir jį pasiekti, be to, laimingas, kad galiu pabūti vienas, valandėlę dar patysodavau nugrimzdęs į pusmiegį. Ir ne todėl, kad man buvo vis vien, ar Albertina gyvena mūsų namuose, ar ne. Išsiskyrusi su draugėmis, ji tik išvadavo mane nuo naujų kančių. Mano širdis dabar ilsėjosi, ir man dingojosi, kad toji apsimestinė atvanga mane išgydys. Bet ramybė, kurią mano draugė man suteikė, veikiau ilsino mano kančią, nei teikė džiaugsmo. Ir svarbu čia ne tai, kad ji leido mėgautis daugybe džiaugsmų, užgintų man dėl pernelyg gyvo skausmo, – už juos, tuos džiaugsmus, aš turėjau būti skolingas ne Albertinai, kuri, beje, man jau atrodė visai negraži, su ja man buvo nuobodu, jos aiškiai nemylėjau, taigi, priešingai, dabar mėgaudavausi tais džiaugsmais tada, kai Albertinos nebūdavo šalia. Užtat ir rytais, jei būdavo gražus oras, jos ne iš karto šaukdavausi. Žinodamas, kad esu su juo laimingesnis nei su Albertina, kurį laiką likdavau dviese su tuo mano viduj tūnančiu žmogeliuku – saulės garbintoju, kurį jau minėjau. Iš įvairių individų, kurie sudaro mūsų asmenybę, regimieji iš išorės mums ne patys svarbiausi. Kai liga juos parblokš vieną po kito ant žemės, manyje liks dar du ar trys stipresni už kitus žmogeliai, ypač vienas toksai filosofas, kuris būna laimingas tik tada, kai atranda tarp dviejų meno kūrinių, tarp dviejų patirtų įspūdžių kažką bendra. Bet dažnai klausdavau save, katras iš jų bus paskutinis – ar tik ne anas žmogelis, labai panašus į tą, kurį Kombrė akinių pardavėjas pasistatė vitrinoje, kad jam rodytų orą? Jis nusiimdavo gobtuvą, kai būdavo saulėta, ir užsidėdavo jį, kai artindavosi lietus. Žinojau, tasai žmogeliukas – baisus egoistas: aš kenčiu nuo dusulio, kurį tik vienas lietus gali apmalšinti, o jam nė motais – vos tik ima krapnoti pirmieji lašai, kurių su tokiu nekantrumu laukdavau, jo veidas, būdavo, tuoj apsiniaukia, ir jis piktai užsimaukšlina savo vaurą. Ir, atvirkščiai, manau, kad vos tik man prasidės agonija, kai visi kiti mano „aš“ bus mirę, jei, man leidžiant paskutinį kvapą, vėl blykstelės saulė, barometriniam žmogeliukui iškart palengvės, jis nusitrauks vaurą ir uždainuos: „Ak, pagalios ir vėl nušvito!“

Marcel Proust „Kalinė“. Iš prancūzų kalbos vertė Pranas Bieliauskas, VAGA, 2018 m. P. 336

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: